A-525-294-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-294/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00277-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Pietinei nuovadai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas skundu (b. l. 3−4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Pietinės nuovados viršininko G. J. 2012 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 40-44-6-G-305 (toliau – ir Skundžiamas nutarimas) alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą nutraukti.

Nurodė, kad Skundžiamu nutarimu pareiškėjui paskirta 500 litų bauda, už tai, jog 2012 m. sausio 12 d. 22 val. 29 min. pareiškėjo degalinėje adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai pirkėjui A. R. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai. Skundžiamame nutarime nurodyta, jog 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimams, stacionariose degalinėse galima tik mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, pareiškėjas pripažintas pažeidusiu 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 11 punkto reikalavimus. Teigė, kad atsakovas Įstatymą taikė netinkamai, todėl priėmė neteisėtą nutarimą. Atkreipė dėmesį, jog degalinės patalpose įregistruota ir kavinė su baru. Pareiškėjui išduotoje licenzijoje nurodyta, kad pareiškėjas verčiasi viešuoju maitinimu. Bylą nagrinėjęs pareigūnas neįvertino, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą pareiškėjas turėjo teisę prekiauti alkoholiniai gėrimais nuo 22.00 iki 8.00 valandos atidarytoje pakuotėje ir skirtus vartoti vietoje, t. y. baro salėje. Taip pat teigė, kad bylą nagrinėjęs pareigūnas pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 286 straipsnio normas, reglamentuojančias nutarimo turinį. Skundžiamame nutarime neatskleista bylos esmė, nėra bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymo ir motyvuoto jų vertinimo, neužfiksuoti ir neįvertinti pareiškėjo atstovų paaiškinimai, liudytojo E. A. parodymai, be to, neįvertinti rašytiniai įrodymai.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 24−25), kuriuo prašė Skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą ir UAB „Videra“ skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai įregistruotas pastatas – degalinė operatorinė su prekybos sale ir kavine baru. Tai įrodo, kad minėtu adresu yra stacionari degalinė, turinti leidimą vykdyti papildomas viešojo maitinimo paslaugas. Tačiau nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimams, stacionariose degalinėse galima tik mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, nesuteikiant teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 iki 8.00 valandos. Teigė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 32 punktą. Darė išvadą, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 18 straipsnio 3 dalies 11 punktas yra imperatyvūs, todėl pakanka nustatyti faktą, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami draudžiamu laiku. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo atsižvelgta į surinktus įrodymus: protokolą, kasos kvitą, Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, liudytojo A. R. paaiškinimą, Pietinės nuovados specialisčių tarnybinius pranešimus bei patikrinimo aktą. Paaiškino, kad liudytojo E. A. parodymai nebuvo užfiksuoti, nes jis buvo apklaustas prieš bylos nagrinėjimą ir daugiau bylos nagrinėjimui reikšmingų duomenų nepateikė, o pareiškėjo atstovų paaiškinimai nebuvo vertinami, nes akcentuojamas tik alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – alkoholinius gėrimus vartojant vietoje, o ne nustatyti kiti Įstatymo pažeidimai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (b. l. 35−36) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini), Šiauliuose Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pastatas − degalinė operatorinė su prekybos sale ir kavine baru. Iš to darytina išvada, kad šiuo adresu yra stacionari degalinė, turinti licenciją Nr. 549 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais su numatytu alkoholinių gėrimų pardavimo būdu − vartoti vietoje ar išsinešti, vykdyti papildomas viešojo maitinimo paslaugas. 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimams stacionariose degalinėse galima tik mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, nesuteikiant teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 val. iki 8 val.). Teismo nuomone, Įstatymas yra specialus įstatymas, todėl, ginčo atveju, reikia remtis juo. Tai patvirtina ir Taisyklių 32 punktas, nustatantis, kad licencijų turėtojai privalo laikytis Įstatymo ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, šių taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių prekybos alkoholio produktais tvarką. Būtent, parduodant alkoholinius gėrimus stacionarioje degalinėje draudžiamu laiku, t. y. po 22 val., UAB „Videra“ pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 11 punkto reikalavimus. Medžiagoje surinkti visi tokio pažeidimo įrodymai, ekonominę sankciją taikė tam įgaliota institucija, paskirta minimali 500 litų sankcija, atitinkanti padaryto pažeidimo pobūdį, kuri nelaikytina per griežta. Pareiškėjo nurodytais argumentais naikinti Skundžiamą nutarimą pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 38−41), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo skundas ir panaikintas Skundžiamas nutarimas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) kaip matyti iš pačios licenzijos turinio, ji išduota pareiškėjui priklausančiam barui, todėl teismas negalėjo plečiamai aiškinti jos turinio ir konstatuoti, kad ji tuo pat metu išduota ir stacionariai degalinei. Tokia teismo išvada prieštarauja ne tik licenzijos turiniui, bet Taisyklių nuostatoms;

2) remiasi Taisyklių 3.3, 9.5, 34 punktais ir daro išvadą, kad įstatymų leidėjas susiejo išduodamos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licenzijos pagrindu licenzijos turėtojui atsirandančią teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais su reikalavimu tokią veiklą vykdyti laikantis licenzijoje numatytų sąlygų, viena kurių – veiklą vykdyti tik licenzijoje nurodytoje vietoje. Remiantis tuo, daro išvadą, kad pareiškėjo turima licenzija suteikė teisę alkoholiniais gėrimais prekiauti tik nurodytoje vietoje ir nurodytu būdu – bare;

3) remiasi Taisyklių 16.5 punktu ir daro išvadą, kad teisės aktai numato galimybę vienai įmonei verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais tame pačiame pastate ar keliuose padaliniuose. Atsižvelgiant į tai, kad licenzija išduota pareiškėjo padaliniui barui, o ne degalinei, tiek teismo sprendime, tiek Skundžiamame nutarime nepagrįstai nurodoma, kad licenzija skirta degalinei;

4) pareiškėjas laikėsi Taisyklių ir alkoholinius gėrimus pardavė bare. Tai, kad patikrinimo metu baras veikė, patvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktas;

5) bare, pagal Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 12 punktą, prekyba alkoholiniai gėrimais leidžiama. Remiasi Lietuvių kalbos žodyne pateikta žodžio „baras“ reikšme ir daro išvadą, kad kadangi patikrinimo metu buvo teikiamos viešojo maitinimo paslaugos, pareiškėjas galėjo vykdyti prekybą alkoholiniai gėrimais nurodytu laiku.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 46−47), kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės analogiškais atsiliepime į skundą pateiktiems argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju reikšmingos dvi ginčo teisiniams santykiams aktualios Įstatymo redakcijos nuostatos: 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas (galiojęs nuo 2012 m. sausio 1 d.), kuris nustato, jog Lietuvos Respublikoje alkoholiniais gėrimais prekiauti leidžiama stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose ir 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas, kuriame nustatyta, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Šių Įstatymų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog Įstatymas išskiria skirtingus alkoholio prekybos režimus, priklausomai nuo prekybos vietos. Bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Įstatymas numato galimybę prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje esančiame nespecializuotame skyriuje. Tokiai mažmeninei alkoholio prekybai taikomas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas laiko ribojimas, t. y. mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais negali būti vykdoma nuo 22 iki 8 valandos.

Kartu įstatymas leidžia vykdyti prekybą alkoholiais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose (šiuo atveju bare) ir tokiai prekybai taikoma Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta ribojimo išimtis - mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais galima visą parą, netaikant laiko ribojimo, tačiau alkoholiniai gėrimai turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje.

Atsižvelgiant į išdėstytą reglamentavimą, siekiant teisingai ir išsamiai išnagrinėti kilusį ginčą, visų pirma, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjas alkoholinius gėrimus pirkėjui pardavė stacionarios degalinės nespecializuotame skyriuje, ar nuo degalinės atskirtame, savarankiškai veiklą vykdančiame ir savarankiškai pajamas apskaičiuojančiame degalinės statinyje įrengtame bare. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog alkoholiniai gėrimai parduoti nespecializuotame pareiškėjo degalinės skyriuje, atsižvelgiant į tai, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog alkoholiniai gėrimai parduoti draudžiamu laiku, pareiškėjas galėtų būti traukiamas atsakomybėn už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą. Tačiau jei būtų nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai parduoti bare, tokiai prekybai, kaip minėta, taikoma Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto išimtis, leidžianti tokiais gėrimais prekiauti visą parą, tačiau tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje. Tokiu atveju turėtų būti vertinama tik tai, ar pareiškėjas laikėsi reikalavimo alkoholinius gėrimus parduoti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje.

Įvertinus teismui pateiktus dokumentus (2012 m. sausio 12 d. atsakovo specialisto tarnybinį pranešimą, pareiškėjui išduotą licenziją Nr. 549, 2012 m. sausio 12 d. pirkėjo A. R. paaiškinimą, prekių įsigijimo kvitą Nr. 509/103, 2012 m. sausio 17 d. pareiškėjo darbuotojo, dirbančio operatoriumi, naftos produktų pilstytoju, pardavusio ginčo alkoholinius paaiškinimą, 2012 m. sausio 20 d. pažeidimo protokolą Nr. 40-44-6-G-305, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, stacionarios degalinės išorės fotografiją) konstatuotina, jog surinkti įrodymai neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados kokį prekybos alkoholiais gėrimais modelį buvo pasirinkęs pareiškėjas ir kokioje prekybos vietoje (degalinėje ar bare) buvo parduoti alkoholiniai gėrimai. Atitinkamai, teismas negali padaryti vienareikšmiškos išvados buvo ar nebuvo pažeistas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatytas draudimas.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, iš dalies tenkinamas pareiškėjo skundas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinei policijos nuovados nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinei policijos nuovadai tirti iš naujo. Bylą tiriant iš naujo būtina surinkti daug naujų įrodymų, kurie įgalintų nustatyti, ar pareiškėjui priklausančioje stacionarioje degalinėje yra įrengtas savarankiškai ūkinę veiklą vykdantis, atskirą kasos aparatą turintis, atskirai nuo degalinės pajamas apskaitantis baras (ką iš dalies patvirtina pareiškėjui išduota licenzija), ar alkoholiniais gėrimais prekiaujama degalinės nespecializuotame skyriuje (ką iš dalies patvirtina degalinės fotografija, pirkėjo paaiškinimas, jog jis atėjo į degalinę ir nekilnojamo turto registro išrašas, kad pastatas yra degalinė).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto AB „Šiaulių bankas“ 2012 m. rugsėjo 13 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 100 litų žyminį mokestį. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintinas permokėtas žyminis mokestis – 50 litų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r ė

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ skundą tenkinti iš dalies. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Pietinės nuovados viršininko G. J. 2012 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 40-44-6-G-305 panaikinti ir perduoti bylą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Pietinei nuovadai nagrinėti iš naujo.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Videra“ 50 (penkiasdešimt) litų per daug sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė