AS-602-560-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-560/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00710-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybei, K. T., A. T., L. P., Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, UAB „Urbanistika“ dėl sprendimo panaikinimo ir akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Deliuvis“) bei tretieji suinteresuoti asmenys K. T., A. T. ir L. P. 2012 m. sausio 6 d. su skundu kreipėsi į atsakovą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija), prašydami ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai, patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypai, unikalūs (duomenys neskelbtini) ir kuri įvardinta ir apibrėžta kaip Vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį ir įtvirtinant, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, taip pat ar šio bendrojo plano priėmimo procedūros atitinka įstatymų nuostatas. Taip pat prašė ištirti, ar įstatymų nuostatas atitinka specialaus teritorijų planavimo procesas toje teritorijoje, kurioje yra minėti žemės sklypai, bei įvertinti, ar Panevėžio miesto savivaldybės sprendimai, kuriuose nurodoma, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypai, unikalūs (duomenys neskelbtini), įvardinta ir apibrėžta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, atitinka teisės aktų reikalavimus. Nustačius pažeidimus, prašė panaikinti minėtus aktus.

Pareiškėjas 2012 m. vasario 1 d. su skundu dar kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas ištirti, ar UAB „Urbanistika“, joje dirbantys architektai L. N. bei A. G. ir kiti susiję asmenys buvo tinkamos kvalifikacijos ir rengdami Panevėžio Bendrojo plano sprendinius, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypai, unikalūs (duomenys neskelbtini) ir yra įvardinta ir apibrėžta kaip vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį ir įtvirtinant, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, o taip pat, ar bendrojo plano rengimo ir susijusios procedūros atitiko įstatymų nuostatas.

Inspekcija, atsakydama į pirmąjį skundą, 2012 m. vasario 15 d. rašte Nr. (18.2)-2D-2444 (toliau – ir Inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. raštas) nurodė, kad Bendrojo plano rengimo, viešinimo, svarstymo, derinimo ir priėmimo procedūros atliktos laikantis Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimų ir Bendrojo plano sprendiniai 2008 m. liepos 22 d. suderinti Panevėžio miesto savivaldybės Nuolatinės statybos kompleksinio derinimo komisijoje. Nurodė, kad Bendrojo plano sprendiniuose vizualinio identiteto zona ir istorinis miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis nenustatomas, jie bus nustatomi rengiant Specialųjį planą. Inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. raštu pareiškėjas ir minėti tretieji suinteresuotieji asmenys buvo informuoti, jog Bendrojo plano sprendiniai numato kultūros paveldo vertybių išsaugojimo teritorijas, o konkrečias šių teritorijų ar jų dalių naudojimo sąlygas nustatys Specialusis planas, parengtas vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo reikalavimais. Rašte taip pat pažymėta, kad vykstanti Specialiojo plano rengimo procedūra neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl atsakovas prašo Panevėžio miesto savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento užtikrinti, kad Specialusis planas būtų rengiamas laikantis nustatytų reikalavimų bei imtis priemonių pašalinti Specialiojo plano rengimo pažeidimus ir apie priimtus sprendimus informuoti Inspekciją.

Inspekcija, atsakydama į antrąjį pareiškėjo skundą, 2012 m. vasario 24 d. rašte Nr. (18.2)-2D-2913 (toliau – ir Inspekcijos 2012 m. vasario 24 d. raštas) dar kartą nurodė, kad Bendrojo plano rengimo, viešinimo, svarstymo, derinimo ir priėmimo procedūros atliktos laikantis teisės aktų reikalavimų. Rašte nurodyta, kad planavimo organizatorius apie pradedamą rengti bendrąjį planą, bendrojo plano koncepcijos patvirtinimą, galimybes su ja susipažinti, apie parengtą bendrąjį planą skelbė vietos laikraštyje, savivaldybės interneto tinklalapyje, savivaldybės skelbimų lentose, taip pat nurodė, kam ir kokiu adresu teikti pasiūlymus, pateikė planavimo organizatoriaus, plano rengėjo adresus, telefonus, elektroninio pašto ir interneto tinklalapio adresus. Nurodyta, jog Panevėžio miesto savivaldybės Nuolatinė statybos kompleksinio derinimo komisija 2008 m. liepos 22 d. protokolu Nr. 540 suderino Bendrojo plano (korektūros) sprendinius. Šiuos sprendinius derino visos suinteresuotos žinybos ir visi Nuolatinės statybos komisijos nariai. Bendrojo plano (korektūros) sprendinius, planavimo procedūras peržiūrėjo ir patikrino Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas ir 2008 m. rugpjūčio 26 d. išdavė teigiamą teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 207. Vadovaudamasi šiais dokumentais Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtino Bendrąjį planą. Inspekcijos 2012 m. vasario 24 d. rašte paaiškinta, kad Bendrojo plano sprendiniai numato ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimo teritorijas, tačiau konkrečias šių teritorijų ar jų dalių naudojimo sąlygas nustato specialieji planai, parengti vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo reikalavimais. Pareiškėja taip pat informuota, jog UAB „Urbanistika“ direktoriaus pavaduotojas – vyriausiasis architektas L. N., projekto vadovas A. G. ir kiti specialistai, rengdami Bendrojo plano sprendinius, nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių bendrųjų planų rengimą, ir derinimą ir jų kvalifikacija atitinka teisės aktais nustatytus teritorijų specialistams keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

II. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ (toliau – ir pareiškėjas), nesutikdamas su minėtais Inspekcijos raštais, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2012 m. vasario 15 d. raštu Nr. (18.2)-2D-2444 (toliau – ir Inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. raštas) priimtą sprendimą ta apimtimi, kuria nurodoma, kad Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniais, patvirtintais Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nenustatoma ir kad bendrojo plano rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūros atliktos laikantis teisės aktų reikalavimų;

2) panaikinti Inspekcijos 2012 m. vasario 24 d. raštu Nr. (18.2)-2D-2913 (toliau – ir Inspekcijos 2012 m. vasario 24 d. raštas) priimtą sprendimą ta apimtimi, kuria nurodoma, kad specialistai, rengę Bendrąjį planą, kurio sprendiniai patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reguliuojančių bendrųjų planų rengimą ir derinimą;

3) ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendiniai, patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įvardinta ir apibrėžta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, taip pat ar šio bendrojo plano priėmimo procedūros atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) nuostatas ir nustačius, kad jas pažeidžia, šioje dalyje Bendrojo plano sprendinius panaikinti.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuotieji asmenys K. T., A. T. bei L. P. atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė UAB „Deliuvis“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė sutinkantis tik su pareiškėjo reikalavimu ištirti Bendrojo plano atitiktį įstatymų nuostatoms.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas pažymėjo, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 52 straipsnį teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui<...> tačiau teisminis, tikrai ar tariamai pažeistos teisės, gynybos būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 37, 101, 103 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba. Rėmėsi ABTĮ 5, 15 ir 22 straipsniais bei atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (rėmėsi LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-858-326/2012).

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjo bei trečiųjų asmenų kreipimosi į Inspekciją turinį bei ginčijamų Inspekcijos raštų turinį bei pažymėjo, jog, teismo vertinimu, pareiškėjo ginčijamų Inspekcijos raštų dalys nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Nurodė, jog skundžiami raštai bei jų dalys nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas pareiškėjui, kuris būtų pagrindas administraciniams teisiniams santykiams atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti. Todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti nurodytų raštų motyvuojamąsias dalis apskritai neturėjo būti priimti, o priėmus ir išnagrinėjus bylą iš esmės, administracinė byla turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (rėmėsi ABTĮ 15 str., 101 str. 1 p.; LVAT sprendimais administracinėse bylose Nr. AS8-17/2006, A17-179/2007, Nr. A-525-1959/2012). Pažymėjo ir tai, jog dėl reikalavimo ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas ir nustačius, kad jas pažeidžia, šioje dalyje Bendrojo plano sprendinius panaikinti nurodytina, kad pagal ABTĮ 111 straipsnio nuostatas, prašymas ištirti norminio akto teisėtumą ryšium su individualia byla, yra siejamas su reikalavimu, kad tas norminis aktas būtų taikomas šioje individualioje byloje (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.; 3 d.). Pabrėžė, jog toks reikalavimas dėl atitinkamo norminio akto ryšio su individualia byla, savo ruožtu lemia tai, kad asmuo, kurio subjektinių teisių klausimai sprendžiami individualioje byloje, negali kelti abstraktaus pobūdžio klausimų dėl norminio akto teisėtumo (ABTĮ 110 str.). Pažymėjo, jog aptariamu atveju, tokio asmens keliami klausimai dėl atitinkamo norminio akto teisėtumo turi būti susiję su jo subjektinių teisių išsprendimu, t. y., turi būti susiję su jo subjektinių teisių ar teisėtų interesų gynyba (ABTĮ 5 str.). Apibendrino, jog konstatavus, kad pareiškėjo reikalavimai nenagrinėtini teisme, darytina išvada, kad pastarasis pareiškėjo reikalavimas taip pat negalėjo būti priimtas.

IV. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartimi, pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą (b. l. 179 – 181), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiais 2012 m. vasario 15 d. raštu Nr. (18.2)-2D-2444 bei 2012 m. vasario 24 d. raštu Nr. (18.2)-2D-2913 priimtus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sprendimus bei ištirti Panevėžio miesto bendrojo plano teisėtumą.

Atskirajame skunde pažymi, jog Inspekcija jo skundą išnagrinėjo netinkamai, o tuo atveju, jei ji tai būtų tai padariusi tinkamai, ji būtų priėjusi prie išvados, t. y. kad Bendrojo plano sprendiniai nustato neleistinus ir teisės aktams prieštaraujančius nuosavybės teisės apribojimus pareiškėjui pagal paskirtį naudotis savo žemės sklypu bei atitinkamai būtų kreipusis į Savivaldybę su įpareigojimu šiuos sprendinius panaikinti (ištaisyti) taip, kad jie atitiktų keliamus reikalavimus ir nepažeistų teisėtų pareiškėjo interesų.

Teigia, jog Inspekcijos sprendimai sukėlė jam teisines pasekmes, nes konstatavus, kad Bendrojo plano nuostatos yra teisėtos, Bendruoju planu ir toliau neleistinai pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė. Remiasi ABTĮ 5, 15 ir 22 straipsniais bei pažymi, kad Inspekcija yra viešojo administravimo subjektas, o jos priimtas sprendimas turėjo įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Mano, jog Inspekcijos administracinės procedūros metu priimti sprendimai yra nepagrįsti teisės aktų nuostatomis, todėl dėl jų paduotas skundas vadovaujantis ABTĮ normomis privalo būti nagrinėjamas.

Teigia, jog tokią išvadą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad abiejuose skundžiamuose Inspekcijos raštuose nurodoma, kad juose pateikiami Inspekcijos sprendimai gali būti skundžiami teismui, t. y. pati sprendimą priėmusi institucija pripažįsta, kad sprendimas turi įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Nurodo, jog ginčijamas Inspekcijos sprendimas buvo priimtas atlikus administracinę procedūrą, o Viešojo administravimo įstatyme numatyta, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtus administracinės procedūros sprendimus savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka, todėl mano, kad teismas bylą išnagrinėti privalėjo.

Priduria, jog teismas, nepripažindamas, kad Inspekcijos sprendimai turi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl bendrojo plano teisėtumo ištyrimo taip pat neturėjo būti priimtas. Nurodo, jog Inspekcijos raštai priimti vadovaujantis neteisėtu Bendruoju planu, o pareiškėjo prašymas jį ištirti yra grindžiamas jo teisių ir teisėtų interesų, kuriuos pažeidžia sprendimai, gynimu, taigi yra teisėtas ir pagrįstas. Priduria, jog jo pozicijai atsiliepimu pritarė ir Kultūros departamentas, nurodydamas, jog buvo nesilaikyta Bendrojo plano rengimo procesų etapų procedūrų.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo ginčijamų Inspekcijos raštų dalys nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Teigia, jog skundžiami raštai bei jų dalys nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas pareiškėjui. Mano, jog reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Taip pat nurodo, jog ta aplinkybė, kad abiejuose Inspekcijos raštuose nurodyta, kad juose pateikiami sprendimai gali būti skundžiami teismui, negali pagrįsti išvados, kad paduotas skundas vadovaujantis ABTĮ normomis privalo būti nagrinėjamas, nes kartais būna nelengva nustatyti, kuris viešojo administravimo subjekto atsakymas gali būti skundžiamas administraciniam teismui, o kuris negali būti skundžiamas, todėl galimi netikslumai ar klaidos.

Tikina, jog iš šios administracinės bylos aplinkybių matyti, kad ir teismai ne visais atvejais iš karto, jau skundo priėmimo stadijoje, nustato, ar skundas nagrinėtinas teisme, t. y. šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Deliuvis“ skundą priėmė nagrinėti ir tik, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir nustatęs, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti nurodytų Inspekcijos raštų motyvuojamąsias dalis apskritai negalėjo būti priimti, administracinę bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Priduria, jog Inspekcija pareiškėjo UAB „Deliuvis“ skundų dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) sprendinių, patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, galėjo išvis nenagrinėti, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 4 punktu ir Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-831/3D-868, 8.6 punktu, nes nuo minėto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai.

Pažymi ir tai, jog nesant individualios bylos, kurioje būtų taikomas norminis aktas, kurio teisėtumą prašoma ištirti, negali būti nagrinėjamas ir trečiasis pareiškėjo skundo reikalavimas – ištirti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 dalies teisėtumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, jog su pareiškėjo atskiruoju skundu sutinka iš dalies.

Atsiliepime pažymi, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija pagal kompetenciją tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau Inspekcija 2012 m. vasario 15 d. rašte bei 2012 m. vasario 24 d. rašte dėl visų šių aplinkybių nepasisakė ir jų netyrė, o atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1-9-32 pagrindu savivaldybės administracija pradėjo Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimo procedūras, nenustačius, jog galiojančio plano sprendiniai neatitinka teisės aktų reikalavimų, Inspekcija pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte suteiktą kompetenciją, nepateikė jokių reikalavimų savivaldybei, nors galėjo pareikalauti esamus pažeidimus ištaisyti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau kol nėra atliktas tyrimas ir pažeidimai nenustatyti, akivaizdžiai apsunkinama pažeistų teisių gynyba. Pabrėžia, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad nebuvo tiriama ir pasisakyta ar valstybinę teritorijų planavimo priežiūra atliekančios institucijos tinkamai atliko tikrinimo procedūras, ar ištyrė visas su pateiktais skundais susijusias aplinkybes, o neištyrus šių aplinkybių nebuvo galima spręsti ir prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumo klausimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjo keliami reikalavimai dėl 2012 m. vasario 15 d. raštu bei 2012 m. vasario 24 d. raštu priimtų Inspekcijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais, yra nepagrįsti ir atsakovas nėra pažeidęs pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, nėra priėmęs ginčytino sprendimo, bei negali pakeisti ir Savivaldybės tarybos priimto sprendimo dėl Bendrojo plano. Mano, jog pareiškėjo skundo reikalavimai neturėjo būti teismo priimti, todėl skundžiama teismo nutartis, kuria administracinė byla nutraukta, yra teisėta ir pagrįsta. Pažymi ir tai, jog pareiškėjas buvo pateikęs reikalavimą ištirti Panevėžio miesto bendrojo (korektūros) teisėtumą, o ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašyti administracinio teismo ištirti ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Teigia, jog vertinant tai, kad pareiškėjo reikalavimai dėl Inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. rašte bei 2012 m. vasario 24 d. rašte priimtų sprendimų, nenagrinėjami teisme (ABTĮ 15 str.), pareiškėjo reikalavimas, ištirti Panevėžio miesto bendrojo plano teisėtumą, negali būti nagrinėjamas, nes nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.).

Tretieji suinteresuotieji asmenys K. T., A. T. ir L. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti.

Atsiliepime pažymi, jog Inspekcijai nesikreipus į Panevėžio miesto savivaldybę su prašymu panaikinti bendrojo plano sprendinius, pažeidžiančius pareiškėjo, o taip pat ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teises, įgyvendinti savo nuosavybės teisės ir vykdyti statybų ginčo teritorijoje negali ne tik pareiškėjas, bet ir tretieji suinteresuotieji asmenys. Nurodo, jog šią aplinkybę patvirtina tai, kad Panevėžio miesto savivaldybė 2012 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 8A- 18.13-388 motyvuodama Bendrojo plano sprendiniais, uždraudė šioje teritorijoje statybą.

Pažymi, jog vienas iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų – K. T. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybę, kuri 2012 m. vasario 13 d. išdavė jam statinio specialiuosius architektūros reikalavimus, įgalinančius žemės sklype Nr. 2701/0029:4, esančio ginčo teritorijoje, vykdyti statybą, tačiau vėliau ta pati Panevėžio miesto savivaldybė raštu Nr. 8A-18.13-388 nurodė, kad panaikina 2012 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 8A-18.13-388, kuriuo išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus, nes pagal Bendrojo plano sprendinius Žemės sklypas yra konservacinės paskirties teritorijoje, kurioje jokia statyba negalima.

Priduria, jog analogišką sprendimą motyvuodama Bendrojo plano sprendiniais Savivaldybė priėmė 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. 8A-18.14.-784 gavusi A. T. prašymą išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus statybos darbų žemės sklype vykdymui. Argumentuoja, jog atsižvelgus į tai, kad visų trečiųjų suinteresuotųjų asmenų ir pareiškėjo žemės sklypai yra toje pačioje teritorijoje, akivaizdu, kad Bendrasis planas nustato apribojimus ne tik UAB „Deliuvis“, bet ir tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims, o Inspekcijos argumentai, kad Bendrasis planas tik siūlo tokią paskirtį, yra niekaip nepagrįsti.

Nurodo, jog sutinka su pareiškėjo argumentu, kad Inspekcijos sprendimai sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui, o taip pat ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nes Inspekcijai konstatavus, kad Bendrojo plano nuostatos yra teisėtos, Bendrojo plano sprendiniai ir toliau liko galioti. Pažymi ir tai, jog Inspekcija priėmė sprendimą atlikusi administracinę procedūrą, t. y. išnagrinėjusi pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų skundą. Nurodo, jog galimybė apskųsti šį sprendimą yra numatyta ir pačiame sprendime, ir ABTĮ, ir Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnyje, todėl tretieji suinteresuotieji asmenys sutinka su pareiškėjo argumentais, kad teismas, nutraukdamas bylą, atsisakė nagrinėti jo kompetencijai priskirtą skundą ir ginti pareiškėjo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Be to, teismas ne tik turėjo nagrinėti bylą ir panaikinti Inspekcijos priimtus sprendimus, bet taip pat tenkinti ir pareiškėjo prašymą dėl bendrojo plano sprendinių teisėtumo ištyrimo, nes būtent dėl Bendrojo plano neteisėtai patvirtintų sprendinių pareiškėjas ir tretieji suinteresuotieji asmenys neturi galimybės įgyvendinti savo nuosavybės teisės visa apimtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Deliuvis“ ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jo inicijuota administracinė byla, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas su skundais kreipėsi į atsakovą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, prašydamas ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai ta apimtimi, kuria įvardyta ir apibrėžta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, taip pat – šio bendrojo plano priėmimo procedūros atitinka įstatymų nuostatas. Be to, pareiškėjas prašė ištirti, ar Bendrąjį planą rengę architektai turėjo tinkamą kvalifikaciją bei Bendrojo plano rengimo metu nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Alternatyviai, t. y. nustačius pažeidimus, pareiškėjas prašė Inspekcijos panaikinti minėtus aktus.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo ginčytos atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 15 d. ir 2012 m. vasario 24 d. raštų dalys, kuriomis atsakyta į minėtus pareiškėjo skundus, jam nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, todėl ir jo tariamai pažeistos teisės bei teisėti interesai negali būti apginti, o pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti nurodytų raštų motyvuojamąsias dalis apskritai neturėjo būti priimti nagrinėti. Be to, nustačius, kad pareiškėjo reikalavimai nenagrinėtini teisme, nagrinėti negalėjo būti priimtas ir jo reikalavimas ištirti, ar Bendrasis planas atitinka įstatymų normas.

Pareiškėjas su tokiu teismo pateikiamu išaiškinimu nesutinka, argumentuodamas, jog ginčijamų raštų dalys jam sukelia teisines pasekmes, o būtent – dėl (jo manymu) neteisėtų Bendrojo plano sprendinių yra pažeidžiamos jo nuosavybės teisės, t. y. ribojama jo teisė naudoti nuosavybės teise turimą žemės sklypą pagal jo paskirtį.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Pagal

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS525-540/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS146-391/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858 – 671/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo ginčijamų raštų dalys nesukėlė jam teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo skundas nėra administraciniams teismingas teismams.

Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija pagal kompetenciją tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad nustačiusi šio straipsnio 1 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus, reikalauja juos ištaisyti šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, nesilaikantiesiems reikalavimų taiko administracinio poveikio priemones.

Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis savo ruožtu numato, jog administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.

Viešojo administravimo 34 straipsnis, be kita ko, numato, jog administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu.

Viešojo administravimo 36 straipsnis įtvirtina, jog asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Iš pareiškėjo Inspekcijai pateiktų skundų (b. l. 40 – 47; 48 – 54) turinio matyti, jog jis inter alia prašė ištirti, ar Bendrojo plano, kuris yra teritorijų planavimo dokumentas (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), sprendiniai, taip pat šio bendrojo planavimo priėmimo procedūros atitinka įstatymų nuostatas, be to, pareiškėjas prašė ištirti, ar Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (direktoriaus) vykdomas specialusis planavimas atitinka įstatymų numatytus reikalavimus, o nustačius pažeidimus, ginčijamus sprendimus panaikinti ir specialiojo planavimo procedūras sustabdyti, siedamas minėtus pažeidimus su savo, kaip žemės sklypo, kurį įtakoja Bendrojo plano sprendiniai, savininko teisių suvaržymu. Taigi, suprastina, jog pareiškėjas siekė, kad atsakovas Inspekcija, kaip valstybinę teritorijų priežiūrą atliekanti institucija, savo kompetencijos ribose atliktų teisinę reikšmę turinčius veiksmus. Todėl teismas turi išnagrinėti, ar viešojo administravimo subjektas tinkamai įgyvendino savo kompetenciją, ar jo veiksmai ir sprendimai yra teisėti, toks nagrinėjimas neabejotinai yra administracinės bylos dalyku. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu pareiškėjas iš esmės inicijavo administracinę procedūrą Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, todėl atsakovo 2012 m. vasario 15 d. raštas Nr. (18.2)-2D-2444 ir 2012 m. vasario 24 d. raštas Nr. (18.2)-2D-2913, kuriais buvo užbaigta ši administracinė procedūra ir išnagrinėti pareiškėjo skundai, laikytini administracinės procedūros sprendimais (Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnis), skųstinais pagal Viešojo administravimo 36 straipsnį. Pridurtina, jog tai buvo nurodyta ir pačiuose ginčijamuose Inspekcijos raštuose, pažymint, kad jie vadovaujantis Viešojo administravimo 36 straipsniu, asmens pasirinkimu gali būti skundžiami Administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kritiškai vertintini pirmosios instancijos teismo abstraktaus pobūdžio teiginiai, jog ginčijami raštai nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių bei nebūtų lėmę pareiškėjo pažeistų teisių bei teisėtų interesų apgynimo. Šiuo aspektu nurodytina, jog pareiškėjas nurodė aplinkybes, sudarančias skundo pagrindą, pareiškėjas minėtomis aplinkybėmis grindžia šioje byloje savo reikalavimo teisę, būtent pareiškėjas paaiškino, kad yra žemės savininku to sklypo, kuris pagal ginčytus Bendrojo plano sprendinius, privalėjo išlikti neužstatytas, tokiu būdu suvaržoma pareiškėjo daiktinė teisė. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad minėti Bendrojo plano sprendiniai, turi tiesioginės įtakos ir būsimam specialiajam planui, būtent kuriuo, kaip teigia Inspekcija bus nustatyta miesto vizualinio identiteto zona ir istorinis miesto dalies pozonis, nes įstatymiškai įtvirtina, jog specialiųjų planų sprendiniai turi, be kita ko, neprieštarauti galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams (Teritorijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas nurodė aplinkybes, kuriomis grindė materialinį suinteresuotumą jam kreipiantis į Inspekciją su skundu bei į teismą. Todėl teismas turėjo išnagrinėti bylą iš esmės ir tuomet tik galėjo nuspręsti, ar pareiškėjas turi reikalavimo teisę, nes proceso įstatymas nepriskiria šių aplinkybių prie procesinių prielaidų, kurioms esant galima atsisakyti priimti skundą ar bylą nutraukti.

Pridurtina, jog nepagrįstai nutraukus bylą ir tokiu būdu neišnagrinėjus ginčytų raštų dalių, nepagrįstai buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjo reikalavimo teismui ištirti, ar Bendrojo plano sprendiniai atitinka įstatymų nuostatas (norminio teisės akto teisėtumo tyrimas), konstatuojant, jog jis nagrinėjamu atveju nesietinas su pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų gynyba konkrečioje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 15 d. raštas Nr. (18.2)-2D-2444 ir 2012 m. vasario 24 d. raštas Nr. (18.2)-2D-2913 galėjo būti ginčijami administraciniam teismui. Kartu darytina išvada, jog netyrus ginčijamų aktų teisėtumo, buvo nepagrįstai atsisakyta ir spręsti klausimą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo konkrečioje byloje.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkinamas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartis, kuria administracinė byla buvo nutraukta, panaikinama, bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvius“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti, perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti administracinę bylą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius