2022-05-04 Nr. BB-3173-1-01-1-60788-2017-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-124-719/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60788-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;

1.2.4.4.1; 1.2.26.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 52 MGL (2600 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestas, nukentėjusiojo M. N. atstovės advokatės Editos Bumblienės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendis pakeistas.

Pakeista nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusiajam M. N. padarytas cheminis akių ragenų ir junginių nudegimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nustatant, kad M. N. padarytas cheminis akių ragenų ir junginių nudegimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį paskirta 52 MGL (2600 Eur) dydžio bauda ir A. L. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), A. L. įpareigotas laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba būti užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. L. pagal BK 284 straipsnį ir BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 13 d. apie 9.20 val. viešoje vietoje – kelyje prie Sietyno g. 9, Vilniuje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – rodė nepagarbius gestus, grasino panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. N., po to pipirinių dujų balionėliu tyčia papurškė M. N. į veidą, dėl to pastarajam buvo padarytas cheminis akių ragenų ir junginių nudegimas, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip savo tyčiniais veiksmais, elgdamasis įžūliai, viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. L., nukentėjusiojo M. N. atstovės advokatės apeliacinius skundus, pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, teismas nepagrįstai sureikšmino medicininių dokumentų apžiūros protokole pateiktą specialisto išvadą, išsamiai neįvertino eksperto ir specialistų gydytojų parodymų, jų parodymų nesugretino su kitais byloje esančiais įrodymais ir nepašalino juose esančių prieštaravimų, o išvadą dėl byloje nustatytų aplinkybių iš esmės grindė fragmentišku atskirų bylos duomenų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs medicininių dokumentų apžiūros protokole pateiktą specialisto išvadą, eksperto J. M. Paliulio ir specialisčių gydytojų J. J., L. A. parodymus, nukentėjusiojo pateiktus gydytojo oftalmologo konsultacijų duomenis, atlikus kompleksinę teismo medicinos ekspertizę, ekspertizės akte Nr. PEKG 7(53)/2021 (01) pateiktas išvadas, specialisto gydytojo oftalmologo A. R. apeliacinės instancijos teisme duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad byloje nustatyta, jog, A. L. pipirinių dujų balionėliu tyčia papurškus M. N. į veidą, pastarajam buvo padarytas cheminis akių ragenų ir junginių nudegimas, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes A. L. atlikti neteisėti veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne tik pagal BK 284 straipsnį, bet ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. L. gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžius ir, pritaikius BK 28 straipsnio 1, 2 dalis, A. L. baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami A. L. kaltu pagal BK 284 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismas – ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nuosprendžius grindė prielaidomis, o ne įrodymų visumos analize, įrodymus vertino apibendrintai, atsietai vieną nuo kito, padarė esminių klaidų dėl įrodymų turinio, nepašalintas abejones vertino nuteistojo nenaudai ir taip pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Padaryti pažeidimai suvaržė įstatymų garantuojamas nuteistojo teises, sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Abu teismai iš esmės nenagrinėjo ir netyrė įvykio situacijos atitikties būtinosios ginties sąlygoms, netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų.

3.2. Baudžiamojoje byloje nėra ginčo, kad konfliktas tarp A. L. ir M. N., kurio metu M. N. išsitraukė iš automobilio bagažinės žolės riedulio lazdą ir pribėgęs du kartus trenkė A. L. į kairę ranką, po to A. L., vieną kartą gindamasis, papurškė M. N. ašarinių dujų, įvyko viešoje vietoje, kelyje (šalikelėje) prie Sietyno g. 9, Vilniuje. Vis dėlto, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, joje atskleistais viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiais, pripažįstant A. L. kaltu pagal BK 284 straipsnį, turėjo būti neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad būtent jo konkretūs veiksmai šokiravo ir išgąsdino aplinkinius, dėl tokių jo veiksmų kilo sumaištis, tokie veiksmai buvo pavojingi aplinkiniams bei aplinkai ir aiškiai peržengė privataus konflikto ribas, be to, jis suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, kad sutrikdys, ir norėjo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Šią bylą nagrinėję teismai nurodytų A. L. inkriminuotos BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių neginčijamai nenustatė ir neįrodė, apsiribojo bendro pobūdžio frazėmis ir konstatavo, kad A. L. savo įžūliu elgesiu viešoje vietoje – rodydamas nepagarbius gestus, konflikto metu išsakydamas grasinimus panaudoti fizinį smurtą, papurkšdamas ašarinių dujų M. N. į veidą – sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3.3. Byloje nenustatytas nė vienas pašalinis asmuo, kuris būtų girdėjęs A. L. ir M. N. pokalbį, tariamus nuteistojo grasinimus panaudoti fizinį smurtą, matęs nuteistojo M. N. neva rodytus nepagarbius gestus. Šių aplinkybių, be A. L. nuteisimu suinteresuoto M. N. parodymų, nepatvirtina jokie bylos duomenys, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, šios jokiais duomenimis nepatvirtintos aplinkybės, įvertintos kaip A. L. įžūlus elgesys, jam negalėjo būti inkriminuotos ir turėjo būti pašalintos iš kaltinimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuosprendžius grįsdami nurodytomis, nepatvirtintomis ir abejotinomis aplinkybėmis, pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus ir padarė esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.

3.4. Byloje taip pat nepatvirtinta, kad nustatyti A. L. veiksmai, panaudojant ašarines dujas prieš M. N., būtų peržengę privataus konflikto su pastaruoju ribas, būtų nukreipti į aplinkinius ir aplinką, siekiant sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad ne A. L. užpuolė nukentėjusįjį, pirmas prieš A. L. fizinį smurtą panaudojo pats M. N. – išsiėmė iš automobilio bagažinės žolės riedulio lazdą ir ja du kartus trenkė A. L. per kairę ranką. Taigi A. L. veiksmai, papurškiant ašarinių dujų M. N., buvo nukreipti ne į aplinkinius ar aplinką, o buvo išprovokuoti pavojingos jam situacijos ir nukreipti į konkretų pavojaus šaltinį – su juo konfliktuojantį ir prieš jį be jokios priežasties smurtaujantį M. N.. A. L. veiksmų paskatos buvo asmeninės, nebuvo peržengtos privataus konflikto ribos ir sukeltas pavojus visuomenei ar aplinkiniams žmonėms. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. L. veiksmuose nėra būtinojo subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.

3.5. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai liudytojo V. M. parodymus vertino selektyviai, todėl padarė esminių klaidų dėl jo parodymų turinio. Priešingai skundžiamuose nuosprendžiuose padarytoms prielaidoms, V. M. nenurodė, kad būtent dėl A. L. veiksmų jis būtų pasijutęs nesaugiai ar būtų šokiruotas. Šis liudytojas parodė, kad, prasilenkdamas su gatvėje sustojusiais nuteistojo ir nukentėjusiojo automobiliais, jis pamatė, kad vienas vairuotojas pasiėmė lazdą galimai iš automobilio bagažinės ir, laikydamas ją rankoje, bėgo prie kito vairuotojo, o pastarasis nuo vyriškio su lazda bėgo link savo automobilio. V. M. teigimu, šis vaizdas jam sukėlė neigiamas emocijas, jį šokiravo, todėl jis paskambino ir pranešė apie šį įvykį policijai. Negana to, V. M. parodė, kad jam susidarė įspūdis, jog „Toyota“ vairuotojas, t. y. A. L., šio įvykio metu yra nukentėjęs. Iš šių liudytojo V. M. parodymų akivaizdu, kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo sutrikdyta ne A. L., o išimtinai tik M. N. veiksmais. Be kita ko, V. M. aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad nematė ašarinių dujų papurškimo fakto. Taigi, skundžiamuose nuosprendžiuose padarytos išvados, kad A. L. veiksmai, papurškiant ašarinių dujų M. N., šokiravo minėtą liudytoją, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

