2017-05-17 Nr. AB-10600-3-61-3-04466-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3481-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04466-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis I. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-102 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo.

Pareiškėjas nurodė, kad savo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo buvo aiškiai paaiškinęs, kad jam gresia realus individualaus pobūdžio persekiojimas, o jo baimė pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma. Iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) savo įsteigtoje įmonėje pareiškėjas vykdė ūkinę komercinę veiklą, kuriai vykdyti ir vystyti dėl šalyje paplitusio biurokratizmo ir korupcijos yra sukurti nepagrįsti apsunkinimai, o valdžios institucijoms sudarytos sąlygos sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Persekiojimas pagrįstas pareiškėjo priklausymu verslininkų socialinei grupei, nes iš šios socialinės grupės (duomenys neskelbtini) valdininkai turi geriausias galimybes pasipelnyti.

Pasak pareiškėjo, jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir ten grįžti, nes bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, pirmiausia teisė į teisingą teismą, nagrinėjant baudžiamąją bylą, kuri dirbtinai sukurta jo atžvilgiu. Jo kilmės valstybės teismų sistema yra glaudžiai susijusi su šalies vidaus reikalų sistema, kuri vykdo persekiojimą. Pareiškėjas bijo grįžti į savo šalį, nes iš grasinimų, jo atžvilgiu panaudoto fizinio ir psichologinio smurto gali daryti pagrįstas prielaidas, kad bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas, kas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas pernelyg siaurai interpretuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116.1.1 punkto nuostatą ir vadovaujasi tik viena iš lygiaverčių šio papunkčio nuostatų, nevertindamas faktinių aplinkybių, atsakovas remiasi tik bendru teisinio reglamentavimo (duomenys neskelbtini) vertinimu. Migracijos departamentas neatsižvelgė, jog pareiškėjas apklausiamas nurodė konkrečius fizinio ir psichologinio smurto atvejus, kurie užfiksuoti ir liudytojų parodymuose, atsakovui pateiktuose elektroniniuose laiškuose.

Nevertinta ir aplinkybė, kad baudžiamuoju persekiojimu su pareiškėju siekiama susidoroti, kas atitinka Aprašo 116.1.1 punkte nurodytą persekiojimo veiksmą – teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, įgyvendinamos diskriminuojant. Be to, atsakovas, konstatuodamas, jog pareiškėjui gresianti bausmė nėra neproporcinga, neanalizavo, ar pareiškėjas savo kilmės valstybėje gali tikėtis teisingo teismo, ar kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini) yra humaniškos ir atitinkančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas nuostatas, todėl nepakankamai įvertino jo prašymo pagrįstumą ir atitiktį UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies kriterijams.

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nesivadovavo ir Aprašo 115.3 punktu. Pareiškėjas dar kartą pabrėžė, jog yra persekiojamas dėl priklausymo verslininkų socialinei grupei. Priklausymą šiai socialinei grupei patvirtina įmonės „BelVilAvto“ steigimo bei veiklos dokumentai. Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) režimo požiūrį į privatų verslą bei jo teisinį reglamentavimą, valstybės kišimosi į verslo reguliavimo lygį bei valdžios struktūrų įtaką verslo veiklai, verslininkai sudaro socialinę grupę, kuriai rodomas padidintas valdžios struktūrų dėmesys ir priešiškos nuostatos.

Iš pareiškėjo, kaip verslininko, vidaus reikalų, prokuratūros bei teismų sistemos pareigūnai prievartavo turtą grynaisiais pinigais bei paslaugomis, priešingu atveju grasino sužlugdyti verslą ir fiziškai susidoroti su juo ir jo artimaisiais. Tai yra gana paplitęs reiškinys pareiškėjo kilmės valstybėje, kur valdžios struktūros pasižymi didelėmis galiomis, o dėl teismų sistemos nesavarankiškumo, negalimas efektyvus teisių gynimas teismuose. Taip pat, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą informaciją bei į bendrą padėtį (duomenys neskelbtini).

Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija yra svetimi (duomenys neskelbtini). Be to, ir žmogaus teisėmis besirūpinančios organizacijos yra akcentavusios visišką teismų sistemos ir prokuratūros priklausomumą nuo prezidento. Teisėjai ir prokurorai nuolat atidėlioja sprendimų priėmimą, bijodami sugadinti savo karjerą neįtikus vykdomajai valdžiai. Teismai, taip pat kaip įstatymų leidžiamoji valdžia, išlieka beveik visiškai priklausomi nuo valdžios. Vykdomoji valdžia koordinuoja teismų darbą, skiria teisėjus ir net nustato premijų dydžius teismo pareigūnams.

Taigi atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad vienas iš pareiškėjo persekiojimo organizatorių – N. S. yra buvęs garsus teisėjas, priiminėjęs sprendimus rezonansinėse bylose ir akivaizdžiai vykdęs (duomenys neskelbtini) prezidento valią, tuo įrodęs savo palankumą ir atsidavimą šiuo metu (duomenys neskelbtini) galiojančiam režimui. Iki 2016 m. spalio 11 d. N. S. buvo (duomenys neskelbtini) parlamento deputatu, užėmė įtakingas pareigas – buvo parlamento nuolatinės užsienio reikalų komisijos nariu, vadovavo delegacijoms tarptautiniuose susitikimuose.

Pareiškėjas pabrėžė, jog kilmės šalyje prieš jį buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, jam esant Lietuvos Respublikoje gauti grasinantys elektroniniai laiškai. Pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, kurį organizavo kilmės valstybės vidaus reikalų, prokuratūros bei teismų sistemų pareigūnai, buvo žeminamas jo orumas sukuriant situacijas, kuriose pareiškėjas jautėsi visiškai bejėgis, beteisis ir visiškai priklausomas nuo minimų pareigūnų neteisėtų sprendimų, mokėjo jiems duokles. Dar būdamas (duomenys neskelbtini) buvo sumuštas asmenų grupės, vadovaujamos prokuratūros darbuotojo, buvo grasinama uždaryti į tardymo izoliatorių ir ten fiziškai susidoroti, jei nebus mokami reikalaujami pinigai.

Tai, kad baudžiamasis persekiojimas naudojamas kaip įrankis siekiant susidoroti su nepaklusnumą parodžiusiu ir iš šalies išvykusiu verslininku, pareiškėjo teigimu, visiškai pagrindžia numatomo nežmoniško elgesio ar net egzekucijos tikimybę, jei asmuo bus grąžintas į kilmės šalį. Egzekucijos grėsmę patvirtina ir pateikti elektroniniai laiškai. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamento darbuotojas privalėjo vadovautis Aprašo 99.1 punkto nuostata, tačiau, viską atliko formaliai, netenkino pareiškėjo prašymų priimti dokumentus ar apklausti liudytojus.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 17–23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog, remiantis (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros pateikta informacija, pareiškėjui yra pateikti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 209 straipsnio 3 ir 4 dalyje (sukčiavimas pasisavinant didelės arba labai didelės vertės turtą). Šiuo atveju Migracijos departamentas gali vertinti tik, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) priežasčių, t. y., kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kuris kiltų dėl asmens priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

Atsakovo teigimu, jis išsamiai įvertino pareiškėjo nurodytus motyvus, pagrindė, kodėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atžvilgiu vykdomas persekiojimas nelaikytinas diskriminaciniu. Tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvoje už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką (sukčiavimą) baudžiamosios sankcijos yra panašios, todėl nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Be to, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų vykdomas persekiojimas dėl jo politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

Pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla galėtų būti prilyginta persekiojimui dėl politinių įsitikinimų tik tuo atveju, jeigu būtų įtikinamų įrodymų, kad byla yra politinio pobūdžio, bylos pobūdis pažeidžia bendrąsias baudžiamojo proceso nuostatas ir pareiškėjui yra atimta galimybė į veiksmingą teisinę gynybą. Vien tai, kad asmuo laikosi skirtingos nuomonės nei egzistuojanti valstybėje, nėra pakankamas pagrindas gauti pabėgėlio statusą. Asmuo privalo pagrįsti, kad už tokius įsitikinimus jis yra ar bus persekiojamas, t. y., kad valdžios institucijos žino arba gali sužinoti apie tokias pažiūras ir jų netoleruoja arba netoleruotų.

Todėl būtina nustatyti asmens politines pažiūras, kurios lemia jo elgesį ir faktą, kad toks elgesys baigėsi ar galėjo baigtis persekiojimu. Persekiojimas dėl politinių įsitikinimų gali būti teisėtas pagrindas prašyti pabėgėlio statuso atsižvelgiant į persekiojimo subjekto ir pareiškėjo kilmės valstybės valdžios institucijų reakciją. Šiuo atveju vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas ar baudimas ir tų veiksmų motyvai yra visiškai nesusiję su pareiškėjo turimais ar jam priskiriamais politiniais įsitikinimais, todėl neatitinka individualaus pobūdžio persekiojimo dėl politinių pažiūrų apibrėžimo.

Pareiškėjas skunde taip pat nepateikė jokių argumentų, susijusių su jo politinėmis pažiūromis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad grupė laikoma tam tikra socialine grupe, kai yra įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga.

Pabėgėlių teisėje, aiškinant tam tikros socialinės grupės sąvokos turinį, laikomasi taisyklės, kad tokia grupė negali būti apibrėžiama kaip grupė vien tik persekiojimo pagrindu, t. y. grupę vienijantis veiksnys negali būti bendra persekiojimo baimė, o tai reiškia, kad nei asmenys, kuriuos persekioja korumpuoti pareigūnai, nei verslininkai, kuriuos reketuoja valstybės pareigūnai, nėra socialinė grupė prieglobsčio teisės taikymo nuostatų kontekste. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad priklauso grupei, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti.

Tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti. Pareiškėjui kilmės valstybėje gresia baudžiamasis persekiojimas, todėl būtent šios aplinkybės buvo nagrinėjamos išvadoje ir ginčijamame sprendime. Pats pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašymo motyvus (taip pat ir skunde minimus smurto atvejus) siejo pirmiausia su sufabrikuota baudžiamąja byla ir jo atžvilgiu vykdomu baudžiamuoju persekiojimu.

Atmetus dalį pareiškėjo teiginių apie tariamą persekiojimo grėsmę, kurie grindžiami išimtinai paties pareiškėjo prielaidomis ir samprotavimais, o ne jo asmenine ir tiesiogine patirtimi bei dokumentais, įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, surinktą medžiagą, kilmės valstybės informaciją, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo kontekste Migracijos departamentas neturi įtikinamų priežasčių laikyti baudžiamąjį persekiojimą diskriminaciniu, o pareiškėjo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą sufabrikuota. Atsakovo teigimu, jis įvertino ir skunde minimus fizinio ir psichologinio smurto atvejus, elektroninius laiškus.

Dalis pareiškėjo teiginių, kurie grindžiami išimtinai jo paties prielaidomis ir samprotavimais, o ne asmenine ir tiesiogine patirtimi, dokumentais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atmestini, o siekiant nustatyti pareiškėjo baimės grįžti į kilmės valstybę pagrįstumą, gali būti vertinama tik pareiškėjo pasakojimo dalis apie jo atžvilgiu vykdytą reketą ir tai dariusius asmenis, kurie, pareiškėjo teigimu, susiję su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis. Pareiškėjo nurodytus veiksmus pagrįstai būtų galima laikyti nusikalstama veika, vykdoma prieš pareiškėją, tačiau ne persekiojimu prieglobsčio teisės prasme.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad naudojosi galimybe teisinėmis priemonėmis ginti savo interesus kilmės valstybėje, kreipėsi dėl jo atžvilgiu vykdomų galimai neteisėtai veiksmų. Priimdamas sprendimą atsakovas įvertino ir pareiškėjo minimus liudytojų paaiškinimus bei advokato raštus. Advokato laiškuose, adresuotuose pareiškėjo motinai, nurodyta tik subjektyvi advokato nuomonė, nėra pateikta jokių laiškuose nurodytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo brolio R. A. pateikta informacija apie tai, kad jis turi visus pareiškėjo įmonės dokumentus, yra prieštaringa pareiškėjo pateiktai informacijai, kad jo įmonės dokumentai liko įmonėje, ir kad jis nežino, kur dokumentai yra šiuo metu.

Be to, pareiškėjo brolio paaiškinimai duoti nuo minimų įvykių praėjus 2–7 metams, todėl kyla abejonės dėl šio asmens parodymų patikimumo, o jo pateikta informacija negali būti laikoma objektyvia. Dėl M. M. paaiškinimų patikimumo taip pat kyla pagrįstos abejonės, kadangi šį liudytoją apklausė ne Migracijos departamentas, o labdaros ir paramos fondas, t. y. šie duomenys (paaiškinimai) gauti iš objektyviomis priemonėmis nepatikrinamo šaltinio. Atsakovo nuomone, nei V. D. raštai, nei R. A. ar M. M. paaiškinimai neįrodo, kad pareiškėjas neturi galimybės teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų kilmės valstybėje ir nepatvirtina skundo teiginių, kad teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės įgyvendinamos diskriminuojant.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių biografijos faktų neįvertino Migracijos departamentas. Pabrėžė, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus naujausius, ginčijamo sprendimo priėmimo metu aktualius duomenis apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini). Nors ir yra informacijos apie (duomenys neskelbtini) esamus tam tikrus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju automatiškai patirtų šiuos pažeidimus.

EŽTT nurodė, jog turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos. Nepaisant to, jog informacija apie kilmės valstybę nurodo, kad teismų sistema yra priklausoma, tai nereiškia, kad automatiškai pareiškėjui pateikti kaltinimai/ įtarimai nepagrįsti ir jis neįgyvendins savo teisės į teisingą teismą, juolab, kad tyrimo metu buvo paneigta, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra motyvuota ar „sufabrikuota“ dėl jo politinių pažiūrų, ar priklausymo socialinei grupei.

Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų dėl tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 41–50) atmetė pareiškėjo I. A. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-102, kuriuo atsisakyta pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui I. A. suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvoje. Prašyme nurodė, kad savo kilmės valstybėje yra persekiojamas, nes priklauso verslininkų socialinei grupei ir dėl to jam dirbtinai iškelta baudžiamoji byla. Paaiškino, kad 2007 m. birželio mėn. įsteigė įmonę „BelVilAvto“, kuri vykdė automobilių ir kitos specialios technikos pardavimo veiklą. Jau steigimo metu susidūrė su įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis, vėliau įvairūs vidaus reikalų sistemos pareigūnai pradėjo iš jo reikalauti pinigų, įvairių paslaugų, priešingu atveju, iš pareiškėjo bus viskas atimta. Pabrėžė, jog negali pasinaudoti savo valstybės apsauga, nes būtų pažeistos jo teisės į teisingą teismą (byla BLR 0102, I t., b. l. 2–6). 2014 m. gruodžio 31 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole (byla BLR 0102, I t., b. l. 9–17) pareiškėjas nurodė, kad jo tautybė – (duomenys neskelbtini), religija – stačiatikis, gimė ir gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nevedęs, išsilavinimas – aukštasis, profesija – buhalteris, asmeninis verslas – individuali įmonė „BelVilAvto“ (duomenys neskelbtini) (2014 m. gruodžio mėn. bankrutavo) bei uždaroji akcinė bendrovė „Fleet Lodgic“ Vilniuje. Nurodydamas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir tikslą pareiškėjas pažymėjo, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) 2013 m. vykdyti verslą Lietuvoje. Nurodė, kad informaciją apie persekiojimą pateikė atskirame prašyme.

2015 m. sausio 27 d. buvo atlikta dar viena pareiškėjo apklausa (byla BLR 0102, I t., b. l. 93–103), kurios metu pareiškėjas nurodė, kad grasinimai ir šantažas prasidėjo po įvykių 2007 m. pabaigoje – 2008 m. pradžioje. Pas pareiškėją atvyko prokuroras, kuris nurodė, kad pareiškėjas pardavė vienam teisėjui sugedusį automobilį. Pradžioje pareiškėjas atsisakė automobilį taisyti, tačiau sulaukė grasinimų, jog bus nutraukta patalpų nuomos sutartis, todėl automobilį sutaisė. Maždaug po savaitės minėtas prokuroras vėl atėjo, teigdamas, kad teisėjas liko nepatenkintas, todėl liepė mokėti 1 000 dolerių. Grasino, kad gali uždaryti pareiškėjo įmonę bet kurią dieną, todėl minėtą sumą pareiškėjas turės mokėti kiekvieną mėnesį. Pareiškėjui buvo paskirtas kuratorius karininkas, kuriam pareiškėjas suteikė prisijungimą prie savo įmonės sąskaitos. Pasak pareiškėjo, pagal prokuroro nurodymus jis turėjo apmokėti jo pramogas. Pareiškėjas nusprendė išvažiuoti, nes įmoka pakilo iki 2 000 Eur per mėnesį, pareiškėjui buvo grasinama, kad jis bus pasodintas į tardymo izoliatorių, o į policiją ar prokuratūrą kreiptis negalėjo. Pažymėjo, kad įmonė nebegalėjo atsiskaityti su klientais. Nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko į Rusiją, vėliau į Gruziją bei Austriją, o į Lietuvą atvyko 2010 m. pradžioje, bet vis grįždavo į Rusiją, kol 2013 m. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Anksčiau dėl prieglobsčio nesikreipė, nes nemanė, kad viskas taip toli nueis. Baudžiamąją bylą pradėjo grupė asmenų, nes pareiškėjo įmonė nesumokėjo jiems pinigų. Pasak pareiškėjo, iki jo išvykimo jokių procesinių veiksmų byloje nebuvo atliekama. Pareiškėjas mano, kad grįžęs į kilmės valstybę jis gali būti nužudytas.

Pareiškėjas apie, jo nuomone, patiriamą persekiojimą (duomenys neskelbtini) taip pat pasakojo Migracijos departamento 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 18 d. atliktose apklausose (byla BLR 0102, I t., b. l. 160–165, 167–170; II t., 23–36). Be to, buvo atlikta pareiškėjo brolio apklausa (byla BLR 0102, I t., b. l. 187–191; II t., b. l. 37–38).

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo susijusius dokumentus, surašė 2016 m. spalio 26 d. išvadą Nr. (15/6-9)13PR-102RN (byla BLR 0102, I t., b. l. 90–113), kurioje nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla būtų susijusi su jo turimais ar jam priskiriamais politiniais įsitikinimais, todėl jam nėra pagrindo prielaidai, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas būtų diskriminuojantis dėl jo politinių įsitikinimų. Be to, išvadoje konstatuota, kad nenustatyta jokio pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas galėtų būti laikomas neproporcingu ar diskriminuojančiu, todėl baudžiamasis persekiojimas, kurio bijo pareiškėjas, nelaikytinas „persekiojimu“ apibrėžiamu Aprašo 116.1.1 punkte, vadinasi pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokios individualaus pobūdžio informacijos, leidžiančios manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis patirs UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose išvardintus veiksmus, be to, situacija neatitinka ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, todėl pareiškėjui negali būti suteikta ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, vadovaudamasis minėta išvada, priėmė skundžiamą 2016 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (15/16-8)12PR-102, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, yra Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. UTPĮ detalizuoja minėtos konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva).

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio (A) dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. UTPĮ 86 straipsnio, reglamentuojančio pabėgėlio statuso suteikimą, 1 dalyje įvesta dar viena persekiojimo priežastis – tautybė, kitos sąlygos paliktos tos pačios. Analogiškai pabėgėlio statusą nustato ir Direktyvos 2 straipsnio (c) punktas.

UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyje.

Vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.

Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-359/2014).

Vadovaujantis UTPĮ 87 straipsnio 1 dalimi papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas adm. byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A858-10/2012).

Anot pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) jis yra persekiojamas, nes priklauso verslininkų socialinei grupei. Dėl minėtos priežasties jam buvo sufabrikuota baudžiamoji byla. Pareiškėjas bijo grįžti į kilmės valstybė, nes mano, jog ten bus toliau persekiojamas, kankinamas ar netgi nužudytas.

Pažymėtina, kad užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, nustatymo, ar prieglobsčio prašytojas yra pažeidžiamas asmuo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo prieglobsčio prašytojams bei su tuo susijusių valstybės išlaidų apskaičiavimo ir jų padengimo, prieglobsčio prašytojų medicininės apžiūros ir amžiaus nustatymo tyrimo atlikimo organizavimo, užsieniečių perkėlimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir kelionės dokumentų jiems išdavimo, užsieniečiui suteikto pabėgėlio statuso ar suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, sprendimų, susijusių su prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimu ir panaikinimu, priėmimo ir jų vykdymo tvarką nustato Aprašas.

Pagal Aprašo 116 punktą, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka įstatymo UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje (116.1 p.). Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi inter alia šiais principais:

1) persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus UTPĮ 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose; veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas;

2) persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Pagal Aprašo 116.1.6 punktą, socialine grupe laikoma tokia grupė, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti. Socialinė grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga. Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę.

Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus apklausų metu bei teismo posėdyje, sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnyje bei 87 straipsnyje nustatytų kriterijų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje iš tiesų gresia baudžiamasis persekiojimas, tačiau pastarasis negali būti pripažintas neproporcingu ir diskriminuojančiu, be to, nėra jokių pagristų įrodymų teigti, kad minėtas baudžiamasis persekiojimas yra susijęs su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

Visų pirma, teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo pirminės apklausos protokole nurodė, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys ir tikslas – verslo vykdymas Lietuvoje. Duomenys apie pareiškėjo sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjas po išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 2009 m. ne kartą buvo sugrįžęs į savo kilmės valstybę, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo nurodomos baimės grįžti į savo kilmės šalį.

Pažymėtina, kad iš atsakovo surinktų duomenų apie pareiškėjui iškeltą baudžiamąją bylą matyti, kad pareiškėjui baudžiamoji byla iškelta 2009 m. birželio 10 d. pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 210 straipsnio 4 dalį (labai didelės vertės turto pasisavinimas, padarytas piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi). Pareiškėjas kaltinamas pasinaudojęs savo tarnybine padėtimi ir sudaręs su fiziniais asmenimis fiktyvias komisines pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis. 2013 m. spalio 16 d. kaltinimas pareiškėjui buvo perkvalifikuotas į (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 209 straipsnio 3 ir 4 dalį (sukčiavimas, pasisavinant didelės ir labai didelės vertės turtą). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 27 d. apklausos metu nurodė, kad bylą jam iškėlė grupė asmenų, nes pareiškėjo įmonė nesumokėjo pinigų. Minėtas aplinkybes iš esmės patvirtina ir tolesni pareiškėjo pasakojimai apie jo firmą ištikusius finansinius sunkumus, dėl kurių jo firmos klientai kreipėsi į miliciją, todėl pareiškėjo teiginiai apie sufabrikuotą bylą vertintini kritiškai. Be to, sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjo pozicija dėl bylos sufabrikavimo yra gana nelogiškas, nes, jei žmonės, kurie, pasak pareiškėjo, siekia, kad pareiškėjas neliudytų prieš juos, nėra aišku, kodėl jie tokiu atveju sufabrikuotų bylą, kurioje pareiškėjui būtent tektų liudyti apie jų nusikalstamas veikas.

Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį už sukčiavimą gresia nuo 3 iki 8 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri nedaug skiriasi nuo (duomenys neskelbtini) už minėtą nusikalstamą veiką gresiančios laisvės atėmimo bausmės nuo 2 iki 10 metų. Be to, nėra jokių pagrįstų įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) tokio pobūdžio bylos keliamos tik asmenims, atsižvelgiant jų rasę, religiją, tautybę, politinius įsitikinimus ar priklausymą tam tikrai socialinei grupei.

Teismas kritiškai vertina, ir pareiškėjo teiginius, jog jis priklauso verslininkų socialinei grupei. Šiuo atveju nėra duomenų ar visuotinai žinomų aplinkybių dėl to, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitęs verslą vykdančių asmenų (inter alia prekiaujančių automobiliais) persekiojimas. Tik aiškiai nustačius tokią aplinkybę ar turint pakankamai pagrįstų duomenų apie pareiškėjo nurodomas aplinkybes, būtų pagrindas konstatuoti, kad atitinkama grupė (verslininkai) priklauso socialinei grupei, kuri yra persekiojama konkrečioje valstybėje ar jos teritorijoje. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra ir nebuvo pateikta, apie prieš tokią socialinę grupę nukreiptus žmogaus teisių pažeidimus nėra duomenų ir Migracijos departamento 2015 m. gegužės 6 d. žmogaus teisių (duomenys neskelbtini) apžvalgoje (byla BLR 0102, I t., b. l. 217–234) ir 2015 m. gruodžio 14 d. pažymoje apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) (byla BLR 0102, II t., b. l. 83–89). Taigi, teismo vertinimu, faktas, kad pareiškėjas yra verslininkas, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas priskirtinas socialinei grupei UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 116.1.6 punkto prasme. Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, taigi pabėgėlio statutas jam nebuvo suteiktas pagrįstai.

Kaip minėta, pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Direktyvos 2 straipsnio (e) punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalis, ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Visų pirma, pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas, taip pat, atsižvelgiant į pareiškėjui gręsiančią bausmę už sukčiavimą, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui negresia nei mirties bausmė, nei egzekucija, taigi UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodytos aplinkybės nenustatytos. Tuo tarpu dėl pareiškėjo baimės būti kankinamu, ar kad su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, teismas pažymi, kad tokie pareiškėjo nuogąstavimai turi būti pagrįsti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad verslas, dėl kurio, pasak pareiškėjo, jis buvo reketuojamas, subankrutavęs, taigi pareiškėjas iš esmės neturėtų bijoti grįžti į savo kilmės valstybę dėl galimo reketo, be to, kaip minėta, pareiškėjas ne kartą buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini), taigi jo teiginiai apie pagrįstą baimę grįžti į kilmės šalį atmestini. Be to, nesant duomenų apie sufabrikuotą baudžiamąją bylą prieš pareiškėją, negalima teigti, jog pareiškėjas tikrai bus nuteistas, jei nurodytų nusikalstamų veikų iš tiesų nepadarė. Kaip teisingai pažymėjo Migracijos departamentas, nors ir yra duomenų apie (duomenys neskelbtini) vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, nagrinėjamos bylos kontekste, nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog tokie pažeidimai bus daromi būtent pareiškėjo atžvilgiu.

Taigi šiuo atveju nenustatyta nei viena UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies sąlyga, suteikianti teisę užsieniečiui gauti papildomą apsaugą, todėl atsakovo sprendimas pareiškėjui tokios apsaugos nesuteikti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas I. A. apeliaciniu skundu (b. l. 55–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus jo skunde iškeltus reikalavimus, padarė prieštaringas išvadas, kurios neparemtos įrodymais.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „pareiškėjas savo pirminės apklausos protokole nurodė, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys ir tikslas – verslo vykdymas Lietuvoje; duomenys apie sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjas po išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 2009 m. ne kartą buvo grįžęs į savo kilmės valstybę, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo nurodomos baimės grįžti į savo kilmės šalį“. Su tokia išvada pareiškėjas nesutinka, nes ji yra paremta dviem teiginiais ištrauktais iš konteksto ir nepagrįsta jokiais įrodymais. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko verslo vykdymo tikslu, nes yra įsitikinęs, kad Lietuva yra saugi šalis, palanki verslui. Tačiau iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjas išvyko dėl jam iškilusios grėsmės, vengdamas susidorojimo. Po atvykimo į Lietuvą, pareiškėjas jautėsi saugus nuo persekiotojų. Per tą laikotarpį pareiškėjas buvo keletą kartų nuvykęs į (duomenys neskelbtini), tačiau tik tam, kad gautų vizas buvimui Lietuvoje. 2013 m. gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, į (duomenys neskelbtini) išvykęs nebuvo. 2014 m. pabaigoje atsinaujinus pareiškėjo persekiojimui (nepagrįstai pradėtas baudžiamasis persekiojimas, pareiškėjas gavo grasinančius susidoroti elektroninius laiškus), pareiškėjas kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Nuo šio kreipimosi dienos, pareiškėjas nebuvo išvykęs į kilmės valstybę. UTPĮ 83 straipsnio 4 dalis numato, kad prašymas suteikti prieglobstį gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prieglobsčio prašytojas išvyko iš kilmės valstybės. Pareiškėjas savo prašymą grindė tiek įvykiais iki išvykimo iš kilmės valstybės, kada jis buvo persekiojamas, patyrė psichologinį bei fizinį smurtą, tiek įvykiais, vykusiais 4-5 metus po išvykimo, kurie yra tęstinis pareiškėjo, kaip verslininkų socialinės grupės atstovo, persekiojimas dėl atsisakymo mokėti „duokles“ bei teikti ar apmokėti paslaugas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų, prokuratūros bei teismų sistemų pareigūnams. Jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra pagrįsta tiek 2007-2009 m. patirtimi (pareiškėjas patyrė grėsmę gyvybei ir sveikatai, fizinį bei psichologinį smurtą, garbės bei orumo žeminimą), tiek 2014 m. atsinaujinusiais grasinimais susidoroti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kritiškai vertina ir pareiškėjo teiginius, jog jis priklauso verslininkų socialinei grupei, nes šiuo atveju nėra duomenų ar visuotinai žinomų aplinkybių dėl to, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitęs verslą vykdančių asmenų persekiojimas. Su šia prielaida pareiškėjas nesutinka, nes yra labai daug visuotinai žinomų aplinkybių apie verslininkų persekiojimą (duomenys neskelbtini). Šia tema pastoviai pateikiama informacija laisvoje žiniasklaidoje (pvz., interneto tinklapyje https://chaiter97.org/ yra daug straipsnių šia tema). Pažymėtina, kad minėto tinklapio informacija remiasi ir Migracijos departamentas, rengdamas pažymas apie padėtį užsienio valstybėse. Kad verslininkai persekiojami (duomenys neskelbtini) ir ta aplinkybė yra visuotinai žinoma, yra konstatuota ir Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. pažymoje Apie verslininkų padėtį (duomenys neskelbtini) Nr. BLR-15/6-6-27. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai bando paneigti informaciją išdėstytą aukščiau paminėtoje pažymoje, nors privalėjo ja vadovautis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „verslas, dėl kurio, pasak pareiškėjo, jis buvo reketuojamas, subankrutavęs, taigi pareiškėjas iš esmės neturėtų bijoti grįžti į savo kilmės valstybę dėl galimo reketo“. Šį teiginį, pareiškėjo manymu, teismas parėmė nepagrįsta Migracijos departamento prielaida, kad „nors ir yra duomenų apie (duomenys neskelbtini) vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, nagrinėjamos bylos kontekste, nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog tokie pažeidimai bus daromi būtent pareiškėjo atžvilgiu“. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į skunde iškeltą reikalavimą pasisakyti dėl nesivadovavimo UTPĮ 83 straipsnio 3 dalies nuostata.

Pirmosios instancijos teismas dėsto, kad „tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau patyręs, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti“. Taigi, teismas pripažįsta, kad pareiškėjas patyrė minimus veiksmus, tačiau jų nepagrįstai nevertina taip, kaip tai numato UTPĮ 83 straipsnio 3 dalis, daro įrodymais neparemtą prielaidą, kad pareiškėjo teiginiai apie tariamą persekiojimo grėsmę, grindžiami išimtinai paties pareiškėjo prielaidomis ir samprotavimais, o ne asmenine ir tiesiogine patirtimi. Taip pat teismas rėmėsi kita Migracijos departamento įrodymais neparemta prielaida, pagal kurią „pareiškėjo nurodytus veiksmus pagrįstai būtų galima laikyti nusikalstama veika, vykdoma prieš pareiškėją, tačiau ne persekiojimu prieglobsčio teisės prasme“. Migracijos departamentas nepateikė pirmosios instancijos teismui šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, taip pat nepateikė ir pareiškėjo pateiktus duomenis ar dokumentus paneigiančių įrodymų. Taigi, šios išvados yra nepagrįstos įrodymais. Taip pat šios išvados padarytos grubiai pažeidžiant UTPĮ 83 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu. Pareiškėjas visada bendradarbiavo su atsakovu ir nėra nustatyta aplinkybių, numatytų UTPĮ 83 straipsnio 5 dalyje, dėl kurių gali būti netaikomos UTPĮ 83 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo skunde pareikšto reikalavimo dėl Migracijos departamento darbuotojų pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Aprašo 99.1. papunktyje, neatlikimo (prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė pateikti paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir (arba) jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų). Taigi, teismui skųstame atsakovo 2016 m. spalio 27 d. sprendime nėra pasisakyta nei apie pateiktos informacijos vertinimą ar prieštaravimus nustatytiems faktams, nei apie jos patvirtinimą ar paneigimą. Pažymėtina, kad nepatvirtinta ir nepaneigta informacija turi būti vertinama vadovaujantis UTPĮ 83 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo kaltė nėra Migracijos departamento atliekamo tyrimo objektas, todėl teiginiai, susiję su jam pareikštų kaltinimų pagrįstumu ir bylos fabrikavimu, negali būti laikomi nustatytais faktais ir dėl to neturi įrodomosios galios nustatant, ar pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje, yra visiškai pagrįsta. Be to, tiek Migracijos departamentas, tiek teismas ginčijamus sprendimus priėmė ne tik formaliai palyginę (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos įstatymuose numatytas sankcijas už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką, bet įvertinę duomenų visumą. Pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla galėtų būti prilyginta persekiojimui dėl politinių įsitikinimų tik tuo atveju, jeigu būtų įtikinamų įrodymų, kad byla yra politinio pobūdžio, bylos pobūdis pažeidžia bendrąsias baudžiamojo proceso nuostatas ir pareiškėjui yra atimta galimybė į veiksmingą teisinę gynybą. Būtina nustatyti asmens politines pažiūras, kurios lemia jo elgesį ir faktą, kad toks elgesys baigėsi ar galėjo baigtis persekiojimu. Persekiojimas dėl politinių įsitikinimų gali būti teisėtas pagrindas prašyti pabėgėlio statuso atsižvelgiant į persekiojimo subjekto ir pareiškėjo kilmės valstybės valdžios institucijų reakciją. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktas aplinkybes, konstatavo, kad vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, ir tų veiksmų motyvai yra visiškai nesusiję su pareiškėjo turimais ar jam priskiriamais politiniais įsitikinimais, todėl neatitinka individualaus pobūdžio persekiojimo dėl politinių pažiūrų apibrėžimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, susijusių su jo politinėmis pažiūromis.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2047-822/2017, nagrinėdamas bylą, kurioje užsienietis teigė, jog kilmės valstybėje yra persekiojamas specialiųjų tarnybų, jam iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla ir dėl to prašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, pabrėžė, kad „Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 56 punkte nurodyta, kad reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad yra labai daug visuotinai žinomų aplinkybių apie verslininkų persekiojimą (duomenys neskelbtini). Tačiau nei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso, nei kiti teisės aktai, nustatantys pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, nenumato apsaugos suteikimo visiems asmenims, bėgantiems nuo persekiojimo. Tokia apsauga suteiktina tik tiems, kuriems persekiojimas gresia dėl vienos (ar kelių) iš penkių konvencijoje nurodytų priežasčių. Tokiu būdu laikyti, jog visi persekiojami asmenys patenka į tam tikros socialinės grupės kategoriją, būtų nesuderinama su konvencijos struktūra, nes toks platus „socialinės grupės“ sąvokos aiškinimas padarytų kitas konvencijoje nurodytas priežastis nereikalingomis. Atsižvelgus į tai, asmenų, kurių žmogaus teisės pažeidinėjamos, grupė nebūtinai sudaro „socialinę grupę“ konvencijos kontekste. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmenims, kuriems kilmės šalyje gresia baudžiamasis persekiojimas, toks persekiojimas gresia dėl priklausymo „tam tikrai socialinei grupei“, vadovaujasi prielaida, kad baudžiamojo persekiojimo faktas savaime nesąlygoja asmens priskyrimo „tam tikrai socialinei grupei“ ir negali būti tokios „socialinės grupės“ pagrindiniu atpažintinu bruožu. Be to, atsižvelgus į tai, kad „tam tikra socialinė grupė“ privalo turėti individualų tapatumą atitinkamoje šalyje dėl visuomenės požiūrio į ją, konstatuotina, kad vien tariamo persekiotojo (šiuo atveju – baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų) subjektyvi pozicija tam tikros asmenų grupės atžvilgiu savaime nesąlygoja tokių asmenų išskyrimo į „tam tikrą socialinę grupę“, nebent būtų nustatyta, kad atitinkamos šalies visuomenė taip pat suvokia šią asmenų grupę kaip skirtingą. Pabėgėlių teisėje, aiškinant „tam tikros socialinės grupės“ sąvokos turinį, laikomasi taisyklės, kad tokia grupė negali būti apibrėžiama kaip grupė vien tik persekiojimo pagrindu, t. y. grupę vienijantis veiksnys negali būti bendra persekiojimo baimė, o tai reiškia, kad nei „asmenys, kuriuos persekioja korumpuoti pareigūnai“, nei „verslininkai, kuriuos reketuoja valstybės pareigūnai“ nėra „socialinė grupė“ prieglobsčio teisės taikymo nuostatų kontekste.

Atsakovas pažymėjo, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino duomenis apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) (Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 14 d. pažyma Nr. BLR-15/6-6-29) – šią aplinkybę patvirtina Išvados turinys. Atsakovas mano, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad teismas nemotyvuotai bando paneigti 2015 m. gruodžio 14 d. pažymoje Nr. BLR-15/6-6-29 nurodytą informaciją, yra nepagrįsti. Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas laikėsi nuoseklios teismų praktikos, pažymėdamas, kad „nors ir yra duomenų apie (duomenys neskelbtini) vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, nagrinėjamos bylos kontekste, nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog tokie pažeidimai bus daromi būtent pareiškėjo atžvilgiu“. Migracijos departamento nuomone, teismas atliko išsamų vertinimą, sprendimą priėmė įvertinęs duomenų visumą, aktualią informaciją apie kilmės valstybę ir pareiškėjo individualią situaciją. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Pareiškėjo paaiškinimai buvo įvertinti aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Šiuo aspektu atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartyje (adm. byloje Nr. eA-2047-822/2017) pažymėjo, jog vien tai, kad vadovaujantis informacija apie situaciją kilmės valstybėje plačiai paplitę politiniams oponentams kelti sufabrikuotas baudžiamąsias bylas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tai daroma pareiškėjo atžvilgiu, todėl ir pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas negali būti pripažintas persekiojimu Konvencijos prasme.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia paaiškinimus dėl to, kad nuo 2010 m. iki 2014 m. buvo ne kartą nuvykęs į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas mano, kad teismui kilusios abejonės dėl pareiškėjo nurodomos baimės grįžti į kilmės valstybę, pagrįstos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas rėmėsi įrodymais nepagrįstomis Migracijos departamento prielaidomis ir nepagrįstai nevertino pareiškėjo jau patirtų veiksmų (pareiškėjo nurodytų smurto atvejų). Su šiais teiginiais atsakovas nesutinka, nes pareiškėjo minimos Migracijos departamento išvados paremtos teisės aktų nuostatomis, kuriomis vadovaujantis, tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti. Šiuo atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino skunde minimus fizinio ir psichologinio smurto atvejus, elektroninius laiškus. Dalis pareiškėjo teiginių, kurie grindžiami išimtinai paties pareiškėjo prielaidomis ir samprotavimais, o ne jo asmenine ir tiesiogine patirtimi bei dokumentais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atmesti, o siekiant nustatyti pareiškėjo baimės grįžti į kilmės valstybę pagrįstumą, buvo vertinama tik pareiškėjo pasakojimo dalis apie jo atžvilgiu vykdytą reketą ir tai dariusius asmenis, kurie, pareiškėjo teigimu, susiję su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis. Kaip nurodyta Išvadoje, pareiškėjo nurodytus veiksmus pagrįstai būtų galima laikyti nusikalstama veika, vykdoma prieš pareiškėją, tačiau ne persekiojimu prieglobsčio teisės prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų (ar paaiškinimų), kad naudojosi galimybe teisinėmis priemonėmis ginti savo interesus kilmės valstybėje, kreipėsi dėl jo atžvilgiu vykdomų galimai neteisėtai veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepasisakė dėl Migracijos departamento darbuotojų numatytų pareigų neatlikimo vadovaujantis Aprašo 99.1 papunkčio nuostata. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokių konkrečių veiksmų neatliko, ar kokių konkrečių faktų neįvertino Migracijos departamentas. Ginčijamas sprendimas priimtas atlikus išsamų tyrimą bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą, apklausus pareiškėją (pareiškėjas apklaustas 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 18 d.), kitus asmenis, įvertinus kilmės valstybės informaciją, vadovaujantis Įstatymo 86 ir 87 straipsniais. Be to, nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendime (adm. byla Nr. A-3050-624/2016) nurodyti trūkumai (t. y. R. A. apklausoje vertė vertėjas iš (duomenys neskelbtini) į lietuvių/lietuvių į (duomenys neskelbtini) kalbą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-102 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiuo sprendimu atsakovas nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui I. A. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tuo pačiu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui I. A. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl priimtą sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamas apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios.

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Taigi, pabėgėlio statuso suteikimas sietinas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė arba egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje N.A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose. Pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis. Nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į kilmės valstybę negalėtų grįžti dėl Įstatymo 86 –87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.) Įstatymo„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste, pakankamai išsamiai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytus motyvus, todėl spręstina, kad tinkamai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentų dėl jų nekartoja, o pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo nesutikimo su atsakovo ir teismo sprendimais motyvų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymas suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės buvo siejamas su dviem aspektais: 1) priklausymu verslininkų socialinei grupei, 2) baime grįžti į kilmės valstybę dėl prieš jį panaudoto fizinio ir psichologinio smurto bei jo atžvilgiu neteisėtai vykdomo baudžiamojo persekiojimo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12) konstatavo, kas pagal Direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio 1 dalį laikoma tam tikra socialine grupe, kuriai priklausant gali atsirasti baimė būti persekiojamam. Grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai visų pirma įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti. Antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga.

Pareiškėjo deklaruojama baimė būti persekiojamam dėl to, kad jis priklausąs verslininkų socialinei grupei, kuriuos „persekioja korumpuoti pareigūnai“ neatitinka anksčiau nurodytų „tam tikros socialinės grupės“ kumuliacinių sąlygų. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, jog įvertinus pareiškėjo pasakojimą, tariamo persekiojimo motyvus, nenustatyta jokio tikėtino ryšio tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri (duomenys neskelbtini) visuomenėje būtų suvokiama kaip skirtinga.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad pareiškėjo įvardijama socialinė verslininkų grupė neatitinka jo priklausymo atitinkamai socialinei (visuomeninei) grupei kriterijų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, nėra pagrindo reikalauti iš Migracijos departamento pateikti Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. pažymą Apie verslininkų padėtį (duomenys neskelbtini) Nr. BLR-15/6-6-27. Pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėta informacija apie kitus asmenis esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui taip pat neturi, todėl teisėjų kolegija jos nevertina.

Pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, iškėlus jam baudžiamąją bylą dėl galimo sukčiavimo pasisavinant didelės arba labai didelės vertės turtą nelaikytinas diskriminuojančiu dėl to, kad pareiškėjas yra verslininkas.

Tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi I. A. tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, jog reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. (duomenys neskelbtini) yra paskelbusi I. A. paiešką, 2014 m. lapkričio 17 d. (duomenys neskelbtini) generalinė prokuratūra – pateikusi Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai prašymą dėl ekstradicijos. Pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 209 straipsnio 3 ir 4 dalyse (sukčiavimas pasisavinant didelės ir labai didelės vertės turtą), už kurią asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų.

Ši veika iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje numatytą atsakomybę už nusikaltimą, kuris priskiriamas prie sunkių, ir už jį numatyta laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė.

Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė nėra neproporcinga ar peržengia protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tad pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu (Vadovo 58 punktas). Duomenų, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra politinio pobūdžio, taip pat nepateikta. Pareiškėjas nesieja savęs su jokia politine partija ar dalyvavimu politinėje veikloje. Pirminėse apklausose jis nurodė, kad atvykimo į Lietuvą priežastis ir tikslas – vykdyti verslą. Pareiškėjo teiginius apie (duomenys neskelbtini) vykdytą jo įmonės „BelVilAvto“ reketą, kai iš jo, kaip verslininko, korumpuoti pareigūnai prievartavo turtą grynaisiais pinigais bei paslaugomis, panaudojo fizinį ir psichologinį smurtą, Migracijos departamentas pagrįstai vertino kaip galimai nusikalstamą veiką (jei tokie veiksmai iš tiesų buvo atlikti), tačiau ne persekiojimu prieglobsčio teisės prasme. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas prašymą dėl politinio prieglobsčio bei papildomos apsaugos Migracijos valdybai pateikė tik 2014 m. gruodžio 23 d., t.y. jau po to, kai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gavusi (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros prašymą dėl pareiškėjo ekstradicijos, 2014 m. lapkričio 12 d. skyrė jam kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą.

Įvertinus prieglobsčio prašytojo byloje surinktų įrodymų visumą, kuriuos išsamiai išanalizavo ir įvertino Migracijos departamentas priimdamas sprendimą, negalima konstatuoti, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinio pobūdžio. Atsakovas pagrįstai pripažino, kad I. A. nepateikė jokios individualaus pobūdžio informacijos, duodančios pagrindą manyti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jis patirs Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus. Byloje esanti informacija apie situaciją kilmės valstybėje (2015 m. gegužės 6 d. žmogaus teisių (duomenys neskelbtini) apžvalga Nr. BLR 15/6-3-20 ir 2015 m. gruodžio 14 d. pažyma apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) Nr. BLR-15/6-6-29), pagal kurią (duomenys neskelbtini) baudžiamosiose bylose yra kaltinimo šališkumo, ką savo apžvalgose pripažįsta Aukščiausiasis teismas; žurnalistai, advokatai, žmogaus teisių gynėjai ir politinių organizacijų atstovai teikia pranešimus, jog jie buvo sulaikyti ir jiems buvo pateikti spekuliatyvūs kaltinimai dėl administracinių teisės pažeidimų; šalyje plačiai paplitę korupcija, neveiksmingumas ir politinės nuomonės paisymas priimant nuosprendžius ir pan. nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tai daroma (bus daroma) ir pareiškėjo atžvilgiu.

I. A. nepateikus argumentų, pagrindžiančių tokią situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui, pagrįstai konstatuota, kad papildoma apsauga pareiškėjui negali būti suteikta.

Atsakydama į apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo skunde pareikšto reikalavimo dėl Migracijos departamento darbuotojų pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Aprašo 99.1. papunktyje, neatlikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas be pirminės apklausos 2014 m. gruodžio 31 d., Migracijos departamento darbuotojų buvo apklaustas dar keletą kartų. Tokiu būdu I. A. buvo suteikta galimybė išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, dalyvaujant ne tik vertėjui, bet ir pareiškėją atstovaujančiam advokatui. Priešingai, nei nurodo apeliantas, duomenų, kad buvo pažeistos Aprašo 99.1 papunkčio ar UTPĮ 83 straipsnio 3 dalies nuostatos, byloje nėra.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais teisinio pagrindo nėra. pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo I. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė