A-602-2293-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2293/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02058-2011-2 Procesinio sprendimo kategorija 5; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir V. V.,

sekretoriaujant L. Č.,

dalyvaujant pareiškėjui V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos teisių perėmėja) dėl sprendimo panaikinimo, skundo padavimo termino atnaujinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2011 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 4R-1547 (D-430) kaip nepagrįstą; 2) atnaujinti skundo dėl pareiškėjo sveikatos priežiūros paslaugų kokybės padavimo Inspekcijai terminą; 3) įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės ir atlikti pareiškėjo sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo auditą VĮ Panevėžio miesto poliklinikoje ((duomenys neskelbtini), gydytoja G. D.) ir VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas skunde ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Inspekciją dėl gydymo ir jam suteiktų paslaugų kokybės VĮ Panevėžio miesto klinikose (duomenys neskelbtini, gydytoja G. D.) ir VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje (duomenys neskelbtini) nustatymo. Inspekcija 2011 m. spalio 5 d. raštu Nr. 4R-1547(D-430) „Dėl Jūsų skundo“ informavo pareiškėją apie tai, kad atsisako nagrinėti jo skundą, kadangi praėjo skundo nagrinėjimo terminas, nustatytas Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 3V-35 26.4 punkte. Pareiškėjas pažymėjo, kad dar 2010 m. lapkričio 17 d. skunde Inspekcijai dėl tėčio S. J. mirties jis buvo užsiminęs apie savo gydymo kokybę, todėl mano, jog tai laikytina data, kai jis sužinojo apie nekokybiškų gydymo paslaugų suteikimą. Taip pat mano, kad jo nurodomų diagnozių pasireiškimas ar dingimas yra ilgalaikio gydymo kokybės / nekokybės pasekmė, kuri gali siekti keliolika metų. Tik praėjus dvejiem metams, kai nebevartojo medikamento, pareiškėjas sužinojo, kad šis preparatas jam netinka, o iš pradžių tik turėjo tokių įtarimų. Todėl teigia, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo sužinojimo, o ne nuo įtarimo.

Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 59 straipsnio 3 dalį už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos. Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3v-35 patvirtinto Skundo nagrinėjimo Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 26.4 papunktyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas ar nagrinėjimas nutraukiamas, jei skundas Inspekcijoje gautas vėliau nei vieneri metai nuo tos dienos, kurią pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju, jei praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo padarymo dienos.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2010 m. lapkričio 17 d. pateikė skundą Inspekcijai, kuriame prašė įvertinti jam ir jo tėvui S. J. teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nustatyti padarytos žalos dydį. Inspekcija 2010 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 4R-1909 (D-520) informavo pareiškėją apie nustatytus skundo padavimo trūkumus, atkreipė jo dėmesį į Aprašo 26.4 papunkčio reikalavimus ir nurodė, kad pareiškėjas turėtų patikslinti skundą, paaiškindamas, kada jam teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo nekokybiškos.

Pareiškėjas 2011 m. vasario 9 d. patikslino skundą ir prašė įvertinti VšĮ Panevėžio miesto poliklinikoje ir VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje S. J. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, tačiau jam pačiam teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinti nebeprašė, duomenų, kad pasinaudojo privaloma išankstine skundo nagrinėjimo tvarka dėl jam pačiam teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Inspekcijai nepateikė, todėl Inspekcija VšĮ Panevėžio miesto poliklinikoje ir VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje atliko tik S. J. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę.

Pareiškėjas dėl jam pačiam VšĮ Panevėžio miesto poliklinikoje ir VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės konsultacinėje poliklinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų įvertinimo, apie kurias buvo užsiminęs 2010 m. lapkričio 17 d. skunde, pateikė 2011 m. rugpjūčio 8 d. skundą, prie kurio pridėjo skundžiamų įstaigų atsakymus į savo paklausimus dėl informacijos pateikimo. Inspekcija 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 4R-1332 (D-362) dar kartą priminė pareiškėjui apie skundo pateikimo reikalavimus, nurodė, kad asmens sveikatos priežiūros pasaugų kokybės kontrolei pradėti reikia pasinaudoti privaloma išankstine skundo nagrinėjimo tvarka, taip pat dar kartą prašė pareiškėjo patikslinti, kokio laikotarpio paslaugos, jo nuomone, buvo galimai nekokybiškos.

Šalindamas 2011 m. rugpjūčio 26 d. rašte Nr. 4R-1332 (D-362) nustatytus skundo pateikimo Inspekcijai trūkumus, pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 14 d. pateikė tuos pačius asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsakymus į jo paklausimus ir nurodė, jog skundžia tik iki 2008 m. balandžio mėnesio teiktas sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat nurodė, kad nesilaikė gydymo rekomendacijų ir nevartojo paskirtų vaistų. Atsakovo nuomone, tai rodo, jog pareiškėjas savo nuožiūra atsisakė gydymo ir jau tuo metu suvokė, kad paslaugos yra galimai nekokybiškos.

Skaičiuojant terminą nuo 2008 m. balandžio mėnesio, jis baigiasi 2011 m. balandžio mėnesį. Įvertinus, jog praėjo daugiau nei 3 metai nuo paslaugų teikimo, vadovaujantis Aprašo 26.4 papunkčiu, pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas. Atsakovas pažymėjo, kad minėtas paciento skundo pateikimo 3 metų terminas yra naikinamasis, teisės aktai skundo pateikimo Inspekcijai termino atnaujinimo nenustato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Inspekcija pagrįstai paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundą, konstatavusi, kad jis praleido teisės aktuose nustatytą terminą skundui pateikti.

Ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, jog pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 14 d. skunde Inspekcijai išdėstė, jo manymu, gydymo įstaigų padarytus pažeidimus, nurodė, kad nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. vasario 5 d. VšĮ Panevėžio miesto poliklinikoje nesilankė, skirtų vaistų nevartojo, pažymėjo, jog abejoja jam nustatytos hipertenzijos kilme. Iš byloje esančių VšĮ Panevėžio miesto poliklinikos 2011 m. liepos 27 d. rašto Nr. S-11-552 (b. l. 76) ir VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės 2011 m. liepos 22 d. rašto Nr. K2-2187 (b. l. 77) matyti, kad pareiškėjas VšĮ Panevėžio miesto poliklinikoje lankosi nuo 1981 m., jo gydymosi eiga aprašyta iki 2008 m., o VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės konsultacijų poliklinikoje lankėsi nuo 1998 m. iki 2007 m. sausio 25 d., taip pat 2011 m. sausio 19 d. ir 2011 m. sausio 31 d. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 14 d. skunde Inspekcijai ir savo paaiškinimuose teismo posėdyje (b. l. 88–90) teigė, kad padarytų pažeidimų pasekmės gali atsirasti tik po kurio laiko, todėl, jo manymu, senaties terminas netaikytinas. Įvertinęs minėtus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės neneigia, jog pažeidimai buvo padaryti iki 2008 m., tik netinkamo gydymo pasekmės išryškėjo vėliau, todėl prašo terminą skaičiuoti nuo 2010 metų pradžios.

Aiškindamas teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, jog suėjus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje nustatytam vienerių metų terminui, institucijos, kurios yra įgaliotos atlikti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų valstybinę kontrolę, nebegali pritaikyti kontrolės priemonių sveikatos priežiūros įstaigoms. Atsižvelgęs į Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3V-35 patvirtinto Aprašo 26.4 papunktyje nurodytos teisės normos turinį, pažymėjo, kad joje nustatyti du skundo padavimo Inspekcijai terminai ir atitinkamai du savarankiški Inspekcijos atsisakymo nagrinėti asmens skundą pagrindai. Vienas iš jų yra siejamas su paciento sužinojimo apie jo teisių pažeidimą momentu (kai skundas yra pateiktas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo tada, kai pacientas sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisių pažeidimą), o kitas – su objektyvia teisių pažeidimo padarymo data (kai skundas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų yra pateiktas praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo pažeidimo padarymo momento. Pažymėjo, jog aiškinant paminėtą teisinį reglamentavimą ir jame nurodytų dviejų terminų – vienerių ir trejų metų – tarpusavio santykį, darytina išvada, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis galimybę dėl skundo pateikti išvadą, yra nustatytas vienerių metų terminas, nes jam praėjus, pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 3 dalį nebegalima taikyti kontrolės priemonių. Trejų metų terminas vertinamas tik tuomet, kai nustatoma, jog vienerių metų terminas yra nepraleistas, ir reikalingas tam, kad būtų užkirstas kelias nagrinėti skundus dėl įsisenėjusių įvykių, kadangi tokiais atvejais būna sunku, o kartais net neįmanoma atkurti faktinių aplinkybių.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundė sveikatos priežiūros įstaigų veiksmus, atliktus iki 2008 m. balandžio 8 d., tačiau nurodė, jog apie pažeidimą jam tapo žinoma po poros metų, kai pagerėjo sveikata nevartojant vaistų. Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 18 d. pateiktame skunde Inspekcijai (b. l. 63–67) prašė įvertinti ir jam, ir jo tėvui teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau skundas buvo su trūkumais, kuriuos šalindamas ir pateikdamas patikslintą skundą, pareiškėjas jam teiktų paslaugų nebeginčijo, o nauju skundu dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi tik 2011 m. rugpjūčio 8 d., kurį patikslino 2011 m. rugsėjo 14 d. ir kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas atsakovo sprendimas.

Ištyręs byloje esančius įrodymus bei įvertinęs teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido vienerių metų terminą nuo sužinojimo apie jo teisių pažeidimą, tačiau, jeigu šio termino ir nebūtų praleidęs, jis yra praleidęs trejų metų terminą nuo pažeidimo padarymo momento, kadangi dėl 2008 m. balandžio 8 d. (vėliausiai pareiškėjui teiktų) paslaugų skundas galėjo būti paduotas per 3 metus, t. y. iki 2011 m. balandžio 8 d., o pareiškėjas jį padavė 2011 m. rugpjūčio 8 d.

Taip pat pažymėjo, kad nei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, nei Apraše, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta galimybė atnaujinti praleistus vienerių ir trejų metų skundo Inspekcijai padavimo terminus. Todėl teismas padarė išvadą, kad šie terminai yra naikinamieji, jiems pasibaigus išnyksta teisė paduoti skundą Inspekcijai, ir tokie terminai negali būti teismo atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.117 straipsnio 6 dalis). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų terminas yra naikinamasis, ir kad vieneri metai skaičiuojami nuo pažeidimo padarymo dienos, po kurio Valstybinė medicininio audito inspekcija nebegali priimti sprendimų dėl kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo gydymo įstaigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1055/2011).

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai paliko nenagrinėtą pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 14 d. skundą, kadangi jis buvo pateiktas praleidus Aprašo 26.4 papunktyje nustatytus skundo padavimo terminus, kurie yra naikinamieji ir negali būti teismo atnaujinti.

III. P. V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 101-104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Apelianto nuomone, susiklosčiusi situacija rodo atsakovo nenorą tirti akivaizdžius sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų darbo kokybės pažeidimus.

2. Teigia, kad po panašios situacijos jo tėvas S. J. mirė, dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl papildomai į Inspekciją nesikreipė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, mano, kad tai yra svarbi aplinkybė atnaujinti terminą.

3. Teigia, kad tam, jog pasibaigtų senaties terminas, vyko ir tebevyksta akivaizdus bylos vilkinimas, nuolat prašant ištaisyti pateikiamų dokumentų turinį ir formą, nesprendžiant situacijos iš esmės.

4. Apeliantas pažymi, kad vartojant abu skirtus medikamentus Norvasc (Pfizer) ir Sermion (Pfizer) vienu metu, susidarė cheminis junginys, kuris įtakojo jo sveikatos būklę, tai yra aprašyta ir šių medikamentų anotacijose. Pasikonsultavęs su nepriklausančiu VĮ Panevėžio miesto poliklinikai ir VšĮ Respublikinei Panevėžio ligoninei gydytoju, jis nutraukė tik vaisto Sermion (Pfizer) vartojimą. Nuo 2012 m. vasario 22 d. pakeitė gydymo įstaigą, o joje dirbančio gydytojo patarimu, – ir nurodytus vaistus.

5. Tik Inspekcijai atlikus auditą dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. skunde nurodytų galimai neteisingai nustatytų diagnozių, gydymo ir jo pasekmių, galima nustatyti VĮ Panevėžio miesto poliklinikoje ir VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje suteiktų paslaugų kokybę. Apeliantas akcentuoja, kad galimai neteisingai nustatytų diagnozių ir gydymo pasekmės (nekokybiškai suteiktų medicininių paslaugų pasekmės) galėjo pasireikšti po kelerių metų, todėl, jo manymu, tyrimo terminų laikymasis turi antraeilę reikšmę, nes šių ligų simptomai yra sunkiai atpažįstami ir turi lėtinį, t. y. ilgalaikį, pobūdį. Anot apelianto, tai yra svarbi aplinkybė atnaujinti terminą pagal ABTĮ 34 straipsnį.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos teisių perėmėja) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 119-120) laikosi tos pačios pozicijos, kurią buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra visiškai aišku, kaip yra susiję pareiškėjo skundai Inspekcijai ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2012 m. vasario 20 d. surašytas Daiktų, dokumentų pateikimo protokolas. Pažymėjo, kad ABTĮ 34 straipsnis reglamentuoja tik skundo (prašymo) padavimo administraciniam teismui termino atnaujinimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nustatyti vienerių ir trejų metų terminai yra naikinamieji, jiems pasibaigus išnyksta teisė paduoti skundą Inspekcijai, ir tokie terminai negali būti teismo atnaujinti. Taip pat mano, jog apelianto teiginiai, kad procesas buvo vilkinamas dėl Inspekcijos kaltės, yra visiškai nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas V. J. 2011 m. rugsėjo 19 d. pateikė Inspekcijai skundą, kuriuo prašė ištirti jo gydymo kokybę Panevėžio miesto poliklinikoje. Iš skundo turinio spręstina, kad gydymo paslaugos, kurių kokybę prašoma ištirti, suteiktos iki 2008 m. balandžio 8 d. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė Panevėžio miesto poliklinikos 2011 m. liepos 18 d. raštą dėl pareiškėjo 2011 m. liepos 27 d. paklausimo apie jam teiktas gydymo paslaugas.

Inspekcija 2011 m. spalio 5 d. raštu informavo pareiškėją, kad skundas nebus nagrinėjamas, nes praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo padarymo dienos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė klausimą dėl to, jog termino jis nepraleido, nes apie nekokybiškas jam suteiktas gydymo paslaugas sužinojo 2010 metais, be to, pareiškėjas mano, kad praleistas terminas turėtų būti atnaujintas.

Byloje yra skundžiami institucijos, atliekančios sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų valstybinę kontrolę, veiksmai, būtent Valstybinės medicininio audito inspekcijos, kuriai buvo pavesta atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnis). Inspekcijos teisių perėmėja yra Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnis nustato pacientų skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarką ir įtvirtina reikalavimą prieš kreipiantis į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas, pasinaudoti privaloma ikiteismine tvarka – kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos (23 straipsnio 1, 6 dalis). Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje yra nustatyti terminai, per kuriuos pacientas turi teisę pareikšti skundą – ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos.

Nustačius Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme privalomą ikiteisminę skundų nagrinėjimo tvarką prieš kreipiantis į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas, kreipimosi į tokias institucijas skaičiavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, nes be privalomos ikiteisminės tvarkos negali būti inicijuojama ir neteisminė procedūra pacientų skundus nagrinėjančioje valstybės institucijoje. Minėtoje įstatymo normoje įtvirtinta taisyklė, kad pacientas netenka teisės kreiptis su skundu pasibaigus trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos terminui, t.y. įtvirtintas naikinamasis terminas, panaikinantis asmens teisę atlikti veiksmus ir nėra numatyta galimybė atnaujinti šį terminą. Minėtoje įstatymo normoje įtvirtinta taisyklė, kad pacientas turėtų kreiptis su skundu ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, taigi tai yra termino skaičiavimo pagrindinė taisyklė, kurios taikymas konkrečiu atveju negali viršyti minėto naikinamojo termino – trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos.

Pareiškėjas aiškina, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m., apie ką minėjo Inspekcijai savo 2010 m. lapkričio 17 d. skunde dėl jo tėvui S. J. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Šis pareiškėjo paaiškinimas nepaneigia išvados, jog pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją praleidęs trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos terminą, todėl pareiškėjo skundas pacientų skundus nagrinėjančioje valstybės institucijoje negalėjo būti nagrinėjamas.

Skundų nagrinėjimo Inspekcijoje tvarką skundžiamo sprendimo priėmimo metu reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Valstybinės medicininio audito inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3V-35 patvirtintas Aprašas (toliau ir – Aprašas), kurio 26.4 punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu jis Inspekcijoje gautas vėliau nei vieni metai nuo tos dienos, kurią pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju, jeigu praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo padarymo dienos. Aprašo 26.4 punkte yra įgyvendintos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies taisyklės dėl kreipimosi su skundu į pacientų skundus nagrinėjančią valstybės instituciją terminų. Pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją 2011 m. rugsėjo 19 d. dėl iki 2008 m. balandžio 8 d. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, t.y. praleidęs terminą, kurio teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti.

Nepagrįstas yra pareiškėjo reikalavimas atnaujinti kreipimosi su skundu į pacientų skundus nagrinėjančią valstybės instituciją terminą vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, kuris nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisnių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 straipsnis). Procesiniai santykiai atsiranda tik nagrinėjant bylą administraciniame teisme, tik tokiems santykiams yra taikomas įstatymas, reglamentuojantis procesą teisme, nustatantis konkrečios administracinės bylos dalyvių ir teismo teises ir pareigas. Administracinių bylų teisenos įstatymas nereglamentuoja neteisminių administracinių procedūrų, kurias reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas, atitinkamų sričių įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai.

Pastebėtina ir tai, jog valstybinis medicininis auditas yra oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolė ir ekspertizė. Naikinamųjų terminų, kuriems pasibaigus asmuo netenka teisės kreiptis su skundu dėl sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimo į valstybės instituciją, asmuo nepraranda savo teisių kreiptis dėl tokių paslaugų įvertinimo pas privačius ekspertus bei nustatyta tvarka kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Pastebėtina ir tai, jog iš dalies pagrįsti yra apelianto argumentai dėl Inspekcijos veiksmų sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo teiktų skundų trūkumų šalinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Inspekciją su skundais, į kuriuos buvo teikiami rašytiniai atsakymai minint apie paduodamų skundų trūkumus. Aprašas, reglamentuojantis skundų nagrinėjimo tvarką nenustato skundų trūkumų šalinimo instituto, Aprašo 10-14 punktuose nustatyta galimybė paaiškinti pareiškėjui apie dokumentų trūkumus.

Aprašo 25 ir 26 punktuose nurodytos aplinkybės, kurioms esant skundas nenagrinėjamas, jeigu jame yra procesinio pobūdžio trūkumai arba jeigu yra prielaidos, kurioms esant procedūra negali būti pradėta. Minėtų Aprašo normų nesilaikymas gali sudaryti neaiškią teisinę padėtį dėl procedūros skaičiavimo terminų bei dėl to, koks sprendimas yra priimtas konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju Inspekcijos raštai dėl trūkumų šalinimo neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, minėti raštai vertintini kaip Inspekcijos sprendimai nenagrinėti skundų.

Būtent Inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštas, į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 8 d. skundą vertintinas kaip Inspekcijos sprendimas nenagrinėti pareiškėjo skundo. Pareiškėjo 2010 m. lapkričio 18 d. pateiktas Inspekcijai pirminis skundas, kuriame pareiškėjas skundžiasi dėl jo tėvui S. J. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei trumpai užsimena apie jam galimai nekokybiškai suteiktas paslaugas, negali būti pripažintas dokumentu, kuriuo buvo inicijuota šioje byloje ginčijama administracinė procedūra bei atitinkamai neturėtų būti skaičiuojamas skundo padavimo terminas.

Minėta, kad termino pradžia siejama su skundo padavimu sveikatos priežiūros įstaigai. Be to, pareiškėjo kreipimasis (2011 m. vasario 9 d.) dėl S. J. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės yra išnagrinėtas ir 2011 m. birželio 3 d. yra surašyta asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita dėl S. J. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų VšĮ Panevėžio miesto poliklinikoje bei priimtas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. yra surašyta asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita dėl S. J. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje bei priimtas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios konkrečios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą nei dėl apelianto nurodytų, nei dėl kitų motyvų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė