2013-10-08 Nr. AB-6077-3-62-3-00418-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1189/2013

Administracinė byla Nr. A602-1189/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00418-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 13.6; 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Jonavos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Jonavos rajono savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. gegužės 23 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 5-9), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 77-85; t. II, b. l. 21-33), prašydamas: 1) panaikinti Jonavos rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto skyriaus vedėjo V. Z. 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 6B-07-2058; 2) įpareigoti Jonavos rajono savivaldybės administracijos įgaliotą subjektą per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti V. T. 2011 m. balandžio 4 d. prašymą ir pratęsti laikinų pastatų naudojimo terminą 5 metams; 3) įpareigoti Jonavos rajono savivaldybės administraciją per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti teigiamą administracinį sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, pagal 2010 m. gruodžio 2 d. V. T. prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kulvos seniūnijoje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties sklypai, sodo plotas 0,0374 ha, užstatyta teritorija 0,0075 ha). Pažymėjo, kad ginčo sklypas iki 2011 m. birželio 3 d. VĮ „Registrų centro“ viešajame registre buvo registruotas adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2011 m. birželio 3 d. perregistruotas kitu adresu – (duomenys neskelbtini).

Sklypo atnaujinti kadastriniai duomenys įregistruoti VĮ „Registrų centras“ tikslu pakeisti žemės sklypo paskirtį į kitą paskirtį (vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statybai), numatytą Jonavos rajono savivaldybės bendrajame plane. 2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas, siekdamas aukščiau nurodytų tikslų, pateikė Jonavos rajono savivaldybės administracijai prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo. Pateikdamas prašymą pareiškėjas atsakovui pateikė du sprendinių pasiūlymus: pirmą – dėl galimai užstatomos teritorijos arčiau negu 50 metrų nuo Neries terasos šlaito briaunos, nepažeidžiant vandens telkinio apsaugos juostos reikalavimų, kai užstatomas sklypas yra kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje ir antrą – pagal savivaldybės specialistės teritorijų planavimui A.

K. nurodymą, kai užstatomas plotas planuojamas ne arčiau kaip 50 metrų nuo Neries terasos šlaito briaunos, kai planuojama teritorija yra už kaimo gyvenamosios vietovės ribų. Minėto pareiškėjo prašymo sprendimas nuo 2010 m. gruodžio 2 d. yra vilkinamas, iki šiol nepriimamas nei teigiamas, nei neigiamas sprendimas, nesudaroma prašoma sutartis, yra ieškoma vilkinimą pateisinančių priežasčių. Viena iš jų – reikalavimas nusikelti laikinus pastatus. 2011 m. vasario 10 d. pareiškėjas pareiškė ikiteisminę pretenziją, prašydamas pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių nesudaroma prašoma sutartis. 2011 m. kovo 10 d. atsakovas kreipėsi į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą dėl išaiškinimo, nurodydamas, kad su pirmu sprendiniu jis sutinka, o dėl antro prašo pateikti nuomonę. 2011 m. kovo 30 d. atsakovas atsiuntė informaciją, kurioje pranešė, kad galės išduoti sąlygas detaliajam planui rengti, kai statybos riba bus nustatyta už 50 metrų nuo Neries upės šlaito terasos briaunos, kai pareiškėjas išsikels laikinus pastatus ir atnaujins pateiktus dokumentus. 2011 m. balandžio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti laikinų pastatų naudojimo terminą. 2011 m. gegužės 4 d. savivaldybės Vyriausiojo architekto skyriaus vedėjas, pažeisdamas nustatytus terminus, po mėnesio priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 6B-07-2058, kuriuo atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjo teigimu, šis sprendimas paremtas tik formaliomis normomis, nemotyvuojant ir neįvertinant faktinės sklypo padėties, laikini pastatai prilyginti naujiems gyvenamiesiems namams ir visuomeninės paskirties pastatams. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo sklypas yra kaimo gyvenamosios vietovės (duomenys neskelbtini) teritorijoje, nes yra įsiterpęs tarp kitų šio kaimo (duomenys neskelbtini)gatvės sklypų ir pastatų, kuriems nustatyta tvarka suteikti gyvenamosios vietovės adresai, todėl pareiškėjo sklypo atžvilgiu negalioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų specialiųjų sąlygų 127.9 punktas, draudžiantis statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad nuosavybės teise valdomame sklype nuo 2007 m. spalio 24 d. yra pastatęs ir naudoja du laikinus pastatus (mobilų poilsio namelį ir gelžbetoninį garažą). Šių laikinų pastatų naudojimo terminas baigėsi tik 2010 m. spalio 24 d. – t. y. įsigaliojus 2010 m. spalio 1 d. naujam Statybos įstatymui, kuriame yra numatytas laikinų pastatų naudojimo termino pratęsimas pagal Aplinkos apsaugos ministro nustatytą tvarką. Abu laikini statiniai stovi kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje ir nepažeidžia kelio apsaugos zonos bei išorinės vandens telkinio apsaugos juostos ribų, kuri yra nustatyta vadovaujantis Aplinkos ministro įsakymu Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir paviršinių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu“.

Laikini statiniai pareiškėjo sklype pastatyti ir naudojami teisėtai laikantis visų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų: sprendime taikytos normos, kurios netaikytinos laikiniesiems statiniams, neatsižvelgta į galiojančius toje teritorijoje bendruosius dokumentus – savivaldybės bendrąjį planą ir sklypo padėtį kaimo teritorijoje, bei į tai, jog laikini statiniai nepažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“.

Dėl įpareigojimo priimti sprendimą pagal 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 635 „Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo tvarkos aprašo“ pažymėta, jog savivaldybės administracijos direktorius per 10 dienų nuo prašymo pateikimo išnagrinėja pateiktą medžiagą, priima sprendimą dėl sutarties sudarymo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojams ir apie tai raštu nurodo pareiškėjui, o sutartis turi būti sudaroma per 1 mėnesį nuo sprendimo priėmimo.

Jeigu prašymas netenkinamas, tai per 10 dienų nuo prašymo pateikimo priimamas sprendimas dėl sutarties nesudarymo ir pateikiamas motyvuotas atsakymas. Kadangi nuo prašymo padavimo iki šiol nėra priimamas joks administracinis sprendimas dėl sutarties sudarymo, todėl šis procesas yra vilkinamas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo prašyme nurodyti žemės sklypo detalaus planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, Jonavos rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui. Papildomas atsakovo atsisakymo sudaryti sutartį motyvas – įpareigojimas nukelti pastatus ir perregistruoti kadastrinius duomenis viršija savivaldybės administracijos kompetenciją.

Atsakovas Jonavos rajono savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimuose į pareiškėjo skundą bei patikslintus skundus (t. I, b. l. 36-39; t. II, b. l. 47-50) , prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto skyrius 2010 m. gruodžio 2 d. gavo prašymą perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui. Detaliojo planavimo tikslas – pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba). Pagal Jonavos rajono savivaldybės tarybos patvirtintą bendrąjį planą minėtas sklypas patenka į plėtros teritoriją (žemės ūkio paskirties keitimas į kitą paskirtį). 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. 6B-07-255 ir 2011 m. kovo 30 d. raštu Nr. 6B-07-1397 Jonavos rajono savivaldybės administracija informavo pareiškėją, kad jeigu planuojamas sklypas nepatenka į kaimo kaip gyvenamosios teritorijos ribas, statyba draudžiama 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos.

Pareiškėjui priklausančiame žemės sklype laikini statiniai pastatyti nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto 127.9.1. papunkčio reikalavimų. Pareiškėjo žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje nėra parengtų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, nustatančių pastatų atstumus iki vandens telkinio, todėl rengiant detalųjį planą privalu laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų.

Kadangi pareiškėjo sklype stovi nelegalūs statiniai, kuriems laikina teisė statyti, kaip laikinus statinius buvo suteikta trims metams nuo 2007 m. spalio 24 d. iki 2010 m. spalio 24 d., Jonavos rajono savivaldybės administracija informavo pareiškėją, kad sprendimą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo priims, kai nelegalūs statiniai bus iškelti iš sklypo ir bus pateikti atnaujinti dokumentai. 2011 m. balandžio 4 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vyriausiojo architekto skyrius gavo pareiškėjo prašymą, kuriuo prašoma laikinų statinių naudojimą pratęsti 5 metų laikotarpiui.

Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vyriausiojo architekto skyriaus vedėjas 2011 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 6B-07-2058 pranešė pareiškėjui, kad nepratęsia laikinų statinių naudojimo termino, nes statiniai pastatyti nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 60-61) prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje nėra parengtų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, nustatančių atstumus iki vandens telkinio, todėl pareiškėjui privalu laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų. Teigė, jog detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis su pareiškėju negali būti pasirašyta, kadangi žemės sklypo detalaus planavimo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 8 d. sprendimu (t. II, b. l. 83-91) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Panaikino Jonavos rajono savivaldybės administracijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 6B-07-2058. Įpareigojo Jonavos rajono savivaldybės administraciją per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą 5 metams pagal V. T. 2011 m. balandžio 4 d. prašymą bei per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo pagal V. T. 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą. Likusioje dalyje pareiškėjo patikslintą skundą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties sklypai) (toliau – ir Sklypas). 2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas Jonavos rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą perduoti jam detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas ir sudaryti su juo sutartį detaliajam planui rengti jam nuosavybės teise priklausančiame sklype.

Detalaus planavimo tikslas – žemės sklypo tikslinės žemės paskirties pakeitimas, tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas (vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statybai). Jonavos rajono savivaldybės administracija į pareiškėjo prašymą atsakė 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. 6B-07-255, kuriame nurodė, kad dėl to, jog pareiškėjas atsisakė suderinti planavimo pasiūlymų schemą ir priešprojektinius sprendinius su Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentu, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui raštą su užklausimu, ar remiantis pateiktomis pasiūlymų schemomis gali šiam Sklypui rengti detalųjį planą vienbučio gyvenamojo namo statybai, išsiųs, kai tik pareiškėjas pateiks patikslintas pasiūlymų schemas ir priešprojektinius sprendinius. 2011 m. vasario 10 d. pareiškėjas pateikė Jonavos rajono savivaldybės administracijai ikiteisminę pretenziją dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, į kurią Jonavos rajono savivaldybės administracija atsakė 2011 m. kovo 10 d. raštu, nurodydama, kad pareiškėjui pateikus patikslintas pasiūlymų schemas, kreipėsi į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą.

Gavusi Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. kovo 1 d. raštą Nr. KR12-827/290 (Jonavos rajono savivaldybėje gautas 2011 m. kovo 22 d.), Jonavos rajono savivaldybės administracija 2011 m. kovo 30 d. raštu Nr. 6B-07-1397 informavo apie tai pareiškėją bei nurodė, kad gali išduoti sąlygas detaliajam planui rengti, kai statybos riba nustatyta už 50 metrų nuo Neries upės terasos šlaito briaunos. Taip pat nurodė, kad sprendimą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo priims, kai Sklype stovintys nelegalūs statiniai bus iškelti iš sklypo ir bus pateikti atnaujinti dokumentai (kadastriniai matavimai ir topografija). 2011 m. balandžio 4 d. pareiškėjas pateikė Jonavos rajono savivaldybės vyriausiajam architektui prašymą pratęsti laikinųjų pastatų (mobilaus poilsio namelio ir kilnojamojo gelžbetoninio garažo), esančių adresu (duomenys neskelbtini), naudojimo terminą 5 metų laikotarpiui.

Jonavos rajono savivaldybės administracija 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 6B-07-2058 netenkino pareiškėjo prašymo. Teismas konstatavo, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl Jonavos rajono savivaldybės administracijos vilkinimo perduoti pareiškėjui detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, sudaryti su pareiškėju sutartį dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei dėl atsakovo atsisakymo pratęsti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype esančių laikinų statinių naudojimo terminą teisėtumo bei pagrįstumo.

Spęsdamas iškilusį ginčą bei priimdamas procesinį sprendimą teismas vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata bei Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, teismas darė išvadą, kad ginčo administraciniame teisme dalyku gali būti ir atitinkamo valstybinio administravimo subjekto atsisakymas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Todėl nagrinėjant šioje byloje tarp šalių kilusį administracinį ginčą, visų pirma, teismui buvo būtina nustatyti, ar atsakovas, neatlikdamas pareiškėjo prašomų veiksmų, veikė teisėtai. Tik išanalizavus šią aplinkybę, gali būti nagrinėjamas pareiškėjo skundo reikalavimo patenkinimo klausimas.

Teismas nurodė, jog Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui (toliau – ir Sutartis). Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (toliau – ir Aprašas) 3 punktas nustato, Savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, ir valstybinės žemės valdytojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir šiuo Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

Atsižvelgęs į Aprašo 13 punkto nuostatas, teismas konstatavo, jog tenkinant prašymą dėl Sutarties sudarymo, turi būti priimtas sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, ją sudaryti, o esant neigiamam atsakymui, jis taip pat turi būti išreikštas sprendimo (plačiąja prasme) forma, iš kurio būtų galima matyti atsisakymo sudaryti sutartį priežastis bei kokia pastarojo sprendimo apskundimo tvarka. Savivaldybės administravimo subjektas turi elgtis taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas) – t. y. paisyti jam privalomai nustatyto elgesio modelio (ABTĮ 13, 20 straipsniai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1367/2009 ir kt.).

Administracinės bylos rašytinių dokumentų duomenų analizė leido teismui padaryti išvadą, kad atsakovas iš esmės neneigia pareiškėjo teisės į jam nuosavybės teise priklausančios teritorijos planavimą, bet, tuo pat metu, ir neleidžia šiam procesui judėti į priekį, užimdamas neapibrėžtą (nekonkrečią) poziciją dėl Sutarties sudarymo (arba atsisakymo sudaryti tokią Sutartį). Atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą, įstatymo nustatytu terminu nepriėmė atitinkamo sprendimo, atitinkančio Aprašo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, kuriame būtų išreikšta atsakovo valia dėl pareikšto prašymo.

Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 4, 6, 16, 29 bei 30 straipsniais, teismas konstatavo, kad toks atsakovo veikimo būdas yra ydingas, prieštaraujantis viešojo administravimo subjekto veiklos operatyvumo, bei pareiškėjo teisėtų lūkesčių principams. 2010 m. gruodžio 2 d. gavusi pareiškėjo prašymą ir jo priedus, Jonavos rajono savivaldybės administracija turėjo veikti taip kaip numatyta Aprašo 13 punkte – per 10 darbo dienų išnagrinėti pateiktą medžiagą, priimti sprendimą dėl Sutarties sudarymo ir apie tai pranešti pareiškėjui arba išreikšti atsisakymą sudaryti Sutartį atitinkama forma bei nurodyti tokio atsisakymo priežastis.

Šiuo atveju atsakovas sudarė sąlygas atsirasti situacijai, jog pareiškėjo teisė į argumentuoto atsakymo (draudžiančio arba suteikiančio prašomą teisę), gavimą tampa iliuzine. Tuo buvo pažeista principinė nuostata teisiniuose santykiuose laikytis teisių ir pareigų vienovės (ABTĮ 57 straipsnis). Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą imperatyviai pabrėžė, jog paminėtas teisinis reguliavimas dėl Sutarties sudarymo visiškai nereiškia viešojo administravimo subjekto teisės rinktis, ar sudaryti tokio pobūdžio Sutartį, ar ne.

Žemės sklypų valdytojo ar naudotojo prašymas bei teisės aktuose įtvirtintos sąlygos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisėms ir pareigoms perduoti iš esmės sukuria savivaldybės administracijos direktoriui pareigą sudaryti Sutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-47/2008, 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-620/2008, 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. A556-1367/2009). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog planavimo organizatorius jau turi būti žinomas dar prieš prasidedant teritorijos planavimo parengiamajam etapui ir dar prieš kreipimąsi dėl planavimo sąlygų išdavimo.

Iš to seka, kad planavimo organizatoriaus tinkamumo, taip pat ir teisių bei pareigų perdavimo detaliojo teritorijų planavimo atveju klausimas jau turi būti galutinai išspręstas prieš atliekant nurodytus veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS9–563/2006, 2007 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-353/2007, 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-505/2007, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-29/2009).

Taigi, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (statinių atstumo nuo vandens telkinio kranto linijos ir pan.), klausimas taps aktualus bei bus sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, tik po Sutarties sudarymo ir po kreipimosi į kompetentingą Instituciją dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo (ABTĮ 57 straipsnis). Įvertinęs byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovas tinkamai neatliko jam, kaip viešojo administravimo subjektui, nustatytų pareigų, iš esmės neišspręsdamas pareiškėjo prašymo teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atsakovas Jonavos rajono savivaldybės administracija įpareigotinas iš naujo per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą, priimant motyvuotą bei teisės aktų reikalavimais pagrįstą sprendimą (ABTĮ 57 straipsnis, 88 straipsnio 3 punktas).

Teismas taip pat pažymėjo, jog administracinio akto priėmimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva, akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, todėl teismas, įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, neturėjo pagrindo nurodyti atsakovui, kokį sprendimą jis turėtų priimti. Dėl to pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti teigiamą administracinį sprendimą, atitinkantį Viešo administravimo įstatymo reikalavimus, pagal jo 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo negalėjo būti tenkinamas pilnoje apimtyje.

Jonavos rajono savivaldybės administracijai iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą, pareiškėjui, nesutinkant su priimtu sprendimu, neužkertamas kelias kreiptis į teismą dėl administracinio akto nuginčijimo (ABTĮ 10, 57 straipsniai).

Teismas taip pat atsižvelgė į Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, kuriame yra apibrėžta, kas yra laikinas statinys. Teismas pažymėjo, jog laikinų statinių naudojimo termino pratęsimo tvarka yra įtvirtinta Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir Reglamentas) 41, 42 punktais. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui priklausančiame Sklype stovi laikini statiniai (mobilus poilsio namelis ir gelžbetoninis garažas).

Minėtų laikinų statinių pastatymas 2007 m. spalio 23 d. buvo suderintas su Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentu bei 2007 m. spalio 24 d. suderintas su Jonavos rajono savivaldybės administracijos vyriausiuoju architektu ir buvo nustatytas 3 metų naudojimo terminas. Statybos įstatymo (laikinų statinių pastatymo metu galiojusi įstatymo redakcija) 2 straipsnio 4 dalis nustatė, kad laikinas statinys – statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių (kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys).

Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (neteko galios 2010 m. spalio 24 d.) 7.3 punktas numatė, jog laikini statiniai priskiriami vienai iš nesudėtingų statinių grupių. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą nesudėtingų statinių statybai statybos leidimas nebuvo privalomas. Taigi, įvertinus byloje esančius duomenis bei paminėtas teisės aktų nuostatas, pareiškėjo Sklype laikini pastatai buvo pastatyti laikantis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas ginčijamame sprendime kaip atsisakymo pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą priežastis nurodė, kad statiniai pastatyti nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų – konkrečiai 3.1.4. papunkčio, kuris nustato vietinės reikšmės kelių apsaugos zoną – 10 metrų bei 6.1 papunkčio, nustatančio, kad kelių apsaugos zonose draudžiama statyti gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus, kurie nesusiję su transporto ir keleivių aptarnavimu, reikalavimų, taip pat 127.9.1 papunkčio (ginčijamo akto priėmimo metu galiojusi redakcija), kuris nustatė, kad draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip: 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje), reikalavimų.

Pažymėjo, kad tiek laikinų statinių pastatymo metu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu, minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime buvo įtvirtintos iš esmės analogiškos nuostatos dėl kelių apsaugos zonos bei statinių statymo atstumo nuo vandens kranto linijos. Kadangi pareiškėjo laikini statiniai buvo pastatyti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (buvo gauti reikalingi suderinimai su atitinkamomis institucijomis), be to, esant Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. sausio 18 d. sutikimui, kad būtų pratęstas laikinųjų pastatų naudojimo terminas, atsakovo atsisakymas pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtų lūkesčių principą, kuris suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų.

Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą – t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Apibendrindamas šioje administracinėje byloje nustatytas faktines ir teisiškai reikšmingas aplinkybes, bei vadovaujantis protingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principais, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą (ABTĮ 57 straipsnis).

Aptartų aplinkybių pagrindu Jonavos rajono savivaldybės administracijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 6B-07-2058 naikintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovas įpareigotinas pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą (ABTĮ 88 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad Reglamento 42 punktas nustato 10 darbo dienų terminą sprendimui dėl laikino statinio naudojimo termino pratęsimui priimti, Jonavos rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą 5 metams pagal pareiškėjo 2011 m. balandžio 4 d. prašymą (ABTĮ 88 straipsnio 3 punktas).

III. Atsakovas Jonavos rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 96-100), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą atmesti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas yra neteisėtas, priimtas vienpusiškai ir neatitinkantis realiai susiklosčiusios situacijos.

Remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 3, 13 punktais. Nurodo, kad 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. 6B-07-255 ir 2011 m. kovo 30 d. raštu Nr. 6B-07-1397 atsakovas informavo pareiškėją kad jeigu planuojamas sklypas nepatenka į kaimo kaip gyvenamosios teritorijos (urbanizuotos teritorijos) ribas, rengiant detalųjį planą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimais. Atsakovo teigimu, galima pagrįstai teigti, kad jis nuo pat pradžių užėmė konkrečią poziciją dėl Sutarties sudarymo, t. y. motyvuotai atsisakė ją sudaryti iki tol, kol pareiškėjas pašalins trūkumus, dėl kurių yra pažeidžiami Lietuvos Respublikos įstatymų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų reikalavimai.

Teigia, kad pareiškėjui priklausančiame žemės Sklype laikini statiniai pastatyti nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų. Atsižvelgęs į iki 2013 m. sausio 1 d. ir po to galiojusias Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125 punkto redakcijas, atsakovas tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje nėra parengtų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, nustatančių pastatų atstumus iki vandens telkinio, V. T. rengiant detalųjį planą privalu laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus dokumentus, matyti, kad sklype stovi nelegalūs statiniai, kuriems laikina teisė statyti kaip laikinus statinius buvo suteikta nuo 2007 m. spalio 24 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Atsakovas informavo V. T. (2011 m. kovo 30 d. raštu Nr. 6B-07-1397), kad sprendimą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo priims, kai nelegalūs statiniai bus iškelti iš sklypo ir bus pateikti atnaujinti dokumentai (kadastriniai matavimai ir topografija).

Atsakovas pastebėjo, jog nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjui dar 2007 m. spalio 24 d. buvo suteikta laikina teisė statyti laikinus statinius, kadangi Vyriausybės nutarimas Nr. 343 buvo priimtas 1992 m. Pirmosios instancijos teismas užėmė tokią poziciją, kad jeigu 2007 m. spalio 24 d. buvo išduotas leidimas laikinai statybai, tai ir 2011 m. toks leidimas turėtų būti išduodamas. Tačiau atsakovas pažymi, kad 2007 m. išduotas leidimas laikinai statybai buvo galimai neteisėtas, todėl pratęsti laikinų statinių naudojimo termino dar 5 metams yra neįmanoma, kadangi iš neteisės (šiuo atveju galimai neteisėto 2007 m. laikinos teisės statyti leidimo išdavimo) negimsta teisė.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas) 41, 42 punktuose yra įtvirtinta laikinųjų statinių naudojimo termino pratęsimo tvarka. Reglamento 41 punkte nurodyta, kad laikinų statinių naudojimo terminą pratęsiantis subjektas įvertina galimybę pratęsti laikino statinio naudojimo terminą atsižvelgdamas į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, patvirtintus toje teritorijoje strateginius planus ir kitus teisės aktus. Reglamento 41.3 punktas suteikia sprendimą priimančiam subjektui teisę nepratęsti laikino statinio naudojimo termino. Taip pat Reglamento 42 punkte nurodyta, kad sprendimai dėl laikino statinio naudojimo pratęsimo priimami motyvuotai, atsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, patvirtintus toje teritorijoje strateginius planus ir kitus teisės aktus.

Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vyriausiojo architekto skyriaus vedėjas V. Z. 2011 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 6B-07-2058 pranešė pareiškėjui, kad nepratęsia laikinų statinių naudojimo termino, nes statiniai pastatyti nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto – statyba draudžiama 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi nutarimo redakcija). Taigi detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis nepasirašoma, nes žemės sklypo detalaus planavimo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų reikalavimams.

Pareiškėjas V. T. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 105-110) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsakovas taiko tas teisės normas, kurios ginčo metu (pareiškimų padavimo ir jų nagrinėjimo metu) neegzistavo.

Pareiškėjas tvirtina, jog teismas savo sprendimą aiškiai pagrindė konstituciniais teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principais, konkrečiomis imperatyviomis įstatymo normomis bei atliko išsamų teisės normų turinio išaiškinimą, paremtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentais. Teismo sprendimu detaliai išaiškinta, kad atsakovas turėjo ne teisę, o pareigą pagal pareiškėjo 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą ir pateiktus dokumentus, nevilkinant sprendimo priėmimo per 10 darbo dienų nuo jų gavimo priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus pagal to meto (2010 m. gruodžio 2 d. ir 2012 m. sausio 2 d.) galiojusią teisę.

Iš apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pareiškėjas daro prielaidą, kad atsakovas sprendimu laiko informacinio pobūdžio neišbaigtus atsakymus į pareiškėjo pareikštą ikiteisminę pretenziją (2011 m. sausio 20 d. Nr. 6B-07-255 ir 2011 m. kovo 30 d. Nr. 6B-07-1397). Nurodo, kad bylos medžiagoje iki šiol nėra jokio administracinio sprendimo, kaip to reikalauja teisės normos, pagal pareiškėjo 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą, tai įrodo, kad atsakovas nevykdė savo pareigos ir vilkina pareiškėjo prašymų išsprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Todėl šioje dalyje – dėl įpareigojimo atsakovą per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą pagal V. T. 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas bei išsamiai motyvuotas.

Pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. nutarimo pagrindu patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimų sąlygų 5, 5.1 ir 6 punktų matyti, kad kelio apsaugos zonoje buvo leidžiama statyti statinius laikantis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo, atsižvelgiant į kelių plėtrą pagal suderintus projektus, nes buvo draudžiama tik kelio apsaugos zonoje statyti gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus, kurie nesusiję su transporto aptarnavimu. Pareiškėjas pabrėžia, jog kilnojamas gelžbetonis garažas niekaip negali būti prilygintas gyvenamajam namui ir visuomeniniam pastatui tvirtai sujungtam su žeme ir privalomai registruojamam nekilnojamo turto registre. Pagal to meto ir dabartinį Statybos įstatymą kilnojamas, gamykloje pagamintas gelžbetoninis garažas atitiko laikino statinio sąvoką. Be to šis laikinas statinys jau yra pašalintas iš kelio apsaugos zonos, kaip to pageidavo atsakovas.

Nurodo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini statiniai)“ (redakcija galiojusi nuo 2006 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. sausio 5 d.) leido nesudėtingus statinius, tarp jų laikinus statinius (Reglamento IV skyrius), statyti saugomose ekologinėse apsaugos teritorijose, tarp jų paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose, tik tam reikėjo savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo (architekto), gebančio nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, pritarimo (Reglamento 12.2, 12.2.1, 12.2.1.3, 12.2.2 punktai). Tuometinis savivaldybės architektas, atsižvelgdamas į tai, kad nesudėtingiems statiniams leista statyti draustiniuose, rezervatuose, valstybiniuose draustiniuose buvo papildomai reikalingi gamtosaugos institucijos atsakingų pareigūnų pritarimai (Reglamento 12.2.1.1., 12.2.2. punktai), todėl ir buvo gautas gamtosaugos institucijos pareigūno pritarimas. Visą 3 metų laikotarpį šių laikinų statinių naudojimas buvo stebimas ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Prieš pasibaigiant laikinų statinių naudojimo terminui (dar nebuvo pasibaigęs) pareiškėjas ėmėsi priemonių įteisinti šių laikinų pastatų tolimesnį naudojimą ir savalaikiai parengė reikalingus dokumentus ir su parašymu kreipėsi į atsakovą dėl prašomos sutarties sudarymo su tikslu pakeisti ginčo sklypo teisinį režimą – iš žemės ūkio paskirties į gyvenamųjų namų statybos. Tačiau atsakovas užėmė vilkinimo poziciją ir nepriėmė sprendimo, taip iš pareiškėjo atėmė galimybę skųsti atsakovo veiksmus, nes ABTĮ tvarka galima skųsti tik norminį aktą per tam tikrą nustatytą terminą, tačiau jokio administracinio akto savivaldybė nepriėmė.

Pažymi, jog tik pareiškėjui pateikus prašymą pratęsti laikinų pastatų terminą ir šį prašymą atmetus sprendimu atsirado galimybė pareiškėjui ginti savo teises įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau atsakovas spręsdamas ir šį (2011 m. balandžio 4 d.) prašymą taip pat vilkino: vietoj numatytų 10 dienų sprendė visą mėnesį ir nors norminiame akte nurodyta, į ką architektas turi atsižvelgti spręsdamas šį klausimą, tačiau nebuvo tai padaryta. Atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, kad: 1. sklypas yra Jonavos savivaldybės bendrajame plane pažymėtoje vietoje, kur galimas žemės ūkio paskirties keitimas į kitą paskirtį su prioritetu gyvenamųjų pastatų statybai; 2. pareiškėjas 2010 m. gruodžio 2 d. yra jau pateikęs prašymą ir visus reikalingus dokumentus dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo ir nėra iki šiol priimtas sprendimas pagal jo prašymą; 3. sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaimo gyvenamojoje vietovėje prie (duomenys neskelbtini)kelio gatvės, tarp šios gatvės namų adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Sklypas yra prie urbanizuotos gatvės, kurioje ribojamas važiavimo greitis kelio ženklais (duomenys neskelbtini) gyvenvietė; 4. atsakovas susirašinėjimo metu sutiko ir patvirtino, jog statyba toje vietoje galima pagal antrą pareiškėjo sprendinį tai yra už 50 m nuo upės kranto terasos briaunos, tačiau nesutiko su pirmuoju sprendiniu, kad statyba galima arčiau ir todėl neleistina forma (nepriimdamas sprendimo) ginčijo faktą, kad sklypas yra ne kaimo teritorijoje o už jo ribų; 5. pareiškėjas nepažeidė gamtosauginių reikalavimų ir jo sklypas yra tarp kaimo pastatų, kuriems suteikti adresai.

Atsakovas apeliaciniame skunde įrodinėja, kad ginčui spręsti reikia taikyti naują Vyriausybės nutarimo redakciją, įsigaliojusią tik nuo 2013 m. sausio 1 d., kuri negali būti taikoma ginčo santykiams atgal, kilusiems 2010 m. gruodžio 2 d., 2011 m. gegužės 4 d. Taikant atsakovo nurodytą teisės normą būtų pažeistas konstitucinis teisinio apibrėžtumo principas. Pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl sklypo padėties kaimo ribose buvimo. Tačiau byloje yra surinkti visi įrodymai, neginčytinai pagrindžiantys, kad ginčo sklypas yra kaimo ribose. Atsakovas privalės priimdamas sprendimą pagal 2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo pareiškimą taikyti to meto Specialiųjų sąlygų nuostatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Specialiose sąlygose nurodytą kaimo sąvoką nuo 2013 m. sausio 1 d. pakeitė, ją susiaurindama. Tačiau pareiškėjo pareiškimo padavimo metu – 2010 m. gruodžio 2 d. ir dar 2 metus, galiojo senas kaimo sąvokos apibūdinimas, kuris leido pareiškėjui realizuoti savo teises kaip savininko, kurio sklypas yra kaimo teritorijoje. Esant to meto neapibrėžtai kaimo sąvokai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-37/2011 išaiškino, kokiais norminiais aktais vadovaujantis apibrėžiama kaimo sąvoka ir kad negalima kaimo sąvokos praplėsti „urbanizuotumo“ požymiu. Pareiškėjo prašymo pateikimo metu kaimo sąvoka atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje išaiškintas aplinkybes, todėl nebuvo jokių kliūčių jo pareiškimo netenkinti, o juo labiau vilkinti sprendimo priėmimą daugiau kaip 2 metus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas yra 0.1628 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas. Žemės sklypo adresas keitėsi, buvęs žemės sklypo adresas – (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Jonavos rajono savivaldybės administracijos vilkinimo perduoti pareiškėjui detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, sudaryti su pareiškėju sutartį dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei dėl atsakovo atsisakymo pratęsti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype esančių laikinų statinių naudojimo terminą teisėtumo.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Jonavos rajono savivaldybės administracijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 6B-07-2058; įpareigojo Jonavos rajono savivaldybės administraciją per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą 5 metams pagal V. T. 2011 m. balandžio 4 d. prašymą; įpareigojo per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo pagal V. T. 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės analogiškais motyvais kaip ir savo atsisakymą atlikti veiksmus administracinio proceso metu bei atsisakymą priimti pareiškėjui palankų administracinį sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas dalyje dėl atsakovo nustatyto neteisėto neveikimo – atsisakymo sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, dalyje dėl laikinųjų statinių naudojimo termino pratęsimo teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą savo skunde sujungė du atskirus reikalavimus, pareikštus tam pačiam viešojo administravimo subjektui, kurie atsiranda iš skirtingų administracinių teisinių santykių, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių reikalavimų pasisakys atskirai.

Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo

Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 2 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą perduoti jam detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas ir sudaryti sutartį detaliajam planui rengti jam nuosavybės teise priklausančiame sklype. Prašyme nurodytas detaliojo planavimo tikslas – pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas, tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas. Pareiškėjo prašyme yra pažymėta, kad kartu su prašymu pridedami žemės sklypo nuosavybės dokumentai, pastatų nuosavybės dokumentai, žemės sklypo ribų planas, planuojamos teritorijos topografinis planas su nurodytomis ribomis, planuojamos teritorijos planavimo pasiūlymų schema, ištrauka iš kadastro žemėlapio apie gretimus sklypus.

Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas planuoja pakeisti sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba).

Jonavos rajono savivaldybės administracija 2011 m. sausio 20 d. rašte Nr. 6B-07-255 nurodė, kad atsakovas išsiųs Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui raštą su užklausimu, ar remiantis pateiktomis pasiūlymų schemomis gali šiam Sklypui rengti detalųjį planą vienbučio gyvenamojo namo statybai, kai tik pareiškėjas pateiks patikslintas pasiūlymų schemas ir priešprojektinius sprendinius. Gavusi Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atsakymą, Jonavos rajono savivaldybės administracija 2011 m. kovo 30 d. raštu Nr. 6B-07-1397 nurodė, kad gali išduoti sąlygas detaliajam planui rengti, kai statybos riba nustatyta už 50 metrų nuo Neries upės terasos šlaito briaunos. Taip pat nurodė, kad sprendimą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo priims, kai sklype stovintys nelegalūs statiniai bus iškelti iš sklypo ir bus pateikti atnaujinti dokumentai (kadastriniai matavimai ir topografija).

Jonavos rajono savivaldybės administracija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, be kita ko, nustatė, kad pagal Jonavos rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1TS-236, pareiškėjo sklypas patenka į plėtros teritoriją (žemės ūkio paskirties keitimas į kitą paskirtį).

Pareiškėjo kreipimasis į viešojo administravimo subjektą pagrįstas Teritorijų planavimo įstatymu, būtent būtinumu rengti detalųjį planą kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti (Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 1 d. 3p.).

Pareiškėjo kreipimasis buvo adresuotas savivaldybės administracijos direktoriui, kuris pagal įstatymą būdamas detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi, Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui (Teritorijų planavimo įstatymo 20 str.).

Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio normos yra įgyvendintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 635 „Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo tvarkos aprašo“ (toliau - ir Aprašas).

Aprašo 12 punkte yra nustatyta, kad žemės sklypų valdytojai ir naudotojai, pageidaujantys sudaryti sutartį, savivaldybei ar valstybinės žemės valdytojui pagal žemės sklypo buvimo vietą pateikia: 1) prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus pareigų ir teisių perdavimo ir sutarties sudarymo. <...> Prašyme nurodomi planavimo tikslai, žemės sklypo vieta (adresas), plotas pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ar pobūdis, žemės sklypo specialiosios naudojimo sąlygos ir apribojimai; 2) valdomo ar naudojamo žemės sklypo plano kopiją; 3) žemės sklypo valdytojo sutikimą, kai sutartis sudaroma su žemės sklypo naudotoju.

Aprašo 13 punkte yra nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojai per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo išnagrinėja pateiktą medžiagą, priima sprendimą dėl sutarties sudarymo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui ir apie tai praneša raštu pareiškėjui, nurodydami sutarties pasirašymo vietą ir laiką. Sutartis turi būti sudaroma per mėnesį nuo sprendimo sudaryti ją priėmimo dienos. Jeigu prašymas netenkinamas, per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo priimamas sprendimas dėl sutarties nesudarymo ir pareiškėjui raštu pateikiamas motyvuotas atsakymas.

Aprašo 3 punkte yra nustatyta, kad savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, ir valstybinės žemės valdytojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) ir šiuo Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui (toliau vadinama – sutartis), kai jų prašymuose dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

Viešojo administravimo subjekto surinkti ir pirmosios instancijos teismo papildomai įvertinti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teisę pakeisti jam priklausančio sklypo paskirtį rengiant detalųjį planą, teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės administracijos direktorių dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypo valdytojui ir atitinkamos sutarties sudarymo. Pareiškėjo pateiktas prašymas ir kartu su prašymu pateikti dokumentai atitiko Aprašo reikalavimus. Viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nenurodė, kad pateiktas prašymas ar pateikti dokumentai neatitinka Aprašo reikalavimų, todėl viešojo administravimo subjektas Aprašo 13 punkte nustatyta tvarka ir terminu – per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo, privalėjo priimti administracinį sprendimą. Savivaldybės administracijos direktorius nuo pareiškėjo prašymo padavimo – 2010 m. gruodžio 2 d. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą – 2011 m. gegužės 23 d., nei vėliau nebuvo ir nėra priėmęs Apraše nustatyto administracinio sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtą atsakovo neveikimą bei įpareigojo atsakovą pašalinti šį pažeidimą, t.y. įvykdyti teisės aktuose nustatytą pareigą nagrinėjant pareiškėjo prašymą (ABTĮ 90 str.).

Atsakovas, nepriimdamas administracinio sprendimo pažeidė teisės aktų reikalavimus, kuriais viešojo administravimo subjektui nustatomi procedūriniai terminai sprendimo priėmimui, tokie terminai yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją. Minėtų terminų pažeidimas nedaro administracinio sprendimo negaliojančiu ar neatleidžia viešojo administravimo subjektą nuo pareigos priimti administracinį sprendimą, tačiau sprendimo nepriėmimo atveju, suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą su skundu dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo priimant administracinį sprendimą, būtent tokia savo teise pasinaudojo pareiškėjas šioje byloje.

Atsakovas Apraše nustatytą terminą praleido žymiai, t.y. nepriėmė administracinio sprendimo ilgiau negu penkis mėnesius, kuomet Aprašas nustato 10 darbo dienų terminą, todėl pirmosios instancijos teismas neabejotinai turėjo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir skundą šioje dalyje tenkinti, būtent tokį sprendimą teismas ir priėmė todėl naikinti jo nėra pagrindo.

Aprašo 3 punktas patvirtina, kad savivaldybė, spręsdama klausimą dėl sutarties dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui sudarymo, turėtų nagrinėti klausimą, ar prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad savivaldybė, gavusi iš pareiškėjo Apraše nustatytus dokumentus, be pagrindo rinko administracinėje byloje papildomus įrodymus – reikalavo juos iš pareiškėjo bei kreipėsi į kitas institucijas, tokiu būdu savivaldybė nepagrįstai išplėtė nagrinėjamo prašymo, o kartu ir administracinės bylos ribas.

Savivaldybė turėjo dokumentus, leidžiančius patikrinti vieną iš Aprašo 3 punkte nurodytų aplinkybių, t.y. ar pareiškėjo prašyme nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja savivaldybės patvirtinto bendrojo plano sprendiniams, tačiau nesprendė pareiškėjo prašymo. Savivaldybė pernelyg plačiai aiškino Aprašo 3 punkte kitą minimą reikalavimą, t.y. ar pareiškėjo prašyme nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Aprašo 3 punkto norma, nustatanti, kad prašyme dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo nurodyti planavimo tikslai turėtų neprieštarauti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, turėtų būti aiškinama taip, kad normoje minimi reikalavimai, kurie yra susiję su nagrinėjamu klausimu – su detaliojo planavimo proceso pradžia, o ne kaip teisės aktų reikalavimai, kurie bus reikšmingi viso teritorijos planavimo proceso metu ar ir jam pasibaigus, pvz. sprendžiant statybos leidžiančio dokumento išdavimo klausimą.

Savivaldybė, nagrinėdama klausimą dėl galimybės pradėti detaliojo planavimo procesą, be pagrindo sprendė klausimą dėl tikslios statinių statybos vietos buvimo sklype. Pažymėtina, kad statinio statybos vietą sklype nustato statinio projekto sprendiniai (Statybos įstatymo 2 str. 93 p.), kuris rengiamas kreipiantis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Normuojami atstumai tarp statinių ir tarp statinių ir sklypo ribų, nustatomi sprendžiant klausimą procese dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (Statybos įstatymo 6 str. 2 d.). Rengiant detaliuosius planus vienas iš nustatomų privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementų yra konkretus teritorijos naudojimo tipas, kuris apibrėžiamas kaip galima pastatų išdėstymo zona (Teritorijų planavimo įstatymo 23 str. 1 d. 1 p., 2 str. 51 d.). Rengiant detaliuosius planus vienas iš nustatomų privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementų yra statinių statybos zona, kuri apibrėžiama kaip žemės sklypo dalis, kurioje numatoma statyti pastatus (statinius), statybos riba – linija, už kurios negalima pastatų (statinių) statyba, ar statybos linija – linija, su kuria turi sutapti pastato (statinio) gatvės fasado projekcija, išskyrus inžinierinius tinklus (Teritorijų planavimo įstatymo 23 str. 1 d. 5 p., Detaliųjų planų rengimo taisyklių 43.5 p. (patvirtintų Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239)).

Teritorijų planavimo įstatymas, Detaliųjų planų rengimo taisyklės, Statybos įstatymas patvirtina, kad detaliojo teritorijos planavimo metu yra nustatoma tik galima statinių statybos vieta, statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu yra nustatoma tiksli statinio vieta sklype. Nagrinėjamu atveju savivaldybė reikalavo iš pareiškėjo dokumentų, patvirtinančių tikslią pastatų statybos vietą sklype dar neprasidėjus detaliojo planavimo procesui, bet sprendžiant klausimą dėl organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Toks savivaldybės reikalavimas prieštaravo minėtiems teisės aktams. Minėta, kad šiame procese nėra nustatytas ir konsultavimasis su kitomis institucijomis. Savivaldybės pareiga kreiptis į kitas institucijas yra nustatyta pradedant detaliojo planavimo procesą ir kreipiantis dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti (Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262).

Detaliojo planavimo procesas yra sudėtingas, susidedantis iš atskirų etapų, šis procesas yra formalizuotas nustatant reikalavimus atskiriems jo etapams, reglamentavimas yra nustatytas įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose, todėl viešojo administravimo subjektai, dalyvaujantys šiame procese neturėtų nustatyti papildomų reikalavimų, kurie nėra pagrįsti teisės aktais, nes papildomai nustatomi reikalavimai pažeidžia teisėtumo principą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

Savivaldybė, spręsdama klausimą dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, be pagrindo kaip atsisakymo priimti sprendimą nurodė pareiškėjo sklype esančių laikinų statinių buvimą. Laikinų statinių buvimas nėra susijęs su detaliojo planavimo procesu, nes naudojimąsi laikinais statiniais ir detaliojo planavimo procesą reglamentuoja skirtingos teisės normos, tai yra skirtingi teisiniai santykiai. Savivaldybei konstatavus, kad laikini statiniai yra savavališka statyba, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tai sudarytų kitos administracinės bylos, negu detaliojo planavimo procesas, dalyką.

Dėl laikinų statinių naudojimo termino pratęsimo

2011 m. balandžio 4 d. pareiškėjas pateikė Jonavos rajono savivaldybės vyriausiajam architektui prašymą pratęsti laikinų pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), naudojimo terminą 5 metų laikotarpiui.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad laikinų statinių (mobilus poilsio namelis ir gelžbetoninis garažas) pastatymas 2007 m. spalio 23 d. buvo suderintas su Kauno aplinkos apsaugos departamentu, o Jonavos rajono savivaldybės administracijos vyriausiasis architektas 2007 m. spalio 24 d. nustatė statinių naudojimo terminą – iki 3 metų.

Jonavos rajono savivaldybės administracija 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 6B-07-2058 pareiškėjo prašymo pratęsti laikinųjų pastatų naudojimo terminą netenkino. Atsisakymas pratęsti terminą buvo motyvuojamas tuo, kad laikini statiniai pastatyti nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų specialiųjų sąlygų 3.1, 3.1.4, 6, 6.1, 127.9, 127.9.1 punktų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat informuotas, kad Jonavos rajono bendrajame plane numatyta, kad rengiant detaliuosius planus jautriose kraštovaizdžio vietose, turi būti taikomi pasirinktieji apribojimai saugantys kraštovaizdį.

Pareiškėjas įteisino laikinus statinius ir buvo įgijęs teisę juos naudoti savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto sprendimu maksimaliam statinių naudojimo terminui (iki 3 metų), kuris buvo nustatytas pagal materialinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusį reglamentavimą. Būtent, Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nustatė, kad laikinas statinys – statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus. Statybos įstatymas, nei kitas teisės aktas nenustatė galimybės pratęsti minėto 3 metų termino.

Pareiškėjo teisės naudotis laikinais statiniais terminas pasibaigė 2010 m. spalio 24 d., t. y. nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus Statybos įstatymo nuostatoms, keičiančioms minėtąjį reglamentavimą dėl laikinų statinių (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 25 str.). 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 normos, kuriomis buvo keičiamas Statybos įstatymas bei šių normų įsigaliojimą reglamentuojančios nuostatos nenustatė taisyklių dėl terminų, kurie nebuvo nepasibaigę iki 2010 m. spalio 1 d., skaičiavimo, todėl įsigaliojus minėtoms Statybos įstatymo normoms taikytinas naujas reglamentavimas, būtent naujos taisyklės ir dėl laikinų statinių nustatyto reglamentavimo.

Galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad laikinas statinys - tai statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą, kuris gali būti pratęstas. Laikinų statinių naudojimo termino pratęsimo tvarka yra įtvirtinta Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir Reglamentas) 41, 42 punktais. Reglamento 41 punktas nustato laikino statinio naudotojo pareigą kreiptis dėl termino pratęsimo baigiantis laikino statinio naudojimo terminui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog pratęsiamas gali būti tik nepasibaigęs terminas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013). Tai, kad pareiškėjas dėl laikinų statinių termino pratęsimo turėjo kreiptis nepasibaigus nustatytam laikinų statinių naudojimo terminui patvirtina ir Reglamento 41 punkto minėta nuostata.

Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad pareiškėjas, kuris kreipėsi į viešojo administravimo instituciją dėl šios institucijos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais paskirto termino pratęsimo, jau pasibaigus šiam terminui, prarado teisę naudotis laikinais statiniais, nes prašymas buvo paduotas pasibaigus laikinų statinių naudojimo terminui, kurio pasibaigimas siejamas su tam tikros teisės pasibaigimu, todėl suinteresuotas asmuo gali kelti klausimą tik dėl savo teisių patvirtinimo iš naujo, bet ne dėl termino pratęsimo.

Pareiškėjui pateikus savivaldybei prašymą dėl laikino statinio pasibaigusio naudojimo termino pratęsimo, savivaldybė be pagrindo nagrinėjo galimybę pratęsti šį terminą, o pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino savivaldybės atsisakymą pratęsti terminą nepagrįstu. Tačiau galutinis savivaldybės sprendimas yra teisėtas. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – skundą atmesti, kadangi teismas neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Jonavos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Jonavos rajono savivaldybės administracijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 6B-07-2058 ir įpareigojo Jonavos rajono savivaldybės administraciją per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pratęsti laikinų statinių naudojimo terminą 5 metams pagal V. T. 2011 m. balandžio 4 d. prašymą; priimti šioje dalyje naują sprendimą – pareiškėjo V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Jonavos rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo dalį – dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo pagal V. T. 2010 m. gruodžio 2 d. prašymą, atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius