2019-03-27 Nr. AB-7692-3-62-3-00658-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-587-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00658-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.3; 17.7; 19.3.3; 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno rajono savivaldybė, Kauno rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:

1.1. panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą dėl hidrotechninio statinio (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinės registracijos bei Lietuvos Respublikos ir Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teisės į jį įregistravimo;

1.2. panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. cspr1-65;

1.3. įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti nekilnojamuosius daiktus bei daiktines teises į juos (registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos žemės sklypas ribojasi su valstybei priklausančiu žemės sklypu, kuriame yra hidrotechninis statinys bei taip pat su pačia Purviškių tvenkinio užtvanka (Lazduonos upės vagoje įrengtais hidrotechniniais statiniais – iš šachtinės vandens pralaidos nutiestais betoniniais giluminiais šuliniais, gelžbetonine krantine, kt. inžineriniais statiniais, kurie sudaro vientisą nedalomą viso Purviškių užtvankos statinio visumą).

Šis statinys yra įsiterpęs į pareiškėjos žemės sklypą. 2016 m. lapkričio 25 d. Kauno rajono savivaldybės administracija kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti šį hidrotechninį statinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teises į ją. 2016 m. gruodžio 9 d. VĮ Registrų centro Kauno filialas patenkino šį prašymą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo hidrotechninį statinį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) – Purviškių tvenkinio užtvanką, esančią Lazduonių ir Buivydų kaimuose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): (užtvankos pylimą (gruntas) ūžt, šlaitų tvirtinimą k1, šachtinę vandens pralaidą k2, tarnybinį tiltelį k3, užslenkstę k4) bei į šį statinį įregistravo Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teisę.

Pareiškėja šiuos veiksmus apskundė VĮ Registrų centrui, tačiau ginčijamu sprendimu jos skundas buvo atmestas. Pareiškėja nurodė, kad ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti, kadangi atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Dokumentų sąrašas), taip pat Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.

Pabrėžė, kad dalis užtvankos buvo įregistruota pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, nesant tam teisinio pagrindo ir negavus pareiškėjos sutikimo. Ginčo hidrotechnikos statinys taip pat buvo įregistruotas nesuformuotame žemės sklype, negavus Lietuvos valstybei priklausančio žemės sklypo valdytojo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo. Tuo atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, apibrėžiančias teisę būti statytoju, įskaitant gauti statybą leidžiančius dokumentus – žemės sklypo savininko sutikimą.

Ginčo statinys įregistruotas pažeidžiant ir NTRĮ 6 straipsnio 3 dalies reikalavimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas, nes statiniui nėra suteiktas ir Adresų registre yra neįregistruotas adresas. VĮ Registrų centras ir jo teritoriniai padaliniai negali registruoti daiktų, daiktinių teisių, taip pat koreguoti kadastrinių duomenų, jei besikreipiantis asmuo nepagrindžia savo daiktinių teisių. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prašymą įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo.

Šis reglamentavimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.256 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat šių teisių suvaržymus – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys daiktinių teisių atsiradimą (NTRĮ 23 str. 2 d.). Dokumentų sąrašo 2 punkte nurodyta, kad norint Nekilnojamojo turto registre įregistruoti senus statinius turi būti pateikiami: prašymas įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar /ir daiktines teises į jį; kadastrinių matavimų byla, parengta pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, šiame nutarime aiškiai įvardintus dokumentus, patvirtinančius visų statinių statybos teisėtumo faktą.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad kadastro duomenų bylos įrašai patvirtina, jog užtvankos hidrotechniniai statiniai yra pastatyti 1986 metais nesuformuotame žemės sklype (valstybinėje žemėje). Tokie statiniai registruojami tik turint dokumentus, patvirtinančius visų statinių statybos teisėtumo faktą. Pastarasis nurodymas buvo pažeistas – ginčo hidrotechninio statinio statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai teritoriniam skyriui nebuvo pateikti. Šiame teisės akte tarp teiktinų dokumentų nenumatytas žemės sklypo, kuriame jau yra stovintys seni pastatai, savininko sutikimas. Nuosavybės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, bet įstatymo nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas). Statinių teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu. Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas reglamentuojamas CK 4.253–4.262 straipsniuose. Teritoriniam registratoriui savivaldybės administracija nepateikė hidrotechninio statinio statybos teisėtumo ar/ir kitų nuosavybės įgijimo pagrindus įrodančių dokumentų. Dokumentas, kuris yra įrašytas statinio teisinės registracijos ir daiktinių teisių į jį pagrindu, - 2002 m. rugsėjo 4 d. priėmimo – perdavimo aktas Nr. 29 nesukuria teisinio pagrindo ginčo hidrotechninio statinio įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą ir tikrai nepatvirtina fakto, kad šiuo aktu Kauno apskrities viršininko administracija perdavė Kauno rajono savivaldybės administracijai Lietuvos Respublikai priklausantį turtą – Purviškių tvenkinio užtvanką bei kitus hidrotechninius statinius ta sudėtimi, kaip kad jie yra aprašyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl VĮ Registrų centro Kauno filialas neturėjo teisėto pagrindo priimti 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą dėl statinio teisinės registracijos bei daiktinių teisių į jį įregistravimo, nes priėmimo – perdavimo akte Nr. 29 nėra duomenų apie atskiro nekilnojamojo daikto suformavimą.

4. Pareiškėjo teigimu, hidrotechninis statinys buvo įregistruotas nepaisant fakto, kad duomenys apie statinį nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis (pažeistas NTKĮ 14 str. 1 d. 4 p., kuriame įtvirtintas nurodymas atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą). Toks neteisėtas veiksmas ginčijamu teritorinio skyriaus sprendimu buvo atliktas taip pat negavus žemės sklypo savininko (pareiškėjos) sutikimo. Be to, atlikus įrašą Nekilnojamojo turto registre ginčijamo akto pagrindu, pareiškėja apie tai net nebuvo informuota.

Tarp šalių nėra ir niekada nebuvo pasirašyti kokie nors susitarimai, ar sandoriai (pvz., dėl servituto) ir pan. Hidrotechnikos statinys yra inžinerinis statinys, todėl ginčo atveju turi būti taikomos ir Statybos įstatymo nuostatos. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kada gali būti įgyvendinta statytojo teisė. Statinių įteisinimas valstybei priklausančiame žemės sklype galimas tik gavus rašytinį žemės valdytojo sutikimą dėl tokių statinių statybos. Tuo atveju, jei daiktas yra nesuformuotame valstybiniame žemės sklype, reikia gauti žemės sklypo savininko sutikimą, o tuo atveju, jei statiniai pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., tokie statiniai registruojami tik turint dokumentus, patvirtinančius visų statinių statybos teisėtumo faktą.

Sutikimas iš Nacionalinės žemės tarnybos nebuvo gautas ir jokie dokumentai dėl hidrotechninio statinio statybos teisėtumo teritoriniam registratoriui nepateikti. Teritoriniam registratoriui nebuvo pateikti įrodymai, kad Lietuvos Respublika yra Purviškių tvenkinio užtvankos savininkas, o Kauno rajono savivaldybė – statinį patikėjimo teise valdantis asmuo. Teisinė registracija buvo atlikta nesant duomenų, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą teikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise nekilnojamąjį daiktą valdantis asmuo (pažeista NTKĮ 13 str. 2 d.).

Dar viena aplinkybė, trukdžiusi įregistruoti Nekilnojamojo turto registre hidrotechninius statinius, yra ta, kad šiam nekilnojamam turtui įstatymų nustatyta tvarka nesuteiktas ir Adresų registre neįregistruotas adresas (pažeista NTKĮ 6 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju aiškia kliūtimi įregistruoti Purviškių tvenkinio užtvanką ir daiktines teises registre buvo faktas, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma buvo atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų (NTRĮ 29 str. 1 d. 2 p.), taip pat prašyme ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti (29 str. 1 d. 6 p.), be to, - Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą (29 str. 1 d. 8 p).

5. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad nuosavybės teisės į hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką (užtvankos pylimą, šlaitų tvirtinimą, šachtinę vandens pralaidą, tarnybinį tiltelį, užslenkstę) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))), esančią Kauno r. sav. teritorijoje, buvo įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu 2002 m. rugsėjo 4 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. 29 pagrindu. Turto patikėjimo teisė į užtvanką buvo įregistruota Kauno rajono savivaldybei taip pat to paties priėmimo – perdavimo akto pagrindu. Užtvankos statybos metai buvo užfiksuoti kadastro duomenų byloje – 1986 metai. Šalia paminėtos užtvankos esantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso pareiškėjai. Nuosavybės teisės įregistruotos Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 52/22078 ir 2007 m. liepos 3 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-7627 pagrindu. Atsakovas pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas numato, kad žemės sklypas negali būti formuojamas taip, jog žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai). Užtvankos teisinės registracijos metu galiojusio STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 6 punktas numatė, kad yra 2 pagrindinės statinių rūšys: pastatai ir inžineriniai statiniai, o viena iš tokių inžinerinių statinių grupių yra hidrotechnikos statiniai. To paties STR 11.1 punktas apibrėžė, kad užtvankos priskiriamos hidrotechnikos statiniams. Taigi, užtvanka yra inžinerinis statinys, todėl šiam statiniui yra taikoma išimtis. Tai patvirtina, jog užtvankos įrenginiai ginčo situacijoje galėjo būti ne viename žemės sklype.

7. Atsakovas akcentavo, kad užtvanka galėjo būti įregistruojama Nekilnojamojo turto registre taip pat be pareiškėjos sutikimo. Pareiškėjai priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas ir jai grąžintas 2007 metais - t. y. tuo metu, kai užtvanka jau buvo pastatyta, o perduota valdyti patikėjimo teise Kauno rajono savivaldybei 2002 metais. Pareiškėja 2009 m. kovo 24 d. pasirašė 2008 m. lapkričio 6 d. savo žemės sklypo plane ir sutiko su šio sklypo ribomis. Dėl to jai akivaizdžiai buvo žinoma apie užtvankos buvimo vietą jos sklype. Jokie teisės aktai nenumato Nekilnojamo turto registro tvarkytojui pareigos informuoti kitus asmenis (žemės sklypų savininkus), kai Nekilnojamojo turto registre įregistruojamos nuosavybės teises į senai pastatytą statinį. Nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Užtvankos teisinė registracija niekaip nepakeičia esamos situacijos – ir prieš registraciją, ir po registracijos ji stovi toje pačioje vietoje ir pareiškėjai neabejotinai buvo apie tai žinoma. Be to, pareiškėja užtvankos statybos teisėtumo fakto neginčija. Pabrėžė, kad net ir nuginčijus užtvankos teisinę registraciją, faktinė padėtis nepasikeis, nes dalis statinio ir liks pareiškėjai priklausančiame žemės sklype.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog užtvanka negalėjo būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre be valstybinės žemės patikėtinio (Nacionalinės žemės tarnybos) sutikimo. Valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė. Valstybinę žemę patikėjimo teise valdo, ja naudojasi ir disponuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje išvardinti subjektai. Ginčo, kad užtvankos savininkė yra Lietuvos valstybė, iš esmės nekilo. Be to, ir pati pareiškėja nurodė, kad Dokumentų sąrašas nenumato tarp teiktinų dokumentų žemės sklypo, kuriame stovi seni pastatai, savininko sutikimo.

9. Atsakovas pažymėjo, kad užtvankos savininkė yra Lietuvos valstybė, todėl valstybės statybos teisėtumo faktas yra nekvestionuojamas. Ginčo situacijoje priėmimo – perdavimo aktas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1306 pagrindu, laikytinas tinkamu valstybės valdžios sprendimu perduoti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Jei užtvanka būtų buvusi pastatyta neteisėtai, akivaizdu, jog šis priėmimo –perdavimo aktas nebūtų surašytas.

10. Atsakovas pabrėžė, kad registro tvarkytojui kartu su priėmimo – perdavimo aktu buvo pateikti ir Kauno apskrities viršininko patvirtinti Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys, kuriuose minimi 1413 vnt. hidrotechninių įrenginių, taip pat nurodoma jų vertė. Nuoroda į šį papildomą Kauno apskrities viršininko patvirtintą sąrašą yra priėmimo – perdavimo akto 3 punkte. Taip pat registro tvarkytojui buvo pateiktas Kauno rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. T5-465, kuriame nurodoma, kad priėmimo – perdavimo aktu perduodant ilgalaikį turtą ne visam turtui buvo atlikta inventorizacija ir jis perduotas pagal sąrašą. Po to, kai minėtu sąrašu buvo perduota 12 hidrotechninių statinių, atlikta jų inventorizacija - t. y. kadastriniai matavimai, kurių metu tapo žinomi tikslūs nekilnojamųjų daiktų unikalūs numeriai, tarp jų ir ginčo užtvankos. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Atsakovas pateiktų dokumentų teisėtumo fakto nenustatinėja, o tik patikrina, ar pateiktas dokumentas atitinka formalius teisės aktų reikalavimus. Atsakovas taip pat matininkų veiksmų teisėtumo nevertina, matininko veiklos kontrolę vykdo Vyriausybės įgaliota institucija (NTKĮ 11 str. 15 d.) – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo funkcija apsiriboja matininko parengtos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos atitikties teisės aktų reikalavimams tikrinimu.

11. Atsakovas pabrėžė, kad visiškai nepagrįsti argumentai dėl to, jog užtvankos nebuvo galima įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nes jai nesuteiktas ir Adresų registre neįregistruotas adresas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.1–4.4 punktuose išvardinti adresų objektai. Adreso objektu numatomi pastatai ar jų kompleksai, patalpos, tačiau nenumatoma, kad adresų objektai yra inžineriniai statiniai (tarp jų – hidrotechnikos statiniai).

12. Atsakovas VĮ Registrų centras prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palaikė VĮ Registrų centro Kauno filialo išdėstytus argumentus.

II. 13. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2007 metų nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šame žemės sklype nuo 2007 metų nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – XXI. Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Administracinėje byloje taip pat nekilo ginčo, kad pareiškėjos žemės sklypas ribojasi su valstybei priklausančiu nesuformuotu žemės sklypu, kuriame yra hidrotechninis statinys – Purviškių tvenkinio užtvanka su šachtinės vandens pralaidos nutiestais betoniniais giluminiais šuliniais, gelžbetonine krantine ir kt. (Registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys).

Jie kartu sudaro vientisą Purviškių užtvankos hidrotechninį statinį. Proceso šalys taip pat pripažįsta faktinę aplinkybę, ją patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad paminėtas statinys iš dalies yra įsiterpęs į pareiškėjos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno rajono savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į atsakovą (VĮ Registrų centro Kauno filialą) su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat Lietuvos Respublikos nuosavybės bei Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teises į šį statinį.

Kartu su prašymu atsakovui buvo pateikta 2016 m. spalio 14 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, 2002 m. rugsėjo 4 d. Kauno apskrities viršininko sudarytas turto perdavimo – priėmimo aktas Nr. 29, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“, taip pat 2002 m. kovo 1 d. Kauno apskrities viršininko patvirtinti Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys. Pateiktų duomenų analizė patvirtina, kad hidrotechninio statinio statybos metai – 1986 m., statinio statytojas – Lietuvos valstybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1306 buvo nuspręsta perduoti Kauno rajono savivaldybei valdyti ir naudoti patikėjimo teise Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, tuo metu patikėjimo teise valdomą Kauno apskrities viršininko. 2002 m. rugsėjo 4 d. Kauno apskrities viršininko sudarytu turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 29 Kauno rajono savivaldybei buvo perduotas turtas pagal Kauno apskrities viršininko patvirtintą sąrašą. Atsakovas 2016 m. gruodžio 9 d. patenkino (atliko registracijos veiksmus viešajame registre) Kauno rajono savivaldybės administracijos prašymą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką bei į šį statinį įregistravo Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę, taip pat Kauno rajono savivaldybės turto valdymo patikėjimo teisę (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)). 2017 m. vasario 14 d. pareiškėja centriniam registratoriui pateikė skundą dėl, jos manymu, nepagrįstų teritorinio registratoriaus veiksmų.

Ginčijamu VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. cspr1-65 pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o teritorinio registratoriaus veiksmai buvo pripažinti teisėtais.

15. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi NTKĮ 3 straipsnio 4 dalimi, 5, 6 straipsniais, NTRĮ 4 straipsniu, 9 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 4.262 straipsniu. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes ši aplinkybė yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nes Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011).

Taigi, aptartos įstatymų nuostatos bei paminėta teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi tik išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, ir įregistruoti daiktines teises. Nagrinėjamo ginčo kontekste teismas pabrėžė, kad duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruotas daiktas ir daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu teritorinio ir centrinio registratorių buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka.

Šioje administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų bandžiusi teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti priėmimo – perdavimo aktą, hidrotechninio įrenginio kadastro duomenis arba pačio statinio buvimo vietą, statinio statybos teisėtumą, statinio priklausomumą Lietuvos valstybei, todėl, teismo teigimu, teismas taip pat neturi jokio teisinio pagrindo savarankiškai nagrinėti paminėtų dokumentų pagrįstumo ir teisėtumo klausimų. Teismo vertinimu, pateikti įrodymai neduoda pagrindo konstatuoti, kad buvo nepagrįstai įregistruotas pats daiktas ir, tuo pačiu, įregistruoti akivaizdžiai neteisingi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – t. y. duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, geometrinius parametrus, naudojimo sąlygas ir t. t.

Byloje nėra jokių duomenų, kad kadastro bylą parengė nekompetentingas asmuo ar kitu būdu būtų pažeistos imperatyvios NTKĮ 11 straipsnio nuostatos arba Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų reikalavimai.

16. Teismo vertinimu, teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja apie dalies ginčo statinio patekimą į jos žemės sklypą, kurį ji įgijo nuosavybės teise 2007 metais, turėjo žinoti nuo šio žemės sklypo įgijimo momento. Šame žemės sklype jau nuo 2007 metų nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga (XXI. Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai - Registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, pareiškėja apie statinio dalies buvimą jai priklausančiame žemės sklype turėjo galimybę žinoti, kai 2009 m. kovo 24 d. pasirašė žemės sklypo plane. Ginčo, kad statinys priklauso Lietuvos valstybei, bylos nagrinėjimo metu iš esmės nekilo (pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, jog teritoriniam registratoriui nebuvo pateikti visi statybą leidžiantys dokumentai). Teismas vadovavosi Melioracijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad ginčo statinio savininkas yra Lietuvos valstybė, kadangi nėra jokių kitų duomenų, jog statinys gali priklausyti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

17. Teismas taip pat vadovavosi NTKĮ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 punktu ir įvertinęs 2016 m. lapkričio 25 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos atstovo atsakovui (VĮ Registrų centras Kauno filialui) pateiktą prašymą, taip pat su prašymu pateiktų dokumentų turinį konstatavo, kad jokie esminiai NTKĮ 12, 13 straipsnių reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs ir aplinkybę, jog pareiškėja neginčijo kadastrinių matavimų bylos sprendinių, taip pat statinio statybos ir nuosavybės teisėtumo faktų. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, paneigiantys teritoriniam registratoriui pateiktų dokumentų duomenis (statinio statybos metai – 1986, statinio savininkas – Lietuvos valstybė, patikėjimo teisės turėtojas – Kauno rajono savivaldybė). Šias išvadas taip pat patvirtina ir teismui pateikto 1980 metų Tvenkinio ant Lazduonos upelio vietovės schemos, aiškinamojo rašto, taip pat valstybės turto, perduodamo Kauno rajono savivaldybei, sąrašo duomenys. Teismo teigimu, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad nebuvo pateikta 231 lapas melioracijos įrenginių sąrašo, nėra pakankamas pagrindas skundui patenkinti, kadangi iš pateiktų dokumentų galima tiksliai identifikuoti Lietuvos valstybei priklausantį ginčo statinį ir jo buvimo vietą.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčo išsprendimui aktualu tai, jog 2016 m. gruodžio 9 d. (statinio teisinės registracijos metu) galiojo Statybos techninio reglamento Nr. 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 6 punkto redakcija, kuri nustatė 2 pagrindinės statinių rūšys: pastatai ir inžineriniai statiniai. Viena iš tokių inžinerinių statinių grupių yra hidrotechnikos statiniai (STR 6.2.3 p., 11 p.). STR 11.1 punktas apibrėžė, kad užtvankos priskiriamos hidrotechnikos statiniams. Tai, teismo vertinimu, duoda pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjos žemės sklypo riba teisėtai kerta ginčo statinį ir ši aplinkybė negali būti kliūtimi teritoriniam registratoriui atlikti statinio, esančio privačioje ir valstybinėje žemėje, teisinę registraciją viešajame registre. Teismas pažymėjo, kad teismui pateikti duomenys leidžia teigti, jog 1986 metais hidrotechnikos statinį statė valstybė valstybinėje žemėje, todėl nėra jokio pagrindo abejoti statybos (taip pat ir statytojo) teisėtumu.

19. Teismas vadovavosi NTKĮ 6 straipsnio 3 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.1–4.4. punktais ir nurodė, kad adreso objektu laikomi pastatai ar jų kompleksai, patalpos ir t. t. Šis teisės aktas viešojo administravimo subjektui nesuteikia teisės (kadangi tas nenumatyta) laikyti inžinerinį statinį (hidrotechnikos statinį) adreso objektu. Dėl to teismas laikė nepagrįstais pareiškėjos teiginius apie adreso užtvankai nesuteikimą.

20. Teismas akcentavo, kad nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo Lietuvos valstybė, išviešindama šiuos faktus, tik užtikrina savo nuosavybės teisių apsaugą, taip pat suteikia teisę tretiesiems asmenims gauti patikimą ir teisėtą informaciją apie šias teises, teisių pasikeitimus arba suvaržymus. Be to, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos apie nekilnojamojo daikto įregistravimą bei daiktinių teisių išviešinimą informuoti žemės sklypo savininko. Teismas atkreipė dėmesį, kad apie melioracijos sistemos įrenginio buvimą jos žemės sklype pareiškėja buvo informuota dar 2007 m. liepos 3 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-7627, taip pat 2010 m. kovo 16 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2246, nes šiais administraciniais aktais buvo įtvirtinti jos žemės sklypo apribojimai – specialioji žemės naudojimo sąlyga ir šie administraciniai aktai nurodyti pareiškėjos žemės sklypo registre. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjos informavimas būtų teisiškai niekinis, nes ginčo statinys nuo 1986 metų stovi toje pačioje vietoje, o pačio statinio bei daiktinių teisių išviešinimas Nekilnojamojo turto registre informuotumo prasme tik palengvina pareiškėjos padėtį. Pareiškėjai net ir nesutikus atlikti registraciją, dalis statinio vis tiek liks pareiškėjos žemės sklype (faktinė padėtis nepasikeis). Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad statinio savininkė yra Lietuvos valstybė ir dalis ginčo statinio yra Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė, kaip statinio savininkė, neprivalo duoti Lietuvos valstybei, kaip teritorijos savininkei, sutikimo įregistruoti jai priklausantį ir 1986 metais pastatytą statinį. Jokie teisės aktai tokios situacijos neapibrėžia ir nenustato pareigos atsakovui reikalauti Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. cspr1-65 yra pagrįstas faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, pasirašytas kompetentingų pareigūnų, apskundimo tvarka nurodyta. Dėl to teismas priėjo išvadą, kad jis atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsnių reikalavimus.

22. Apibendrindamas ginčo situaciją teismas konstatavo, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius nepadarė jokių esminių teisės aktų, išvardintų pareiškėjos skunde, reikalavimų pažeidimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Visus likusius pareiškėjos skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui).

III. 23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti pilna apimtimi; priteisti iš atsakovo visas jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nukrypo nuo suformuotos teismų teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir nepagrįstai sprendė, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius nepadarė jokių esminių teisės aktų reikalavimų pažeidimų.

23.2. Nagrinėjamo ginčo atveju nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“, nei 2002 m. rugsėjo 4 d. priėmimo – perdavimo akte Nr. 29 nėra duomenų, iš kurių būtų galima identifikuoti, kad būtent ginčo hidrotechninis statinys tokios sudėties, koks jis yra nurodytas registre, buvo perduotas Kauno rajono savivaldybei patikėjimo teise, o ginčo pastato 2016 m. spalio 14 d. atlikti kadastriniai matavimai, kuriuose nurodyta, kad daiktas yra nekilnojamasis, nurodytas jo unikalus numeris, išmatavimai ir kt., yra nereikšmingi, vertinant byloje esančių dokumentų pakankamumą įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą.

23.3. NTKĮ 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad statiniai formuojami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Ginčo statinys yra hidrotechnikos statinys, kurio statybą reglamentuoja Statybos įstatymas, todėl teisingam ginčo išsprendimui teismas turėjo taikyti ir Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kurios apibrėžia teisę būti statytoju.

23.4. Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise detaliai apibrėžtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalimis, valstybės turtui valdyti yra ne viena valstybės institucija, turinti įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, todėl teismo išvada, kad Lietuvos valstybė, kaip statinio savininkė, neprivalo duoti Lietuvos valstybei, kaip teritorijos savininkei, sutikimo įregistruoti jai priklausantį statinį, šiurkščiai pažeidžia Įstatymo nuostatas, kad už valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo atsako valstybės turto valdytojas, kuriam ši teisė suteikta įstatymu, ginčo atveju – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

23.5. Teismas, nesant tam aiškaus teisinio pagrindo, nepagrįstai konstatavo, kad 2016 m. spalio 14 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, 2002 m. rugsėjo 4 d. Kauno apskrities viršininko sudarytas turto perdavimo aktas Nr. 29, 2002 m. rugpjūčio 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“ ir 2002 m. kovo 1 d. Kauno apskrities viršininko patvirtinti Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys įrodo, kad hidrotechninio statinio statytojas – Lietuvos valstybė. Minėti dokumentai nepatvirtina ir neįrodo nei hidrotechninio statinio (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos teisėtumo, nei daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo Lietuvos Respublikos vardu. Tokio dokumento byloje apskritai nėra. Teismas ignoravo pareiškėjos įrodymus, kad atsakovo sprendimai pažeidžia CK 4.39 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, nes ginčo hidrotechniniai statiniai yra įregistruoti privačiam asmeniui nuosavybės teises priklausančiame žemės sklype. Teismas, neturėdamas tam jokio pagrindo, visiškai nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos žemės sklypui nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga - XXI.

23.6. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo, ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių – atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-287-611/2015). Viešojo administravimo subjekto veikla turi atitikti teisės aktus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas įregistruodamas daiktines teises į ginčo statinį pažeidė teisės aktų (NTRĮ 23 straipsnio 2, 3 d., 29 str. 1 d. 6 p., Statybos įstatymo 3 str. 1 d.) reikalavimus, todėl jo veiksmai negali būti pripažinti teisėtais.

23.7. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad hidrotechninis statinys – Purviškių tvenkinio užtvanka su šachtine vandens pralaida, betoniniais giluminiais šuliniais, gelžbetonine krantine ir kt., sudaro vientisą hidrotechninį statinį, todėl ginčijamo sprendimo pagrindu atliktą registraciją nepagrįstai pripažino teisėta. NTKĮ 2 straipsnio 4 dalis numato, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, t. y. duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas turi būti įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą, remiantis šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis.

Pagal LR aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 6 punktą, statiniai yra skirstomi į gyvenamuosius pastatus, negyvenamuosius pastatus ir inžinerinius statinius. Inžineriniai statiniai pagal paskirtį skirstomi į šias grupes: susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus, hidrotechninius statinius (6.2.3 p.). Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, hidrotechnikos statiniai – tai statiniai ir įrenginiai vandeniui naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti (užtvankos, krantinės, pralaidos, siurblinės, hidroelektrinės, molai, laivybos statiniai, akvedukai, melioraciniai statiniai ir pan.).

Pagal Melioracijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, melioracijos statiniai – melioracijai naudojami įvairūs statiniai (grioviai, slenksčiai, greitvietės, vandens pralaidos, drenažo rinktuvai ir sausintuvai, siurblinės, tvenkinių žemės užtvankos, pylimai, drėkinimo vamzdynai, šuliniai, vandens nuleistuvai ir kiti). Visi hidrotechninio statinio objektai (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)) turėjo būti registruojami kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, nurodant jų identifikacinius duomenis, koordinates ir adresą. Tačiau ginčijamu sprendimu hidrotechninio statinio koordinatės (išskyrus giluminės šachtos) apskritai nėra pažymėtos ir įregistruotos.

Be to, nei iš ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo, nei iš teismo sprendimo išvados nėra visiškai aišku, koks konkrečiai hidrotechninis statinys – užtvanka, krantinė, ar melioracinis įrenginys, kerta/įsiterpia į pareiškėjos žemės sklypą. Nekilnojamojo turto kadastre nėra įregistruoti nei įsiterpiančio statinio identifikaciniai duomenys, nei jo koordinatės. Todėl teismo išvada, kad hidrotechninis statinys teisėtai įsiterpia į pareiškėjos žemės sklypą, yra nepagrįsta.

23.8. Jokių dokumentų, pagrindžiančių tariamą pareiškėjos žinojimą apie užtvanką ir jos faktinę padėtį, Kauno rajono savivaldybė registratoriui nepateikė, todėl atsakovas jų negalėjo nei įvertinti, nei patikrinti. Įrodymų, kad pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybei priklausančiais hidrotechniniais statiniais užstatytą žemės sklypą ir, kad pareiškėjai apie tai buvo žinoma, byloje taip pat nėra. Jokių registruotų nekilnojamojo turto objektų ar objektyviai nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose fiksuotų įrašų dėl valstybei priklausančių statinių, esančių ar įsiterpusių į pareiškėjai perduotą žemės sklypą, bylos dokumentuose nėra. Svarbu ir tai, jog užtvanka įregistruota tik 2016 m. gruodžio 9 d. atsakovo ginčijamu sprendimu, be to, įregistravimo pagrindas – 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, ir tai reiškia, jog pareiškėja, 2007 metais nuosavybės teise įgijusi žemės sklypą, nesant nustatytiems užtvankos kadastro duomenims, be to, galiojant imperatyviai įstatymo nuostatai, kad nuosavybės teisių atkūrimui perduodami tik laisvi, t. y. neužstatyti žemės sklypai, negalėjo žinoti, jog 2016 m. Kauno rajono savivaldybės patikėjimo teise valdomas hidrotechninis statinys bus įregistruotas jai priklausančiame žemės sklype.

23.9. VĮ Registrų centro Kauno filialas nevykdė atsakovui tenkančios bendro pobūdžio pareigos patikrinti dokumentus ir pagal dokumentus, kurie yra nepakankami teisinei registracijai atlikti, įregistravo ginčo statinį. Tokiais veiksmais atsakovas ne tik kad pažeidė NTRĮ 23 straipsnio 2, 3 dalių, 29 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, bet ir CK 4.39 straipsnį, Konstitucijos 23 straipsnį.

23.10. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Nagrinėjamu atveju ši teismų praktikoje suformuota taisyklė yra pažeidžiama. Nepagrįsta yra teismo išvada, kad duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruotas daiktas ir daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu teritorinio ir centrinio registratorių buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Pareiškėja siekė, kad būtų panaikinti atsakovo neteisėtai priimti sprendimai, o ne dokumentai, kurių pagrindu buvo atlikta užtvankos inventorizacija ir padaryti atitinkami įrašai registre. Registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir/ar yra nepakankami teisinei registracijai atlikti. Teisinė registracija gali būti panaikinta ir nenuginčijus dokumentų, kurių pagrindu ji atlikta, jeigu konstatuojama, kad registracijai atlikti tų dokumentų nepakako (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009).

23.11. Dėl ginčijamu sprendimu atliktos teisinės registracijos pareiškėjos teisė naudotis jai priklausančiu žemės sklypu nepagrįstai yra apribojama. Todėl neteisėta ir visiškai nepagrįsta yra teismo išvada, kad hidrotechninio statinio įregistravimas pareiškėjos žemės sklype tariamai pagerino pareiškėjos padėtį. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo principus ir taisykles, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

24. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad visi užtvankos, kaip statinio, objektai turėjo būti registruojami kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, nurodant jų identifikacinius duomenis, koordinates ir adresą. Užtvanka, kaip inžinerinis statinys, yra vientisas statinys, tą pažymėjo ir teismas skundžiamame sprendime. Tuo labiau tokiems statiniams nesuteikiami adresai. Pažymi, kad nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir aiškino teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą. Pažymi, jog, atsižvelgiant į hidrotechninio statinio paskirtį bei Melioracijos įstatymo 3 straipsnio nuostatas, Purviniškių tvenkinio užtvanka gali priklausyti tik Lietuvos valstybei ir todėl buvo perduota Kauno rajono savivaldybei valdyti patikėjimo teise, įgyvendinant tuo metu galiojusio Melioracijos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kita vertus, pareiškėja nepateikė jokių šias daiktines teises paneigiančių įrodymų. Nurodo, kad visiškai nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog ji nežinojo apie Purviniškių tvenkinio užtvanką ir jos faktinę padėtį. Tai paneigia byloje esantys duomenys. Pareiškėja taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad, atlikus hidrotechninio statinio ir jo daiktinių teisių registraciją, jai apribojama teisė naudotis žemės sklypu, sumažėjo žemės sklypo vertė ir pan. Purviniškių tvenkinio užtvankos ir jos daiktinių teisių įregistravimas Nekilnojamo turto registre niekaip nekeičia buvusių faktinių aplinkybių, t. y. užtvanka stovi, toje pačioje vietoje ir įsiskverbia į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, todėl sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir iki registracijos. Atlikus hidrotechninio statinio ir jo daiktinių teisių registraciją, buvo atliktas tik šių faktų išviešinimas. Pareiškėja nepateikė jokios konkrečios normos nurodančios valstybinės žemės valdytojo pareigos duoti sutikimą įregistruoti valstybinėje žemėje esantį Lietuvos valstybei priklausantį statinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Atsakovu nagrinėjamoje byloje yra įtrauktas valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas. Valstybės įmonės Registrų centro struktūroje nuo 2019 m. kovo 1 d. neliko struktūrinių padalinių – filialų. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą proceso šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas šioje byloje keistinas jo teisių perėmėju – atsakovu valstybės įmone Registrų centru.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. cspr1-65 teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Kauno rajono savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti hidrotechninį statinį – Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat Lietuvos Respublikos nuosavybės bei Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teises į šį statinį (I t., b. l. 58).

31. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 28 d. išrašo, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas hidrotechninis statinys – Purviškių tvenkinio užtvanka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir Kauno rajono savivaldybės turto patikėjimo teisė į šį statinį, nurodant, kad nekilnojamojo turto ir daiktinių teisių įregistravimo pagrindais yra: 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla ir Kauno apskrities viršininko parengtas 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo - priėmimo aktas Nr. 29 (I t., b. l. 77–78).

32. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant kadastrinius matavimus, naudojant tinkamus metodus ir priemones, užtikrinančius teisės aktų nustatytų reikalavimų matavimų kokybei patenkinimą, kai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais formuojami nekilnojamieji daiktai ar šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytais atvejais keičiami nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys.

33. Nagrinėjamu atveju ginčo nekilnojamojo daikto kadastriniai duomenys yra nustatyti 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 28 d. išraše nurodyta, kad įrašas apie kadastrinių duomenų įrašymą galioja nuo 2016 m. gruodžio 9 d.

34. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą.

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl Purviškių tvenkinio užtvankos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumo ir pagrįstumo, privalėjo tik patikrinti, ar duomenys apie šį nekilnojamąjį daiktą įrašyti Nekilnojamojo turto registre, atitinka kadastrinius duomenis nustatytus 2016 m. spalio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje. Kadastrinių duomenų nustatymo pagrįstumo klausimas nėra šio nagrinėjamo ginčo dalykas.

36. Nekilnojamojo turto registre registruojamos šios daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą: 1) nuosavybės teisė; 2) turto patikėjimo teisė; 3) valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė; 4) servitutas; 5) uzufruktas; 6) užstatymo teisė (superficies); 7) ilgalaikė nuoma (emphyteusis) (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra valstybės institucijos sprendimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, Kauno apskrities viršininko, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1306 „Dėl turto perdavimo“, parengtas 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo - priėmimo aktas Nr. 29 pripažintinas dokumentu, kuriuo remiantis Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamos daiktinės teisės.

38. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).

39. Vertinant ginčijamų atsakovo sprendimų, kuriais Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos daiktinės teisės į Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar Kauno apskrities viršininko parengto 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo - priėmimo akto Nr. 29 duomenys atitinka Nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis apie Lietuvos Respublikos ir Kauno rajono savivaldybės daiktines teises.

40. Pačiame Kauno apskrities viršininko parengtame 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo - priėmimo akte Nr. 29 nėra nurodyta konkrečių duomenų apie daiktines teises į Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (I t., b. l. 63). Tokių konkrečių duomenų nėra ir kituose byloje esančiuose dokumentuose.

41. Kaip matyti iš minėto akto turinio jame yra nurodyta, kad prie šio akto yra pridedama: Kauno rajono melioruotų žemių pagrindiniai duomenys, 232 lapai; ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašas, 6 lapai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes dėl daiktinių teisių į Purviškių tvenkinio užtvanką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtinimo, minėtų Kauno apskrities viršininko parengto 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo - priėmimo akto Nr. 29 priedų, kurie yra sudėtinė šio akto dalis, nepareikalavo ir jų neištyrė, t. y. nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

42. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

43. Pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs visų įrodymų (Kauno apskrities viršininko parengto 2002 m. rugsėjo 4 d. turto perdavimo - priėmimo akto Nr. 29 priedų), būtinų visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė