2017-01-19 Nr. AB-1558-3-61-3-04821-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3445-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04821-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2015 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 96-2132; 2) panaikinti Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 96-2226; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2S-4044; 4) įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui elektrinį virdulį, radijo imtuvą bei suremontuoti gyvenamąją kamerą Nr. 220, t. y. pakeisti langą bei įrengti kraną; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. liepos 30 d. jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 6 mėnesiams (toliau – ir Nuobauda), todėl iš jo buvo paimti visi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punkte nurodyti elektros prietaisai. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais, kad jam būtų išduotas elektrinis virdulys bei radijo imtuvas, be to, prašė atlikti remontą (pakeisti langą bei įrengti vandens kraną) kameroje Nr. 220, tačiau Lukiškių TI-K šių pareiškėjo prašymų netenkino, Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą taip pat išnagrinėjo formaliai ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, negalėdamas pasišildyti vandens, negalėjo gerti virinto vandens, pasiruošti kavos ar greitojo maisto, nemokamai išsiskalbti drabužių. Turimas radijo taškas išsijungdavo kas 15 minučių ir transliavo tik Lietuvos radiją, kuriame nėra tinkamų laidų ir šiuolaikinės muzikos. Kameroje Nr. 220 nuo sienų byra apdaila ir neįmanoma jų nuvalyti, laikytis higienos, vietoj krano įrengtas vamzdis pareiškėjui kelia neigiamus jausmus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo lango pučia vėjas, nes jame daug tarpų. Pareiškėjo teigimu, jis yra kankinamas, dėl minėtų pažeidimų jam tenka patirti didelius nepatogumus, dvasinę ir emocinę skriaudą.

Atsakovai Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnyje yra išaiškinta nuteistųjų teisė naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais. Atsakovai nurodė, kad kai 2015 m. liepos 31 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu išduoti virdulį, jis buvo informuotas, jog elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių gyvenamosios kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą. Atsakovų teigimu, pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkintas, nes tuo metu jis atliko Nuobaudą. Pareiškėjui buvo pateiktas skundžiamas raštas, nurodant, kad kadangi pareiškėjas yra priskirtas drausmės grupei, jam negali būti suteikta teisė gyvenamojoje kameroje turėti ir naudotis virduliu bei radijo imtuvu. Be to, pareiškėjui buvo paaiškinta, kad kameros įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo sienų nubyrėję dažai nesukelia pavojaus sveikatai, sienas valyti galima, langai eksploatacijai tinkami, kameroje įrengtas tinkamas vandens kranas, o remontas planuojamas 2016 metais.

Atsakovai laikėsi pozicijos, kad Lukiškių TI-K į pareiškėjo pateiktus prašymus atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė. Atsakovų teigimu, pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad skunde minimais Lukiškių TI-K atsakymais jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies: panaikino Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 96-2132; panaikino Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226 ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 2S-4044 dalis dėl elektrinio virdulio išdavimo; įpareigojo Lukiškių TI-K iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. prašymus dėl elektrinio virdulio išdavimo; pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė turėti Lukiškių TI-K išduotą elektrinį virdulį, pareiškėjui atliekant Nuobaudą drausmės grupėje; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) nuostatas tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos vienu elektriniu virduliu. Nors Aprūpinimo normų pastaboje nurodyta, kad elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, tačiau teismas nustatė, jog pareiškėjas prašymų pateikimo Lukiškių TI-K administracijai metu buvo perkeltas atlikti Nuobaudos ne į kamerų tipo patalpas, bet į drausmės grupę, todėl Aprūpinimo normų pastaba jam netaikoma. Nors Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad elektrinis virdulys pareiškėjui nepriklauso pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį, tačiau, teismo vertinimu, pagal šią nuostatą drausmės grupės laikymo sąlygomis laikomiems nuteistiesiems draudžiama naudotis tam tikrais elektros prietaisais, kurie įsigyti pačių nuteistųjų arba jiems perduoti sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių, t. y. BVK 96 straipsnio 1 dalis nedraudžia naudotis pačios pataisos įstaigos išduodamais elektros prietaisais. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti elektrinį virdulį.

Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl radijo imtuvo išdavimo, nes Aprūpinimo normos nenustato, jog į kameras būtų išduodami radijo imtuvai. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundas patvirtina, kad jo kameroje buvo radijo taškas, kuris Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, buvo veikiantis, o asmeninio radijo imtuvo drausmės grupėje pareiškėjas negalėjo turėti vadovaujantis BVK 96 straipsnio 1 dalimi.

Dėl krano įrengimo kameroje teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte, reglamentuojančiame sanitarinio mazgo įrengimą kamerose, nėra nurodyta, kokio tipo ar formos vandens kranas turi būti įrengtas kameroje. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pažyma patvirtina, jog kameroje Nr. 220 vandentiekio sistema įrengta tvarkingai. Teismas atkreipė dėmesį, jog Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų dėl vandentiekio sistemos ar lango būklės nenurodyta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. rašte, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl, pareiškėjo nuomone, netinkamai įrengto krano bei lango būklės kameroje Nr. 220 atmetė. Nustatęs, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą Lukiškių TI-K, prašė tik suteikti informaciją apie kameroje Nr. 220 planuojamą remontą, o tokia informacija pareiškėjui buvo suteikta Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštu, teismas pareiškėjo argumentus dėl skundžiamų sprendimų nepagrįstumo šiuo aspektu vertino kritiškai.

Atsižvelgęs į tai, kad pasitvirtino pareiškėjo teiginiai tik dėl nepagrįsto elektrinio virdulio neišdavimo pareiškėjui būnant drausmės grupėje, teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 96-2132 bei Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226 ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 2S-4044 dalys dėl virdulio neišdavimo turi būti panaikintos, o Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226 bei Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 2S-4044 dalys dėl radijo imtuvo, lango, krano ir kameros remonto laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis, dėl to pareiškėjo reikalavimai panaikinti šias sprendimų dalis ir įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui radijo imtuvą bei suremontuoti (pakeisti langą bei įrengti kraną) gyvenamąją kamerą Nr. 220 – atmestini. Kadangi pareiškėjo situacija jo turimų teisių ir pareigų aspektu yra pasikeitusi, t. y. pareiškėjui paskirtos Nuobaudos laikas jau pasibaigęs, teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui elektrinį virdulį, todėl Lukiškių TI-K įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. prašymus dėl elektrinio virdulio išdavimo.

Neturtinės žalos atlyginimo aspektu teismas nurodė, kad pažeidimai dėl radijo imtuvo neišdavimo, lango, krano ir kameros remonto nenustatyti, todėl nėra vienos iš esminių sąlygų žalai atlyginti – neteisėtų veiksmų. Nors teismas pripažino, kad elektrinio virdulio nesuteikimas galėjo lemti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas savo neigiamus išgyvenimus dėl virdulio neišdavimo apibūdino labai abstrakčiai, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo išduodamas šiltas maistas ar karšti gėrimai pagal Lukiškių TI-K laikomų asmenų maitinimo tvarką ar kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti drabužius. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai dėl elektrinio virdulio neišdavimo pagal savo pobūdį laikytini tokiais, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Teismas pažymėjo, jog pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, todėl byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ar jį panaikinti ir priimti naują sprendimą: pakoreguoti Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226 ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo panaikinimą; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Aprūpinimo normose nustatyto laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normą pareiškėjui priklausė radijo imtuvas, kurį Lukiškių TI-K administracija atsisakė išduoti. Kameroje buvęs radijo taškas išsijungdavo kas 15 minučių ir transliavo tik Lietuvos radiją, kuriame nėra tinkamų laidų ir šiuolaikinės muzikos, todėl pareiškėjas negalėjo rinktis savo laisvalaikiui tinkamos radijo stoties. Pareiškėjo teigimu, tai sudarė pareiškėjui didelių nepatogumų. Itin ilgai (6 mėnesius) neturėdamas virdulio, pareiškėjas negalėjo pasiruošti karštų gėrimų ar greitojo maisto, nemokamai išsiskalbti drabužių, todėl teko mokamomis skalbimo paslaugomis, valgyti duodamą neskanų maistą ir gerti neskanią atšalusią arbatą, kurių nepakakdavo savo poreikiams patenkinti. Be to, pareiškėjas paaiškina, kad jis nuo vaikystės negeria nevirinto vandens. Pareiškėjo teigimu, jis 6 mėnesius jautėsi priklausomas nuo Lukiškių TI-K administracijos pasirinkimo ir norų, pažemintas, kankinamas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tokie išgyvenimai yra pakankami neturtinei žalai atsirasti. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti jo asmens sveikatos istoriją, nes ne kartą dėl išgyventų emocinių sutrikimų ir bejėgiškumo kreipėsi pas gydytoją psichiatrą.

IV. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Taisyklėse nurodytais daiktais. Lukiškių TI-K skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 96-2132 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Aprūpinimo normomis, elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių gyvenamosios kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą. Kadangi tuo meta pareiškėjas atliko Nuobaudą, jo prašymas naudotis virduliu negalėjo būti tenkintas. Dėl Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226 atsakovas nurodo, kad kadangi pareiškėjas yra priskirtas drausmės grupei, vadovaujantis BVK 86 straipsniu bei Aprūpinimo normomis, nuteistajam negali būti suteikta teisė gyvenamojoje kameroje turėti ir naudotis virduliu ir radijo imtuvu. Šiame skundžiamame rašte dėl gyvenamosios kameros Nr. 220 Lukiškių TI-K pareiškėjui paaiškino, kad kameros įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti elektrinį virdulį, grindžia tuo, kad skundų pateikimo dienomis pareiškėjas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės laikymo sąlygomis, nes atlikinėjo Nuobaudą, o pagal Aprūpinimo normų 2.2.3 punktą elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, t. y. pareiškėjui nebuvo suteikta teisė (sudaryta galimybė) kameroje turėti ir naudotis įstaigos išduotu virduliu. BVK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K į pateiktus pareiškėjo prašymus atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė, nurodė apskundimo tvarką, pateikti atsakymai atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėti bei pagrįsti, kadangi Lukiškių TI-K darbuotojai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais bei reglamentuota tvarka, todėl nėra pagrindo naikinti Lukiškių TI-K pateiktų atsakymų ar kitaip jų keisti. Atsakovo teigimu, taip pat nėra pagrindo naikinti skundžiamo Kalėjimų departamento sprendimo dalį dėl elektrinio virdulio išdavimo.

Pareiškėjas V. K. atsiliepime į atsakovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti elektrinį virdulį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 96-2132, 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226, Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 2S-4044 pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas V. K. skunde taip pat suformulavo šiuos reikalavimus: įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui elektrinį virdulį, radijo imtuvą bei suremontuoti gyvenamąją kamerą Nr. 220, t. y. pakeisti langą bei įrengti kraną, ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui 2015 m. liepos 30 d. buvo paskirta Nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams. Nustatyta, kad 2015 m. liepos 31 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas išduoti jam virdulį (b. l. 23). Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 96-2132, nurodant, kad prašymas nebus patenkintas, nes pareiškėjas atlieka Nuobaudą (b. l. 22). 2015 m. rugpjūčio 13 d. Lukiškių TI-K buvo užregistruoti dar du pareiškėjo prašymai: 2015 m. rugpjūčio 11 d. prašymu pareiškėjas prašė išduoti virdulį ir radijo imtuvą (b. l. 25), o 2015 m. rugpjūčio 12 d. prašymu pareiškėjas prašė kameroje Nr. 220 pakeisti langą, įrengti kraną bei paaiškinti, kada kameroje bus atliktas remontas (b. l. 26). Į šiuos prašymus buvo atsakyta Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 96-2226, kuriame pareiškėjui buvo nurodyta, kad jam pagal BVK 86 straipsnį ir Aprūpinimo normas nėra suteikta teisė kameroje turėti ir naudotis virduliu bei radijo imtuvu, nes jis yra priskirtas drausmės grupei. Be to, šiame rašte pažymėta, kad kameros Nr. 220 įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, langai tinkami eksploatuoti, kranas įrengtas ir tinkamas naudoti, o remontas planuojamas 2016 metais (b. l. 24). Nesutikdamas su Lukiškių TI-K pateiktais raštais, pareiškėjas juos apskundė Kalėjimų departamentui (b. l. 31–33), tačiau Kalėjimų departamentas, vadovaudamasis BVK 96 straipsniu, skundžiamu 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2S-4044 pareiškėjo skundo netenkino ir nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikė pareiškėjui išsamius ir pagrįstus atsakymus (b. l. 42).

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes, susijusias su kameros Nr. 220 būkle, elektrinio virdulio ir radijo imtuvo neišdavimu tuo metu, kai pareiškėjas atliko jam paskirtą Nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, iš esmės nustatė, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K turėjo pareigą aprūpinti pareiškėją elektriniu virduliu ir to nepagrįstai nepadarė, tačiau kitų pažeidimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai dėl elektrinio virdulio neišdavimo pagal savo pobūdį laikytini tokiais, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas Lukiškių TI-K. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas apeliaciniuose skunduose nenurodo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria išspręsti klausimai dėl kameros Nr. 220 būklės, todėl šie aspektai apeliacine tvarka plačiau nebus vertinami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl radijo imtuvo neišdavimo ir su tuo susijusių skundžiamų aktų dalių neteisėtumo, be to, pareiškėjo teigimu, jis dėl neteisėtų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, kiek tai susiję su virdulio pareiškėjui neišdavimu.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo šioje byloje teikiamus argumentus dėl virdulio ir radijo imtuvo jam neišdavimo Lukiškių TI-K tuo metu, kai pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę 6 mėnesiams, nes atliko paskirtą Nuobaudą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu galiojusioje BVK 142 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, jog už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki 1 mėnesio pirkti maisto produktų; 4) atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų; 5) kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų; 6) pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 6 mėnesių; 7) kalėjimuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo 2 iki 6 mėnesių. Pagal tuo metu galiojusią BVK 86 straipsnio 1 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. 4) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose (BVK 86 str. 2 d.).

Nuteistųjų teisė naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais yra įtvirtinta BVK 96 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Taisyklėse nurodytais daiktais. BVK 96 straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų: 1) pažeidusių BVK 96 straipsnio 2 dalyje nurodytą naudojimosi daiktais tvarką, – 6 mėnesiams; 2) turinčių skolą už nurodytų daiktų sunaudotą elektros energiją, – iki bus sumokėta skola; 3) perkeltų į drausmės grupę BVK 142 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais (BVK 96 str. 4 d.). Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Taisyklių 173 punkto redakciją nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; kompiuteriais; vandens šildytuvais; plaukų džiovintuvais; elektriniais virduliais; skrudintuvais; sumuštinių keptuvėmis; muzikos instrumentais; kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; stalinėmis lempomis; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės.

Kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas (BVK 145 str. 1 d.). BVK 173 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaudamasi BVK 173 straipsnio 7 dalimi ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė įgalioti Teisingumo ministeriją patvirtinti iki 2004 m. birželio 15 d., suderinus su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 578 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikоs Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 578 1 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtino: laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (1.9 p.); laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normas (1.10 p.). Iš ginčo laikotarpiu galiojusių tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpų aprūpinimo normų matyti, kad jose turi būti 1 elektrinis virdulys, tačiau taip pat įtvirtinta ir pastaba, kad elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normose ginčo laikotarpiu buvo nustatyta, kad palatoje, kameroje, baudos izoliatoriuje, karceryje, klube, mokykloje, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambaryje turi būti po 1 radijo imtuvą.

Teisėjų kolegija primena, kad pareiškėjui, kuris bausmę atlieka kalėjime, šiuo atveju buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, kurios atlikimo metu pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį pareiškėjui nebuvo leidžiama naudotis, be kita ko, už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais radijo imtuvais ir elektriniais virduliais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nors pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį drausmės grupės laikymo sąlygomis laikomiems nuteistiesiems draudžiama naudotis tam tikrais elektros prietaisais, kurie įsigyti pačių nuteistųjų arba jiems perduoti sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių, tačiau ši nuostata nereglamentuoja, taigi ir nedraudžia tokiems nuteistiesiems naudotis pačios pataisos įstaigos išduodamais elektros prietaisais.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčą inicijavo ne dėl to, kad jam ginčo laikotarpiu nebuvo leidžiama naudotis paties pareiškėjo įsigytais ar jam perduotais elektros prietaisais, o būtent todėl, jog, pareiškėjo nuomone, pagal teisės aktų reikalavimus (būtent pagal Aprūpinimo normas) kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas tuo metu, kai atliko paskirtą Nuobaudą, turėjo būti pačios įkalinimo įstaigos išduotas elektrinis virdulys ir radijo imtuvas, kuriuo pareiškėjas būtų galėjęs naudotis, tačiau tai nebuvo padaryta, t. y. kamera nebuvo aprūpinta nurodytais elektros prietaisais. Šiame kontekste akcentuotina, kad BVK nenustato konkrečių nuteistųjų materialinio buitinio aprūpinimo normų, kurios ginčo laikotarpiu buvo nustatytos Aprūpinimo normose.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose Aprūpinimo normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nepripažįsta pagrįstu atsakovų argumento, kad kalėjimo kamera, kurioje pareiškėjas atliko Nuobaudą, kai buvo perkeltas į drausmės grupę, neturėjo būti aprūpinta elektriniu virduliu ir radijo imtuvu. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą kalėjimo kameroje turėjo būti 1 elektrinis virdulys, o įtvirtinta pastaba yra iš esmės išimtis, kurios kalėjimo kameros elektriniu virduliu neaprūpinamos, t. y. tos, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Ši nuobaudos rūšis yra nustatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte, o, kaip jau minėta, pareiškėjui buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams. Nors BVK 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose, tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjui buvo paskirta ir jis atliko nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, nes BVK 142 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktuose yra įtvirtintos skirtingos nuobaudos.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentai, jog pareiškėjas prašymų pateikimo Lukiškių TI-K administracijai metu buvo perkeltas atlikti Nuobaudos ne į kamerų tipo patalpas, bet į drausmės grupę, todėl Aprūpinimo normų pastaba jam netaikoma, yra pagrįsti, t. y. atitinka tiek faktines bylos aplinkybes, tiek ir tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti elektrinį virdulį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Aprūpinimo normos nenustato, jog į kameras būtų išduodami radijo imtuvai, sprendė, jog Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl radijo imtuvo išdavimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes, kaip jau minėta, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normose, kuriomis apeliaciniame skunde vadovaujasi pareiškėjas, ginčo laikotarpiu buvo nustatyta, kad palatoje, kameroje, baudos izoliatoriuje, karceryje, klube, mokykloje, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambaryje turi būti po 1 radijo imtuvą, ir jokių pastabų (išimčių) nebuvo įtvirtinta. Nors byloje nėra ginčo, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo radijo taškas, tačiau radijo imtuvas ir radijo taškas pagal savo esmę nėra visiškai tapatūs dalykai, todėl kameroje buvęs radijo taškas nelaikytinas tinkamu kameros aprūpinimo radijo imtuvu būdu. Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde akcentuoja, kad kameroje buvęs radijo taškas transliavo tik Lietuvos radiją, todėl pareiškėjas negalėjo rinktis savo laisvalaikiui tinkamos radijo stoties. Atsižvelgus į tai, panaikintinos Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226 ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 2S-4044 dalys ne tik dėl elektrinio virdulio, bet ir dėl radijo imtuvo neišdavimo. Be to, pripažintina, kad pareiškėjui atliekant Nuobaudą buvo pažeista jo teisė turėti Lukiškių TI-K išduotą ne tik elektrinį virdulį, bet ir radijo imtuvą.

Nors pirmosios instancijos teismas įpareigojo Lukiškių TI-K iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. prašymus dėl elektrinio virdulio išdavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat pripažino, kad pareiškėjo situacija jo turimų teisių ir pareigų aspektu yra pasikeitusi, nes pareiškėjui paskirtos Nuobaudos laikas jau pasibaigęs. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose neginčija nei pareiškėjas, nei atsakovas. Atsižvelgęs į pasikeitusią faktinę situaciją, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui elektrinį virdulį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Lukiškių TI-K iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. prašymus dėl elektrinio virdulio išdavimo, nes pareiškėjas skunde tokio reikalavimo nebuvo suformulavęs, be to, tokio įpareigojimo įvykdymas nesukels jokių realių teisinių pasekmių pareiškėjui.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį; į piliečių bendrą materialinį lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo atveju buvo aktyvus ir Nuobaudos atlikimo metu kreipėsi į Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamentą, prašydamas jį aprūpinti virduliu ir radijo imtuvu. Įvertinusi nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame prašo išreikalauti jo asmens sveikatos istoriją, nes ne kartą dėl išgyventų emocinių sutrikimų ir bejėgiškumo kreipėsi pas gydytoją psichiatrą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas šiais naujais įrodymais siekia pagrįsti aplinkybę, jog jis dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) patyrė dvasinio pobūdžio išgyvenimus, kurie sudaro pagrindą priteisti neturtinę žalą. Kadangi nei pirmosios instancijos teismas neneigė, nei apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad pareiškėjas dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) patyrė neigiamus išgyvenimus, šių naujų įrodymų išreikalavimas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tikslingas, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliaciniai skundai turėtų būti nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniuose skunduose bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 96-2132, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 96-2226 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 2S-4044 dalis dėl elektrinio virdulio ir radijo imtuvo neišdavimo.

Priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė