2020-09-02 Nr. AB-15877-3-61-3-02447-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-766-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02447-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. P. (V. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d. buvo kalinamas Vilniaus PN netinkamomis gyvenimo sąlygomis, neužtikrinant jo orumo. Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas gyvenamosios patalpos plotas, tenkantis vienam asmeniui, nes kalinčių asmenų skaičius vienoje patalpoje buvo viršytas kelis kartus. Kameroje nebuvo galimybės išsikviesti budinčio pareigūno, nes neveikė signalizacijos mygtukas, todėl nebuvo užtikrintas jo saugumas. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti dušu, nes dušuose nebuvo pertvarų. Sanitariniai mazgai buvo nehigieniški, juose nebuvo užtikrintas privatumas. Buvo apribota judėjimo laisvė, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, juose visada pilna kalinių, todėl sąlygos pasivaikščioti gryname ore prastos. Langai buvo su grotomis. Bendraujant su artimaisiais telefonu yra neužtikrinamas privatumas, nes prie taksofono susirenka apie 30 asmenų. Ilgalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengtų sanitarinių mazgų ir virtuvės, jie buvo įrengti koridoriuose. Laisvalaikio kambarys buvo įrengtas tik kitame Vilniaus PN gyvenamajame korpuse. Pareiškėjas teigė, kad ne kartą kreipėsi psichologinės pagalbos, gėrė vaistus nuo depresijos, pasidarė dirglus, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 100 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN paaiškino, kad nėra kamerų tipo pataisos įstaiga ir pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Ginčo laikotarpiu patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir pareiškėjo atžvilgiu šis reikalavimas nebuvo pažeistas. Vilniaus PN neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamojoje patalpoje privalu būti tik naktį. Pareiškėjas buvo laikomas pataisos įstaigoje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Vilniaus PN eksploatuoti perduoti 2006 m. ir visiškai atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos, Nuteistojo pataisos socialinės reabilitacijos programose, tačiau socialinės reabilitacijos tikslai gali būti pasiekti tik paties nuteistojo pastangų ir aktyvaus dalyvavimo dėka. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat gadina šias sistemas. Bendrabučio tipo patalpose prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų įrengimas nenumatytas. Pasivaikščiojimo kiemeliai erdvūs, įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi ir nuolatos tvarkomi. Dušinės taip pat atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Naudojimuisi dušu yra nustatytas grafikas. Teisės aktai nenumato jokių papildomų reikalavimų taksofonų įrengimui. Vilniaus PN yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, poilsio kambarys, laisvalaikio kambariai. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skundo teiginiai paremti jo nuomone, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Vilniaus PN administracija jokios žalos pareiškėjui nepadarė, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. gegužės 5 d. Todėl teismas vertino pareiškėjo laikymo sąlygas Vilniaus PN nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. liepos 16 d.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. gegužės 5 d. karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108, o 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 7-161 perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 9-308-04. Nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. liepos 16 d. pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 5-308 ir Nr. 5-301. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taip pat atliko jam paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 4K. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m, joje yra įrengtos 2 dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos); bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-308 plotas yra 29,30 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos; bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-301 plotas yra 35,26 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų; kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 4K plotas yra 13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos. Atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, kadangi tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami. Teismas, įvertinęs prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, konstatavo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei karantino, nei bendrabučio, nei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) nebuvo pažeisti.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jam neužtikrinto privatumo naudojantis dušais, nurodė, kad Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, jog kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, be to, pateikė fotonuotraukas apie dušų ir sanitarinių mazgų įrengimą. Nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nenumato pareigos įrengti atitvėrimus sanitariniuose mazguose tarp tualetų, pisuarų ar dušinėse tarp dušų. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktais įtvirtintos pareigos įrengti tinkamas, teisės aktus atitinkančias sanitarinių mazgų bei dušo patalpas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

10. Teismas nurodė, kad Įrengimo taisyklės numato, jog nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30x15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

11. Teismas iš byloje esančių fotolentelių nustatė, kad Vilniaus PN I-ojo ir II-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems yra įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemelis, kuris yra erdvus, kieme yra įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kuriuo metu, kokiomis aplinkybėmis jam trūko vietos pasivaikščioti ar mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad Vilniaus PN nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo.

12. Teismas nurodė, kad pagal Įrengimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktus drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Tokia sistema tam, kad būtų užtikrintas nuteistojo saugumas, Vilniaus PN įrengta ir tai patvirtina į bylą pateiktos fotolentelės. Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Todėl teismas pareiškėjo teiginį dėl neįrengtų signalizacijos (aliarmo) mygtukų atmetė kaip neįrodytą.

13. Teismas pažymėjo, kad Įrengimo taisyklių 11.5 papunktis numato, jog gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Atsakovo atstovas pateikė informaciją, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Grotų įrengimas ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų yra numatytas Įrengimo taisyklėse, todėl tai neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams ir nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus.

14. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato jokių reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Iš byloje esančių fotolentelių matyti, kad I-ajame gyvenamajame korpuse yra įrengti taksofonai. Taigi pareiškėjui, kaip ir kitiems kalintiems asmenims, yra sudaryta galimybė paskambinti. Pareiškėjas nedetalizavo savo teiginio, kada jam buvo nesudarytos sąlygos paskambinti (trukdoma susikalbėti) ir pan. Teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus PN pažeidė teisės aktus. Pripažintina, kad Vilniaus PN administracija nėra ir negali būti atsakinga už skambinančiųjų ar šalia stovinčiųjų prie taksofono asmenų elgesį, kitiems asmenims naudojantis taksofonu.

15. Teismas pareiškėjo teiginį dėl ilgalaikių pasimatymų ir laisvalaikio kambarių atmetė kaip nepagrįstą, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek ilgalaikių pasimatymų, tiek laisvalaikio kambariai yra įrengti tinkamai ir tvarkingi, juose yra visa būtina technika ir baldai, taigi iš esmės atitinka Įrengimo taisyklių keliamus reikalavimus (29 p.).

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nekonkretizavus teiginio, jog sanitariniai mazgai nehigieniški, taip pat nepateikus detalesnio paaiškinimo (kada sanitariniai mazgai buvo nehigieniški ir pan.) tokie argumentai laikomi abstrakčiais. Be to, pareiškėjui jo laikymo Vilniaus PN metu šiais pažeidimais nesiskundus, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

17. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog ne kartą kreipėsi psichologinės pagalbos, gėrė vaistus nuo depresijos, tačiau byloje nėra pateikta jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų.

18. Teismas, nenustatęs vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

19. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui nepriteisė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 20. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą visiškai ir priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Vilniaus PN buvo kalinamas netinkamomis, jo orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, o pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pažeidimų faktų ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, klaidingai aiškino teisės normas. Pareiškėjas cituoja nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, teismų praktiką dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bei teigia, kad panašiose bylose pareiškėjams buvo priteista piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo nuomone, jo teisių pažeidimai buvo tyčiniai, todėl jam turi būti priteista pakankamo dydžio piniginė kompensacija. Pareiškėjo teigimu, jo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma yra iš esmės simbolinė, o valstybė turi neribotas galimybes atlyginti žalą ir dėl visiško žalos atlyginimo atsakovui negali atsirasti neigiamų pasekmių.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, tinkamai taikė teisės aktus, vadovavosi teismų praktika, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir visiškai atskleidė bylos esmę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje kilo ginčas dėl 100 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. P. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d., atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Pareiškėjas skunde reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas, neužtikrintas privatumas duše, sanitariniuose mazguose, kurie buvo nehigieniški, buvo netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, nes juose trūko vietos dėl didelio žmonių skaičiaus, nebuvo pareigūnų iškvietimo sistemos, langai buvo su grotomis, pareiškėjui neužtikrintas pokalbių telefonu privatumas, nes eilėje laukdavo kiti nuteistieji. Taip pat pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl ilgalaikių pasimatymų patalpų bei laisvalaikio kambario įrengimo.

29. Teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos ir dėl to teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

30. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: gyvenamųjų patalpų ploto, dušo įrengimo, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir aprūpinimo sporto inventoriumi, pareigūno iškvietimo signalizacijos privalomumo gyvenamosiose patalpose, ilgalaikių ir laisvalaikio kambarių įrengimo, grotų ant langų įrengimo, galimybės pareiškėjui paskambinti telefonu. Todėl teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, t. y. priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios bausmės atlikimo sąlygos.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (kamerų tipo patalpoje – 3,6 kv. m; bendrabučio tipo patalpoje – 3,1 kv. m) pažeista nebuvo. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą bei aktualią EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kalinamam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto apskaičiavimo ypatumų, todėl apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo klausimu, jiems pritaria ir iš naujo pareiškėjo argumentų dėl ploto trūkumo neanalizuoja.

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl privatumo Vilniaus PN dušo patalpose neužtikrinimo, pažymi, kad pataisos įstaigos dušinėse pertvarų neįrengimas tarp prausimosi vietų nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016) pripažinta, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, tačiau vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nepripažintinas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019). Kitaip tariant, ginčui aktualiu laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtino reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse įrengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo patirtus nepatogumus grindė abstraktaus pobūdžio argumentais, kad visuomenėje nepriimtina stebėti besiprausiantį asmenį, bet jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su jo fizinėmis ypatybėmis, sveikatos būkle ar pan., dėl kurių jo bausmės atlikimo sąlygos aptariamu aspektu galėtų būti vertinamos kaip nežmoniškos ar kankinančios, nepateikė.

33. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad jis skundėsi nehigienišku sanitariniu mazgu jam kalint bendrabučio tipo patalpose, kad tualetas – tai skylė grindyse, o kabinos atskirtos vienos nuo kitų skardine siena, kas, jo nuomone, iš esmės jam nesudarė pakankamo privatumo. Teisėjų kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 ir įsigaliojusių 2017 m. birželio 8 d., 7.6 papunktyje nurodoma, jog prausykloje, tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupimas). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat buvo numatyta, kad prausykloje, tualete įrengiamas klozetas arba unitazas. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) teisės aktuose nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas bendrabučio tipo patalpose esančiame sanitariniame mazge įrengti unitazą (sėdimą tualetą). Priešingai – buvo tiesiogiai numatyta galimybė (alternatyva) įrengti tupimą tualetą. Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių savo ypatybių (negalios, fizinių traumų, kt.), dėl kurių jis būtų galėjęs patirti sunkumus naudojantis taip įrengtu (t. y. tupimu) tualetu. Byloje esančios gyvenamojo korpuso, kuriame buvo apgyvendintas pareiškėjas, sanitarinių mazgų nuotraukos patvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos yra atskirtos viena nuo kitos aukštomis nepermatomomis pertvaromis su durimis ir užtikrino pakankamą privatumą besinaudojant tualetu. Higienos reikalavimų laikymosi pažeidimų byloje taip pat nenustatyta, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl netinkamai įrengto ar nehigieniško sanitarinio mazgo.

34. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kaip savo sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

35. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius