A-756-2359-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-2359/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02236-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. F.,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovėms D. J., R. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. F. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-54045 „Dėl S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8)I-5796 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus 1 202 858,40 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. (8.5)7-10-54045 dėl pareiškėjo personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo priimtas nepagrįstai. VSDFV Vilniaus skyrius neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo personalinė įmonė nevykdo veiklos nuo 2010 m. sausio 1 d. ir neturi pajamų. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo socialinio draudimo įmokų bazės, nustatytos proporcingai veiklos vykdymo laikotarpiui, kai individualios įmonės, ūkinės bendrijos ar savarankiškai dirbantys asmenys vykdė veiklą ne visus mokestinius metus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 482 punkte nustatyta, kad individualių įmonių savininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1-48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą. Pareiškėjas yra apsidraudęs savanoriškuoju sveikatos draudimu pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 44 straipsnį. Todėl, pareiškėjo nuomone, jo personalinė įmonė neprivalėjo mokėti socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų. Pareiškėjas raštu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas paaiškinti, kokiu pagrindu jam buvo skaičiuojamos įmokos, tačiau pareiškėjui nebuvo tai tinkamai paaiškinta.

Pareiškėjui nebuvo pateiktas skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. (8.5)7-10-54045, net pareiškėjui paprašius to raštu. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, tačiau VSDFV 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (9.8)I-5796 pareiškėjo skundo netenkino. Dėl neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų pareiškėjas patyrė daug neigiamų išgyvenimų ir įtampą. Pareiškėjas taip pat patyrė turtinę žalą. Dėl neteisėtai priimto VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. (8.5)7-10-54045 pareiškėjas negalėjo apmokėti jam suteiktų dantų gydymo paslaugų iš savo banko sąskaitoje esančių lėšų.

Dėl patirto streso pablogėjo pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas prarado apetitą, jautė nuovargį, buvo kamuojamos nemigos. Jis 2011 m. lapkričio 18 d. buvo priverstas kreiptis į VšĮ Antakalnio polikliniką, kur jam buvo diagnozuotas labai aukštas kraujospūdis. Anksčiau pareiškėjas tokių sveikatos problemų neturėjo. Negalėdamas disponuoti savo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, pareiškėjas negalėjo įsigyti jam išrašytų vaistų.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad, pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. individualios įmonės už individualių įmonių savininkus privalo mokėti 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo VSDĮ nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. individualių įmonių savininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokamos VSDĮ nustatyta tvarka (Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis), o šias įmokas administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos VSDĮ nustatyta tvarka (Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).

VSDĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad individualių įmonių savininkai yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Pagal VSDĮ 4 straipsnio 3 dalies nuostatas savarankiškai dirbantys asmenys nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu. Vadovaujantis VSDĮ 9 straipsnio 4, 5 dalimis, individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus, o įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos.

Vadovaujantis VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.), individualios įmonės savininko socialinio draudimo įmokų bazę sudarė individualios įmonės deklaruoto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Taisyklių 482 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.) numatė, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Individuali įmonė taip pat laikoma nevykdančia veiklos, jei iki 2008 m. gruodžio 31 d. jai buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, o visi jos darbuotojai atleisti iš darbo. Pagal VSDĮ 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuo 2010 m. liepos 1 d. individualių įmonių savininkai privalomai draudžiami sveikatos draudimu, o gavę su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas iš savo individualios įmonės, draudžiami ir pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.

Vadovaujantis VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), individualios įmonės savininko socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos; o privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga. Taisyklių 27 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad individualių įmonių savininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos.

Pagal Taisyklių 482 punktą (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. lapkričio 24 d.) individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame punkte išvardinti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių taisyklių 48.1 - 48.3 punktuose numatytais atvejais, t. y. jeigu individualios įmonės savininkas gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės ar valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją paskirtą ir (ar) mokamą pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (Taisyklių 48.1 punktas), gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą (Taisyklių 48.2 punktas), gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės, Šveicarijos Konfederacijos ar šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo (Taisyklių 48.3 punktas).

Taip pat šiame punkte išvardinti asmenys privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, jeigu jie yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą. Pagal Taisyklių 281 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 17 d.), jeigu likviduojamos individualios įmonės turi teisę už individualių įmonių savininkus nemokėti socialinio draudimo įmokų, tai nuo atitinkamai likviduojamos įmonės statuso įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos už šiuos individualių įmonių savininkus gali nemokėti ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

Tačiau ši norma turi būti taikoma kartu su Taisyklių 482 punktu, kuris nuo 2011 m. balandžio 17 d. nesikeitė ir kuris nustato, kad individualių įmonių, kurios veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusios Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, savininkai privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių taisyklių 48.1 - 48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu jie yra apdrausti pagal Sveikatos draudimo įstatymą. VSDĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudėjų pareiga teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų.

VSDĮ įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už pavėluotai į Valstybinio socialinio draudimo fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai. Taisyklių 111 punktas numato, kad apskaičiuotos, bet į fondą nustatytuoju laiku nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokos ir delspinigiai išieškomi priverstine tvarka. Nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokos ir delspinigiai išieškomi VSDĮ nustatytais būdais ir Fondo valdybos nustatyta tvarka. VSDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato VSDFV teritorinių skyrių teisę laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius išieškoti priverstine tvarka, duodant nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje.

VSDFV direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taisyklių 17 punkte nustatyta, kad draudėjui laiku nesumokėjus socialinio draudimo įmokų, VSDFV teritorinis skyrius priima sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir pateikia vykdyti mokėjimo nurodymą kredito įstaigai, kurioje skolingas draudėjas turi sąskaitą.

Atsakovas taip pat nurodė, kad S. F. yra S. F. personalinės įmonės savininkas. Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka S. F. personalinė įmonė yra deklaravusi veiklos laikiną nevykdymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.) ir Taisyklių 482 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.) nuostatomis, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. privalomojo sveikatos draudimo įmokos už S. F. personalinės įmonės savininką nebuvo skaičiuojamos.

Nuo 2010 m. liepos 1 d. pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems savarankiškai dirbančių asmenų valstybinį socialinį draudimą, S. F. personalinei įmonei atsirado prievolė kiekvieną mėnesį mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką. S. F. personalinės įmonės savininko 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos (72,00 Lt) nuo privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazės, t. y. nuo minimalios mėnesinės algos (800,00 Lt), turėjo būti mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos (Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 17 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 2 ir 3 dalys, VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 9 straipsnio 4 dalis, Taisyklių 27 punktas).

S. F. personalinei įmonei nesumokėjus privalomojo sveikatos draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., VSDFV Vilniaus skyrius S. F. personalinei įmonei registruotu laišku išsiuntė 2011 m. liepos 28 d. raginimą Nr. (8.5)R-8968, kuriuo informavo apie 864,00 Lt dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimą. Kartu su raginimu S. F. personalinei įmonei buvo išsiųstas VSDFV Vilniaus skyriaus paaiškinamasis raštas dėl valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumų už 2010 - 2011 metus, kuriame S. F. personalinei įmonei iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. buvo pasiūlyta atvykti į VSDFV Vilniaus skyrių sudaryti privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos mokėjimo atidėjimo sutartį tuo atveju, jei draudėjas negali sumokėti nurodytos įmokų sumos per raginime nurodytą terminą.

Tačiau S. F. personalinė įmonė nereagavo į 2011 m. liepos 28 d. raginimą, privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo nesumokėjo ir į VSDFV Vilniaus skyrių dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos mokėjimo atidėjimo sutarties sudarymo nesikreipė. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-54045 iš S. F. personalinės įmonės turto priverstine tvarka išieškoti privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimą, kuris 2011 m. rugpjūčio 18 d. buvo 864,00 Lt. VSDFV Vilniaus skyriui iš Valstybinės ligonių kasos gavus duomenis apie tai, kad S. F. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. yra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, vadovaujantis Taisyklių 482 punktu, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. privalomojo sveikatos draudimo įmokos už S. F. personalinės įmonės savininką neskaičiuojamos.

VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. (8.5)7-10-54045 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį sprendimą ir priteisti pareiškėjui turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo.

Atsakovas VSDFV prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Savo prašymą atsakovas VSDFV grinė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepime į pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, kad iš teismui pateiktų Pavienių asmenų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų liudijimų matyti, jog pareiškėjas yra apsidraudęs savanoriškuoju draudimu pagal Sveikatos draudimo įstatymo 44 straipsnį (b. l. 30-32). Pareiškėjas su minėtuose draudimo liudijimuose nurodyta draudimo kompanija sudarė draudimo sutartis laikotarpiui nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir laikotarpiui nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. Pareiškėjui skola priskaičiuota už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Bylos duomenimis S. F. personalinė įmonė nevykdo veiklos nuo 2010 m, sausio 1 d. ir jis neturėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, kaip darbo ieškantis asmuo.

Pagal VSDĮ 4 straipsnio 3 dalį nuo 2010 m. liepos 1 d. individualių įmonių savininkai privalomai draudžiami sveikatos draudimu, o gavę su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas iš savo individualios įmonės, draudžiami ir pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 8 ir 9 dalis, individualių įmonių savininkams nustatyta 9 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoka.

Individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokos turėjo būti mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. VSDĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad individualių įmonių savininkai yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Pagal VSDĮ 4 straipsnio 3 dalį, savarankiškai dirbantys asmenys nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu.

Vadovaujantis VSDĮ 9 straipsnio 4, 5 dalimis, individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus, o įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Pagal VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.), individualios įmonės savininko socialinio draudimo įmokų bazę sudarė individualios įmonės deklaruoto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga, tačiau šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), individualios įmonės savininko socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, o privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga. Pagal Taisyklių 482 punktą (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. lapkričio 24 d.) individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiame punkte išvardinti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1-48.3 punktuose numatytais atvejais, t. y. jeigu individualios įmonės savininkas gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės ar valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, paskirtą ir (ar) mokamą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (Taisyklių 48.1 punktas), gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą (Taisyklių 48.2 punktas), gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės, Šveicarijos Konfederacijos ar šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo (Taisyklių 48.3 punktas).

Taip pat šiame punkte išvardinti asmenys privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, jeigu jie yra apdrausti pagal Sveikatos draudimo įstatymą. Pagal Taisyklių 281 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 17 d.), jeigu likviduojamos individualios įmonės turi teisę už individualių įmonių savininkus nemokėti socialinio draudimo įmokų, tai nuo atitinkamai likviduojamos įmonės statuso įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos už šiuos individualių įmonių savininkus gali nemokėti ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

Tačiau ši norma turi būti taikoma kartu su Taisyklių 482 punktu. Taisyklių 27 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad individualių įmonių savininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Taisyklių 111 punktas numato, kad apskaičiuotos, bet į fondą nustatytuoju laiku nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokos ir delspinigiai išieškomi priverstine tvarka.

Nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokos ir delspinigiai išieškomi VSDĮ nustatytais būdais ir VSDFV nustatyta tvarka.

Nuo 2010 m. liepos 1 d. pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems savarankiškai dirbančių asmenų valstybinį socialinį draudimą, S. F. personalinei įmonei atsirado prievolė kiekvieną mėnesį mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką. S. F. personalinės įmonės savininko 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos (72,00 Lt) nuo privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazės, t. y. nuo minimalios mėnesinės algos (800,00 Lt) turėjo būti mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos (Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 17 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 2 ir 3 dalys, VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 9 straipsnio 4 dalis, Taisyklių 27 punktas).

VSDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato VSDFV teritorinių skyrių teisę laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius išieškoti priverstine tvarka, duodant nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje. VSDFV direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taisyklių 17 punkte nustatyta, kad draudėjui laiku nesumokėjus socialinio draudimo įmokų, VSDFV teritorinis skyrius priima sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir pateikia vykdyti mokėjimo nurodymą kredito įstaigai, kurioje skolingas draudėjas turi sąskaitą.

Pareiškėjas privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo laikotarpiu nebuvo draustas sveikatos draudimu valstybės lėšomis, todėl vertintina, kad VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai yra teisėti. Naikinti skundžiamus sprendimus nėra pagrindo. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 44 straipsnį, papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas grindžiamas draudėjo ir draudiko sutartimis, kurių sudarymo ir vykdymo taisykles nustato Vyriausybė. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.

Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas – papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo sutartyse nustatytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlyginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo draudiminio įvykio. Asmens apsidraudimas papildomuoju (savanoriškuoju) draudimu nesudaro pagrindo nemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 - 6.250, 6.271 straipsniais, esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Byloje nėra nustatyta, kad VSDFV ar VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtais veiksmais pareiškėjui būtų padaryta turtinė ar neturtinė žala. Pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl, netenkinus reikalavimo dėl šių sprendimų panaikinimo, netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas S. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-54045; panaikinti VSDFV 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8)I-5796; priteisti iš Lietuvos valstybės 1 202 858,40 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepasisakė dėl ginčo esmės – ar asmuo, nevykdantis aktyvios ekonominės veiklos ir neturintis draudžiamųjų pajamų, turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, jeigu jis yra draustas pagal Sveikatos draudimo įstatymo 44 straipsnį ir įstatymų nustatyta tvarka yra deklaravęs atitinkamoms institucijoms, kad veikslo nevykdo. Teismas sprendime nenurodė teisės aktų, kuriais vadovaujantis padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas turėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir neįvertino visų pareiškėjo pateiktų argumentų. Teismas netinkamai aiškino VSDĮ 2 straipsnio 6 dalies bei 44 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai padarė išvadą, kad asmens apsidraudimas papildomuoju (savanoriškuoju) draudimu nesudaro pagrindo nemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Teismas taip pat netinkamai taikė CK 6.246 - 6.250, 6.271 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais pareiškėjui nebuvo padaryta turtinės ar neturtinės žalos. Teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimus. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į gydymo įstaigas ir išreikalauti medicininius dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo sveikatos būsenos pablogėjimą. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimais į pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atsakovai VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovų nuomone, teismas tinkami aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias VSDĮ, Sveikatos draudimo įstatymo, Taisyklių bei CK nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. (8.5)7-10-54045 „Dėl S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu sprendimu VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 584 ir 587 straipsnių, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio ir 36 straipsnio 3 dalies 1 (5) punkto bei Fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 111 ir 112 punktų nuostatomis, nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš S. F. personalinės įmonės turto į Fondo biudžetą skolą, kuri 2011 m. rugpjūčio 18 d. yra 864 Lt, iš jų 864 Lt įmokų. Sprendime nurodyta, kad draudėjas S. F. personalinė įmonė pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 9 ir 14 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20, 25 (26-29, 31, 46) punktų nuostatas (b. l. 59).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo, 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (9.8) I-5796 pripažino, kad teritorinio skyriaus veiksmai, taikant priverstinį skolos išieškojimą, yra teisėti (b. l. 21-24).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Apelianto nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas bylą netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir sprendime nepasisakė dėl ginčo esmės, t. y. ar asmuo, nevykdantis aktyvios ekonominės veiklos ir neturintis draudžiamųjų pajamų, turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, jeigu jis yra draustas pagal Sveikatos draudimo įstatymo 44 straipsnį ir įstatymų nustatyta tvarka deklaravęs atitinkamoms valstybės institucijoms, kad veiklos nevykdo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindama priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į Fondą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 str. 1 d.). Fondo valdybos teritoriniai skyriai yra Fondo valdybos steigiamos teritorinės įstaigos, kurių pagrindinis uždavinys – operatyvus Fondo lėšų tvarkymas užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku <...>. Fondo valdybos teritoriniai skyriai pavaldūs ir atskaitingi Fondo valdybai.

Taigi, tiek Fondo valdybos, tiek ir jos teritorinio skyriaus priimtam individualiam administraciniam aktui yra taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio specialiai nustatyti reikalavimai, tarp kurių ir reikalavimas, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (8 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Kiekviena valdžios institucija (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).

Įvertinus ginčijamo akto (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo) turinį, galima spręsti, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondui valstybinio socialinio draudimo įmokų (skolos), tačiau visiškai neaišku, už kokį laikotarpį ir kokiu teisiniu pagrindu tos įmokos paskaičiuotos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. liepos 28 d. raginime Nr. (8.5) R-8968 S. F. personalinei įmonei „Dėl S. F. personalinės įmonės skolos sumokėjimo“ informuojama, kad įmonė iki 2011 m. liepos 27 d. privalėjo sumokėti 864,00 Lt skolą (įmokų 864,00 Lt), tačiau jos nesumokėjo, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2011 m. liepos 28 d. skolingas 864,00 Lt (b. l. 7). Prie raginimo pridėtame paaiškinamajame rašte taip pat nėra aiškios ir suprantamos informacijos, iš kurios būtų galima spręsti kokių konkrečiai teisės normų pagrindu ir kaip buvo paskaičiuota iš S. F. personalinės įmonės reikalaujama privalomojo sveikatos draudimo įmokos suma, kurią atsakovo teigimu, įmonė yra skolinga. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepaisė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo dėl administracinio akto pagrindimo objektyviais duomenimis (faktais). Apibendrinanti nuoroda į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 9 ir 14 straipsnius bei Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 20, 25 (26-29, 31, 46) punktus neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra aišku kuriomis būtent šių teisės normų nuostatomis rėmėsi atsakovas. Juolab, kad minėtos teisės normos ne kartą buvo keičiamos (jos kito ir ginčui aktualiu laikotarpiu). Todėl nurodytų pažeidimų, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, negalima laikyti tikslia teisine kvalifikacija.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdo, taip pat konstatuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnyje (akto redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) teisės akto leidėjas numatė būdus, siekiant priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, baudas. Atsakovas, nuspręsdamas išieškoti priverstine tvarka iš S. F. personalinės įmonės turto į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą skolą, skundžiamame sprendime nurodė ir kitas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo teisės normas, t. y. 36 straipsnio 3 dalies 1 (5) punktą, tačiau minėtų teisės normų nuostatų taip pat nekonkretizavo.

Nekonkreti teisinė kvalifikacija, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius nepaisė, ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintina esminiu trūkumu. Tokia pažaida ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1064/2011) .

Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavimas, kad individualus administracinis aktas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų gali būti pagrindas panaikinti skundžiamą aktą vien tik dėl šios priežasties.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (9.8) I-5796, kuriuo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai, taikant priverstinį skolos išieškojimą, pripažinti teisėtais, spręstina, kad S. F. personalinei įmonei paskaičiuota privalomojo sveikatos draudimo įmokų skola 846 Lt sumoje yra už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Tačiau ir šiame sprendime nėra nei minėtos sumos išsamaus paskaičiavimo, nei jos pagrindimo konkrečiomis teisės normomis, galiojusiomis ir taikytomis ginčui aktualiu laikotarpiu.

Pažymėtina, kad administraciniame akte argumentų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Tikrinamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas nevertino, ar viešojo administravimo subjektų priimti ir skundžiami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti pagal byloje esančius faktinius duomenis. Atsižvelgus į tai, kad anksčiau nurodyti viešojo administravimo subjektų padaryti pažeidimai yra esminiai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-54045 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8) I-5796 naikintina, grąžinant ginčą iš naujo nagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui.

Pareiškėjas S. F. pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pareiškęs reikalavimą priteisti jam padarytą materialinę ir moralinę žalą 1 202 858,40 Lt sumoje. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė prašomą priteisti sumą padidinąs iki 2 672 495,20 Lt.

Įstatymų leidėjas žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Todėl tais atvejais, kai sprendžiamas valstybės institucijų ar jų pareigūnų veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimas, turi būti nustatyta, jog asmuo tam tikro turto neteko arba jis buvo sužalotas, turėjo išlaidų, negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs būtent tiesiogiai dėl to, kad viešojo administravimo institucija veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus arba neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti. Kitaip tariant, turi būti nustatyta konkreti žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir jų pagrindu atsiradusios žalos.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Be to, įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (pvz., 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007; 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011 ir kt). Taigi, nagrinėjamu atveju taip pat būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir pagrindžiant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336-12 ir kt.).

Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pareiškėjas S. F. skunduose teismui įrašė tik bendrą prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydį, tačiau nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti turtinė žala ir kokią sumą ji sudaro, savo reikalavimo atlyginti turtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais. Skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti bendromis frazėmis apie sveikatos pablogėjimą ir įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai neišreikalavo duomenų iš medicinos įstaigų apie jo sveikatos pasikeitimus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus teismui pirmiausia privalo pateikti proceso šalys. Byloje nėra jokių duomenų, kad pats pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas medicinos įstaigas (kuriose, kaip jis teigia, buvo gydomas), tačiau pateikti reikiamą informaciją jam buvo atsisakyta.

Teisėjų kolegijos vertinimu nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog būtent dėl šioje byloje skundžiamų administracinių aktų priėmimo pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą.

Kadangi pareiškėjas byloje neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei priežastinio ryšio tarp VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo S. F. skundo reikalavimas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-54045 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8) I-5796. Šį pareiškėjo S. F. reikalavimą patenkinti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-54045 „Dėl S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8) I-5796 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“ panaikinti ir perduoti S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo klausimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė