f6e1e067-8dd2-4f1d-bc66-d290b8a4b659 · Klaipėdos apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-52-651/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45088-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.14; 2.4.6.6.1 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. vasario 2 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eduardo Maškevičiaus, sekretoriaujant Vitai Diekontienei, dalyvaujant prokurorei Viktorijai Giniotienei asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A.

I. gynėjai advokatei Marinai Saveljevai, nevieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. I. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2022 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria pripažinta įrodyta, kad A. I. nepakaltinamumo bÅ«senos padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija nustatė: I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. A. I. pripažintas nepakaltinamumo bÅ«senos padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. jis 2021 m. gruodžio 28 d., apie 14 val. 40 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vienÄ kartÄ virtuviniu peiliu dÅ«rė savo motinai R. I. į pilvÄ , padarydamas jai pilvo sienos durtinę, pjautinę žaizdÄ , ir tokiu bÅ«du nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai R.

I. sveikatÄ . II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu A. I. praÅ¡o pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2022 m. lapkričio 4 d. nutartį ir paskirtÄ stacionarinį stebėjimÄ ir gydymÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje – pakeisti į ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis. 2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje – yra perteklinė ir nepagrįsta.

Ekspertų iÅ¡vados akte neteisingai nurodyta, jog ambulatoriÅ¡kai nesigydyta. Teigiama, kad, prieÅ¡ingai nei nurodyta akte, A. I. elgesys rodo, kad jam psichikos bÅ«klė rÅ«pi, jis nenori paveiktas streso ir nemigos elgtis neadekvačiai, todėl lankosi pas gydytojÄ ir geria vaistus. IÅ¡ psichiatrės D. Å . 2021 m. sausio 27 d. suraÅ¡ytos anamnezės matyti, kad domimasi gydymu ir jis tęsiamas iki Å¡iol. Tai, jog lankosi ambulatoriÅ¡kai ir gydosi, matosi iÅ¡ ambulatorinės sveikatos kortelės kopijos ir iÅ¡ receptinių vaistų įsigijimo.

Nurodoma, jog, kadangi su vaistais „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pavykdavo per parÄ iÅ¡miegoti tik 3–4 valandas, todėl 2022 m. birželio 16 d. kreipėsi į psichiatrę S. B.. Gydytoja skyrė papildomų vaistų ir konstatavo diagnozę – adaptacijos sutrikimÄ . Pavartojus iÅ¡raÅ¡ytų vaistų, sveikata pagerėjo, miego ciklas normalizavosi, psichozės iÅ¡vengta. 2.2. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo nutraukęs bazinio vaisto vartojimÄ nuo Å¡izofrenijos.

Pažymima, jog dar gulėdamas ligoninėje skundėsi dėl vaisto (duomenys neskelbtini) Å¡alutinio poveikio – traukulių, rankų ir kojų judėjimo. Buvo skirtas vaistas (duomenys neskelbtini), kadsumažintų Å¡alutinį poveikį, tačiau nepadėjo. IÅ¡raÅ¡ant iÅ¡ stacionaro liepė dar mėnesį vartoti vaistÄ (duomenys neskelbtini). 2022 m. kovo 9 d. apsilankė pas psichiatrę ir iÅ¡sakė nusiskundimus, prašė neskirti vaisto (duomenys neskelbtini), kuris skirtas gydyti Å«mioms psichozėms bei dėl alkoholio ar narkotikų staigaus nutraukimo sukeltoms psichozėms, ir palikti tik bazinį vaistÄ â€ž(duomenys neskelbtini)“, kuris skirtas Å¡izofrenijai gydyti, tačiau liko neiÅ¡girstas. 2.3.

Pažymima, jog, kaip minėta, adaptacijos sutrikimÄ nustatė psichiatrė S. B., tačiau nėra duomenų, kas nustatė diagnozę – paranoidinę Å¡izofrenijÄ . IÅ¡ psichiatrės D. Å . suraÅ¡ytos anamnezės matyti, kad ji su apeliantu nebendravo, bÅ«klės nenustatinėjo. Nurodyta, jog, pasak paciento mamos, Anglijoje buvo gydytas psichiatrijos stacionare, kur buvo diagnozuota paranoidinė Å¡izofrenija. Pažymima, kad iÅ¡ 2016 m. spalio 21 d. Dr. M. K. ataskaitos matyti, kad Anglijoje buvo gydytas Å«mus ir trumpalaikis psichozės epizodas, sukeltas streso ir nemigos.

Tuo metu dar nebuvo nustatytas adaptacijos sutrikimas. Po pateiktų naujų duomenų, teismo psichiatrai teismo posėdžiuose nurodė, kad jie neturi reikÅ¡mės ir, jų manymu, Å¡eima nepriima diagnozės. Be to, nurodoma, jog kadangi teismo psichiatrai rėmėsi tik mamos paaiÅ¡kinimais dėl diagnozės, galima daryti iÅ¡vadÄ , jog jie yra Å¡aliÅ¡ki. 2.4. Be to, apeliantas teigia, jog teisiamojo posėdžio protokole nurodyti žodžiai, kurių baigiamojoje kalboje jis nesakė, todėl, jo manymu, yra galimybė, jog buvo klastoti ir liudytojų parodymai. 2.5.

Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę, neatsižvelgė į tai, jog apeliantas yra neįgalus, t. y. yra netekęs deÅ¡inės blauzdos, vaikÅ¡to tik su kojos protezu, dėl pasunkėjusio judėjimo kenčia nugaros skausmus. Taip pat turėtų bÅ«ti atsižvelgta į tai, jog yra iÅ¡siskyręs dviejų vaikų tėvas. Priverčiamoji medicinos priemonė neturėtų bÅ«ti taikoma kaip bausmė už padarytÄ nesunkų nusikaltimÄ . Nurodoma, jog beveik metus gydosi ambulatoriÅ¡kai ir, pasak gydytojo, bÅ«klė yra stabili.

3. Atsiliepimo į apeliacinį skundÄ negauta.

4. Teismo posėdyje asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. I. gynėja advokatė Marina Saveljeva prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.

5. Teismo posėdyje prokurorė Viktorija Giniotienė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu A. I. iÅ¡ esmės neginčija nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, veikų juridinės kvalifikacijos, bet teigia, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje – yra perteklinė ir nepagrįsta. PraÅ¡oma skirti ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis.

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas A. I. paskyrė stacionarinį stebėjimÄ ir gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje. Parinkdamas Å¡ios priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, teismas vertino A. I. ligos diagnozę, padarytos veikos pavojingumÄ ir pobÅ«dį bei jo asmens pavojingumÄ , atsižvelgė į ekspertizės aktÄ bei ekspertės rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, daro iÅ¡vadÄ , kad sprendimas paskirti stacionarinį stebėjimÄ ir gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje – yra teisėtas ir pagrįstas.

Apylinkės teismas iÅ¡vadas dėl Å¡ios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo padarė įvertinęs tiek byloje esančius duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligos pobÅ«dį, tiek duomenis apie jo padarytos uždraustos veikos pobÅ«dį, tinkamai jas motyvavo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ dėl priverčiamosios medicinos priemonės rÅ«Å¡ies parinkimo. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė, kolegijos vertinimu, atitinka A.

I. psichikos sveikatos bÅ«klę ir nustatytÄ jo socialinį pavojingumÄ visuomenei.

8. BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamÄ sias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Teismas gali taikyti vienÄ iÅ¡ baudžiamajame įstatyme (BK 98 straipsnio 1 dalies 14 punktai) nustatytų priemonių:

1) ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis;

2) stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigose;

3) stacionarinį stebėjimÄ sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigose;

4) stacionarinį stebėjimÄ griežto stebėjimo sÄ lygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigose.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas – iÅ¡gydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustÄ pavojingÄ veikÄ , jį prižiÅ«rint arba izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, tokiu bÅ«du siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo asmens galimų pavojingų veikų, tiek uždraustÄ veikÄ padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimÄ , turi nustatyti jų taikymo sÄ lygas:

1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , atitinkančiÄ BK specialiojoje dalyje nustatytÄ veikÄ ;

2) asmuo veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo;

3) veikÄ padaręs asmuo pagal veikos pobÅ«dį ir savo psichikos bÅ«senÄ yra pavojingas visuomenei (BPK 395 straipsnis). BK ir BPK nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kuriÄ nors iÅ¡ BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskrecijÄ spręsti klausimÄ dėl bÅ«tinybės asmeniui taikyti priverčiamÄ sias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Kita vertus, BK 98 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamÄ sias medicinos priemones, t. y. į psichikos sutrikimÄ ir jo sunkumÄ , padarytos veikos pobÅ«dį ir pavojingumÄ bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo arba kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

10. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl Å¡iuo atveju ypatingÄ reikÅ¡mę įgyja teismo ekspertų psichiatrų iÅ¡vados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ , siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos bÅ«klė kelia realiÄ grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi bÅ«ti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobÅ«džio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padariusio asmens elgesys tiek prieÅ¡ veikos padarymÄ , tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).

Kita vertus, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021).

11. IÅ¡ Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos psichiatrijos skyriaus specialisto iÅ¡vados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. I. inkriminuojamos veikos padarymo metu ir Å¡iuo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė Å¡izofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu), dėl to A. I. jam inkriminuojamos veikos metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. I. Å¡iuo metu tokios psichikos bÅ«senos, nepastebint iÅ¡reikÅ¡tos psichozinės simptomatikos, neadekvatus efekto, gali suprasti aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės nagrinėjamai bylai, ir duoti apie tai parodymus, tačiau dėl tuometinės psichikos bÅ«senos pablogėjimo tiriamasis gali suteikti tik fragmentinę informacijÄ apie byloje nagrinėjamÄ Ä¯vykį.

Å iuo metu A. I. gali suprasti aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės nagrinėjamai bylai, ir duoti apie tai parodymus. A. I. rekomenduojama taikyti priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje (t. 1, b. l. 150–153).

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrės ekspertės L. Å . bei teismo psichologo eksperto M. R., turinčių 10 metų ekspertinio darbo stažo, pateikto ekspertizės akto patikimumu, jame padarytų iÅ¡vadų pagrįstumu. Pažymėtina, kad bÅ«tent atitinkamos srities specialistai, nagrinėjamu atveju – teismo psichiatrai ir teismo psichologai ekspertai, geriausiai gali įvertinti tam tikrų aplinkybių buvimÄ ar nebuvimÄ , t. y. gydymo bÅ«tinumÄ , kadangi tokiam sprendimui priimti reikalingos specialiosios žinios ir įgÅ«džiai.

13. Be to, pirmosios instancijos teisme buvo apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. Å .. Ekspertė patvirtino savo iÅ¡vadÄ ir nurodė, kad A. I. sutrikimas – lėtinis, Å¡eima Å¡ios diagnozės nepriima, jo nustatyta diagnozė ekspertams abejonių nekėlė. Nurodė, kad rizikos, susijusios su pačiu psichiniu sutrikimu, kai nepriimama savo diagnozė, negali vertinti kaip adekvačios pozicijos. Atkreipė dėmesį, jog jis vienÄ kartÄ vos nenužudė savęs, antrÄ kartÄ dÅ«rė mamai, todėl jam reikalinga padėti gydymu.

Gydyti ambulatoriniu bÅ«du įmanoma, kai yra leidžiami vaistai. Parodė, kad gydymo sÄ raÅ¡e nėra nė vieno prailginto veikimo vaisto. Visi vaistai yra tik geriami, kuriuos gali gerti arba negerti, tačiau, jei vartos alkoholį, tai iÅ¡kreips visÄ gydymo režimÄ . Teismo psichologas M. R. palaiko gydytojos L. Å . pozicijÄ . Be to, nurodė, kad Å¡iuo metu A. I. bÅ«sena, remiantis psichologiniais tyrimais, panaÅ¡i, ekspertizės metu jis jau buvo grįžęs iÅ¡ po gydymo. Kritika abejotina, jis ir tada jautėsi esÄ s sveikas.

14. A. I. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog jam nustatytas tik adaptacijos sutrikimas, taip pat argumentai dėl paskirtų vaistų tinkamumo, rodo, jog jis kritiÅ¡kai nevertina jam nustatyto psichikos sutrikimo. Todėl, apygardos teismo vertinimu, Å¡iuo atveju paskyrus ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis nebus galimybės užtikrinti vaistų vartojimÄ . Be to, kritiÅ¡kai savo bÅ«klės nevertina ne tik asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A.

I., tačiau ir jo Å¡eima. Jo motina nukentėjusioji R. I. nustatytos diagnozės nepriima. Ji teisiamojo posėdžio metu praÅ¡ydama skirti ambulatorinį gydymÄ nurodė, jog jo diagnozė yra ne ta, kuri nustatyta specialisto iÅ¡vada. Kadangi ir A. I., ir jo Å¡eima nesutinka su diagnoze, todėl yra rizika, jog vaistų vartojimas gali bÅ«ti nutrauktas. Todėl darytina iÅ¡vada, jog A. I. pagrįstai skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

15. Vertinant A. I. veikos pavojingumo pobÅ«dį, atkreipiamas dėmesys į tai, kad bÅ«damas nepakaltinamumo bÅ«senos A. I. padarė smurtinio pobÅ«džio veikÄ , kuria buvo pasikėsinta į vienÄ labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatÄ . Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. I. vienÄ kartÄ virtuviniu peiliu dÅ«rė savo motinai R. I. į pilvÄ , padarydamas jai pilvo sienos durtinę, pjautinę žaizdÄ ir tokiu bÅ«du nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai R. I. sveikatÄ .

Be to, kaip buvo minėta, prieÅ¡ Å¡ios smurtinės veikos padarymÄ A. I. yra vos nenužudęs savęs. Taigi jo veiksmų pavojingumas ne tik aplinkiniams, bet ir sau yra neginčytinas. Todėl, apygardos teismo vertinimu, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje – atitinka A. I. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumÄ ir nustatytÄ jo socialinį pavojingumÄ sau bei visuomenei.

Å ios nutarties priėmimo metu bÅ«tina taikyti griežtesnę savo pobÅ«džiu priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę nei ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis, siekiant neleisti jam padaryti naujų sveikatai ar netgi gyvybei pavojingų veikų.

16. Apeliantas teigia, kad teisiamojo posėdžio protokole nurodyti žodžiai, kurių baigiamojoje kalboje jis nesakė. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio protokolas nėra posėdžio stenograma. Be kita ko, teisiamojo posėdžio metu raÅ¡omas ne tik protokolas bet ir daromas garso įraÅ¡as, kuris yra sudėtinė teisiamojo posėdžio protokolo dalis. IÅ¡klausius posėdžio įraÅ¡o nėra pagrindo teigti, jog protokole klaidingai įrašė tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ .

17. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. I. priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o visus paminėtus duomenis ir nustatytas aplinkybes įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai nutarė, kad Å¡iuo atveju A. I. turi bÅ«ti taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrinėje ligoninėje, kaip rekomendavo ir teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę atlikusi ekspertė. Tokia apylinkės teismo iÅ¡vada neprieÅ¡tarauja byloje surinktų duomenų visumai, atitinka esamÄ teisinį reglamentavimÄ , todėl laikytina pagrįsta ir teisėta, o asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, skundas atmetamas.

18. Å iame kontekste taip pat atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali bÅ«ti pakeista į savo pobÅ«džiu Å¡velnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos bÅ«klė ir iÅ¡nyksta jo pavojingumas. Ä®statymas įpareigoja teismÄ ne rečiau kaip kartÄ per Å¡eÅ¡is mėnesius pagal sveikatos priežiÅ«ros įstaigos iÅ¡vadÄ spręsti klausimÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rÅ«Å¡ies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Todėl, pagerėjus A. I. psichikos sveikatos bÅ«klei, jam gali bÅ«ti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sÄ lygos iÅ¡ stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis, arba Å¡ios priemonės taikymas panaikintas (BK 98 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nutaria: asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A.

I. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Kristina Kakurinė Dalia Kursevičienė Eduardas MaÅ¡kevičius