2013-10-17 Nr. AB-6365-3-62-3-00071-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492 -1830/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00071-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: 16.4.; 16.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-674-644/2013 pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 4-8) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) viršininko 2013 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. 64-TE-13 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui R. L. ir vyresniojo inspektoriaus R. L. atleidimo iš vidaus tarnybos“; grąžinti R. L. į tarnybą ir priteisti iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės AVPK viršininkas 2013 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 64-TE-13 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui R. L. ir vyresniojo inspektoriaus R. L. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos ir 2013 m. sausio 14 d. atleido pareiškėją. Ginčijamas Įsakymas yra grindžiamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 64-IS-5 (toliau – ir Išvada).

Minėtoje Išvadoje konstatuota, kad R. L. 2012 m. gruodžio 17 d. tarnybos metu buvo neblaivus. Tuo pačiu konstatuota, kad R. L. tarnyboje būdamas neblaivus pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 5V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 3 ir 4.24 punktų, Marijampolės AVPK viršininko 2009 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 64-V-6 patvirtintų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 16 punkto ir Marijampolės AVPK viršininko 2008 m. lapkričio 10 d.

įsakymu Nr. 64-V-46 patvirtinto Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 46 punkto reikalavimus. Mano, kad priimtas Įsakymas yra neteisėtas. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau ir – Alkoholio kontrolės įstatymas) 26 straipsnio 2 dalis suponavo pareigą Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) nustatyti darbuotojų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarką, darbo, vairavimo metu leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose, arba įgalioti tai atlikti kitą instituciją.

Vyriausybė, be Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, nėra priėmusi kito teisės akto, kuriuo būtų nustatyta kitų darbuotojų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarka, darbo metu leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose. Tokioje situacijoje, sprendžiant, ką laikyti darbuotojo neblaivumu (girtumu), yra taikytinas Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Taisyklės turi būti taikomos nustatant visų darbuotojų, įskaitant ir atsakovo darbuotojų, neblaivumą, jeigu specialiuose įstatymuose nenustatyta kitaip. Taisyklių 2 punkto 5 pastraipoje yra įtvirtinta definicinė norma: „neblaivumas (girtumas) – asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse – iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija įstatymuose ar šių Taisyklių 3 punkte nustatytą maksimalią leistiną normą.“ Maksimali leistina alkoholio koncentracijos biologinėse organizmo terpėse – iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose norma yra 0,4 promilės. Pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. gruodžio 17 d. jo iškvėptas oras buvo tirtas tris kartus ir nei karto nebuvo nustatyta neleistina alkoholio koncentracijos norma.

Taip pat buvo tiriami pareiškėjo kraujo mėginiai, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta neleistina alkoholio koncentracijos norma. Pareiškėjas mano, kad Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neturi įgaliojimų savo darbuotojų atžvilgiu nustatyti kitokias darbo metu leidžiamas maksimalias etilo alkoholio koncentracijos normas, nei yra nustačiusi Vyriausybė. Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nenustatė, kad pareiškėjo iškvepiamame ore ir kraujyje etilo alkoholio koncentracija būtų viršijusi Vyriausybės nustatytą maksimalią normą, todėl neturėjo jokio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. tarnybos metu buvo neblaivus.

Paaiškino, kad buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam savaime nėra laikomas šiurkščiu pažeidimu, jei valstybės tarnautojo elgesys neįžeidžia žmogaus orumo, nediskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoriteto. Teigė, jog atlikus pareiškėjo veiklos tyrimą nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurias būtų galima traktuoti kaip pareiškėjo veiksmų nulemtą kito asmens orumo įžeidimą ar valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoriteto diskreditavimą. Nenustatęs minėtų aplinkybių, net ir būdamas įsitikinęs, kad pareiškėjas tarnybos metu buvo neblaivus, atsakovas neturėjo pagrindo pareiškėjo veiksmų traktuoti kaip šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, o tuo pačiu neturėjo pagrindo pareiškėjui taikyti griežčiausią tarnybinę atsakomybę – atleidimą iš tarnybos.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės) 13 punkto 3 pastraipoje nustatyta, kad jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, jog valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo diena, jeigu ją įmanoma nustatyti, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda.

Marijampolės AVPK 2013 m. vasario 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 64-IS-5, nors ir buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau nebuvo nustatyta kaltės forma, pažeidimo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės. Mano, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas nesilaikant Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 13 punkto reikalavimų. Be to, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas ginčijamu Įsakymu nepripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau, nepaisant to, skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, todėl konstatuotina, kad atsakovas paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą pažeisdamas Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Pareiškėjas yra daug kartų skatintas už gerą tarnybą, neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų, yra labai gerai charakterizuojamas tiesioginio vadovo. Šios aplinkybės liudija, kad pareiškėjui atsakovo paskirta tarnybinė nuobauda, tarnybos santykių nutraukimas bei dėl to atsiradę Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai yra neproporcingi pareiškėjo padarytam pažeidimui, net jeigu toks pažeidimas ir būtų konstatuotas.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą (b. l. 19-21), kuriame prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrities vyriausiame policijos komisariate buvo gauta informacija, kad Marijampolės AVPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistas R. L. tarnyboje gali būti neblaivus. Patikrinus informaciją buvo nustatyta, kad pareigūnas tarnyboje yra neblaivus, nustatytas 0,25 prom. girtumas. Pareigūnas R. L. 2012 m. gruodžio 17 d. aktu Nr. 64-1L-3915 nuo 2012 m. gruodžio 17 d., 9.30 val., buvo nušalintas nuo tolesnės tarnybos, su nušalinimo aktu R.

L. susipažinęs pasirašytinai. Marijampolės AVPK viršininko 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 64-V-821 sudaryta komisija galimam pareigūno R. L. tarnybiniam nusižengimui ištirti. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, kad pareigūnas R. L. tarnybos metu, uniformuotas, ginkluotas tarnybiniu ginklu, vykdydamas ypatingai svarbias konvojaus viršininko pareigas tarnyboje buvo neblaivus, nustatytas 0,25 promilių girtumas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareigūnas R. L. pažeidė šiame dokumente nurodytų teisės aktų reikalavimus.

Pažeidimas įvertintas kaip tyčinis, šiurkštus tarnybos drausmės pažeidimas, sukelti padariniai – pažeisti Etikos kodekso 3 punkto, 4.24 punkto, Vidaus tvarkos taisyklių 16 punkto ir Darbo reglamento 46 punkto reikalavimai. Atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 53 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Marijampolės AVPK viršininkas R. L. skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 pažymėjo, jog darbuotojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo neblaivumo ar apsvaigimo masto. Neblaivumo ar apsvaigimo mastas neturi reikšmės nusižengimo, kaip šiurkštaus, kvalifikavimui. Konstatuojant darbuotojo neblaivumo būseną, neprivalu vadovautis Taisyklių 1.1 punkte pateiktu neblaivumo (girtumo) sąvokos aiškinimu, kadangi šio viešosios teisės akto tikslai ir uždaviniai yra kitokie.

Pažymėjo, jog analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. Al46-347/2012, A438-2659/2012, Nr. A662-1652/2012).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 37-43) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 3 punkto nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Vyriausybė, patvirtindama Taisykles, nustatė leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją (0,4 promilės) tik asmenims, vairuojantiems antžeminio, vandens transporto priemones. Kitiems asmenims darbo metu leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija Taisyklėmis nenustatyta (įstatymais taip pat nenustatyta), todėl teismo vertinimu, darbuotojų organizme negali būti jokių alkoholio pėdsakų. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato draudimą Lietuvos Respublikoje vartoti alkoholinius gėrimus laisvės atėmimo, karinėse ir sukarintos tarnybos, policijos ir kitose statutinėse, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose. Ginčijamu atveju R. L. nėra kaltinamas alkoholinių gėrimų vartojimu, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, teismo vertinimu, patvirtina, jog statutinės įstaigos pareigūno organizme negali būti jokių alkoholio pėdsakų.

Teismas taip pat pastebėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 pažymėjo, jog darbuotojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo neblaivumo ar apsvaigimo masto.

Dėl išvardintų priežasčių, teismas konstatavo, kad R. L. 2012 m. gruodžio 17 d., tarnybos metu buvo neblaivus, nes jam buvo nustatytas 0,38 promilių apsvaigimas nuo alkoholio, o vėliau paėmus kraują, jame rasta 0,25 promilės etilo alkoholio, todėl jis yra kaltas dėl tokių savo veiksmų, tarp pareiškėjo veiksmų ir jo pasirodymo tarnyboje neblaiviam yra priežastinis ryšys.

Teismas nurodė, jog teisę skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos už buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, suteikia Statuto 26 straipsnio 2 dalies 4 punktas, Valstybės tarnybos 29 straipsnio 5 dalis, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“, kuris galiojo ginčui aktualiu laikotarpiu, 1.2 punktas, kuriame nurodyta darbuotojo neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą tarnybos metu vertinti kaip šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, nurodė, jog darbo metu buvimas neblaiviam savaime laikytina žala įstaigos reputacijai, nes toks pažeidimas žemina pareigūno vardą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-18 nutartis administracinėje byloje A822-573/2009, 2010-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1597/2010).

Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad R. L. 2012 m. gruodžio 17 d., tarnybos metu, uniformuotas, ginkluotas tarnybiniu ginklu, vykdydamas konvojaus viršininko pareigas, buvo neblaivus, dėl ko buvo nušalintas nuo tolesnės tarnybos ir šiais savo tyčiniais veiksmais neabejotinai pakenkė statutinės įstaigos įvaizdžiui, jos autoritetui ir padarė šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą.

Teismas nurodė, kad visos aplinkybės, reikšmingos tarnybinės nuobaudos skyrimui, yra aptartos tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, ir kuri yra šio akto motyvuojamoji dalis, todėl teismas, spręsdamas tokio administracinio akto pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados turinį. Teismas pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje aptartos aplinkybės, į kurias pagal Statuto 26 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintą Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką turi būti atsižvelgiama skiriant tarnybinę nuobaudą (R. L. vidaus reikalų sistemoje dirba nuo 1997 m. liepos 4 d., tarnybine tvarka baustas 5 kartus, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, skatintas 12 kartų, suteikta 1 kvalifikacinė kategorija, charakterizuojamas teigiamai). Išvadoje aiškiai konstatuota, kad 2012 m. gruodžio 17 d. būdamas neblaivus tarnyboje, R. L. pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pažeidimas vertintinas kaip tyčinis, šiurkštus tarnybos drausmės pažeidimas, sukelti padariniai – pažeisti Etikos kodekso 3 punkto, 4.24 punkto, Vidaus tvarkos taisyklių 16 punkto ir Darbo reglamento 46 punkto reikalavimai. Atsižvelgus į padaryto pažeidimo pobūdį (šiurkštus), taip pat į minėtas pareiškėjo tarnybą apibūdinančias aplinkybes, tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pasiūlyta R. L. už tai, kad jis pažeidė Išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus, skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Marijampolės AVPK viršininkas šią tarnybinio patikrinimo išvadą patvirtino be jokių pastabų ir į ją atsižvelgdamas priėmė Įsakymą skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

Teismas pabrėžė, kad R. L. yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė, tarnyba policijos sistemoje grindžiama statutiniais santykiais, o šių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Teismų praktika yra nuosekli – neblaivaus valstybės tarnautojo, statutinio pareigūno (darbuotojo) buvimas tarnyboje (darbe) laikomas nesuderinamu su tolesne jo tarnyba (darbu). Esant nustatytam neblaivumo faktui iš pareigų (darbo) gali būti atleistas ir nemažą tarnybos (darbo) stažą turintis, teigiamai charakterizuojamas tarnautojas (darbuotojas) už vienkartinį pažeidimą, jeigu nėra svarių argumentų, kurie paveiktų teismą nukrypti nuo bendros taisyklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-347/2012, 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2682/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2228/2011, 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, kt.).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46-51), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Nesutinka su teismo pateiktu Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio dalies ir Taisyklių 2 ir 3 punktų aiškinimu. Teigia, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pareiga Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti darbuotojų, transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarką, darbo, vairavimo metu leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose. Vyriausybė, be Taisyklių, nėra priėmusi kito teisės akto, kuriuo būtų nustatyta neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarka ir kiti minėtoje teisės normoje numatyti reikalavimai.

Todėl sprendžiant, ką laikyti darbuotojo neblaivumu, taikytinos Taisyklių nuostatos, kurių 1 dalyje numatyta, kad Taisyklės, be kita ko, reglamentuoja „kitų asmenų“ neblaivumo nustatymo tvarką. Pagal Taisyklių 2 punktą „kitų asmenų“ sąvoka apima darbdavio ir kitų įstatymų įgaliotų subjektų siunčiamus neblaivumui (girtumui) arba apsvaigimui nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų nustatyti asmenis. Nurodo, jog remiantis Taisyklių nuostatomis neblaivumas yra asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse – iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija įstatymuose ar šių Taisyklių 3 punkte nustatytą maksimalią leistiną normą, t.y. 0,4 promilės. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas formaliai aiškino Taisyklių 3 punkto nuostatą, įtvirtinančią leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją.

Mano, jog minėtos teisės normos prasmė negali būti atskleista taikant vien tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą. Pasak pareiškėjo, griežtesnių reikalavimų ne vairuotojams, o kitiems darbuotojams taikymas neturi jokio objektyvaus pagrindo ir yra diskriminacinis. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo pateiktu Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Teigia, jog teismo sprendime nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis taisyklėmis galima remtis, kai darbuotojui konstatuojamas neblaivumas, tačiau šiuo atveju alkoholio koncentracija neviršijo įstatymuose nustatytos maksimalios leistinos normos, todėl šiomis taisyklėmis nėra pagrindo remtis.

Pareiškėjas nurodo, jog Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas ginčijamu Įsakymu nepripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau, nepaisant to, skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, todėl konstatuotina, kad atsakovas paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą pažeisdamas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 14 punkto reikalavimus. Teigia, jog reikalavimas teisės akte pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą yra laikytinas esminiu reikalavimu teisės akto turiniui.

Tik tinkama forma pripažinus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, yra galimos kitos tokio teisinio pripažinimo implikacijos, be kita ko, tarnybinės atsakomybės taikymas.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 55-57), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pakartoja savo atsiliepimo į skundą motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo R. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 64-TE-13, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos Marijampolės AVPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio specialisto pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, t. y. buvimą tarnybos (darbo) metu neblaiviam, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas teigia, jog jo neblaivumo faktas nustatytas nepagrįstai. Mano, jog atsakovas turėjo vadovautis Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių nuostatomis, kurios, jo teigimu, įtvirtina, jog neblaivumas yra asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse – iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija įstatymuose ar šių Taisyklių 3 punkte nustatytą maksimalią leistiną normą, t. y. 0,4 promilės. Kadangi alkoholio koncentracija pareiškėjo iškvėptame ore ir jo kraujyje neviršijo Taisyklėse nustatytos leistinos normos nebuvo pagrindo konstatuoti jo neblaivumo fakto.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vyriausybė, patvirtindama Taisykles, nustatė leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją (0,4 promilės) tik asmenims, vairuojantiems antžeminio, vandens transporto priemones. Kitiems asmenims darbo metu leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija Taisyklėmis nenustatyta (įstatymais taip pat nenustatyta), todėl teismo vertinimu, darbuotojų organizme negali būti jokių alkoholio pėdsakų. Įvertinęs pareiškėjo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo tarnybos metu neblaivus, vertino, jog šis faktas savaime žemina pareigūno vardą ir laikytinas žala įstaigos reputacijai, konstatavo, jog atsakovas pagrįstai už šio pažeidimo padarymą atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.

Apeliacinės instancijos kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis sutinka.

Pažymėtina, jog pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio statusą bei atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas bei Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Valstybės tarnybos įstatyme yra numatyta, jog tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės (2 str. 12 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (žr. pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520–2635/2012; 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520–971/2013). Valstybės tarnautojų tarnybiniai nusižengimai daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui.

Tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindai išsamiai reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo 27-341 straipsniuose, kurių nuostatos didžiąja dalimi taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams (4 str.). Nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo tvarka įtvirtinta Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams skyrimo taisyklėse, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje.

Nagrinėjamu atveju, atlikus tarnybinį patikrinimą konstatuota, jog pareiškėjas tarnybos metu, vykdydamas tarnybines funkcijas, dėvėdamas policijos pareigūno uniformą, ginkluotas tarnybiniu ginklu, buvo neblaivus. Šie pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip tyčinis, šiurkštus tarnybinis nusižengimas už kurį pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

Buvimas tarnybos metu neblaiviam pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punktą priskiriamas prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą. Pagal Statuto 26 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama už buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų. To paties statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 5-V-437 įpareigota darbuotojo neblaivumą ar apsvaigimą tarnybos metu vertinti kaip šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą, už kurį Vidaus tarnybos statute ir valstybės tarnybos įstatyme numatyta galimybė skirti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–384/2013).

Teismo pareiga yra patikrinti tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą. Atlikdamas šį tikrinimą teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, pareiškėjo skundžiamą sprendimą pagrindė teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visuma, teismo išvados pagrįstos įrodymų analize, motyvuotos pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Pažymėtina, jog nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas LVAT yra nurodęs, jog neblaivumo patikrinimas medicinos įstaigoje yra tik vienas iš įrodymų fiksavimo būdų, kuriuo atsakovas gali pasinaudoti, siekdamas pagrįsti pareiškėjo neblaivumo faktą. Taigi valstybės tarnautojo neblaivumas gali būti patvirtintas ne vien tik medicinine išvada, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (žr. 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2228/2011).

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog įtarimai apie pareiškėjo neblaivumą kilo Marijampolės AVPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato laikinai einančiam viršininko pareigas K. Ž., kuris apie savo įtarimą pranešė Vidaus tyrimų grupės vyresniajam tyrėjui Ž. S.. Tuo metu pareiškėjas tarnybos tikslais buvo išvykęs į Marijampolės AVPK Viešosios tvarkos skyriaus areštinę. Pareiškėjui atvykus į areštinę, bendraujant su juo buvo juntamas silpnas alkoholio kvapas, todėl pareigūnui pasiūlyta pasitikrinti blaivumą alkotesteriu. Patikrinimo alkoholio matuokliu Lion alcometer 500, turinčiu galiojantį patikros sertifikatą, metu (9.24 val.) pareiškėjui nustatytas 0,38 prom. apsvaigimas nuo alkoholio. Pareiškėjui 10.10 val. nuvykus į medicinos įstaigą ir ištyrus jo kraują buvo nustatytas 0,25 prom. neblaivumas (b. l. 11-12).

Teisėjų kolegija mano, kad šių duomenų pakanka ir vertina, jog pareiškėjo neblaivumo faktas yra įrodytas. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kurie sukeltų pagrįstų abejonių atliktomis jo neblaivumo patikrinimo procedūromis ir suteiktų pagrindą suabejoti jų rezultatais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Taisyklių 3 punkte numatyta leistina maksimali nustatyta asmenims, vairuojantiems antžeminio, vandens transporto priemones, todėl nagrinėjamu atveju ši Taisyklių nuostata netaikytina.

Vertinant, ar buvo pagrindas pareiškėjo tarnybinį nusižengimą traktuoti kaip šiurkštų, atsižvelgtina į pareiškėjo vykdomų funkcijų pobūdį, visuomenės požiūrį į instituciją, kurioje tarnauja pareiškėjas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas atlieka tarnybą policijoje – asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinančioję įstaigoje, kurios uždaviniai, be kita ko, yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija (Policijos įst. 2 str. 1 d., 5 str.).

Tarnybinio patikrinimo Išvadoje pažymėta, kad tuo metu, kai buvo nustatytas pareiškėjo neblaivumas, jis vykdė konvojaus, t. y. – ginkluotų pareigūnų grupės, kurios užduotis yra sulaikytųjų, suimtųjų ar nuteistųjų, pristatymo į paskirties punktus užtikrinant apsaugą, viršininko pareigas, vilkėjo tarnybinę uniformą, turėjo tarnybinį ginklą.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas atliko tarnybą ypatingos paskirties valstybės įstaigoje, vykdė atsakingas funkcijas, susijusias su visuomenės saugumo užtikrinimu, todėl jo padarytas tarnybinis nusižengimas pagrįstai vertintas kaip šiurkštus tarnybos drausmės pažeidimas, kadangi savo veiksmais pareiškėjas sukėlė pavojų visuomenės saugumui, pablogino institucijos, kurioje tarnavo, įvaizdį visuomenėje, sumažino žmonių pasitikėjimą ja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui (VTĮ 2 str. 14 d.), tačiau toks įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus bei įrodymus, kurie galėtų paneigti tiek patį pažeidimą, dėl to kilusias pasekmes, tiek asmens kaltę, bei argumentus, pagrindžiančius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelnesnės nuobaudos taikymą. Atitinkamą atsakomybėn traukiamo asmens aktyvumo laipsnį įrodinėjimo procese nulemia pati tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 8, 9 ir 10 punktai numato valstybės tarnautojo galimybę aktyviai dalyvauti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje (žr. 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–360/2013).

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas neneigė, kad jam yra žinomi valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, konkrečiai – Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punktas, Statuto 26 straipsnio 2 dalies 4 punktas, Etikos kodekso 3 punktas, 4.24 punktas, Vidaus tvarkos taisyklių 16 punktas ir Darbo reglamento 46 punktas. Pareiškėjas nepateikė jokių savo kaltę paneigiančių įrodymų, neteikė paaiškinimų. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tyčia neatliko valstybės tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų pareigų, t. y. tyčia pažeidė paminėtų teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant administracinę bylą dėl atleidimo iš tarnybos už buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, yra pažymėta, kad pareigūno buvimas darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio Statuto 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo požiūriu (aiškinant šią teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo būdu) yra pakankamas pagrindas už tai skirti jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Jis (toks atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas) yra specialiai aptartas (išskirtas) Statuto 26 straipsnio 2 dalyje, todėl atsakovo (turinčio teisę skirti tokią tarnybinę nuobaudą pareigūno) diskrecija netaikyti šios tarnybinės nuobaudos, atsižvelgiant į Statuto 26 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes), yra ribota. Tam, kad būtų galima išeiti iš šių įstatymų leidėjo nustatytų ribų, turi būti pateikti tokie šį tarnybinį nusižengimą padariusį pareigūną charakterizuojantys duomenys (įrodymai), kurie akivaizdžiai parodytų šios tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš tarnybos) akivaizdų neadekvatumą arba neproporcingumą padarytam nusižengimui. Tačiau kartu pažymėta, kad tai nereiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju neturi būti aiškinamos tarnybinį nusižengimą apibūdinančios aplinkybės, nurodytos Statuto 2 straipsnio 6 dalyje, t. y. neturi būti aiškinami tarnybinio nusižengimo sudėtį sudarantys elementai (2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-438/2013).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neadekvati arba neproporcinga padarytam nusižengimui. Konstatuotina, jog atsakovas laikėsi tarnybinio pažeidimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimų bei bendrųjų tarnybinės nuobaudos skyrimo principų. Pareiškėjo nurodytas Tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 14 punkto pažeidimas laikytinas formaliu, neturėjusiu įtakos objektyvaus visų aplinkybių įvertinimui bei sprendimo pagrįstumui (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu, ištirtos ir įvertintos tarnybinio patikrinimo išvadoje. Įsakyme dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos aiškiai nurodyta kokiu pagrindu pareiškėjas atleidžiamas iš tarnybos, todėl vertintina, jog skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo, todėl pagrįstai netenkino ir išvestinių skundo reikalavimų, kuriais buvo prašoma grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė