2021-11-10 Nr. AB-23606-3-61-3-01059-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-828-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01059-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 989 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas dėl ieškinio senaties termino taikymo pažymėjo, kad, pirma, jam nebuvo įteiktas jo teisių laiškas, išaiškintos jo teisės ir jų realizavimo tvarka; antra, ieškinio senaties termino taikymas prieštarautų Konvencijos prieš kankinimus ir kitokį žiaurų ar nežmonišką elgesį normoms; trečia, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) bei Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte neįtvirtintas senaties terminas. Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus, nesudarytos pakankamos galimybės pasinaudoti dušu, skalbtis drabužius, neišduodamos kitos būtinosios higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis ir kt.), buvo nepakankamai natūralaus apšvietimo, taip pat gyvenamojo ploto, nesudarytos sąlygos praktikuoti religinius įsitikinimus (pvz., neleista įsigyti žvakę, atlikti apeigas būnant vienam) bei įgyvendinti teises į teisminę gynybą (pvz., dėl kameroje laikomų kitų suimtųjų nebuvo galimybės rengti savo kalbas, skundus), į mokslą, į darbą, be to, nesudarytos galimybės gyventi atskirose kamerose arba pasirinkti, su kuo gyventi, neužtikrintas pakankamas užimtumas, nesudarytos sąlygos sportuoti, nebuvo užtikrintos pareiškėjo, kaip tautinei mažumai priklausančio asmens, teisės (pvz., nebuvo suteikiama informacija, spauda rusų kalba) bei galimybė gauti tinkamas medicinos paslaugas, kratos buvo atliekamos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nesudarytos sąlygos rengti skundus, prašymus (pvz., prieiga prie aktualių teisės aktų), neužtikrintas pareiškėjo saugumas (pvz., jam nuolat grėsė fizinis susidorojimas, prieš jį daugybę kartų pavartota prievarta), galimybė gauti pasimatymus. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių laikymo sąlygų patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, pavojų sveikatai, nepilnavertiškumo jausmą ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, kitu atveju atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, bei nurodė, jog dėl suėjusio dokumentų saugojimo termino negali pateikti duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovo nuomone, pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, pavyzdžiui, kamerų ir sanitarinių mazgų įrengimas, higienos priemonių išdavimo, išvedimo į dušą bei skalbimo tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas tvirtino, jog įstaigoje buvo gerbiami visų konfesijų nuteistųjų ir suimtųjų dvasiniai įsitikinimai, užtikrinama galimybė tenkinti dvasinius poreikius. Pareiškėjo teiginiai apie atimtą teisę į mokslą nekonkretūs. Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų palikti jį Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti. Įstaigos administracija neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisei į teismą ir į tinkamą gynybą. Atsakovas manė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

5. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą į skundą (gauta 2020 m. rugpjūčio 3 d.), kuriame nesutiko su atsakovo prašymais, nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas iš dalies pakartojo savo argumentus, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju negali būti taikomas, ir akcentavo, kad toks terminas įtvirtintas ne Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (ar kituose teisės aktuose), o tik teismų praktikoje.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. R. skundą.

7. Teismas apžvelgė teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusią su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto 3 metų ieškinio senaties termino taikymu. Nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. kovo 20 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog senaties terminas šiuo atveju netaikytinas, nes tai nenumatyta Konvencijoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, buvo priverstas kentėti, taip pat buvo sutrikdyta fizinė ir psichologinė sveikata, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį laikymo plotą, higienos normas, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti (lietuvių kalba), vieši. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pasikreipimus į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Atsižvelgiant į galbūt padaryto pareiškėjo teisės pažeidimo pobūdį, t. y. gyvenamojo ploto trūkumą, privatumo naudojantis tualetu ir dušu neužtikrinimą, laikymą kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų ir kt., yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą laikymo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog galbūt pažeidžiamos jo teisės į tinkamas laikymo ir asmens kratos atlikimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2020 m. kovo 20 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Pritaikius senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. 8. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9. Pareiškėjas nepritaria teismo išvadai, kad šiuo atveju taikytinas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas apžvelgia teismų praktiką, susijusią su Konvencijos 3 straipsnio taikymu, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Konvencijos nuostatų privalomumo. Teigia, jog turėtų būti taikomos ne CK, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos (pvz., Baudžiamojo kodekso 95 str. įtvirtinta, jog kankinimams nėra taikoma senatis). Mano, kad tokiu teismo sprendimu pažeistos jo teisės, tarp jų – teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo nurodyti reikalavimų laikymo sąlygoms pažeidimai vyksta iki šiol, visos vietose, kuriose jis yra laikomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

11. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas ir nėra priežasčių atnaujinti šį praleistą terminą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio argumentais, subjektyvia pareiškėjo nuomone apie tai, kad jo atžvilgiu ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, tik papildo skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo priteisimo CK 6.271 straipsnio pagrindu, o ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, todėl pareiškėjo akcentuoti Baudžiamajame kodekse įtvirtinti terminai šiuo konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės.

14. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

15. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

16. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kadangi toks terminas nėra tiesiogiai įtvirtintas Konvencijoje, yra nepagrįsti.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

18. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad laikymo sąlygas asmuo patiria kiekvieną laikymo tokiomis sąlygomis dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (erdvės trūkumu, privatumo neužtikrinimu, nepakankamu apšvietimu, neaprūpinimu higienos priemonėmis ir kt.), kuriuos jis prilygino kankinimui, kurių laikomas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. laikomas Lukiškių TI-K, jo nuomone, kankinimui prilygstančiomis (t. y., teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis) sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią tokios laikymo sąlygos pažeidė jo teises, t. y. dėl netinkamų laikymo sąlygų 2010 m. spalio 1 d. pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą vėliausiai 2013 m. spalio 1 d., dėl netinkamų laikymo sąlygų 2010 m. spalio 2 d. – 2013 m. spalio 2 d. ir t. t. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2020 m. kovo 18 d. (žyma ant voko, b. l. 8), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

19. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau skunde teismui užsiminė apie tai, jog jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su aktualiais teisės aktais (ypač rusų kalba) ir pan. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus, atidus ir rūpestingas, naudodamasis savo teise kreiptis į teismą, pavyzdžiui, savalaikiai kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pastebėtina, kad ir teismui paduotame skunde, surašytame lietuvių kalba, pareiškėjas nenurodė jokių savo atstovų, nepaaiškino, kodėl būtent dabar atsirado galimybė jam paduoti skundą teismui, tačiau pateikė gan išsamią teisės aktų ir teismų praktikos analizę. Teisėjų kolegija, iš bylos duomenų nenustačiusi objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių kliūčių jam savalaikiai kreiptis į teismą, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) atnaujinti šį praleistą terminą.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė