f709e430-4046-4e08-a6c6-ca58b7e8b8eb · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-295/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1.; 21.4.1.2.; 21.4.1.4.; 37.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

Sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

Dalyvaujant ieškovui A. Z. , jo atstovui advokatui Mindaugui Baneliui, atsakovui S. K. , jo atstovui advokatui Zigmui Pečiuliui, atsakovo M. K. atstovui advokatui Linui Žukauskui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A. Z. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-185-159/2009 pagal ieÅ¡kovo A. Z. ieÅ¡kinį atsakovams bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų prekyba“ administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „K. ir ko“, S. K. ir

M. K. , tretieji asmenys V. P. ir uždaroji akcinė bendrovė VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, dėl reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė:

ieÅ¡kovas A. Z. 2008 m. kovo 17 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinęs, prašė pagal CK 1.80, 1.81 ir 1.87 straipsnius pripažinti niekine ir negaliojančia 2007 m. kovo 9 d. reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytÄ tarp atsakovų bankrutavusios

UAB „Vakarų prekyba“, kuriÄ atstovavo bankroto administratoriaus UAB „K. ir ko“ įgaliotas asmuo S. K. , ir M. K. (toliau – ginčo sutartis) (t. 1, b. l. 3-6;

t. 2, b. l. 73-77). Nurodė, kad BUAB „Vakarų prekyba“ ginčo sutartimi perleido M. K. teisę reikalauti iš ieškovo

904 805,61 Lt nuostolių ir 725 627,24 Lt nuostolių už 360 000 Lt. Ginčo sutartis, kaip pažeidžianti imperatyvias teisės normas, prieÅ¡taraujanti vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.80-1.81 str), yra niekinė ir negalioja, o restitucija netaikytina. Sudarydamas ginčo sutartį bankroto administratorius UAB „K. ir ko“ nesiekė surinkti kuo daugiau lėšų, turėjo tikslÄ sudaryti V. P. galimybę iÅ¡vengti skolos mokėjimo ieÅ¡kovui. 2003 m. vasario 19 d. UAB „Vakarų prekyba“ perleido V. P. 1 712 209,79 Lt dydžio reikalavimo teisę į ieÅ¡kovÄ (t. 1, b. l. 122-123), bet teismai reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažino negaliojančia (t. 1, b. l.

124-133). Tada UAB „Vakarų prekyba“ sudarė ginčo sutartį su M. K. . M. K. nebuvo finansiškai pajėgus sumokėti pardavėjui 360 000

Lt, todėl jis su UAB „Vakarų Baltijos korporacija“, kurios generalinis direktorius yra V. P. , pasirašė preliminariÄ buto pirkimo-pardavimo sutartį ir avansu gautus 275 000 Lt pervedė BUAB „Vakarų prekyba“ (t. 2, b. l. 26-27). Akivaizdu, kad M. K. yra statytinis, o tikroji sandorio Å¡alis – V. P. (CK

1.87 str.).

Be to, pardavėjas negalėjo perleisti pirkėjui reikalavimo teisės, nes: 1) ieÅ¡kovas yra BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorius, t. y. juos sieja dviÅ¡alė prievolė; reikalavimo teisės perleidimas kartu reiÅ¡kia ir skolos perkėlimÄ , vadinasi, reikia ieÅ¡kovo sutikimo (CK 6.101 str. 1 d., 6.115-6.122 str.), 2) pirkėjas perėmė iÅ¡ pardavėjo tik reikalavimo teisę į ieÅ¡kovÄ , bet ne pardavėjo skolÄ ieÅ¡kovui, todėl naujas kreditorius įgijo daugiau teisių už pradinį, o ieÅ¡kovas neteko galimybės įvykdyti dalį prievolės įskaitymu (CK 6.101 str. 5 d., 6.102 str. 3 d.), 3) reikalavimo teisė atlyginti 904 805,61 Lt nuostolių neegzistuoja (CK 6.102 str. 1 d.).

Atsakovas M. K. atsiliepimu į ieÅ¡kinį (t. 1, b. l. 41-46) su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Teigė, kad reikalavimo teisę į ieÅ¡kovÄ , kurios pagrįstumas buvo sprendžiamas teisme (CK 6.101 str. 3 d.), nusprendė įsigyti pastebėjęs pasikartojančius skelbimus laikraÅ¡tyje ir įvertinęs dokumentus, taip pat su tuo susijusiÄ rizikÄ . IeÅ¡kovas nepagrįstai tvirtina, kad perleista reikalavimo teisė neatsiejamai susijusi su kreditoriaus asmeniu. IeÅ¡kovas įgijo reikalavimo teisę į pardavėjÄ , panaikinus jo su trečiaisiais asmenimis sudarytus neteisėtus sandorius. Tuo metu UAB „Vakarų prekyba“ jau bankrutavo, todėl tarpusavio prievolių pasibaigimas įskaitymu negalimas. Ginčo sutarties pripažinimas niekine pažeistų pirkėjo interesus, nes pardavėjas nebeegzistuoja ir nebÅ«tų iÅ¡ ko susigrÄ Å¾inti sumokėtus pinigus.

Atsakovai S. K. ir UAB „K. ir ko“ atsiliepimais į ieÅ¡kinį (t. 1, b. l. 36-40, 48-49) ieÅ¡kinio nepripažino ir prašė ieÅ¡kinį jų atžvilgiu atmesti, kadangi jie nėra tinkami atsakovai Å¡ioje byloje, t. y. kaip fiziniai ar juridiniai asmenys nedalyvavo ginčo materialiniuose santykiuose. Pažymėjo, kad sprendimÄ dėl BUAB „Vakarų prekyba“ reikalavimo teisių į ieÅ¡kovÄ pardavimo priėmė bankrutuojančios įmonės kreditorių komitetas. Susidomėjusiųjų preke atsirado tik ženkliai sumažinus kainÄ . Didesnė dalis iÅ¡ 360 000 Lt atiteko įkaito turėtojui, kita dalis – administratoriui.

Tretysis asmuo

V. P. atsiliepimu į ieÅ¡kinį (t. 1, b. l. 191-193) ieÅ¡kinį laikė nepagrįstu ir prašė jo netenkinti. Pasak trečiojo asmens, jis, kaip BUAB „Vakarų prekyba“ 3 eilės kreditorius, neturėjo galių paveikti įmonės kreditorių komitetÄ , kad Å¡is nubalsuotų jam

palankia linkme, iÅ¡ ginčo sutarties negavo jokios naudos. V. P. bylinėjasi su A. Z. dėl pareigos grÄ Å¾inti 1,55 mln. Lt ir ginčo

sutartis negali padėti jam iÅ¡vengti Å¡ios prievolės, jeigu jÄ pripažins teismas.

Tretysis asmuo UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b. l. 84-90) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Trečiojo asmens tvirtinimu, jei ginčo sutartis būtų pripažinta apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str.), tai teisės ir pareigos iš šios sutarties turėtų atsirasti tikrajai sandorio šaliai. Ieškovo nuomone, tikroji sandorio šalis yra UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, bet neaišku, koks ieškovui skirtumas, kam jis turės įvykdyti prievolę: M. K. ar UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA. Ginčydamas reikalavimo teisės perleidimo sutartį ieškovas siekia

iÅ¡vengti pareigos mokėti didžiulę skolÄ , kai UAB „Vėjoras“, susijusiai su A. Z. , nepavyko nupirkti

reikalavimo teisės už pasiÅ«lytÄ 300 000 Lt kainÄ .

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (t. 3, b. l. 27-34) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2003 m kovo 18 d. nutartimi UAB Vakarų prekyba“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „K. ir ko“. 2008 m. kovo 18 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d.

sprendimu BUAB „Vakarų prekyba“ ieškinys A. Z. buvo patenkintas iš dalies ir priteista iš A. Z. bendrovei 566 819,34 Lt be pagrindo įgyto turto ir 5 % metinės

palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2002 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. 2, b. l. 130–133,

154–160). Nors ginčo sutarties sudarymo metu BUAB „Vakarų prekyba“ ieškinys A. Z. dėl 904 805,61 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo buvo

atmestas, bet pastarÄ jÄ bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėja Klaipėdos apygardos teismas

(byla sustabdyta iki tol, kol bus išnagrinėta ši byla). Teismas nustatė, kad BUAB „Vakarų prekyba“, atstovaujama

bankroto administratoriaus UAB „K. ir ko“ įgalioto asmens S. K. , vadovaudamasi BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių 2007 m. vasario 26 d. nutarimu, 2007 m. kovo 9 d. už 360 000 Lt pardavė atsakovui M. K. teisę reikalauti iÅ¡ ieÅ¡kovo 904 805,61 Lt nuostolių, padarytų be pagrindo pagerinant svetimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , vykdant žinomai nuostolingus nuomos sandorius, be pagrindo mokant nuomos mokestį ir sugadinant svetimÄ nekilnojamÄ jį daiktÄ , atlyginimo, procesinių palÅ«kanų nuo Å¡ios sumos ir bylinėjimosi iÅ¡laidų, taip pat teisę reikalauti iÅ¡ ieÅ¡kovo 725 627,24 nuostolių, padarytų dėl pinigų paėmimo iÅ¡ pardavėjo be teisėto pagrindo, atlyginimo ir palÅ«kanų bei delspinigių nuo be pagrindo paimtų pinigų mokėjimo bankui atlyginimo, procesinių palÅ«kanų nuo Å¡ios sumos ir bylinėjimosi iÅ¡laidų. Ä®vertinęs reikalavimo teisės perleidimo aplinkybes (apie parduodamÄ reikalavimo teisę per

4 mėn. buvo skelbta 13 kartų įvairiuose laikraščiuose, dvejos varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, nutarimÄ dėl reikalavimo teisės kainos sumažinimo priėmė BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių komitetas), pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo S. K. nepažeidė Ä®monių bankroto įstatymo, reikalavimo teisės žymiai mažesne kaina nepardavė, nesielgė

nesÄ Å¾iningai. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, jog kreditoriaus asmuo jam turi esminės

reikÅ¡mės (CK 6.101 str. 5 d.). Reikalavimas grÄ Å¾inti be pagrindo įgytÄ turtÄ nėra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl perleista reikalavimo teisė nepriskirtina CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nurodytiems perleidžiamų reikalavimų draudimams. IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sutartimi yra perleistas tokio pobÅ«džio reikalavimas, dėl kurio negalimas iÅ¡ieÅ¡kojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieÅ¡kovas buvo trečios eilės BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorius, o net įkaito turėtojo AB banko SNORAS reikalavimai buvo patenkinti tik iÅ¡ dalies, tai nesant ginčo sutarties ieÅ¡kovo prievolė pradiniam kreditoriui dėl įskaitymo vis tiek nebÅ«tų sumažėjusi, nes taikyti įskaitymÄ , kai juridiniam asmeniui iÅ¡kelta bankroto byla, draudžia Ä®monių bankroto įstatymas. Pinigų gavimo ir sumokėjimo už abi reikalavimo teises aplinkybes teismas laikė teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingomis ir jų nenagrinėjo (CK

1.87 str.), nes ieÅ¡kovas neprašė ginčo sutarties tikrÄ ja Å¡alimi (pirkėju) pripažinti tretįjį asmenį UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJOS. Teismas taip pat nenustatė, kad ginčo sutartis prieÅ¡tarautų vieÅ¡ajai tvarkai, gerai moralei, imperatyvioms normoms.

IeÅ¡kovas A. Z. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti (t. 3, b. l. 36-39). Apeliacinį skundÄ grindžia tuo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo procese tikimybių pusiausvyros principÄ ir bylos nesprendė vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, ginčo sutartį aiÅ¡kino pažodžiui, nesigilindamas į M. K. valiÄ .

M. K. turi didelių skolų bankams ir draudimo bendrovei. Neįtikėtina, kad solidžiÄ pinigų sumÄ (360 000 Lt) turėtų jis pats arba jo tėvai, draugai, pažįstami ir galėtų paskolinti. Kadangi atsakovas M. K. buvo viso labo tik statytinis, pinigus už įsigyjamas reikalavimo teises per M. K. pervedė UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA – tikroji ginčo sandorio Å¡alis. Ginčo sutartis yra neatsiejamai susijusi su A. Z. , nes A. Z. Klaipėdos apygardos teisme pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį (civilinė byla Nr. 2-750-524/2007) dėl 1 439 876,71 Lt skolos priteisimo solidariai iÅ¡ V. P.,

J. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA. Teismams patenkinus abu ieškinius, ieškovo prievolė iš dalies

pasibaigtų įskaitymu. Sudarydamas ginčo sutartį, įgaliotas asmuo S. K. siekė, kad V. P. nereikėtų grÄ Å¾inti

skolos ieÅ¡kovui. Teismas, nustatęs, kad sandoris yra apsimestinis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktÄ ir jo teisines pasekmes (CK 1.78 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006), todėl ieÅ¡kovas neprivalo atskirai praÅ¡yti teismo pripažinti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta su UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo argumento, kad ginčo sutartis buvo pateikta viešai tik tuomet, kai bankrutuojanti bendrovė nustojo egzistuoti.

3. Teisiniai santykiai tarp ieÅ¡kovo ir atsakovų negali bÅ«ti savarankiÅ¡kas civilinių santykių objektas, kadangi prievolė dviÅ¡alė, t. y. pradinis ginčo sutarties kreditorius yra ieÅ¡kovo skolininkas, tad reikalavimo perleidimas reiÅ¡kia ir skolos perkėlimÄ , vadinasi, reikia prieÅ¡ingos Å¡alies (ieÅ¡kovo) sutikimo (CK 6.101 str. 1 d.).

4. Skundžiamame sprendime nebuvo atskleistos visos aplinkybės, kurios

charakterizuoja atsakovÄ ir jo sÄ Å¾iningumÄ . Ä®galiotas asmuo S. K., sudarydamas ginčo sutartį, žinojo, kad

ginčo sandoris gali sukelti neigiamų pasekmių. M. K., sudarydamas sutartį, privalėjo suvokti, jog pažeidžia kitų asmenų teises. Taigi pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė CK 1.81 straipsnio ir nekonstatavo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant savanaudiÅ¡kų paskatų, kai Å¡alys elgiasi nesÄ Å¾iningai, pamina kreditorių teises ir visuomenėje nusistovėjusias moralės normas.

5. Pirmosios instancijos teismas S. K. dalyvavimÄ buvo pripažinęs bÅ«tinu, bet jis posėdžiuose nedalyvavo ir teismas iÅ¡nagrinėjo bylÄ be jo. Taigi ieÅ¡kovas negalėjo užduoti įgaliotam asmeniui klausimų apie sandorio sudarymo aplinkybes – į klausimus atsakinėjo S. K. atstovas

Z. P., kuris kartu yra trečiųjų asmenų V. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJOS atstovas. Ši situacija sudaro prielaidas manyti, jog byloje nebuvo nustatyta tiesa.

6. Ginčo sutartis užbaigta ir nuosavybės teisė pirkėjui perėjo BUAB „Vakarų prekyba“ likvidavimo stadijoje, kai likvidacinė komisija patvirtino kreditoriams paskirstytinas sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-484/2004) sakoma, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamos ir gautos lėšos paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nurodytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Dėl to negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas,

įskaitant tarpusavio reikalavimų įskaitymus, iki to momento, kai įmonės likvidacinė komisija patvirtina

paskirstytinas kreditoriams sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Bet niekas nekliudo įskaityti reikalavimus po to.

Atsakovas M. K. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (t. 3, b. l. 62-68) skundo nepripažįsta ir praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nustatė, jog ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, kad kreditoriaus asmuo jam turi esminės reikÅ¡mės (CK 6.101

str. 1 d., 6.102 str. 3 d.). Nepriklausomai nuo to, kas – M. K. ar UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA – būtų

perėmę iÅ¡ BUAB „Vakarų prekyba“ reikalavimo teises į ieÅ¡kovÄ , ieÅ¡kovas dėl Ä®monių bankroto įstatymo apribojimų nebÅ«tų galėjęs sumažinti dalį savo prievolių įskaitymu. 275 000 Lt, kuriuos M. K. gavo iÅ¡ UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, sudarė tik dalį reikalavimo teisių kainos, likusiÄ dalį pinigų atsakovas gavo iÅ¡ kitų Å¡altinių, taip pat panaudojo asmenines santaupas. Nesudarius

pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties, M. K. grÄ Å¾ino avansÄ trečiajam asmeniui. M. K. 360 000 Lt investicija

į reikalavimo teises atsipirko su kaupu. Vienoje iÅ¡ bylų įsiteisėjusiu sprendimu jo naudai priteista iÅ¡ ieÅ¡kovo 640 269,29 Lt (vietoj 725 627,24 Lt) skola ir 5 % metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos. Pastebėjo, kad ieÅ¡kovo pozicija labai prieÅ¡taringa: viena vertus, jis nurodo, kad ginčo sutartis iÅ¡ pardavėjo pusės galioja, neteisingai nurodytas tik pirkėjas; kita vertus, tvirtina, kad ginčo sutartis jokiomis aplinkybėmis negalioja, nes esÄ prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir detaliai iÅ¡vardino aplinkybes, kodėl ginčo sandorio nelaiko apsimestiniu (CK 1.87 str.), o ieÅ¡kovas Å¡ių argumentų skunde nepaneigė. Nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-484/2004). M.

K. sumokėjo paskutinę kainos dalį 2007 m. rugsėjo 14 d., o po savaitės buvo pasiraÅ¡ytas reikalavimo teisių perdavimo-priėmimo aktas. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimÄ , kuriuo patvirtino nepatenkintų BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä , 2007 m. spalio 29 d. (t. 1, b. l. 19-28).

PraÅ¡o skirti ieÅ¡kovui 20 000 Lt baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis, pareiÅ¡kiat akivaizdžiai nepagrįstÄ ieÅ¡kinį ir apeliacinį skundÄ .

Atsakovas S. K. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ su skundu nesutinka ir praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ (t. 3, b. l. 42-47). Pabrėžia, kad CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nurodytas prievolės ryÅ¡ys su kreditoriaus asmeniu (pvz., reikalavimas iÅ¡laikyti, atlyginti žalÄ , padarytÄ sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu) yra kitokio pobÅ«džio nei ginčo sutartis. Pirmosios instancijos teismas neturėjo aiÅ¡kintis pinigų sumokėjimo už reikalavimo teises aplinkybių esant taip suformuluotam ieÅ¡kinio dalykui. IeÅ¡kovas prieÅ¡tarauja pats sau, teigdamas, kad, viena vertus, ginčo sutartis negalėjo bÅ«ti sudaryta su jokiu trečiuoju asmeniu (CK 1.80-1.81 str., 6.101 str. 1 d.), nes, kaip minėta, neatsiejamai susijusi su kreditoriaus BUAB „Vakarų prekyba“ asmeniu, kita vertus, kad tikroji ginčijamo sandorio Å¡alis yra UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA ir/ar V. P. , o turtinė prievolė iÅ¡ dalies turi baigtis tarpusavio

prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymu. M. K. aiÅ¡kiai iÅ¡dėstė ginčo sandorio tikslÄ â€“ jis manė, jog

tai bus gera investicija, iš kurios ateityje būtų galima uždirbti dvigubai. S. K. dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, išskyrus paskutinį, nes tuo pat metu vyko posėdis kitoje byloje, kurioje atsakovas kaip administratorius irgi privalėjo dalyvauti. Nei proceso pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė, į kokius jo klausimus liko neatsakyta.

Tretysis asmuo V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (t. 3, b. l. 48-54) skundÄ laiko nepagrįstu ir praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Akcentuoja, kad jei administratoriui nebÅ«tų pavykę parduoti reikalavimo teisių, jos bÅ«tų perduotos kreditoriams, todėl jokio vienarÅ«Å¡ių reikalavimų įskaitymo ieÅ¡kovas vis tiek nebÅ«tų galėjęs atlikti. Nei V. P. kaip fizinis asmuo, nei jo vadovaujama UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA ginčo sutartimi nepažeidė imperatyvių normų, vieÅ¡osios tvarkos ar geros moralės. Atvirkščiai, tai ieÅ¡kovas visais bÅ«dais stengiasi vilkinti procesÄ Å¡ioje ir kitose bylose, už kÄ jam turėtų bÅ«ti skirta bauda (CPK 95 str. 2 d.).

Tretysis asmuo UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (t. 3, b. l. 55-60) skundo nepripažįsta ir praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Trečiojo asmens

įsitikinimu, tarp ieškovo ir BUAB „Vakarų prekyba“ nebuvo susiklostę ypatingi santykiai, dėl ko būtų negalima

perleisti reikalavimo teisę (CK 6.102 str. 3 d.). IeÅ¡kovÄ , kuris buvo BUAB „Vakarų prekyba“ skolininkas pagal vienÄ iÅ¡ prievolių, ir BUAB „Vakarų prekyba“, kuris buvo ieÅ¡kovo skolininkas pagal kitÄ prievolę, siejo du savarankiÅ¡ki teisiniai santykiai, todėl BUAB „Vakarų prekyba“ galėjo perleisti savo reikalavimo teisę pagal vienÄ iÅ¡ prievolių be ieÅ¡kovo sutikimo ir neperkelti naujam subjektui (Å¡iuo atveju – M. K. ) savo skolos ieÅ¡kovo atžvilgiu (CK 6.101 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo sutartimi ieÅ¡kovo teisė įskaityti prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus nebuvo pažeista, nes net BUAB „Vakarų prekyba“ įkaito turėtojo reikalavimai nepatenkinti visa apimtimi, o ieÅ¡kovas buvo įtrauktas į 3 eilės BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių sÄ raÅ¡Ä . Pripažinus sandorį apsimestiniu sandoriui taikomos tos sandorio taisyklės, kurį Å¡alys iÅ¡ tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 str. 1 d.), bet ieÅ¡kovas ieÅ¡kiniu neprašė reikalavimo teisių pirkėjo teises ir pareigas perkelti UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJAI. Administratorius UAB „K. ir ko“ bankroto procese veikė sÄ Å¾iningai ir teisėtai, laikydamasis Ä®monių bankroto įstatyme numatytų procedÅ«rų ir tvarkos, atstovavo visų kreditorių interesams. IeÅ¡kovas taip pat nenurodė faktinių aplinkybių, kuo pasireiÅ¡kė ginčo sutarties prieÅ¡taravimas vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde (atsiliepimuose į apeliacinį skundÄ ) nurodytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. kovo

18 d. nutartimi UAB „Vakarų prekyba“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „K. ir ko“; 2005 m. birželio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto. Bankroto byloje trečios eilės kreditoriais patvirtinti ieškovas ir tretieji asmenys V. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, atitinkamai su 122 803,25 Lt, 1 802 854,88 Lt ir 4 684 284,75 Lt reikalavimais (t. 1, b. l. 19-28).

Dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Vakarų prekyba“ Klaipėdos apygardos teisme inicijavo dvi civilines bylas, kuriose buvusiam įmonės vadovui A. Z. reiškė 904 805,61 Lt ir

725 657,24 Lt žalos atlyginimo reikalavimus. 904 805,61 Lt nuostolių atlyginimo byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai 2006 m. gegužės 3 d. ir 2006 m. gruodžio 12 d. procesiniais sprendimais ieÅ¡kinį atmetė, kasacinės instancijos teismas 2007 m. liepos 27 d. nutartimi Å¡iuos sprendimus panaikino ir perdavė bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2008 m. balandžio 2 d. nutartimi bylos nagrinėjimÄ sustabdė (t. 1, b. l. 134-142, 143-152, 155-158; t. 2, b. l. 140-150, 161-164). 725 657,24 Lt sumos be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo ir žalos atlyginimo ieÅ¡kinys 2008 m. kovo 17 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu buvo patenkintas iÅ¡ dalies – priteista iÅ¡ A. Z. bendrovei „Vakarų prekyba“ 566 819,34 Lt neteisėtai paimtų lėšų, 73 449,95 Lt žalai atlyginti,

5 procentų metinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ nuo 2002 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo (t. 1, b. l. 160-161, 162-165; 1. 2, b. l. 130-133).

2007 m. kovo 9 d. reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutartimi bankrutavusi UAB “Vakarų prekyba” už 360 000 Lt pardavė atsakovui M. K. 904 805,61 Lt ir 725

657,24 Lt nuostolių atlyginimo reikalavimo iš ieškovo A. Z. teisę (t. 1, b. l. 10-13). Sutartyje šalys

numatė kainos sumokėjimÄ dalimis per tris kartus nustatytais terminais (Sutarties 2. 1. punktas). Papildomais susitarimais Å¡alys nustatė kitus paskutinio 10 000 Lt mokėjimo terminus (t. 1, b. l. 14-15). Pirkėjui M. K. sumokėjus visÄ pirkimo objekto kainÄ , pagal sutarties 2.2. punkto sÄ lygÄ nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. perdavimo-priėmimo akto pasiraÅ¡ymo jis įgijo nupirktų reikalavimo teisių nuosavybę (t. 1, b. l. 16-17, 166-169). IÅ¡ turtinių teisių pradavimo gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su įmonės kreditoriais (hipotekos kreditoriui AB bankui “Snoras” pervesti 229 270 Lt), likusi suma panaudota administravimo iÅ¡laidų įsiskolinimui ir iÅ¡laidoms iki 2007 m. gegužės 1 d. padengti (t. 1, b. l. 172-173).

2007 m. kovo 9 d. reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sandorį ieÅ¡kovas prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento CK 1.80, 1.81 ir 1.87 straipsniuose numatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinį atmetė. IeÅ¡kovas ginčija teismo sprendimÄ , motyvuodamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimÄ ir reikalavimo teisės perleidimÄ , netinkamu taikymu ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesÄ , pažeidimu.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus CPK numatytas iÅ¡imtis (CPK 185 straipsnis).Vertinant įrodymus, turi bÅ«ti įvertinta kiekvieno įrodymo įrodomoji reikÅ¡mė ir iÅ¡ įrodymų viseto duomenų padaryta iÅ¡vada.

Vertindamas įrodymų visetÄ , teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų iÅ¡vadai, jog tam tikras faktas egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokias iÅ¡vadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/ 2006;2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civiinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-156/2009 ir kt.).

Ä®rodymų pakankamumo klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobÅ«dį ir kitas svarbias bylai aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumÄ , sÄ sajumÄ , leistinumÄ , tarpusavio ryšį, pakankamumÄ Ä¯rodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis iÅ¡ esmės rėmėsi pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje, darydamas iÅ¡vadas apie ieÅ¡kinio nepagrįstumÄ Ä¯rodymų visumos įvertinimo pagrindu.

Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo ginčo sandoriui. PraÅ¡ydamas pripažinti reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine, ieÅ¡kovas ginčija sutarties ydingumÄ sandorio sudarymo su netikrÄ ja Å¡alimi (pirkėju) aspektu, teigdamas, kad faktiniu reikalavimo teisės pirkėju yra tretieji asmenys ieÅ¡kovo skolininkas V. P. arba jo vadovaujama UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, o ne sutartyje įvardintas atsakovas M. K., kuris buvo tik statytinis, nes didžiausiÄ kainos dalį M. K. sumokėjo iÅ¡ trečiojo asmens gautais pinigais, o likusios sumokėtos pinigų sumos kilmė nėra atskleista.

 Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis, jam taikomos taisyklės, taikytinos Å¡alių turėtam galvoje sandoriui (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiÅ¡kia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors iÅ¡ sandorio Å¡alių. Sandoris vertinamas pagal tikrÄ jÄ , o ne pagal iÅ¡oriÅ¡kai iÅ¡reikÅ¡tÄ jį sudariusių asmenų valiÄ . Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandoris, sudarytas ne su tikrÄ ja sandorio Å¡alimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių Å¡alių valia, iÅ¡reikÅ¡ta iÅ¡orine forma, neatitinka Å¡alių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrÄ jÄ sandorio Å¡alį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio Å¡aliai. Norint pripažinti pripažinti sandorį apsimestiniu bÅ«tina nustatyti sandorio Å¡alių, o ne trečiųjų asmenų, valiÄ ir ketinimus pridengti vienÄ sandorį kitu (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001; 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt.,

bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m.

gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R.

D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje R. Å . v. A. Å . ir kt., bylos Nr. 3K-3-72/2010). Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktÄ tenka asmeniui, praÅ¡ančiam sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 178 straipsnis).

Ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu kildinamas ne iÅ¡ sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė Å¡alys (reikalavimo teisių pirkimas-pardavimas neginčijamas), bet dėl sutarties Å¡alies, pirkėju nurodyto asmens, atitikties tikrajam Å¡io teisinio santykio subjektui. Vertinant tikrÄ jÄ ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, bÅ«tina aiÅ¡kintis, kas faktiÅ¡kai derėjosi dėl sutarties sÄ lygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju; priėmė sutarties objektÄ , jį valdė ir naudojo). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrÄ ja Å¡alimi konstatuoti bÅ«tina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) Å¡alis, derėjosi dėl sutarties sÄ lygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamÄ sandorį.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas Å¡ių aplinkybių netyrė ir nevertino, tik konstatavo, kad ginčo sandoris galiotų ir jo Å¡alimi (pirkėju) pripažinus trečiÄ jį asmenį, kuris įgytų nuostolių atlyginimo reikalavimo teisę iÅ¡ A. Z. . IeÅ¡kovui nepareiÅ¡kus reikalavimo trečiÄ jį asmenį pripažinti tikrÄ ja ginčo Å¡alimi ir perkelti jam pirkėjo teises, pirmosios instancijos teismas nevertino ieÅ¡kovo nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sandorio pripažinimo apsimestiniu reikalavimas.

Sprendžiant dėl sandorį sudariusių Å¡alių valios, iÅ¡reikÅ¡tos iÅ¡orine forma, atitikties jų vidinės valios (tikrųjų ketinimų) turiniui, bÅ«tina vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis, kurios reikalauja sutartį aiÅ¡kinti sÄ Å¾iningai, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, remtis ne sutarties pažodiniu tekstu, bet aiÅ¡kintis ir nagrinėti tikruosius Å¡alių ketinimus, vertinti sutarties esmę ir tikslÄ bei jos sudarymo aplinkybes, Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl turimos turtinės teisės – nuostolių atlyginimo reikalavimų teisės iš A.

Z. pardavimo sprendė bankrutavusios bendrovės kreditorių komitetas (t. 1, b. l. 80-83). Ginčo reikalavimo teisės buvo pardavinėjamos iÅ¡ varžytynių už kreditorių nustatytÄ 800 000 Lt kainÄ pirmosiose ir 560 000 Lt kainÄ antrosiose varžytynėse, kurioms neįvykus, 2006 m. lapkričio 14 d. nutarimu kreditorių komitetas įpareigojo administratorių tęsti reikalavimo teisės pardavimÄ be varžytynių už ne mažesnę kaip 448 000 Lt kainÄ , apie pardavimÄ skelbiant spaudoje. 2007 m. vasario 2 d. pasiÅ«lymÄ pirkti reikalavimo teises už

300 000 Lt bankrutavusiai bendrovei pateikė UAB „Vejoras“ (t. 1, b. l. 55). Tuomet kreditorių komitetas priėmė sprendimÄ nuo 2007 m. vasario 26 d. iki kovo

15 d. reikalavimo teisių pardavimÄ toliau vykdyti be varžytynių, skelbiant spaudoje, už iki 360 000 Lt sumažintÄ kainÄ ; iki nurodytos datos turtinės teisės nepardavus už nustatytÄ kainÄ , jÄ sumažinti iki didžiausios pasiÅ«lytos kainos, bet ne mažiau kaip 300 000 Lt (t. 1, b. l. 83). Bankrutavusios įmonės administratorius tinkamai vykdė kreditorių komiteto įpareigojimus apie pardavimus skelbti spaudoje (t. 1, b. l. 56-62). Reikalavimo teises už 2007 m. vasario 26 d. kreditorių komiteto posėdyje nustatytÄ 360 000 Lt nupirko atsakovas M. K. Remiantis Å¡io atsakovo ir apeliacinės instancijos teisme duotais buvusio likviduotos dėl

bankroto UAB “Vakarų prekyba” bankroto administratoriaus S. K. paaiškinimais (t. 3, b. l. 13-16, 134-135),

ginčo sutartimi bei jÄ lydinčiais susitarimais ir aktu, kainos mokėjimų dokumentais, teismuose nagrinėjamose civilinėje byloje teismų priimtais procesiniais sprendimais nustatyta, kad apie parduodamas reikalavimo teises M.

K. sužinojo iÅ¡ daugkartinių skelbimų spaudoje, jis pats asmeniÅ¡kai vedė derybas su administratoriumi dėl kreditorių nustatytos pirkimo kainos mokėjimo sÄ lygų, kainÄ sumokėjo, perėmė reikalavimo teises ir jas patvirtinančius dokumentus, įgyvendina BUAB “Vakarų prekyba” teisių perėmėjo pagal ginčo sutartį teises ir pareigas teisminiuose ginčuose ir vykdymo procese. Nustatytos aplinkybės duoda pagrindÄ iÅ¡vadai, kad sutartyje pirkėju nurodytas M. K. derėjosi dėl sutarties sÄ lygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas. Tai, kad didžiausiÄ pirkimo objekto kainos dalį M. K. sumokėjo iÅ¡ trečiojo asmens pagal preliminariÄ buto pirkimo-pardavimo sutartį gauto avanso (t. 1, b. l. 185; t. 2, b. l. 26-27) nesudaro pagrindo spręsti, kad tikrÄ ja ginčo sandorio Å¡alimi (pirkėju) yra tretieji asmenys, o sutartyje pirkėju nurodytas M. K. yra statytinis ir sandorio Å¡alys siekė pridengti tikrÄ jÄ sandorio Å¡alį. Juolab, kad

nesudarius pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties, M. K. grÄ Å¾ino avansÄ (t. 2, b. l. 28, 32). Preliminarios

buto pirkimo-pardavimo sutarties pateikimas į bylÄ ne su pradiniais procesiniais

dokumentais neduoda pagrindo taikyti atsakovui M. K. apelianto nurodytÄ contra spoliatorem principÄ , nes atsakovas nenuslėpė, nesunaikino

ir neatsisakė pateikti įrodymo, patvirtinančio pinigų gavimo Å¡altinį. Byloje esantys duomenys apie M. K. pajamas ir pinigines prievoles (t. 1, b. l. 104-119, 153, 184-189) neįrodo, kad likusi ginčo sandorio kaina sumokėta trečiųjų asmenų V. P. ar UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA lėšomis, ir neleidžia konstatuoti sandorio ydingumo dėl jo sudarymo su netikrÄ ja Å¡alimi. Dalies piniginių lėšų turėjimÄ atsakovas M. K. grindė ir iÅ¡ motinos dovanų gautais pinigais, Å¡ios įgytais pardavus nekilnojamÄ jį turtÄ (t. 2, b. l. 29-31). Å iuo aspektu pareikÅ¡tos apelianto abejonės nėra paremtos jokiais bylos duomenimis ir yra grindžiamos bendro pobÅ«džio samprotavimais ir spėjimais, kurie nepaneigia atsakovo M. K. nurodytų aplinkybių apie už nupirktÄ reikalavimo teisę  sumokėtų pinigų kilmę.

PozicijÄ , kad sandoris sudarytas su netikrÄ jÄ Å¡alimi, apeliantas grindžia ir tuo, jog ankstesne teismo pripažinta

negaliojančia 2003 m. vasario 19 d. sutartimi  UAB “Vakarų prekyba“ buvo perleidusi V. P. tÄ pačiÄ reikalavimo

teisę (t. 1, b. l. 122-133). Å i aplinkybė, kolegijos vertinimu, nepaneigia byloje nustatytų faktų, kad dėl ginčo sutarties sÄ lygų derėjosi, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas M. K. , todėl nesudaro pagrindo spręsti, kad tikroji sandorio Å¡alis yra V. P. .

Nepripažinus ginčo reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutarties apsimestine, apeliacinio skundo argumentai dėl prarastos ieškovo galimybės įskaityti jo, V. P. , J. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJOS vienarūšius priešpriešinius reikalavimus yra teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Skundu apeliuojama į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė atsakovų M. K. ir S. K. nesÄ Å¾iningumo. Civilinėje teisėje galioja sÄ Å¾iningumo prezumpcija. Siekiantis jÄ paneigti asmuo turi įrodyti nesÄ Å¾iningumo faktÄ (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, ieÅ¡kovas neįrodė minėtų atsakovų nesÄ Å¾iningumo. Tokia iÅ¡vada grįstina tokiais argumentais. Nesant duomenų apie kitokius atsakovo M. K. santykius su trečiaisiais asmenimis, pagal preliminariÄ pirkimo-pardavimo sutartį iÅ¡ trečiojo asmens gauto avanso panaudojimas atsiskaitymui pagal ginčo sandorį nesudaro pagrindo M. K. laikyti elgusis nesÄ Å¾iningai. Bankrutavusios bendrovės administratoriaus S. K. veiksmai, atlikti vykdant kreditorių sprendimus dėl reikalavimo teisės pardavimo, kuriuos atlikus buvo iÅ¡ dalies patenkintas įmonės kreditoriaus reikalavimas, nepažeidė Ä®BÄ® reglamentuotos administratoriaus pareigos veikti įmonės ir jos kreditorių interesais. Bylos duomenys neleidžia spręsti apie tai, kad sudarydamas su M. K. reikalavimo teisių perleidimo sutartį administratorius veikė prieÅ¡ingai įmonės kreditorių ar konkrečiai ieÅ¡kovo interesais, piktnaudžiavo suteiktais įgalinimais ir pažeidė ieÅ¡kovo teises.

Pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs atsakovo S. K. dalyvavimÄ bylos nagrinėjime bÅ«tinu. Atsakovui neatvykus į posėdį, teismas, siekdamas proceso ekonomiÅ¡kumo ir

koncentracijos, bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjo be jo (t. 3, b. l. 6-26). BylÄ nagrinėjant apeliacinės

instancijos teisme buvo patenkintas atskirai, ne su apeliaciniu skundu pareikÅ¡tas ieÅ¡kovo praÅ¡ymas pripažinti atsakovo S. K. dalyvavimÄ bÅ«tinu; Å¡iam asmeniui atvykus, ieÅ¡kovas turėjo galimybę užduoti jam klausimus ir iÅ¡siaiÅ¡kinti svarbias bylai aplinkybes. Tokiu bÅ«du apeliaciniame skunde nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti civilinio proceso principų pažeidimai  apeliacinės instancijos teismo buvo iÅ¡taisyti, todėl Å¡iuo aspektu naikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nėra pagrindo (CPK 328 straipsnis).

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo ginčo sandoriui. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sÄ lygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieÅ¡kovo teigimu, prieÅ¡tarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad

ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintÄ imperatyvÄ ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio

negaliojimas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar reikalavimo perleidimÄ reglamentuojančios teisės normos, kurioms ieÅ¡kovo teigimu, prieÅ¡tarauja ginčo sandoris, yra imperatyvios, ar ginčo sandoris sudarytas pažeidžiant Å¡iose normose įsakmų reikalavimÄ arba draudimÄ ir ar Å¡io pažeidimas lemia bÅ«tent sandorio negaliojimÄ .

Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį, teisę perleisti savo reikalavimÄ kitam asmeniui be skolininko sutikimo kreditorius gali įgyvendinti, jeigu tai neprieÅ¡tarauja įstatymams (CK 6.102 straipsnio 1-2 dalys) ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 3 dalis).  Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimÄ , jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikÅ¡mės.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad CK 6.101 straipsnio 1 ir 5 dalių, 6.102 straipsnio 1 - 3 dalies normos, reglamentuojančios reikalavimo teisės perleidimÄ , yra imperatyvios, tačiau nenustatė, kad ginčo reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia jose įtvirtintus įsakmius reikalavimus ar draudimus. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis teisėjų kolegija sutinka, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ginčo sandoris neprieÅ¡tarauja CK 6.102 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam draudimui. Å i teismo iÅ¡vada yra pagrįsta. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus imperatyvus, draudžiama perleisti reikalavimÄ , kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimÄ iÅ¡laikyti, reikalavimÄ atlyginti žalÄ , padarytÄ dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Å is draudimas reiÅ¡kia, kad negalima perleisti grynai asmeninės reikalavimo teisės, t. y. tokios, kuri priklauso tik konkrečiam asmeniui. Tik su kreditoriaus asmeniu yra susiję reikalavimai dėl asmeninių neturtinių teisių ir asmeninių neturtinių vertybių, reikalavimai susiję su naryste įvairiose organizacijose, reikalavimai, kylantys iÅ¡ asmeninių paslaugų sutarčių ir pan. Nuspręsti, ar perleidžiamas reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, reikia įvertinti prievolę, iÅ¡ kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku. IÅ¡ byloje esančių teismų procesinių sprendimų, priimtų civilinėse bylose pagal UAB „Vakarų prekyba“ reikalavimus A. Z. nuostoliams atlyginti, turinio matyti, kad kreditoriaus teisė yra kilusi iÅ¡ delikto - bendrovė reikalauja buvusio administracijos vadovo atlyginti neteisėtais veiksmais padarytÄ Å¾alÄ , grÄ Å¾inti nepagrįstai įgytas lėšas. Å is reikalavimas nėra asmeninio pobÅ«džio ir negali bÅ«ti vertinamas kaip neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl tokio reikalavimo perleidimui CK 6.102 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas netaikytinas. Nagrinėjamu aspektu nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi ieÅ¡kovo ir trečiųjų asmenų paskoliniai teisiniai santykiai.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog ieÅ¡kovÄ Â ir reikalavimo teisės pardavėjÄ BUAB “Vakarų prekyba” sieja dviÅ¡alė prievolė – ieÅ¡kovas yra reikalavimo teisės pardavėjo ir skolininkas, ir kreditorius, ir dėl to padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo (skolininko) sutikimas perleisti reikalavimo teises kitam asmeniui nebuvo reikalingas. Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad be skolininko sutikimo kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę kitam asmeniui tik vienaÅ¡alės prievolės atveju (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. Å eÅ¡toji knyga. Prievolių teisė. Vilnius: 2003, 140 p.). Apeliantas teisus, kad esant dviÅ¡alei prievolei reikalavimo teisės perleidimas reiÅ¡kia ir skolos perkėlimÄ , todėl reikia kitos Å¡alies sutikimo ir reikalavimo teisė gali bÅ«ti perleista tik laikantis CK 6.115-6.122 straipsnių reikalavimų. Tačiau esant dviÅ¡alei prievolei, kai ir skolininkas, ir kreditorius yra bankrutuojanti įmonė, tai savo reikalavimo teisės (turtinės teisės) perleidimo atveju bankrutuojanti įmonė negali perkelti kitam asmeniui ir turimos skolos, nes bÅ«tų pažeista Ä®BÄ® reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (Ä®BÄ® 34, 35 straipsniai). Pagal Ä®BÄ® 1 straipsnio 3 dalį kiti įstatymai bankroto procese taikomi tiek, kiek jie neprieÅ¡tarauja Å¡io įstatymo nuostatoms, todėl, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu

atveju bankrutavusi įmonė neturėjo pareigos perkelti M. K. savo skolos A. Z. ir dėl to gauti Å¡io sutikimÄ reikalavimo

perleidimui. Kita gi vertus, nagrinėjamoje byloje reikalavimo teisė perleista kreditorių komiteto, kuris nesvarstė įmonės skolos A. Z. perkėlimo kitam asmeniui, sprendimu; ieškovui toks sprendimas buvo žinomas, jis jo neginčijo.

Apeliantas teigia, kad kreditoriaus BUAB “Vakarų prekyba” asmuo jam yra svarbus, todėl  reikalavimo perleidimui kreditorius turėjo gauti ieÅ¡kovo sutikimÄ . Pirmosios instacijos teismas padarė prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ . Apeliantas Å¡ios iÅ¡vados nepaneigė. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje numatytas draudimas perleisti reikalavimÄ be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikÅ¡mės. Å i norma numato iÅ¡imtį iÅ¡ CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės, kad reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo. Kreditoriaus asmens reikÅ¡mė skolininkui pripažįstama esmine tuomet, kai prievolė kyla iÅ¡ sutarties, kurioje yra sÄ lyga, kad skolininkas sudaro sutartį bÅ«tent su tam tikru kreditoriumi ir kreditoriaus asmuo tokiu atveju yra esminė sutarties sÄ lyga. Tokia sÄ lyga gali bÅ«ti ne tik aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta sutartyje, bet ir numanoma pagal sutarties sudarymo aplinkybes, Å¡alių tarpusavio santykius ir pan. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovo prievolė kreditoriui UAB “Vakarų prekyba” kilusi ne iÅ¡ sutartinių santykių, o iÅ¡ delikto ir žalos atlyginimo reikalavimas grindžiamas neteisėtais ieÅ¡kovo veiksmais, padarytais einant jam Å¡ios bendrovės vadovo pareigas. Tokia prievolės kilmė neduoda pagrindo pripažinti, kad kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikÅ¡mės. Å i iÅ¡vada daroma įvertinus byloje esančius teismų procesinius sprendimus, priimtus civilinėse bylose dėl perleistų nuostolių atlyginimo reikalavimų.

