2021-05-26 Nr. AB-11323-3-64-3-02349-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-334-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02349-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI 2016 ir 2019 metais baisiomis sąlygomis, kamerose buvo daug žmonių, tarybinis tualetas, baisus kvapas. Būdamas neįgalus buvo laikomas tam nepritaikytoje kameroje su sveikais, darbingais asmenimis, kurie iš jo juokėsi, buvo sunku naudotis sėdimu tualetu, lipti į antro aukšto miegamąją vietą. Buvo labai mažai vietos, laikėsi nemalonus kvapas. 2019 m. rugsėjo 7 d. į Šiaulių TI atvyko prieš pietus, o į kamerą perkeltas tik prieš 17 val., visą tą laiką buvo laikomas patalpoje, kurioje visi rūkė, tualetas toje pačioje patalpoje, nebuvo durų ir ventiliacijos. Buvo paskirtas į kamerą Nr. 20, kurioje jau buvo 4 žmonės, jis buvo penktas ir dar viena vieta laisva. Buvo mažai vietos, nebuvo ventiliacijos, laikėsi baisus kvapas. Tik viena sėdima kėdė, tik keturios pakabos, nebuvo kur laikyti rūbų. Lova trumpa, ilgesnės patalynės niekas neskyrė, negalėjo tinkamai apsikloti, šalo kojos. Auklėtoja nereagavo į jo prašymus ir skundus, jautė psichologinį smurtą. Kai į Šiaulių TI buvo atvežtas pirmą kartą 2016 metais, išsiplovus nebuvo kur džiovinti rūbų, kabindavo ant lovos galų, buvo baisi drėgmė, rūbai nedžiūvo. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė stiprią dvasinę, emocinę traumą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo periodiškai laikomas nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. kamerose Nr. 98, 20 ir 60 su dar 2–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,74 iki 6,23 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

5. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, todėl akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Kameroje Nr. 98 įrengtas tupimas tualetas, o kamerose Nr. 20 ir 60 tualetai yra sėdimi, taigi atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, visi tualetai įrengti tinkamai. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl nepatogaus tualeto, nėra. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad stalai kamerose įrengti tokiose vietose, kad būtų patogu valgyti, rašyti ir t. t., sėdint ant lovos. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo kėdžių trūkumą, tačiau to niekaip nesieja su galimai patirtais nepatogumais. Kamerose įrengtos didelės lentynos bei pakabos, kas kompensuoja spintelių trūkumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nėra vietos daiktams ar rūbams, melagingi. Šiaulių TI administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Pareiškėjas jokio prašymo dėl netinkamos lovos nėra pateikęs. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, lovų ilgis yra 1,97 m, taigi jos yra standartinio ilgio.

7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus). Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tik šiltuoju metų laiku, todėl nėra pagrindo teigti, kad kameroje buvo tokios sąlygos, kad negalima būtų džiovinti rūbų. Šiaulių TI sudaromos visos sąlygos naudotis skalbimo ar cheminio valymo paslaugomis ne kameroje.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai jo prašymai ar skundai nebuvo registruojami, nedetalizuoja, kada ir kokia pagalba jam nebuvo suteikta, skundžiasi abstrakčiai, savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais. Šiaulių TI pareigūnai savo veikloje vadovaujasi pagarbos žmogui ir valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai apie netinkamą pareigūnų elgesį (skundų neregistravimą, psichologinį smurtą) neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne daugiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Režiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1–9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, tai numatyta Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.4 papunktyje, todėl jeigu pareigūnai būtų pastebėję, kad asmenys rūko, būtų surašę tarnybinius pranešimus, o asmenims būtų taikytos drausminio poveikio priemonės.

10. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą galinčios sukelti aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

13. Teismas, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, iš byloje esančios 2019 m. spalio 26 d. pažymos Nr. 60/09-37829 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 18 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., iš viso 38 dienas. 2016 metais pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 98 su dar 4 asmenimis ir jam teko 3,97 kv. m, o 2019 metais – kamerose Nr. 20 ir 60 su dar 2–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,73 kv. m iki 6,23 kv. m., taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko vienam asmeniui 3,6 kv. m minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje reikalavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 1.3.1 papunktyje.

14. Teismas akcentavo, kad nacionalinis teisinis reglamentavimas nenumato, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

15. Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų Nr. 98, 20 ir 60 dydį (19,87 kv. m, 18,69 kv. m ir 17,68 kv. m), sanitarinių mazgų užimamą plotą (1,372 kv. m kameroje Nr. 98, 2,278 kv. m kameroje Nr. 20 ir 1,466 kv. m kameroje Nr. 60) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (5 kameroje Nr. 98, 3–5 kameroje Nr. 20 ir 3–4 kameroje Nr. 60), nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 20 buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,28 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kamerose Nr. 98 ir 60, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis bei apžiūrėjęs į bylą pateiktas fotonuotraukas, nepripažino, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

16. Teismas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimų kontekste įvertinęs į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų turinį, sprendė, kad galimybė išvėdinti kameras per langus buvo sudaryta.

17. Teismas akcentavo, kad 2019 m. spalio 25 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymos Nr. 61/04-2655 duomenimis pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais ir prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 98 ir 20 higienos normos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

18. Teismas, Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurios, be kita ko, nustato reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui, kontekste įvertinęs į bylą pateiktas sanitarinių mazgų zonų kamerose lenteles, kamerų fotonuotraukas, sprendė, kad kamerose Nr. 98 ir Nr. 20, kur buvo laikoma ir po 5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, todėl pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, iš kameros Nr. 98 fotonuotraukos nustatęs, kad sanitariniame mazge yra tik sanitarinis įrenginys grindyse, sprendė, kad kameroje Nr. 98 sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas ir pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus.

20. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), higienos norma HN 134:2015, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus dėl pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 5 d. laikymo trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-5, į tai, kad asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, sprendė, kad laikino sulaikymo patalpose naudojantis sanitariniu mazgu negalėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas. Sanitariniam mazgui esant įrengtam toje pačioje patalpoje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos trumpalaikio laikymo kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, tačiau pareiškėjas į šią patalpą buvo patalpintas tik vieną kartą. Tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, todėl toks trumpalaikis poveikis negali būti traktuojamas kaip neturtinė žala. Laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama ir tai numatyta Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.4 papunktyje, todėl pareiškėjo teiginį, kad kameroje buvo rūkoma, teismas atmetė.

21. Teismas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Normos) nustatytų reikalavimų kontekste įvertinęs pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą turinį, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo laikymo kamera Nr. 20 nebuvo tinkamai aprūpinta privalomu inventoriumi, t. y. tokiu taburečių skaičiumi, kad užtektų po vieną sėdimą vietą vienam asmeniui, o būdamas 1,92 m ūgio, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus gulėdamas 1,97 m. ilgio gulte. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl tokio gulto ilgio skundėsi Šiaulių TI administracijai, prašė pakeisti jam gultą ar perkelti jį į kitą kamerą, pareiškėjas nenurodė, kokius nepatogumus dėl taburečių trūkumo jis jautė, todėl nėra pagrindo vertinimui, kad dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą.

22. Teismas iš įrašų pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nustatė, kad atliekant pirminę gydytojų apžiūrą pareiškėjas nurodė, jog 2013 m. turėjo galvos smegenų traumą ir jam nustatytas invalidumas iki 2018 m. birželio mėn., jokių kitų duomenų apie pareiškėjo neįgalumą byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja gyvenamųjų kamerų įrengimo neįgaliesiems ar jų aprūpinimo specialiu inventoriumi. Teismas taip pat nenustatė, kad 2016 metais pareiškėjui Šiaulių TI buvo paskirtas gultas antrame aukšte, taip pat, kad jis prašė leisti jam miegoti pirmame gulto aukšte, o pareigūnai jo prašymus ignoravo ir į jo sveikatos būklę neatsižvelgė. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad Šiaulių TI pažeidė teisė aktus, reglamentuojančius asmenų paskirstymą į gyvenamąsias kameras.

23. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus dėl Šiaulių TI sudaromos galimybės džiovinti išplautus rūbus, įvertinęs teisės aktų, reglamentuojančių Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo rezultatus, pagal kuriuos TI sąlygos skalbti bei džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, Šiaulių TI skalbykloje įrengta ir naudojama pagal nustatytą tvarką skalbimo (2 skalbimo mašinos) ir džiovinimo įranga, vedamas Skalbimo ir cheminio valymo paslaugų užsakymų lapų apskaitos žurnalas. Teismas nenustatė, kad dėl asmeninių drabužių skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius, todėl pareiškėjo skundą aptariamoje dalyje atmetė.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog auklėtoja nereagavo į jo prašymus ir skundus, kad jis jautė psichologinį smurtą, yra abstraktus, pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai jis skundėsi ir dėl ko, kuo pasireiškė psichologinis smurtas, todėl tokių jo teiginių nepakanka, kad būtų galima įvertinti nurodytas aplinkybes ir spręsti, ar buvo pažeista asmenų skundų ir prašymų nagrinėjimo tvarka.

25. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 98 ir Nr. 20, kuriose iš sanitarinių įrenginių nuolat sklido nemalonus kvapas, iš viso buvo laikomas 35 dienas, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, dėl laikymo sąlygų 2016 metais į teismą kreipėsi tik 2019 m. spalio mėn. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, priėjo prie išvados, kad nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išsamiai peržiūrėti bylą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Pareiškėjo teigimu, minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pagal EŽTT išaiškinimus turi būti 5 k. m. Šiaulių TI turi užtikrinti, kad kamerose nebūtų blogo kvapo ir šiam kvapui pašalinti vedinimo per langą nepakanka. Be to, toks vėdinimas nėra patogus dėl įvairių oro sąlygų. Nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti rūbus už pinigus, todėl rūbus teko skalbti kamerose, kas didino drėgmę ir buvo priežastimi pelėsiui ir ligoms atsirasti. Pagal ūgį netinkamas lovos ilgis kėlė nepatogumus. Buvo delsiama įvykdyti perkėlimą iš vienos kameros į kitą ir tai užtruko ne dvi, o penkias valandas. Auklėtojos elgesys rytinio patikrinimo metu neregistruojant prašymų ir skundų, buvo netinkamas. Konkrečias situacijas, datas, laiką ir asmenis, kurių elgesys buvo netinkamas, nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Dėl penkių valandų trukmės laikymo laikino sulaikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis patyrė diskomfortą.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Tokią poziciją atitinka ir nacionalinis reglamentavimas, įtvirtintas CK 1.138 straipsnyje, kuriame pateiktas nebaigtinis sąrašas galimų asmens teisių gynimo būdų.

30. Atsakovo atstovo teigimu, teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą, trukmę bei intensyvumą ir konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ar pasikartojančiais. Teismas pagrįstai pripažino pažeistas pareiškėjo teises, bet atmetė prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

31. Atsakovo atstovas nurodo, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo tekti 3,6 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto ir šis plotas jam buvo užtikrintas. Skaičiuojant, ar ši sąlyga buvo išpildyta, neatsižvelgiama į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal EŽTT išaiškinimus, skaičiuojant, ar pareiškėjui, atėmus iš jam mažiausiai tekusio 3,73 kv. m ploto sanitarinio mago užimamą plotą, buvo užtikrintas 3 kv. m minimalus Konvencijos 3 straipsnio sąlygas atitinkantis ploto standartas, kas sudaro pagrindą vertinimui, kad pareiškėjo judėjimo laisvė nebuvo suvaržyta. Pareiškėjo reikalavimas taikyti 5 kv. m minimalų ploto standartą neatitinka ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo.

32. Atsakovo atstovo teigimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl papildomos ventiliacijos įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kadangi Šiaulių TI pateikti patikrinimo aktai patvirtina, kad vėdinimas per langus kamerose galimas, abejoti šiomis aplinkybėmis pagrindo nėra.

33. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas prašymų dėl tariamai netinkamos lovos neteikė. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad jo ūgis būtų didesnis, nei lovų ilgis, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas naudodamasis standartinio ilgio lovomis patyrė nepatogumų.

34. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui aplinkybių apie tariamai nesamas galimybes naudotis skalbimo paslauga, nenurodė, be to, tokie teiginiai neatitinka realybės, nes Šiaulių TI sudaromos galimybės skalbti tiek mokiems, tiek nemokiems asmenims.

35. Atsakovo atstovas nurodo, kad iš pareiškėjo abstrakčių teiginių neįmanoma nustatyti nei tariamai netinkamai savo pareigas vykdžiusio asmens, nei kitų duomenų, kurie būtų reikšmingi bylai.

36. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas abstrakčiai kartoja, jog laikino sulaikymo kamerose buvo laikytas su rūkančiais asmenimis, tačiau jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog nebuvo laikomasi Šiaulių TI direktoriaus patvirtintų nuostatų dėl gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos.

37. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi tiek teisės aktais, tiek teismų praktika, tiek teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, teisingo žalos atlyginimo koncepcija, teismų praktikoje suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, o bylos šalių pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma, todėl abstraktūs pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 18 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., atlyginimo.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, konstatavo, kad pareiškėjas nuo kamerose Nr. 98 ir Nr. 20 esančių sanitarinių mazgų skleidžiamo nemalonaus kvapo patyrė neturtinę žalą. Šio nustatyto trumpalaikio pažeidimo (35 dienos) pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai kompensuoti, o kitą skundo dalį teismas atmetė.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti bylą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas dėsto nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus dėl minimalios jam tekusios ploto normos, kamerų vedinimo, pelėsio, rūbų skalbimo, lovos ilgio, perkėlimo iš vienos kameros į kitą, Šiaulių TI auklėtojos elgesio, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis.

41. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis byla pareiškėjo prašymu turėtų būti peržiūrėta visa apimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniame teisme tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, bei į išvardintus apeliaciniam skundui keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertins pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis argumentų pagrįstumą.

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto vertintini kaip nepagrįsti. Toks standartas nei Konvencijoje, nei EŽTT praktikoje nėra nustatytas. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė pirmosios instancijos teismo aptartas teisinis reglamentavimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį (nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 18 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.), pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo (neteko galios 2020 m. vasario 6 d.) 1.3 papunkčiuose nustatytu teisiniu reguliavimu, įtvirtinančiu 3,6 kv. m minimalų vienam asmeniui ploto standartą. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu tiek nacionalinio teisinio reglamentavimo, tiek Konvencijos 3 straipsnio kontekste nebuvo pažeista.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog kamerose dėl nepakankamos ventiliacijos per langus buvo drėgna ir veisėsi pelėsis. Pagal higienos normos HN 134:2015 17 punktą nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal higienos normos HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Byloje esant duomenims, patvirtinantiems, kad pareiškėjas galėjo vėdinti patalpas per langą, pareiškėjui ir pačiam šios aplinkybės neneigiant, atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu pagrįstai nenustatyti. Be to, higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimą paneigia į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų rezultatų duomenys, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų apie besiveisiantį pelėsį, vadovaudamasi HN 134:2015 37 punktu, pažymi, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog jis, Šiaulių TI kamerose bausmę atlikdamas liepos ir rugsėjo mėnesiais, negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių kamerose. Patalpose, kurias jose gyvenantys asmenys reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko, užkertama galimybė perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, ir kamerose besiveisiančio pelėsio sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

46. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-525/2021, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, susijusios su nesudaryta galimybe išsiskalbti rūbus, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos.

47. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas, būdamas 1,92 m ūgio, galėjo patirti tam tikrus nepatogumus gulėdamas 1,97 m. ilgio gulte, tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl tokio gulto ilgio skundėsi Šiaulių TI administracijai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose aktualus yra kreipimosi į įstaigos administraciją ar kitas viešojo administravimo institucijas, siekiant ginti savo galbūt pažeistas teises, aspektas, kuris yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai bei nesant duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi aptariamu aspektu į Šiaulių TI administraciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

48. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, liko nepasisakyta dėl skundo argumento, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI-K, trumpalaikio laikymo kameroje buvo laikytas daugiau nei dvi valandas. Teismas šiuo aspektu tik nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, tačiau jo nesusiejo su skunde nurodytomis aplinkybėmis. Higienos normos HN 134:2015 11.2 papunktyje laikinojo sulaikymo patalpa apibrėžiama kaip specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip penkias valandas) laikyti. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Ši nuostata pakartota ir 19 punkte, nurodant, jog asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tikėtiną pažeidimą apibūdina pakankamai konkrečiai, t. y. nurodo, kurioje įstaigoje ir kurią dieną, kiek laiko buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje, pareiga įrodyti, jog pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nurodytų Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, tenka atsakovui (jo atstovams). Nesugebėjus paneigti, kad pareiškėjas tokiose patalpose buvo laikomas ilgiau nei dvi valandas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tai pripažįstama pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-756/2018). Į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie tai, kada pareiškėjas buvo atvestas į laikinojo sulaikymo (trumpalaikio laikymo) kamerą Nr. PK-5 ir iš jos išvestas. Atsakovo atstovui nepateikus objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas laikinojo sulaikymo kameroje buvo ne ilgiau nei 2 valandas, konstatuotina, kad minėti Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimai buvo pažeisti. Be to, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad trumpalaikio laikymo kamerose dėl netinkamai įrengto sanitarinio mago galėjo laikytis nemalonus kvapas, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas šiuo aspektu patyrė nepatogumus, t. y. neturtinę žalą.

49. Dėl pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad laikino sulaikymo kameroje jis buvo laikomas su asmenimis, kurie rūkė, pažymėtina, kad vertinant tokio pobūdžio argumentus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atsižvelgiama į tai, ar pataisos įstaigos administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar įrengta rūkymo vieta, ar imamasi priemonių užtikrinti, kad būtų rūkoma tik specialioje tam skirtoje vietoje ir pan., ar įstaiga pateikė tai patvirtinančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3808-575/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019).

Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodė, kad laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, tai numatyta Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-205 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo (su vėlesniais pakeitimais ) 10.4 papunktyje bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-391 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.4 papunktyje.

Todėl, jei būtų pareigūnai pastebėję, jog asmenys rūko, apie tai būtų surašę tarnybinius pranešimus, o asmenims būtų taikytos drausminio poveikio priemonės. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl kitų asmenų rūkymo, pripažįstama, kad pareiškėjui skųsti taisykles pažeidžiančius nuteistuosius dėl galimo pastarųjų priešiškumo yra keblu, tačiau tai nereiškia, jog šiomis aplinkybėmis turi būti toleruojamas įstaigos administracijos neveikimas užtikrinant sveiką aplinką visiems nuteistiesiems.

Atitinkamai, sprendžiant šio pobūdžio klausimą, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjas teikė skundus dėl administracijos elgesio Kalėjimų departamentui ar kitoms institucijoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą, nurodydamas neteisėtus veiksmus aptariamu aspektu, o rūkymas pagal Šiaulių TI vidaus teisės aktus kamerose yra draudžiamas, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

50. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo auklėtojos elgesio neregistruojant skundų / prašymu ir psichologinio smurto iš jos pusės pagrįstumą, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui ir išvadoms aptariamu aspektu ir akcentuoja, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nedetalizavo, kokius konkrečius veiksmus skundė, kada konkrečiai tai buvo. Be to, byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dėl emocinės būklės, patiriamo psichologinio smurto kreipėsi į Psichologinę tarnybą. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų apie poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei.

51. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

52. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad nustatytas pažeidimas – 35 dienų trukmės nemalonaus kvapo kamerose Nr. 98 ir Nr. 20 buvimas – yra trumpalaikis, pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nesiskundė, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas dėl laikymo sąlygų 2016 metais į teismą kreipėsi tik 2019 m. spalio mėn., nenustatęs, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, sprendė, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

54. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo pagrįstumą dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad būnant neįgaliam jam buvo sunku naudotis sanitariniu įrenginiu grindyse. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kameroje Nr. 98, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 metais, esančiame sanitariniame mazge yra tik sanitarinis įrenginys grindyse, sprendė, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas ir pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo sveikatos istoriją, iš kurios nustatė, kad pareiškėjui iki 2018 m. birželio mėn. buvo nustatytas invalidumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdą, nepagrįstai neįvertino nustatytų aplinkybių, susijusių su tualeto įrengimu Šiaulių TI kameroje Nr. 98 ir pareiškėjo nepatogumų, t. y. neturtinę žalą, apeliuojant į sunkumus naudojantis tokio tipo sanitariniu mazgu turint neįgalumą. Aptariamu aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad esant sveikatos sutrikimams, dėl kurių naudojimasis tupimais tualetais objektyviai yra apsunkintas, konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., bylas Asalya prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 43875/09); Mircea Dumitrescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 14609/10)). Be to, nėra paneigta, kad pareiškėjo neįgalumas sudarė jam papildomų nepatogumų naudojantis miegama vieta antrame aukšte.

55. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į nustatytus pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus, jų trukmę (35 dienas pareiškėjas laikytas kamerose ir 5 val. laikino sulaikymo patalpoje, kuriuose nuo sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas; 12 dienų pareiškėjas naudojosi kameroje esančiu tupimu tualetu), įvertinus tai, kad pareiškėjas turėjo neįgalumą, dėl ko jis galėjo jautriau reaguoti į dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2016 metais kilusius nepatogumus, įvertinus ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes (pareiškėjas dėl laikymo sąlygų 2016 metais į teismą kreipėsi tik 2019 m. spalio mėn.; ginčo laikotarpiu neteikė skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI administracijai ar kitoms institucijoms; nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis), konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas nepateikė svarių argumentų, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų jam padarytą žalą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. Č.skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė