2023-06-21 Nr. AB-12395-3-61-3-03901-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-544-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03901-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. P. skunde prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba, toliau – ir atsakovo atstovas, Lietuvos kalėjimų tarnyba), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) – jam nebuvo suteiktos apgyvendinimui tinkamos patalpos, jį diskriminavo, nesuteikė pakankamo ilgio lovų, nesudarė užimtumo už kameros ribų, netinkamai įgyvendino socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programas, nesuteikė pakankamai priemonių asmeninei higienai palaikyti, vertė naudotis orumą žeminančiais sanitariniais mazgais. Dėl to jis patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumo pažeminimą, psichologinį spaudimą ir smurtą, sveikatos sutrikimus pakankamai ilgą laiką, 473 dienas.

2.2. Skundžiamu laikotarpiu jis buvo laikomas suėmime Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN kamerose Nr. 123, 132, 341, 133, 332, 281, 174, 168, 300, 152, 344, 349, 183, 179, 137, 131, 206 su dar vienu suimtuoju. Pagal teisinį reguliavimą suimtasis turi būti laikomas tik gyvenamosiose patalpose, kuriose suteikiamas ne mažesnis 4 kv. m grindų plotas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:215) 13 p. ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 149.1 p.). Tačiau jis buvo laikomas ne gyvenamosiose patalpose, o sanitarinio mazgo patalpose, kuriose gyvenamojo ploto nėra galimybės apskaičiuoti. Ilgas laikas būnat tokiomis sąlygomis prilygo kankinimui. Mažoje patalpoje jis ir kiti buvo asmenys valgė, tuštinosi, laikėsi asmens higienos, skalbė, džiovino drabužius ir kt., stebint kameros kaimynui ir budinčios pamainos pareigūnams.

2.3. Minėtose kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, tualetas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, todėl ten atliekami veiksmai buvo matomi kito kameroje esančio asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui ar pastarajam stebint kamerą. Klozetas buvo įrengtas nesandariai, be atskiros vėdinimo sistemos, todėl iš jo sklido nemalonus kvapas ir įvairūs garsai.

2.4. Būdamas (duomenys neskelbtini) ūgio ir (duomenys neskelbtini) kg (Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2021 m. spalio 5 d. medicininis išrašas Nr. MD-ŠTI-69), jis patyrė nežmonišką elgesį su juo dėl to, kad nebuvo suteikta lova (miegamoji vieta) pagal jo ūgį. Lovų ilgis buvo 190 cm, todėl kiekvieną naktį jam teko gulėti susirietus ar sulenkus kojas, dėl to rytais skaudėjo nugarą arba kelius. Jis reguliariai kreipėsi į administraciją, kad jam būtų suteikta prailginta lova, nes jis kenčia kiekvieną kartą didelius nepatogumus, neišsimiega, patiria stresą, tačiau administracija nereagavo į prašymus, žodžiu buvo paaiškinta, kad nėra galimybės išduoti lovą pagal jo ūgį.

2.5. Atsakovo atstovo nurodyti duomenys apie galbūt gyvenamosiose kamerose įrengtus sanitarinius mazgus kaip atskiras patalpas (priežiūros postų Nr. 7 (252-257), 23 (386-398), 25 (406-417) ir 26 (418-426) nurodytose gyvenamosiose kamerose) leidžia daryti išvadą, kad minėtos kameros atitiko gyvenamųjų patalpų paskirtį, taigi, šiose kamerose laikomiems suimtiesiems buvo suteikiamos tinkamos suėmimo sąlygos HN 134:2015 13 punkto ir Taisyklių 149.1 punkto prasme, t. y. suimtieji buvo laikomi gyvenamosiose patalpose. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas skundžiamu laikotarpiu, matyti, kad jis niekada nebuvo perkeltas ir laikomas kamerose priežiūros postų Nr. 7 (252-257), 23 (386-398), 25 (406-417) ir 26 (418-426). Taigi, atsakovo atstovas suteikdamas jam iš esmės skirtingų sąlygų kameras, pablogino suėmimo sąlygas, diskriminuodamas jį tų asmenų, kurie buvo laikomi aptartose, geresnes sąlygas turinčiose kamerose, atžvilgiu.

2.6. Atsakovo atstovas nesuteikė jokio užimtumo jį laikant suimtą Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN. Pareiškėjui nebuvo suteiktas sąrašas, jis nebuvo supažindinantis, kokia veikla jis galėtų reguliariai užsiimti už kameros ribų, nepateiktas užimtumo grafikas ir jo pobūdis, nebuvo paaiškinta tvarka kaip jis galėtų pasinaudoti minėtomis užimtumo priemonėmis. Jam buvo suteikta viena valanda per dieną pasivaikščioti, jokio poilsio kambario ar papildomos veiklos už kameros ribų nebuvo suteikta. Pasivaikščioti buvo siūloma neatsižvelgiant į oro sąlygas. Dėl tokio elgesio jis patyrė pažeminimą, nežmonišką elgesį, tai prilygo fiziniam ir psichologiniam kankinimui.

2.7. Dušu pasinaudoti galėjo tik vieną kartą per savaitę. Tai prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną ir rodyti kitiems pavyzdį. Dėl to jo suėmimo sąlygos buvo nežmoniškos, nes jam nebuvo leista tinkamai palaikyti švaros ir ne mažiau kaip du kartus per savaitę pasinaudoti šiltu dušu. Jis visą suėmimo laikotarpį jautė didelių nepatogumų ir diskomfortą, negalėdamas tinkamai prižiūrėti ir palaikyti savo asmens higieną. Jį nuolat kamavo antisanitarinės aplinkos pojūtis, sklindantis nemalonus kvapas, perštėjo kūną, drabužiai lipo prie kūno, buvo dažni prakaito ir nehigieniškos aplinkos pasekmių išbėrimai, visada jautėsi pelėsio dvokas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas praleido terminą kreipti į teismą dėl žalos atlyginimo. Skundas parengtas 2021 m. lapkričio 4 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

3.2. Su atsiliepimu į skundą yra pateikti kamerų ir judėjimo išrašai, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu, bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

3.3. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti tinkamas gyvenimui sąlygas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, Vilniaus PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri teikia kokybiškas kenkėjų kontrolės paslaugas. Esant būtinybei, Vilniaus PN patalpose yra atliekami kenkėjų naikinimo ir prevencijos prieš juos darbai, Vilniaus PN patalpų priežiūra bei profilaktiniai minėtų patalpų patikrinimai.

3.4. Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galėjo nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406– 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), atlikdamas tiek operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę savo nuožiūra, tiek pagal gaunamus suimtųjų bei nuteistųjų asmenų nusiskundimus, nereiškė pastabų nei dėl sanitarinių mazgų įrengimo gyvenamosiose kamerose, nei dėl privatumo užtikrinimo juose ir pan. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo (stebėjimas suprantamas kaip trumpas pasižiūrėjimas per akutę tam tikrais laiko tarpais) suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

3.5. Įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. HN 134:2015 reikalavimas mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos įrengimas privalomas asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

3.6. Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

3.7. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.

3.8. Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės buvo patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

3.9. Patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai, buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą patenkino iš dalies – priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad pareiškėjas būtent 2018 m. vasario 2 d. sužinojo apie savo pažeistas teises, nes nuo tos dienos iš Vilniaus areštinės atvyko į tuometinį Lukiškių TI-K. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2021 m. lapkričio 8 d., todėl teismas taikė trejų metų senaties terminą ir žalos atsiradimo momentą vertino nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Atsižvelgdamas į bylos rašytinę medžiagą, pažeidimų pobūdį, teismas pripažino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti ir suvokti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo nurodytoje kalinimo įstaigoje pradžios, nes teisių pažeidimo momentas sietinas su paties pareiškėjo patirtais išgyvenimais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodo svarbių priežasčių, kodėl į teismą kreipėsi tik 2021 m. lapkričio 8 d., praėjus daugiau nei trejiems metams nuo, jo manymu, netinkamų kalinimo sąlygų pradžios. Pareiškėjas taip pat neprašo atnaujinti senaties termino. Teismas nenustatė pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė argumentų ir neteikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

6. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jis buvo laikomas ne gyvenamosiose, o sanitarinio mazgo patalpose. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio viena, asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo pretenzijas dėl gyvenamosios patalpos nesuteikimo ir per mažo ploto teismas atmetė kaip nepagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atsakovo duomenimis, vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat įrengtas mechaninis vėdinimas, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis pats negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, kad patalpose išvengtų drėgmės ir pelėsio. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas pažymėjo, kad teisės aktais nereglamentuota, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pareiškėjas teismui kartu su skundu nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, rėmėsi atsakovo atstovo byloje pateiktais įrodymais.

7. Teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas, išskyrus tipinius sanitarinių mazgų vaizdus, teismui nepateikė įrodymų apie kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tinkamai įrengtus sanitarinius mazgus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), sprendė, kad yra pagrindas manyti, kad jo privatumas ginčo laikotarpiu 147 dienas nebuvo užtikrintas, nes tiek dienų kameroje jis kalėjo su dar vienu asmeniu. Teismas vertino atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus paaiškinimus, kad pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, todėl šiuo aspektu neteisėtų kalinimo įstaigos pareigūnų veiksmų nekonstatavo.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos tinkamos pareiškėjui miegamos vietos, teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2021 m. spalio 5 d. medicininį pažymėjimą Nr. MD-ŠTI-69, patvirtinantį pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo ūgio ir svorio. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją, prašydamas jam suteikti didesnę lovą. Nesant įrodymų, kad administracija nereagavo į nurodytą problemą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti pareiškėjo interesai.

9. Dėl nesuteikto užimtumo teismas vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, gauti grožinę, teisinę literatūrą, spaudą, lankytis bibliotekoje, naudotis riboto interneto prieiga bei dalyvauti vykstančiuose renginiuose ir kt. Pareiškėjas, norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje veikloje, turėjo rodyti savo iniciatyvą, prašyti jį įtraukti į tam tikrą veiklą. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose. Pareiškėjas skunde tokių aplinkybių taip pat nedetalizavo ir nekonkretizavo, kokiuose renginiuose, socialinio užimtumo programose jis pageidavo dalyvauti ar buvo išreiškęs norą, tačiau jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teiginius dėl tariamai pažeistos jo teisės į užimtumą, sportą, teismas sprendė, kad jie yra abstraktūs, nepatvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, vien pareiškėjo skundo abstrakčių argumentų nepakanka konstatuoti kalinimo įstaigos neveikimo faktą.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl teisės pasinaudoti dušu, teismas nurodė, kad pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ginčui aktualiu laikotarpiu asmenų, laikytų Lukiškių TI-K, prausimasis duše buvo organizuojamas vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo nuostatomis. Tuometinėje kalinimo įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. būdavo suteikiama teisė nusiprausti duše. Pareiškėjas skunde neginčija šios aplinkybės, tačiau nurodo, kad norint palaikyti asmeninę higieną turėtų būti suteikiama teisė daugiau nei vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai nenumatė kitokios duše prausimosi tvarkos nei nustatyta ir, kad šios aplinkybės nepablogino pareiškėjo asmeninės higienos laikymosi sąlygų, pareiškėjas dėl to nereiškė administracijai nusiskundimų, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.

11. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas konstatavo, kad tinkamai neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovas CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip kaip reikalavo teisės aktai. Dėl to pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, jis patyrė esminių nepatogumų. Teismas vertino, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur dydžio žalos atlyginimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokio dydžio suma paprastai priteisiama už itin reikšmingų vertybių pažeidimą. Nustatęs, jog pareiškėjas patyrė nepatogumų tik dėl privatumo neužtikrinimo, pažeidimas tęsėsi 147 dienas, atsižvelgęs į šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas vertino, kad 500 Eur suma yra pakankama patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

III. 12. Pareiškėjas T. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Buvo pažeistas operatyvumo principas, kadangi byla buvo nagrinėjama 18 mėnesių (skundas paduotas 2021 m. lapkričio 4 d., teismo sprendimas priimtas 2023 m. kovo 29 d.). Teismas pakankamai vangiai dalyvavo įrodymų tyrime, nereikalavo papildomų duomenų, iš esmės atsakovo atstovo įrodymus laikė patikimais, todėl 18 mėnesius trukęs laikotarpis iki sprendimo paskelbimo laikytinas neproporcingai ir nepagrįstai ilgu.

13.2. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos atsakovo atstovas teikė į bylą, todėl galbūt buvo pažeistos jo procesinės teisės.

13.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“, atstovaujamos pirmininko (vadovo) R. M., pareiškėjo atstovu administracinėje byloje, tuo pablogino pareiškėjo procesinę padėtį byloje. Pareiškėjas kreipėsi į teismą kaip minėtos organizacijos narys, prie skundo pridėjo atitinkamus dokumentus, nario sutartį, įgaliojimą. Teismui atsisakius laikyti Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“, atstovaujamos pirmininko (vadovo) R. M., pareiškėjo atstovu, buvo pažeistos ne tik paties pareiškėjo, bet ir Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ teisės, laisvai disponuojant jai įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis.

13.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d., nepatikrino kokie buvo padaryti minėtu laikotarpiu pažeidimai ir atsakovo prašymu taikė sutrumpintą ieškinio senatį. Žalos atsiradimo momentas skaičiuotinas ne nuo 2018 m. lapkričio 8 d., atėmus trejus metus nuo skundo pateikimo dienos 2021 m. lapkričio 4 d., o nuo 2018 m. lapkričio 4 d. pagal skundo padavimo siuntos registracijos datą ir žymą ant voko. Vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir 1.132 straipsniu, pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tuo atveju, jei minėtas reikalavimas būtų netenkintas, pareiškėjas prašo nustatyti žalos atsiradimo dieną nuo 2018 m. lapkričio 4 d.

13.5. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvuotai pasisakė dėl apgyvendinimo patalpos paskirties nustatymo. Teismas netinkamai nustatė kameros tipą, joje apskaičiuojamą plotą, nepasisakė, kokiu skaičiavimo metodu apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, kuris trukdė pareiškėjui pasinaudoti jam suteikta laisva erdve (o ne užimta daiktais) kamerose Nr. 123, 132, 341, 133, 332, 281, 174, 168, 300, 152, 344, 349, 183, 179, 137, 131, 206. Teismas iš dalies pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje 2 dalyje suformuluotą įrodymų vertinimo taisyklę, todėl neišsamiai išnagrinėjo skunde nurodytas aplinkybes. Teismas neištyrė suimtiesiems suteikiamas nevienodas suėmimo sąlygas, tuo pagrindu diskriminuojant pareiškėją, suteikus jam blogesnes sąlygas.

13.6. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kaip buvo apskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, nepareikalavo duomenų apskaičiavimo šaltinio tam, kad būtų patikrinti pateikti duomenis, dėl ko pareiškėjas prašė atkreipti dėmesį, be to, teismas neišsprendė ir paliko abejones tiek dėl Vilniaus PN pateiktų duomenų patikimumo, tiek dėl aplinkybės, kuria pripažįstama, jog sanitarinis mazgas kiekvienoje iš minėtų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nelaikytas kaip atskira patalpa. Iš to darytina išvada, kad kamera-patalpa, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, priskirtina pagalbinio tipo patalpų kategorijai pagal kadastrinius matavimus ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo nustatytas taisykles. Sanitarinis mazgas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, natūralus vėdinimas buvo tik per neatsidarančius langus.

13.7. Pirmosios instancijos nepagrįstai nepareikalavo iš atsakovo atstovo paaiškinimų ir duomenų dėl prailgintos miegamos vietos, todėl padarė nepagrįstą ir šališką išvadą.

13.8. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė atsakovo atstovo pateiktų duomenų dėl užimtumo suteikimo suimtiesiems tvarkos, neindividualizavo konkrečių galimybių ir teisių, kuriomis pareiškėjas galėjo pasinaudoti, apsiribojo atsakovo nurodoma bendra tvarka. Atsakovo teiginiai dėl užimtumo laikomi deklaratyvaus pobūdžio, o teismo išvada tuo pagrindu nepagrįsta.

13.9. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį, nors dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, pareiškėjas buvo pažeminimas, privatumo stoka jam sukėlė stiprių išgyvenimų.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, į kuriuos teismas sprendime detaliai atsakė. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (buvęs – Lukiškių TI-K, po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), neteisėtų veiksmų nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų suėmimo (kalinimo) sąlygų, atlyginimo priteisimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. lapkričio 7 d. taikė trejų metų ieškinio senatį, todėl šią skundo dalį atmetė. Įvertinęs pareiškėjo nurodomas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjui 147 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kai kameroje jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, šališkai konstatavo išvadas, nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų įrodymų.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, duomenimis, akcentuotina, kad LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

20. Gautoje patikrinti byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

21. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui tik iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėja byloje buvo šališka.

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su ieškinio senaties taikymu, pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis (nuo 2022 m. sausio 1 d. – 9 d.) nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., atlyginimo į teismą kreipėsi 2021 m. lapkričio 8 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju žalos atsiradimo diena nustatytina nuo 2018 m. lapkričio 4 d. (pagal skundo padavimo siuntos registracijos datą ir žymą ant voko).

24. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė paštu, skundas teisme gautas 2021 m. lapkričio 8 d. (registracijos žyma ant skundo). Ant kartu su skundu pateikto voko nėra pašto spaudo apie skundo išsiuntimą, o iš pašto siuntos registracijos Nr. RE237199850LT šiuo metu nėra galimybės nustatyti skundo išsiuntimo datos. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė AB „Lietuvos paštas“ kvitą, iš kurio matyti, kad siunta Nr. RE237199850LT buvo išsiųsta 2021 m. lapkričio 4 d. Atsižvelgiant į tai, pripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatyto termino eigos pradžios momento. Todėl laikytina, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo ne nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. lapkričio 7 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. lapkričio 3 d.

25. LVAT praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, tokį prašymą pateikė tik apeliaciniame skunde, tačiau šio prašymo visiškai nemotyvavo, t. y. nenurodė jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. LVAT, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-781-552/2018). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo jį atnaujinti.

27. Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2019 m. kovo 5 d.), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2020 m. vasario 5 d.), kuriuose nustatyta, kad kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

29. Kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir LVAT praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu atmetami.

30. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti kitokią išvadą.

31. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas pagalbinėmis patalpomis ar sanitarinio mazgo patalpomis ir dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose (tualeto) patalpose, vertintini kaip jo subjektyvi interpretacija, neturinti jokio teisinio pagrindo. Taip pat atmetami apeliacinio skundo abstraktūs argumentai dėl diskriminavimo, kadangi pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kurių kitų suimtųjų atžvilgiu jis jautėsi diskriminuojamas, suteikiant jam blogesnes suėmimo sąlygas.

32. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nepakankama ventiliacija, pažymėtina, jog pagal HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia galimybės vėdinti patalpas natūraliu būdu (per langus). Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad langai neatsidarydavo, tačiau šiuo aspektu pareiškėjas skundo negrindė, todėl, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės nevertinamos.

33. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas užimtumas, pažymėtina, kad pareiškėjas įvairiose programose galėjo dalyvauti savo noru, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, į kokias programas užsirašė, nepateikė duomenų, ar kreipėsi į administraciją dėl dalyvavimo programoje ar kitame užsiėmime. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti užimtumo programose pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmesti.

34. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos nepagrįstai nepareikalavo iš atsakovo atstovo paaiškinimų ir duomenų dėl prailgintos miegamos vietos, todėl padarė nepagrįstą ir šališką išvadą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl prailgintos lovos. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi (b. l. 27–29), priimdamas pareiškėjo skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti atsiliepimą į skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, be kita ko, duomenis, ar dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais ar prašymais yra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, kokie buvo priimti sprendimai ir pan. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją, prašydamas jam suteikti didesnę lovą, taip pat nesant įrodymų, kad administracija nereagavo į nurodytą problemą, pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

35. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jo skundas pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas, pažeidžiant proceso operatyvumo principą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad per ilgą jo skundo nagrinėjimo trukmę pareiškėjas sieja su tuo, kad teismas pakankamai vangiai dalyvavo įrodymų tyrime, nereikalavo iš atsakovo atstovo papildomų duomenų. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas minėta 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimdamas pareiškėjo skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti atsiliepimą į skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, įskaitant, bet neapsiribojant duomenimis apie konkrečias kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotus, tuo metu jose buvusį asmenų skaičių, kamerų įrengimą bei tikslų pareiškėjo laikymo jose laiką; duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atliktus patikrinimus ir pateikti patikrinimo aktus (įskaitant, bet neapsiribojant Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus); taip pat pateikti duomenis, ar dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais ar prašymais yra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, kokie buvo priimti sprendimai ir pan. Tai paneigia pareiškėjo teiginius, jog teismas vangiai dalyvavo įrodymų tyrime.

36. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes jis galbūt nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą kartu su priedais buvo išsiųstas pareiškėjui (b. l. 85). Pareiškėjas nedetalizavo, su kokiais atsakovo atstovo pateiktais dokumentais jis nebuvo supažindintas, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.). Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmetami.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė leisti dalyvauti byloje nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“. Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis, kurio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016; 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-884-624/2021; 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-20-520/2022).

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad 147 dienas jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kai kameroje jis kalėjo su dar vienu asmeniu. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas nenustatė privatumo pažeidimo kitomis dienomis, t. y. kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (tai patvirtina atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikti duomenys), tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o tokia aplinkybė pagal teismų praktiką vertintina kaip privatumo pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3819-624/2020). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjo privatumas buvo pažeistas visą ginčo laikotarpį (2018 m. lapkričio 4 d.–2019 m. balandžio 14 d. (2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių)), t. y. 162 dienas.

39. Vertinant, ar pareiškėjui priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

40. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), atsižvelgdama į naujausią EŽTT formuojamą praktiką (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20)), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (500 Eur) nėra adekvatus padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

42. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 2 400 Eur. Nustatant priteistiną neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama ir į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, kad atsakovas sąmoningai neužtikrino pareiškėjui tinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, taip pat į tai, kad nenustatytos kitos neigiamos suėmimo (kalinimo) sąlygos, kad pareiškėjas 15 dienų kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas prašė priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, netinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, priteisiama 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo T. P. skundą tenkinti iš dalies. Pareiškėjui T. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, priteisti 2 400 Eur (du tūkstančius keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo T. P. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė