2020-06-23 Nr. AB-12558-3-62-3-01614-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1069-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01614-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 40 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. kalėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3 sektoriuje bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, be to, šį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvę baldai ir nuteistųjų daiktai. Dėl ploto trūkumo tvyrojo negatyvi atmosfera, tarp nuteistųjų kildavo barniai, susistumdymai. Dėl patalpų perpildymo pataisos namuose kildavo tuberkuliozės protrūkiai, todėl teko gyventi su šia infekcija užsikrėtusiais asmenimis. Tvirtino, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, neišduodamų valymo priemonių bei nepakankamo buitinių parazitų naikinimo, nebuvo užtikrinta švari nuo buitinių parazitų aplinka. Dėl blakių sukandimų negalėjo miegoti naktimis, patyrė skausmus, atsirasdavo žaizdos. Teigė, kad 6 būryje buvo poilsio kambarys, tačiau 9 ir 1 būriuose poilsio kambarių nebuvo įrengta, todėl esant perpildytoms patalpoms, tai sukėlė didelių nepatogumų, nes jis negalėjo ramiai parašyti laiško, skaityti knygų, žaisti stalo žaidimų.

3. Pareiškėjas teigė, kad 3 sektoriaus 6–7, 8–9 ir 1 būriuose nebuvo džiovyklų, todėl nuosavomis nuteistųjų džiovyklomis buvo užstatyti koridoriai, tai kėlė didelę grėsmę gaisro ar kitos nelaimės atveju. Drėgmė nuo džiovinamų drabužių ir batų sklido į gyvenamąsias patalpas, todėl kilo grėsmė susirgti tuberkulioze. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus pastatai yra seni, dengti šiferiu, šiluminės trasos izoliuotos stiklo vata su asbestu, pastatų stogų perdanga sulaužyta, šiferis suskilinėjęs, todėl į aplinką patenka asbesto plaušeliai, keliantys pavojų susirgti onkologinėmis ligomis. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatskirti nuo sporto aikštynų, todėl patyrė baimę, didelių nepatogumų, nes bijojo būti sužeistas kamuoliu. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl nesuteiktos teisės žiūrėti kabelinę televiziją. Taip pat nurodė, kad 2015 metais atliekant remontą koplyčioje ir 2016 metais renovacijos metu Pataisos namuose nebuvo koplyčios, todėl negalėjo atlikti religinių apeigų tam skirtoje vietoje. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė emocinį diskomfortą, stresą. Dėl patiriamų neigiamų išgyvenimų, barnių ir konfliktų su kartu gyvenančiais asmenimis, dėl per mažo ploto negalėjo ilgai užmigti, nuolat kankino nemiga, skaudėjo galvą, t. y. patyrė neturtinę žalą. Nurodė, kad skundo reikalavimui neturi būti taikomas ieškinio senaties institutas, nes pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas. Taip pat nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje senaties terminas netaikomas dėl žalos, kildinamos iš nusikaltimų žmoniškumui, atlyginimo.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tekusi reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius dėl jų rotacijos, išvykimo į kitas pataisos įstaigas, Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir pan., nuolat keičiasi.

Teigė, kad pataisos namai nėra kamerų tipo įstaiga, todėl nuteistieji dienotvarkėje nustatytu metu galėjo laisvai judėti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus teritorijoje, naudotis sporto aikštelėmis, pasivaikščiojimo kiemų teritorija. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą patalpas turi valyti patys nuteistieji, todėl tinkamai atliekant šias pareigas, patalpose nebūtų blogo kvapo, pelėsio. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutarties pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama.

Ginčo būruose poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti. Ginčo būrių pasivaikščiojimo kiemai nuo sporto aikštelių nėra atskirti. Pareiškėjo teisė žiūrėti televizorių nebuvo pažeista, nes pataisos namuose yra transliuojami Lietuvos gyventojams prieinami, nekoduoti kanalai, kuriems nereikalingas televizijos priedėlis. Pareiškėjui išreiškus norą matyti daugiau kanalų, tokia teisė jam galėjo būti suteikta įsigyjant televizijos kortelę ar priedelį. 3 sektoriaus būrių teritorijose buvo įrengtos drabužių džiovyklos, taip pat būriams išduotos stacionarios džiovyklos. 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos nuteistiesiems skalbti ir džiovinti drabužius.

Duomenys apie asmenis, sergančius tuberkulioze, nėra kaupiami, nes įtarus, kad asmuo galimai užsikrėtė šia liga, jis išsiunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur pasitvirtinus diagnozei, į pataisos namus jis negrąžinamas. Per pastaruosius 10 metų buvo vienas atvejis, kai buvo gautas pranešimas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės apie susirgimą atvira tuberkulioze. Gavus tokį pranešimą, visos patalpos, kuriose gyveno sergantis nuteistasis valomos ir dezinfekuojamos, su juo kontaktavę nuteistieji stebimi, jiems atliekami rentgeno tyrimai.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenant 4, 6 ir 9 būriuose, pastatų, kuriuose buvo šie būriai, stogo danga buvo iš šiferio. 1 ir 2 būrių pastato stogo danga buvo bituminė. Tvirtino, kad iki 2017 m. kovo 29 d. 3 sektoriuje koplyčia buvo įrengta. Prasidėjus renovacijos darbams, pareiškėjas galėjo išpažinti ir praktikuoti tikėjimą kitais būdais, t. y. atlikti apeigas aktų salėje. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo L. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje bendrabučio tipo patalpose, t. y. jis buvo kalinamas, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos normų reikalavimų ir pan.

8. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymo ir atnaujinimo institutą, EŽTT išaiškinimus dėl ieškinio senaties taikymo ir atnaujinimo sąlygų, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 1 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 31 d. pareikšti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė terminą atnaujinti. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) ieškinio senaties termino atnaujinimui ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 31 d. atmetė. Teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d.

9. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose patalpose, kuriose plotas vienam nuteistajam neatitiko reglamentuotų reikalavimų, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. (išskyrus laikotarpius, kuriais jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir Kauno tardymo izoliatorių) gyveno 1 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 26,44 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,3 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. liepos 26 d. pareiškėjas kalėjo 1 būrio 5 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 28,48 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,16 kv. m; nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. kovo 21 d pareiškėjas gyveno 2 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,21 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas gyveno 2 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 13,37 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,34 kv. m gyvenamojo ploto; pareiškėjas skunde nurodė tik konkretų nuteistųjų skaičių, buvusį 9 būrio 10 sekcijoje, tačiau jokių duomenų apie nuteistųjų skaičių 1 būrio 9 ir 5 miegamuosiuose ir 2 būrio 4 ir 3 miegamuosiuose nenurodė.

Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie patalpas, kuriose gyveno vertinamuoju laikotarpiu, ginčo patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei laikotarpius, kuriais jis gyveno minėtose patalpose, neginčijo. Pareiškėjo iniciatyva liudytojais apklausti nuteistieji V. S. ir I. S. byloje vertinamose patalpose negyveno, liudytoju apklaustas V. T. nurodė, kad trumpai gyveno 2 būryje, kuriame nuteistiesiems buvo užtikrintas reglamentuotas gyvenamasis plotas, todėl teismas padarė išvadą, kad tai iš esmės patvirtina atsakovo atstovo pateiktus duomenis.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose) ir faktinius bylos duomenis, sprendė, kad pareiškėjui visą ginčui aktualų laikotarpį buvo užtikrinta reglamentuota 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, todėl sąlygų atsakovo atsakomybei šiame kontekste kilti nenustatyta.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginį, kad būriuose nebuvo įrengta poilsio kambarių, džiovyklos drabužiams ir avalynei džiovinti, nustatė, kad jog 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, būrio kiemuose įrengtos džiovyklos. Aplinkybę, kad 3 sektoriuje įrengta drabužių džiovykla, patvirtina į bylą pateikta fotonuotrauka. Teismas vertino, kad esant reglamentuotam reikalavimui įrengti drabužių ir avalynės džiovyklą kiekviename būryje arba pagal Taisyklių 6 p. – dviem būriams, nurodyti įrodymai neįrodo, jog batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriams. Atsakovo atstovo pažymoje nurodyta, kad ginčo būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai. Todėl teismas pripažino, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.8, 5.9 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, drabužių ir avalynės džiovyklą ginčo būriuose.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad dėl buitinių parazitų (blakių) buvimo gyvenamojoje patalpoje ir jų sukandimų negalėjo tinkamai išsimiegoti, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Teismas nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėjo, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Todėl teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad yra tikėtina pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose.

12. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl nuo sporto aikštynų neatskirtų pasivaikščiojimo kiemelių, atsižvelgė į atsakovo atstovo 2018 m. rugpjūčio 28 d. pažymą Nr. 88-510, kuri patvirtino pareiškėjo nurodytus argumentus dėl sporto aikštynų neatskyrimo nuo pasivaikščiojimo kiemų, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl saugios aplinkos nesudarymo, neatskyrus nuo pasivaikščiojimo kiemelių iki 2015 m. lapkričio 1 d. (iki Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) įgaliojimo), teismas pripažino pagrįstomis.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pastatų konstrukcijoje buvo asbesto, būrių stogai buvo dengti šiferiu, stogų perdanga sulaužyta, šiferis suskilinėjęs, todėl į aplinką patenka asbesto plaušeliai, keliantys pavojų susirgti onkologinėmis ligomis, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus, kuriuose nurodyta, jog pastatų, kuriuose buvo 4, 6 ir 9 būriai, stogo dangos šiferinės, tačiau pastato, kuriame buvo 1 ir 2 būriai, stogo danga nuo jo pastatymo bituminė, kuriuos patvirtino ir pateikti įrodymai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto buvimo ginčo pastate, kuriame buvo 1 ir 2 būriai, kaip nepagrįstus.

14. Teismas tai pat sprendė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą reikalavimo įrengti pataisos namuose kabelinę televiziją su tam tikru privalomu kanalų skaičiumi nėra nustatyta, todėl Pravieniškių PN-AK, nesudarydami galimybės pareiškėjui naudotis kabeline televizija, neteisėtų veiksmų neatliko. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pataisos namuose nuteistieji užsikrėsdavo tuberkulioze, todėl jis kalėdamas su tuberkulioze sergančiais asmenimis nuolat jautė baimę užsikrėsti šia liga, teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK per pastaruosius 10 metų buvo vienas atvejis, kuomet nuteistajam buvo diagnozuota aktyvi tuberkuliozės forma, taip pat nustatyta pora neatviros tuberkuliozės atvejų. Teismas nurodė, kad nustačius tokius atvejus, asmuo nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, visos patalpos, kuriose gyveno toks nuteistasis yra valomos ir dezinfekuojamos, kontaktavę su juo asmenys papildomai stebimi, jiems atliekami tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti. Teismas konstatavo, kad nors atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog gyveno kartu su tuberkulioze susirgusiais asmenimis, tačiau jis nenurodė, kada, su kokiais konkrečiais atvira tuberkulioze sergančiais asmenimis ir kokiose patalpose buvo laikomas, nekėlė pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, konkrečių infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl nesant tokių duomenų atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, teismas pažymėjo, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovo atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze.

15. Teismas, vertindamas skundo argumentus, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino dėl negalėjimo atlikti religinių apeigų tam skirtoje vietoje, nes nuo 2015 metų pataisos namuose nebuvo koplyčios, nustatė, kad prasidėjus renovacijos darbams (nuo 2017 m. kovo 9 d.), gyvenamosios patalpos laikinai buvo įrengtos laisvalaikio centro patalpose, kuriose iki renovacijos darbų pradžios buvo koplyčia. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo atstovas patvirtino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl koplytėlės nebuvimo. Pravieniškių PN-AK nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad, nesant koplytėlės, nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas kitose atitinkamai įrengtose patalpose (pvz. aktų salėje), todėl lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą jam nebuvo sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas ir šiame kontekste konstatuotini atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas).

16. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. kalint ginčo patalpose nebuvo užtikrinta švari nuo buitinių parazitų aplinka, neįrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, tinkamai neatskirtas kiemelis nuo sporto aikštelių, nuo 2017 m. kovo 9 d. nesudaryta galimybė atlikti religines apeigas tam tikroje tam skirtoje patalpoje. Byloje esančiame Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. rugpjūčio 20 d. medicininiame pažymėjime Nr. 81(2)-536 nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl buitinių parazitų sukandimų, nemigos nesikreipė. Duomenų, kad nuteistasis susirgo tuberkulioze, nėra. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas dėl emocinių ir psichologinių sunkumų, kuriuos galėtų sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, konsultuotas nebuvo. Taigi, teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

17. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjui nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. kalint Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjo teigimu, teismas nagrinėdamas jo kaip nuteistojo skundą, formaliai ir paviršutiniškai vertino laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas bei teismų suformuotą praktiką šiais klausimais, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo galimybės įrodinėti tam tikrų aplinkybių egzistavimą yra ribotos (nuteistasis atlieka laisvės atėmimo bausmę). Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teisė į teisminę gynybą yra ribota, todėl teismas priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Pažymi, kad jis nesutinka su tuo, jog jo teisių pažeidimo fakto pripažinimas pats savaime laikomas tinkama nuteistojo satisfakcija.

20. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, jog ginčo laikotarpiu jam buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma. Byloje nėra ginčo dėl to, jog jam tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Nors teismas nurodo, jog pagal gyvenamųjų patalpų bei jose įrengtų lovų santykį, pareiškėjui buvo skirta daugiau kaip 3.1 kv. m, tačiau teismas visiškai nevertino to, jog gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais. Teismas privalėjo individualiai taikyti teisės aktų reikalavimus konkrečiu atveju, tačiau apsiribojo formaliu įrodymu vertinimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka tik apie 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, neatsižvelgiant į tai, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, yra suteikiama didesnė judėjimo laisvė.

21. Pareiškėjas teigia, kad laikotarpis, kurį jam teko apie 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo atstovo ir teismo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti kitose sektoriaus patalpose ir pan., atmestini. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į konkrečią situaciją, pareiškėjui įvykdytus neteisėtus veiksmus, jų trukmę ir kitas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad jo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjo teisių pažeidimai buvo esminiai, įtakoję jo psichologinę ir dvasinę būseną, teismo nustatyti pažeidimai sukėlė didelę emocinę skriaudą, jis patyrė dideliu dvasinius išgyvenimus, todėl tik teisių pažeidimo konstatavimo šiuo konkrečiu atveju nepakanka. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę bei padarytas išvadas, todėl priimtas teismo sprendimas yra naikintinas.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo atstovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui ir išvadoms, nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas jokiais argumentais, kuriais remdamasis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Atsakovo atstovas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kadangi neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjo samprotavimai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Atsakovo atstovas pažymi, kad apeliantas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

24. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, jis tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos bei neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, taip pat atlikęs išsamią teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose analizę, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų neišnagrinėjęs kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar nurodytų argumentų ar būtų pažeidęs proceso arba materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dėl nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. nustatytų pažeidimų (nebuvo užtikrinta švari nuo buitinių parazitų aplinka, neįrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, tinkamai neatskirtas kiemelis nuo sporto aikštelių, nuo 2017 m. kovo 9 d. nesudaryta galimybė atlikti religines apeigas tam tikroje tam skirtoje patalpoje) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti pakankama satisfakcija yra pažeidimų pripažinimas. Pirmosios instancijos teismas atmetė kitus skundo reikalavimus bei atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimų daliai priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 31 d. atlyginimą pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.).

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, nepagrįstai nepriteisė jam už nustatytus pažeidimus žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia ir kitais aspektais (baldų ir inventoriaus užimamo ploto reikšmė, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis).

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taigi kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

29. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neginčija teismo išvados daliai skundo reikalavimų taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai šiuo aspektu, plačiau nepasisako.

30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: 1 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 26,44 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,3 kv. m gyvenamojo ploto; 1 būrio 5 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 28,48 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,16 kv. m; pareiškėjas gyveno 2 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,21 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto; 2 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 13,37 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,34 kv. m gyvenamojo ploto. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose teko nuo 3,3 iki 3,34 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. buvo užtikrinta daugiau ploto, nei nustato nacionalinės teisės aktai. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nebuvo pažeista minimali teisės aktais nustatyta kameros ploto norma. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

32. Dėl pareiškėjo argumento, kad turėjo būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kameroje, pažymėtina, jog EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

33. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam nuteistajam patalpoje tenkantį gyvenamąjį plotą ir pareiškėjas apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ir argumentų nepateikė. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK miegamosiose patalpose buvusių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas nėra reikšmingas, nes minimalios ploto normos (3,1 kv. m) pažeidimas nėra nustatytas.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4537-968/2019).

35. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, taigi byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai ir išsamiai aprašė, kokius įrodymus atmeta kaip nepagrįstus, o kuriais vadovaujasi, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikia pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir paviršutiniškai bei netinkamai vertino įrodymus.

36. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovo atstovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2034-624/2019). Šiuo atveju taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teisiniu reguliavimu ir teismų praktika dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šios kategorijos bylose.

37. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

38. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį (padaryti nesunkaus pobūdžio pažeidimai, t. y. nebuvo užtikrinta švari nuo buitinių parazitų aplinka, neįrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, tinkamai neatskirtas kiemelis nuo sporto aikštelių, nuo 2017 m. kovo 9 d. nesudaryta galimybė atlikti religines apeigas tam tikroje tam skirtoje patalpoje) ir trukmę (2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d.), atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų būtų kilę kokie nors ilgalaikio pobūdžio neigiami padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus.

40. Pripažintina, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kad būtų pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Atsižvelgiant į tai bei nesant duomenų, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius