2016-10-03 Nr. AB-18799-3-64-3-02389-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2018-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02389-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) periodiškai buvo kalinamas nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. perpildytose kamerose, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: netinkamai įrengti tualetai; tualetu pareiškėjas turėjo naudotis matant kitiems asmenims; stalas buvo per mažas visiems kamerose buvusiems žmonėms, todėl reikėjo valgyti karštus indus laikant rankose; dėl didelio žmonių skaičiaus kamerose pareiškėjas neturėjo galimybės pajudėti ar pasimankštinti. Tokios sąlygos žemino jo orumą. Dėl tokių Šiaulių TI veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumus, pablogėjo jo sveikata. Be to, atvykus į Šiaulių TI, jis nebuvo pasirašytinai supažindintas su eile dokumentų, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Pareiškėjo manymu, jam negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks terminas netaikomas iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams. Prašo jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Papildomai pareiškėjas pateikė skundą (b. l. 70–71), kuriuo prašo netaikyti senaties termino, ir skundą į atsiliepimą dėl senaties termino taikymo (b. l. 77–78).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 25–32) prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Dėl pareiškėjo skunde išvardintų nusiskundimų, atsakovas paaiškino:

1. Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

2. Įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 m2 ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

3. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

4. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

5. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl jo pretenzijos už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

6. Tik atvykus į įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, taip pat jam buvo įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais (kurie kalba rusų ar anglų kalba) pagal tvarkos aprašo 9 punktą. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog Šiaulių TI neatliko pareigų ar netinkamai atliko pareigas, neturi jokio teisinio ir moralinio pagrindo, nes asmuo, periodiškai kalintas įstaigoje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo neva pažeistų teisų ar netinkamų laikymo sąlygų.

7. Dėl teisės į sportą atsakovas pažymėjo, kad viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, yra įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Pažymėtina, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Pareiškėjo skundo argumentai dėl teisės į sportą nepagrįsti ir todėl, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybės juose dalyvauti yra sudarytos kiekvienam kalinamajam. Organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir išreiškia norą jose dalyvauti. Tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nėra. Suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 82–89) pareiškėjo S. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje yra pateikta Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 1 d. pažyma Nr. 69/09-28824 „Dėl S. P.“ (b. l. 34), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2011 m. liepos 12 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. lapkričio 28 d.

Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-307/2013). Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 3 d. pasirašytinai yra susipažinęs su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka, sąlygomis, jam išaiškintos Šiaulių TI direktoriaus patvirtintos atitinkamos tvarkos. Informacinį lankstinuką gavo (b. l. 61–63).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 24 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 6), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jo atveju negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks terminas netaikomas iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, be to, jam atvykus į Šiaulių TI jis nebuvo pasirašytinai supažindintas su eile dokumentų, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Pareiškėjo nurodytos termino kreiptis į teismą praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. Pareiškėjas S. P. apeliaciniu skundu (b. l. 93–98) prašo, pripažinus, kad 3 metų ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių, panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; taip pat atlikti ekspertizę, t. y. pavesti atitinkamai įstaigai patikrinti visą Šiaulių TI turimą dokumentaciją bei patikrinti kameras, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tokiais pat teiginiais dėl jo teisių pažeidimo (netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų), kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Kiek tai susiję su skundžiamu teismo sprendimu, pareiškėjas pažymėjo, kad nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu. Jo manymu, teismas detaliai nesusipažino ir tinkamai neįvertino papildomai jo pateiktų argumentų dėl ieškinio senaties termino, t. y. to, kad atvykęs į Šiaulių TI pareiškėjas nebuvo supažindintas su Šiaulių TI vidaus tvarkos taisyklėmis, jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką šioje įstaigoje, pacientų teises ir pareigas. Supažindinimas su Kalėjimo departamento direktoriaus įsakymu, kuriame nurodyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,62 kv. m. kameros ploto, buvo formalus – pareiškėjas tik pasirašė. Su higienos normomis pareiškėjas išvis nebuvo supažindintas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui buvo įteiktas lankstinukas, tačiau jokio lankstinuko jis negavo. Be to, kyla klausimas, kiek tas lankstinukas yra informatyvus – pareiškėjo manymu, tokiame lankstinuke pateikta informacija nėra pakankama tam, kad asmuo suprastų apie pažeidžiamas teises, o paskui surašytų skundą teismui. Pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl surašyti skundą galėjo tik susipažinęs su atitinkama teisine literatūra, kurią jam atsiuntė motina (laisvės atėmimo vietos bibliotekoje tinkamos literatūros trūksta). Pareiškėjo teigimu, atsakovas slepia tikrąją situaciją, meluoja apie kalinimo sąlygas, apie tai, kad suimtuosius, atvykusius į įstaigą, supažindina su vidaus tvarka ir kitais teisės aktais.

Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103–104) pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeistos, jų negynė, nors fizines ir emocines jo teisių pažeidimo kančias pareiškėjas turėjo jausti šio pažeidimo metu. Taigi apeliantas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. P. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-23998 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad nesutinka su teismo pritaikytu ieškinio senaties terminu. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI neinformavo jo apie teisės aktus, kurie reglamentuoja šios kalinimo įstaigos vidaus tvarką, nesupažindino su gydymo Šiaulių TI tvarka, pacientų teisėmis ir pareigomis bei kitais teisės aktais, kuriuose nustatytos kalinamųjų teisės; be to, pareiškėjui, nebūnant teisininku, reikėjo laiko susipažinti su papildoma teisine literatūra (medžiaga), kad galėtų tinkamai surašyti skundą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad tiek EŽTT, tiek ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Šiaulių apygardos administracinis teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o juos tik papildo.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momento, kolegija pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Šiuo atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Pagrįsdamas jam padarytą žalą, pareiškėjas nurodė, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumus ir kt. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodomų pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, nes būtent kalinimo metu pareiškėjas jautė jo nurodomus emocinius, psichologinius ir dvasinius nepatogumus. Vadinasi, nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas.

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 24 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 8), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, Šiaulių apygardos administracinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nepagrįstai nurodė, kad jo keliamam ginčui išvis neturėtų būti taikoma ieškinio senatis, kadangi jis gina savo pažeistas neturtines teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1998-662/2015 ir kt.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, nes, jam atvykus į Šiaulių TI, jis nebuvo supažindintas su pataisos įstaigos vidaus tvarka ir kitais teisės aktais, nustatančiais jo, kaip kalinamo asmens, teises. Šį apelianto argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

Iš į bylą pateikto „Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarko aprašo“, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1/01-316 (b. l. 46–51), 7 ir 8 punktų matyti, kad naujai į Šiaulių TI atvykusiems suimtiesiems pasirašytinai įteikiamas lankstinukas, kuriame pateikiama aktualiausia informacija apie laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką, sąlygas, suimtųjų teises ir pareigas, jiems taikomus draudimus ir atsakomybę. Tai, kad toks lankstinukas pareiškėjui buvo įteiktas patvirtina į bylą pateiktas raštas, kuriame pareiškėjas 2011 m. liepos 12 d. savo parašu patvirtino, jog su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis yra supažindintas, informacinį lankstinuką gavo (b. l. 61).

Taigi pareiškėjo argumentai, kad atsakovas neinformavo jo apie teisės aktus, nesupažindino jo su teisėmis ir pareigomis, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar, jog dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimai padarytą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises, pavyzdžiui, kad būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su skundais, prašymais (b. l. 35), arba kad būtų kreipęsis dėl teisinės pagalbos jam suteikimo.

Kaip nesupažindinimas su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, pacientų teisėmis ir pareigomis įtakojo CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino praleidimą pareiškėjas nepaaiškino. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pareiškėjo argumentas su ieškinio senaties termino atnaujinimu nesusijęs, todėl šiuo aspektu nepasisakoma.

Apeliantas nurodo, kad atsakovas teismui teikė tikrovę neatitinkančius duomenis apie tai, kad pareiškėjas buvo informuotas apie pataisos įstaigos vidaus tvarką, t. y. kad gavo informacinį lankstinuką apie kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nagrinėjant administracines bylas yra taikytina bendrojo pobūdžio taisyklė, pagal kurią pareiškėjas turi pateikti arba teismui nurodyti įrodymus, galinčius patvirtinti jo nurodytas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, gali vadovautis tik pareiškėjo teismui duotais paaiškinimais, tačiau juos įvertinti turi pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles. Šioje teisės normoje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1148-143/2016). Taikydama šias taisykles nagrinėjamos bylos situacijai, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, patvirtinančius, jog pareiškėjas, jam atvykus į įstaigą, buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais aktualiais teisės aktų reikalavimais. Tuo tarpu pareiškėjo teiginys dėl sąmoningo duomenų apie jo neinformavimą nuslėpimo ir neteisingų duomenų pateikimo yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais faktiniais įrodymais, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas teismui pateikė klaidingus duomenis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei prašymų, susijusių su pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygomis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė