N-261-1106-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla N261-1106/2012

Teisminio proceso Nr. 4-63-3-00436-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 45.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. spalio 5 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) A. G. už ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 1 100 litų baudą. Bauda paskirta už tai, kad A. G., būdamas atsakingas už krovinių vežimo veiklą UAB „Westtransi“, neužtikrino, kad vairuotojas, veždamas krovinį be leidimo, neviršytų kelių transporto priemonės maksimalios leistinos apkrovos ant ašių, t. y. 2010 m. rugsėjo 15 d., apie 20.30 val., kelio A1 302,5 km, Klaipėdos rajone, Dirvupių kaime, dokumentų patikrinimui buvo sustabdytas A.

V. vairuojamas krovininis automobilis „Renault Premium 420“, priklausantis UAB „Westtransi“, su puspriekabe „Leci Treiler CO3“, vykstantis maršrutu Klaipėda – Vilnius. Patikrinimo metu nustatyta, kad transporto priemonė su kroviniu yra sunkiasvorė, t. y. faktinė automobilio masė yra 43,27 tonos, faktinė triašės puspriekabės bendroji ašių grupės apkrova – 27,09 tonos, tai 3,09 tonos viršijo Susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintų „Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrųjų masių“ III skirsnio 3.2. punkte nustatytą maksimalią leidžiamą ašių grupės apkrovą – 24 t.

A. V. vairavo transporto priemonę, neturėdamas specialaus nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę sunkiasvorei transporto priemonei važiuoti Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais. Tokiu būdu A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-150 patvirtinto „Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse, iš jų ir Europos Sąjungos valstybėse narėse, įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, ir (ar) kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašo“ 3 punkto reikalavimus.

Pažeidėjo kaltė įrodyta 2010 m. rugsėjo 27 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu, svėrimo aktu Nr. 106552, pažeidėjo paaiškinimu. Nurodyta, kad pažeidėjo atsakomybę lengvina tai, jog jis gailisi dėl padaryto pažeidimo, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. G. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti nutarimą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu A. G. skundą patenkino: Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2010 m. spalio 5 d. nutarimą panaikino ir bylą A. G. atžvilgiu nutraukė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 6 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teismas padarė išvadą, kad bylos duomenys visiškai įrodo A. G. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo neabejotinai paneigti 2010 m. rugsėjo 15 d. svėrimo akte Nr. 106552 ir svėrimo kvite 4689 (svėrimas atliktas 20.30 val.) (b. l. 11-12), užfiksuoti rezultatai, jog A. V. vairuotos transporto priemonės puspriekabės faktinė ašių grupės apkrova 3,09 t viršijo leidžiamą ašių grupės apkrovą. Teismas pažymėjo, jog su pažeidimu A. G. sutiko, dėl pažeidimo nuoširdžiai gailėjosi (b. l. 28).

Teismas atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas A. V. administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II-506-386/2010, nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 15 d., 22.02 val., atliktas pakartotinis ginčo transporto priemonės svėrimas ir transporto priemonių junginio faktinis svoris nustatytas – 43,80 tonos, 1, 2 ir 3 ašių perkrovos nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad ginčo atveju buvo sverta du kartus tą pačią dieną ir abu kartus, Institucijai sveriant tomis pačiomis svarstyklėmis, akivaizdžiai skyrėsi faktinis ginčo transporto priemonių junginio bei ašių svoris.

Jokių kitų duomenų, jog krovinys iki antrojo svėrimo buvo vairuotojo ir (ar) kito asmens (asmenų) perkrautas ir (ar) kitaip tikrintas krovinio išsidėstymas konteineryje ir (ar) pan., teismas nenustatė. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nėra pagrįsta konstatuoti, kad 2010 m. rugsėjo 15 d., 22.02 val., t. y. praėjus daugiau nei pusantros valandos, pakartotinio svėrimo metu gauti duomenys, patvirtinantys tai, jog 1, 2 ir 3 ašių perkrovos svėrimo metu nenustatyta, paneigia tinkamu būdu atliktus pirminius svėrimo rezultatus.

Atkreiptinas dėmesys, jog nors byloje ir nustatyta, kad A. V. krovinį protokole minimu automobiliu į UAB „Autoverslas“ (b. l.

13) pristatė nepažeidęs ant šios transporto priemonės esančių plombų, kas suponuoja, jog jis fiziškai, t. y. atidaręs konteinerį, perskirstyti krovinio negalėjo, tai, teisėjų kolegijos nuomone, dar neįrodo, jog jis neleistinos ašių apkrovos negalėjo pašalinti kitais būdais. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, jog A. V. vairuota transporto priemonė turėjo techninę galimybę reguliuoti apkrovas ant ašių, todėl teisėjų kolegija mano, kad skirtingi duomenys abiejų svėrimų metu buvo gauti būtent dėl A. V. veiksmais pašalintos ašių apkrovos, tačiau tai pažeidimo padarymo fakto nepaneigia. Teismas nurodė, kad remiantis tuo, konstatuoti, jog pirminio svėrimo metu gauti duomenys vertintini kaip nepatikimi ir (ar) abejotini duomenys, neįrodantys tiriamo pažeidimo objektyviosios pusės, yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su ta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog vairuotojas A. V. atitiko protingo, sąžiningo ir apdairaus vežėjo elgesio standartą, o administracinėn atsakomybėn patrauktas A. G. ginčo atveju neturėjo teisės ir pareigos kitaip kontroliuoti ir (ar) aiškintis gauto pervežimui krovinio pobūdžio ir (ar) jo svorio neatitikimų krovinio dokumentacijai ir pan. Nagrinėjamu aspektu teismas pažymėjo, jog nei tai, kad krovinio paėmimo vietoje nebuvo galimybės pasverti ašių apkrovų, nei tai, kad, kaip nurodė apygardos teismas, CMR važtaraštyje nebuvo nurodyta jokių ginčo krovinio siuntėjo nurodymų ir (ar) reikalavimų dėl papildomo krovinio svorio tikrinimo vežėjui, neatleidžia jo, kaip už krovinių vežimo veiklą atsakingo asmens, nuo teisės aktuose numatytos teisinės pareigos laikytis eismo saugumo reikalavimų ir kitų krovinio vežimo sąlygų, bei nešalina jo atsakomybės už tokių reikalavimų nepaisymą. Teisėjų kolegija kritiškai vertino A. G. teiginius, jog nebuvo galimybės patikrinti, ar apkrova tam tikroms automobilio ašims yra per didelė, nes visuotinai žinoma, kad tą patikrinti objektyviai yra įmanoma, ir sprendžia, kad jis jokių priemonių nustatyti, ar nėra ašių perkrovos, nesiėmė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi A. G. skundo netenkino, Valstybinės kelių transporto inspekcijos Klaipėdos regiono departamento 2010 m. spalio 5 d. nutarimą, kuriuo A. G. pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį paskirta 1 100 litų bauda, paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad Kelių įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Leidimai važiuoti tokiomis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais išduodami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka, o vietinės reikšmės viešaisiais keliais – savivaldybių nustatyta tvarka, sumokėjus įstatymų nustatyto dydžio mokestį už naudojimąsi keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis.

Mokesčio dydis už naudojimąsi vietinės reikšmės vidaus keliais gali būti nustatomas šalių (kelio savininko ir naudotojo) tarpusavio sutarimu. Remiantis 2006 m. balandžio 20 d. Susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-150 patvirtintame Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse, iš jų Europos Sąjungos valstybėse narėse, įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, ir (ar) kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punktu, didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jų junginiais) kroviniai gali būti vežami valstybinės reikšmės keliais tik gavus leidimą.

Leidimai išduodami tik nedalomiems kroviniams vežti ir kai tokių krovinių negalima arba netikslinga vežti kitos rūšies transporto priemonėmis. Kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) leidžiama transporto priemonės (jų junginio) bendroji masė, mokestis nustatomas tas, kuris yra didesnis, ir įmokos sumuojamos prie mokesčio už leidžiamų matmenų viršijimą (Aprašo 10 punktas). Aprašo 19 punkte reglamentuojama, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas (vairuotojas), važiuodamas valstybinės reikšmės keliais, privalo leidimą turėti su savimi ir pateikti, pareikalavus kontroliuojantiems pareigūnams.

Už teisingą transporto priemonės (jų junginio) faktiškų matmenų, ašies (ašių) apkrovos, bendrosios masės nurodymą dokumentuose atsako transporto priemonių savininkai ar valdytojai (Aprašo 22 punktas).

Teismas nustatė, jog transporto priemonė - krovininis automobilis „Renault Premium 420“, priklauso UAB „Westtransit“. Už įmonės veiklą atsakingas asmuo yra A. G.. Jis neneigia faktinės aplinkybės, jog buvo viršyta triašės puspriekabės bendroji ašių grupės apkrova, tačiau mano, kad jis nelaikytinas pažeidimu subjektu, nes už analogišką pažeidimą nubaustas transporto priemonės vairuotojas A. V.. Teismas šį teiginį pripažino nepagrįstu, nes transporto priemonės vairuotojas buvo nubaustas už atskirą veiksmą – vairavimą be leidimo sunkiasvorę transporto priemonę, o A. G. patrauktas atsakomybėn už tai, kad būdamas atsakingas už įmonės veiklą, neužtikrino, kad transporto priemonės ašių apkrovos neviršytų leidžiamų dydžių.

III. Apeliaciniu skundu A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad Institucija surašė du administracinės teisės pažeidimo protokolus ir skyrė dvi baudas, t. y. vairuotojui ir įmonės vadovui.

Pagal Aprašo 26 punktą toliau važiuoti leidžiama tik įforminus administracinės teisės pažeidimą bei nustatyta tvarka gavus leidimą. Jei transporto priemonei (jų junginiui) leidimas negali būti išduotas toliau važiuoti draudžiama, kol ji nebus nukrauta arba perkrauta. Vairuotojui pareiškus, kad pažeidimas pašalintas, Institucijos pareigūnai atliko pakartotiną svėrimą. Abiejų svėrimų rezultatai buvo užfiksuoti svėrimo aktuose ir svėrimo kvituose. Abejoti tiek pirminio, tiek pakartotino svėrimo rezultatais nėra pagrindo – abu svėrimai buvo atlikti tomis pačiomis svarstyklėmis, pradėjusiomis veikti prieš pusę metų ir turinčiomis galiojantį patikros sertifikatą.

Apelianto nuomone posėdžio metu nebuvo objektyviai įvertinti visi faktai, nebuvo atsižvelgta į tai, kad šiuo atveju nei vairuotojas, nei įmonės vadovas krovinio pakrovimo į jūrinį konteinerį metu nedalyvavo, todėl negalėjo užtikrinti tinkamo krovinio išdėstymo konteineryje.

Paaiškino, kad muitinės pareigūnai, atlikdami pateiktų duomenų ir dokumentų kontrolę, neleido nuimti plombų ir patikrinti konteinerio turinio, nes įforminant dokumentus, jie panaudojo visas turimas priemones, tikrinimo rezultatai buvo teigiami, todėl pagrindo fiziškai tikrinti krovinį nebuvo.

Pažymėjo, jog Institucijai ašių ir ašių grupės perkrovos problema gerai žinoma. Institucijos atstovas sutinka su tuo, kad vežėjai, išvažiuodami iš uosto terminalo, neturi galimybės pasverti krovinio ar patikrinti vilkiko bei puspriekabės ašių apkrovą.

Valstybinė kelių transporto inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Lietuvos vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 32 straipsniu vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Atsakomybė vežėjui už žalą, padarytą tretiems asmenims (pažeidimo padarymo metu buvo gadinamas valstybinės reikšmės kelias Al), atsiranda nuo krovinio priėmimo momento. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 31 straipsnis reglamentuoja, kad krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje, jei priimant krovinį nėra galimybių patikrinti krovinio išsidėstymo, nes krovinį krovė siuntėjas, tai vežėjas privalo pažymėti važtaraštyje. Nagrinėjant administracinę bylą Institucijoje ir |eisme, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neprieštaravo dėl transporto priemonės su kroviniu svėrimo rezultatų, tačiau nurodė, kad pasisverti ar faktinė triašės puspriekabės bendroji ašių grupės apkrova neviršija leidžiamos normos nebuvo galimybės. Teisės aktai draudžia važiuoti sunkiasvorėmis transporto priemonėmis be specialaus leidimo valstybinės reikšmės keliais, tačiau nereikalauja įrodyti pasisvėrimo galimybės fakto. Pažeidimas laikomas padarytu tada, kai nustatomas faktas, kad transporto priemonė, kurios ašies (ašių) apkrova ir (ar) bendroji masė su kroviniu ar be jo yra didesnės už didžiausius leistinus dydžius, važiavo be nustatytos formos leidimo. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad UAB „Westtransit“ direktorius nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išvengta administracinio teisės pažeidimo padarymo. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią administracinę bylą bei panaikindamas pirmos instancijos teismo sprendimą nutraukti administracinio teisė pažeidimo bylą A. G. atžvilgiu konstatavo, kad A. G. kaltė šioje byloje yra visiškai įrodyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. A. G. administracinėn atsakomybėn patrauktas už pažeidimo, numatyto ATPK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

ATPK 145 straipsnio 2 dalis (pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) numato, jog važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, – nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad A. V. vairuotos transporto priemonės puspriekabės faktinė ašių grupės apkrova 3,09 t viršijo leidžiamą ašių grupės apkrovą.

Tačiau iš apeliacinio skundo matyti, kad A. G. nesutinka, kad jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teigia, kad vežėjai, išvažiuodami iš uosto terminalo, neturi galimybės pasverti krovinio ar patikrinti vilkiko bei puspriekabės ašių apkrovą. Mano, kad jis yra netinkamas administracinės atsakomybės subjektas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. N575-129/2012, išaiškino, kad atsakomybė pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį taikoma ir asmenims, atsakingiems už krovinių vežimo veiklą įmonėje, kurios vairuotojo vairuojama, leistinus dydžius viršijanti, transporto priemonė turi leidimą tokiems leistinus viršijantiems dydžiams, tačiau juos vis vien viršija. Nagrinėjamoje situacijoje teisinį reguliavimą aiškinti kitaip būtų nepagrįsta, o ATPK 145 straipsnio 2 dalis, pasitelkus tokį teisės aiškinimą, prarastų savo prasmę.

Remiantis minėta teismo nutartimi, teisėjų kolegija vertina, kad A. G. yra tinkamas atsakomybės subjektas pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde A. G. taip pat nurodo, kad posėdžio metu nebuvo objektyviai įvertinti visi faktai, nebuvo atsižvelgta į tai, kad šiuo atveju nei vairuotojas, nei įmonės vadovas krovinio pakrovimo į jūrinį konteinerį metu nedalyvavo, todėl negalėjo užtikrinti tinkamo krovinio išdėstymo konteineryje.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus pripažįsta kaip neobjektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pakako byloje įrodymų konstatuoti A. G. padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Stasys Gagys Virgilijus Valančius