IeÅ¡kovas prašė apeliacinės instancijos teismo iÅ¡reikalauti Å¡ias civilines bylas kreditoriaus asmens reikÅ¡mei skolininkui nustatyti. Teismas šį praÅ¡ymÄ atmetė, nes sprendė, kad byloje esantys teismų procesiniai dokumentai yra pakankami analizuojamai aplinkybei nustatyti. Be to, ieÅ¡kovas nenurodė praÅ¡omose iÅ¡reikalauti civilinėse bylose esančių konkrečių duomenų, kurių įvertinimas leistų spręsti prieÅ¡ingai, nei Å¡iuo klausimu nustatė pirmosios instacijos teismas. Ä®vertintina ir tai, kad praÅ¡ymas iÅ¡reikalauti bylas su apeliaciniu skundu nebuvo pareikÅ¡tas, o tokio praÅ¡ymo bÅ«tinybė neatsirado vėliau, todėl jo patenkinimas užvilkintų bylos nagrinėjimÄ .

Kolegija sutinka su skundo argumentu, kad pirmosios instacijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su praneÅ¡imu ieÅ¡kovui apie reikalavimo perleidimÄ . Bylos duomenys liudija, kad apie ginčo reikalavimo perleidimo sutartį ieÅ¡kovui buvo praneÅ¡ta ir sutarties su priedais kopijos jam įteiktos 2007 m. spalio 26 d., t. y. po to, kai sutarties Å¡alys pagal jos sÄ lygas pasirašė reikalavimo teisės perdavimo-priėmimo aktÄ ir teisių perėmėjas įgijo nuosavybės teisę į perimtus reikalavimus, kai už parduotas turtines teises gautos lėšos buvo paskirstytos kreditorių reikalavimams patenkinti, tačiau iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo  (t. 1, b. l. 18).  Toks praneÅ¡imas apie reikalavimo perleidimÄ skolininkui neįrodo ginčo sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumo. PraneÅ¡imo skolininkui apie reikalavimo perleidimÄ momentas perleidimo sandorio teisėtumui neturi reikÅ¡mės, tačiau jis yra svarbus naujajam kreditoriui, nes tik nuo praneÅ¡imo momento naujasis kreditorius gali panaudoti prieÅ¡ skolininkÄ reikalavimo perleidimo faktÄ (CK 6.109 straipsnis). Todėl aplinkybių, susijusių su praneÅ¡imu skolininkui apie reikalavimo perleidimÄ , neįvertinimas neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kitų pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų, kuriomis nekonstatuotas kitų reikalavimo perleidimÄ reglamentuojančių imperatyvių teisės normų pažeidimas, ieÅ¡kovas apeliaciniu skundu neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Byloje neįrodyta, kad ginčo sandorio Å¡alys elgėsi nesÄ Å¾iningai, pamynė bankrutavusios bendrovės kreditorių teises ir visuomenėje nusistovėjusias moralės normas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieÅ¡taraujantį vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei. Jokių faktinių aplinkybių, paneigiančių tokias teismo iÅ¡vadas, apeliacinės instancijos teisme ieÅ¡kovas nenurodė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus

kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI v. LAB “Agrovegas”,

bylos Nr. 3K-3-484/2004, pateiktu vienašalio kreditoriaus reikalavimų tenkinimo tarpusavio reikalavimų įskaitymo būdu išaiškinimu, nes šios civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidenti skiriasi.

Trečiasis asmuo V. P. praÅ¡o skirti ieÅ¡kovui 20 000 Lt baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis. Teisė į teisminę gynybÄ yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Å is konstitucinis principas įtvirtintas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisę į teisminę gynybÄ turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. Pagal Å¡iÄ teisės normÄ suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismÄ ne bet kokia, o bÅ«tent įstatymo nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006 ir kt.). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje tiesiogiai neįtvirtinta asmens teisės į teismÄ , tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiÅ¡kinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, ne kartÄ nurodyta, kad vienas iÅ¡ teisės į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismÄ dėl civilinio pobÅ«džio

teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo. Aptartų teisės normų nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo

teisės yra pažeistos, teisminės gynybos prieinamumÄ . Procesinės Å¡alių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi bÅ«ti įgyvendinamos nepažeidžiant CPK 2 straipsnyje įtvirtintų proceso tikslų ir jomis turi bÅ«ti naudojamasi pagal paskirtį. Å ių reikalavimų nesilaikanti Å¡alis gali patirti CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Å alis, kuri nesÄ Å¾iningai pareiÅ¡kė nepagrįstÄ ieÅ¡kinį (apeliacinį, kasacinį skundÄ ) arba sÄ moningai veikė prieÅ¡ teisingÄ ir greitÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ ir iÅ¡sprendimÄ , gali bÅ«ti įpareigota atlyginti kitai Å¡aliai dėl to patirtus nuostolius arba jai gali bÅ«ti skirta teismo bauda (CPK

95 straipsnis). Å i norma įtvirtina du savarankiÅ¡kus atsakomybės taikymo pagrindus: 1) nesÄ Å¾iningas nepagrįsto ieÅ¡kinio (skundo) pareiÅ¡kimas ir 2) sÄ moningas veikimas prieÅ¡ greitÄ ir teisingÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ . Trečiojo asmens praÅ¡ymas grindžiamas nepagrįsto ieÅ¡kinio ir apeliacinio skundo pareiÅ¡kimu. Todėl bÅ«tina nustatyti dvi sÄ lygas: Å¡alies nesÄ Å¾iningumÄ ir pareikÅ¡to ieÅ¡kinio (skundo) nepagrįstumÄ . Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovui manant, kad reikalavimo perleidime jo, kaip cesento skolininko ir kreditoriaus, teisė yra pažeidžiama, jis turi teisę jÄ ginti teismine tvarka. Vien pareikÅ¡to ieÅ¡kinio nepagrįstumo konstatavimas nesudaro pagrindo skirti ieÅ¡kovui baudÄ pagal CPK 95 straipsnį. Trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti, kad ieÅ¡kovas, reikÅ¡damas ieÅ¡kinį ir apeliacinį skundÄ , bÅ«tų elgęsis nesÄ Å¾iningai, todėl CPK

95 straipsnyje numatyta sankcija ieškovui netaikytina.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įpareigojo ieÅ¡kovÄ sumokėti sumažinto dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundÄ , įpareigojimÄ apeliantas įvykdė (t. 3, b. l. 72-73, 121-122, 124), todėl bylÄ pralaimėjęs ieÅ¡kovas neturi pareigos mokėti likusiÄ Å¾yminio mokesčio dalį valstybei, tačiau jam iÅ¡lieka pareiga sumokėti kitas bylinėjimosi iÅ¡laidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu abiejų instancijų teismuose (CPK 79 straipsnis,

88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) (t. 1, b. l. 2; t. 3, b. l. 70).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio

1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iš ieškovo A. Z. 70,40 Lt (septyniasdešimt litų 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, suisjusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, valstybei.

Teisėjai                                                                                                      Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                                  Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                  Donatas Šernas