3.6. Bylą nagrinėję teismai visiškai nevertino ir neatsižvelgė taip pat į tai, kad konfliktas truko labai trumpą laiko tarpą, vos porą minučių, tai tik dar kartą patvirtina, kad A. L. veiksmai neperžengė privataus konflikto ribos, dėl jo veiksmų nebuvo sukeltas joks pavojus visuomenei ar aplinkiniams žmonėms ir jis neturėjo tyčios, tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Priešingai nei teigiama nuosprendžiuose, dėl A. L. veiksmų šiuo atveju nekilo BK 284 straipsnyje nustatytų padarinių – nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad M. N. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šis teismas didesnę įrodomąją reikšmę suteikė ekspertizės akte Nr. PEKG 7(53)/2021 (01) pateiktoms išvadoms, negretino, nevertino ir neanalizavo jų su visuma kitų byloje esančių įrodymų, jas aiškino tendencingai, padarė esminių klaidų dėl išvadų turinio.

3.8. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 12 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialiųjų žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AB-50-1).

3.9. Priešingai apeliacinės instancijos teismo teiginiams, ekspertizės akte yra pateikiamos ne kategoriškos, o tik tikėtinos išvados – „M. N. po akių nudegimo nemažą laiko tarpą (komisijos nuomone – virš 10 dienų) turėjo būti sutrikusi akių funkcija“. Be to, sprendžiant iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, jos padarytos neturint objektyvių duomenų apie M. N. tolesnį gydymą iš karto po įvykio iki jo apsilankymo 2018 m. sausio 24 d. pas oftalmologą (oftalmologo konsultacijos).

3.10. Pats nukentėjusysis parodė, kad po įvykio du mėnesius (iki paminėtos oftalmologo konsultacijos) į jokį gydytoją nesikreipė, visą tą laiką dirbo. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo buvo ignoruotos. Nepateikiant jokių motyvų, nepagrįstai šio teismo buvo atmesti ir liudytojų gydytojų specialistų J. M. Paliulio, J. J. ir L. A. kasaciniame skunde išdėstyti parodymai, kurie taip pat patvirtina, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, kad M. N. sveikata, A. L. papurškiant jam ašarinių dujų, buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų terminui.

3.11. Kadangi byloje yra esminių abejonių dėl to, kokiam laikotarpiui buvo sutrikdyta M. N. sveikata, yra tik tikėtinos, bet ne kategoriškos ekspertizės akto išvados, neginčijamai nepašalinančios nurodytų abejonių, šios abejonės turėjo būti vertinamos A. L. naudai, jam negalėjo būti inkriminuota BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika ir jis negalėjo būti nuteistas už šios veikos padarymą.

3.12. Abiejų instancijų teismai, be kita ko, netinkamai aiškino BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, padarė bylos faktinėms aplinkybėms neatitinkančias išvadas, dėl to, nepripažindami A. L. veiksmų kaip padarytų veikiant būtinosios ginties sąlygomis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.13. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018).

3.14. Minėta, kad abiejų instancijų teismai pripažino, jog ne A. L., o būtent M. N. pirmas panaudojo fizinį smurtą prieš A. L.. Specialisto išvada Nr. G 3719/2017 (01) ir 2018 m. birželio 7 d. apžiūros protokolu nustatyta, kad M. N. veiksmais A. L. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jis pasireiškė kairės alkūnės sumušimu su alkūninio nervo pažeidimu. M. N. baudžiamojoje byloje Nr. 1-2784-988/2018 priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnyje, 138 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. A. L. apklausiamas parodė, kad M. N. smūgiai buvo nukreipti į jo galvos sritį ir, jei jis nebūtų prisidengęs galvos kaire ranka, tikėtina, kad jam M. N. veiksmais būtų padarytas sunkesnis sveikatos sutrikdymas. Šios aplinkybės patvirtina, kad M. N. veiksmai buvo nukreipti į A. L. sužalojimą, buvo agresyvūs ir pavojingi, dėl to A. L. buvo priverstas gintis, papurkšdamas M. N. ašarinių dujų. Šią bylą nagrinėję teismai, neįvertindami paminėtų aplinkybių su visuma kitų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindami apibendrintai ir atsietai, selektyviai vertindami atskiras liudytojo V. M. parodymų dalis, o kitus įrodymus – A. L. parodymus, jo į bylą pateiktą įvykio metu užfiksuotą fotonuotrauką – atmesdami, padarė nepagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neatitinkančią ir pačių teismų nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad A. L. ašarinių dujų panaudojimo metu nukentėjusiojo veiksmai neatitiko kėsinimosi pavojingumo.

3.15. A. L. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad M. N., sudavęs jam du smūgius, toliau artinosi prie jo, laikydamas žolės riedulio lazdą rankoje. A. L. bandant pasitraukti link savo automobilio ir į jį įsėsti, M. N., priartėjęs prie jo, vėlgi užsimojo lazda, dėl to A. L., pagrįstai manydamas, kad jam vėl gali būti suduota, kad gali būti apgadintas jo automobilis, iš automobilio durelių pasiėmė ašarinių dujų balionėlį ir vieną kartą jomis papurškė M. N., siekdamas apsiginti nuo pastarojo panaudoto ir kėsintosi panaudoti fizinio smurto, apginti automobilyje esančius savo mažamečius vaikus ir apginti savo turtą – automobilį. Tokią A. L. nurodytą įvykio eigą patvirtina liudytojo V. M. parodymai, taip pat A. L. į bylą pateikta fotonuotrauka, kurioje užfiksuotas M. N., prie savęs laikantis žolės riedulio lazdą. Paminėti nustatyti M. N. veiksmai neabejotinai patvirtina, kad jis siekė pažeisti ir pažeidė BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – nesunkiai sutrikdė A. L. sveikatą, taip pat įrodo, kad M. N. kėsinimasis buvo pavojingas ir realus, t. y. egzistavo iš tikrųjų, o ne buvo išgalvotas A. L..

3.16. Be to, priešingai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, bylos aplinkybės patvirtina, kad M. N. kėsinimasis buvo jau prasidėjęs ir dar nebuvo nutrūkęs – M. N., du kartus sudavęs A. L. žolės riedulio lazda, šios lazdos nepasidėjo atgal į automobilio bagažinę, jos nenumetė ant žemės, o toliau šią lazdą laikė rankoje, artinosi prie A. L. ir, priėjęs prie pastarojo automobilio, dar kartą užsimojo lazda. Šios aplinkybės nustatytos tiek V. M. parodymais, tiek jau minėtoje fotonuotraukoje užfiksuotais duomenimis. A. L. veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą M. N. žalojimą, jis neturėjo tyčios ir siekio naudoti prieš M. N. fizinį smurtą, jį sužaloti. Taigi A. L. veiksmai buvo padaryti esant aiškiai būtinosios ginties situacijai. Nuteistojo gynybai naudotos priemonės – papurškiant vieną kartą M. N. ašarinėmis dujomis – visiškai atitiko M. N. kėsinimosi pobūdį ir intensyvumą bei jo paties A. L. padarytą žalos dydį sveikatai.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. L. gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nešališkai ištyrė ginčijamas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių ir savo baigiamuosiuose aktuose padarė teisingas, byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas. Visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti tinkamai, priimtame sprendime dėl jų pateiktos motyvuotos išvados. Nors nuteistasis ir jo gynėjas su teismo išvadomis nesutinka, tačiau nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos.

4.2. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai – įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios ar vandališki veiksmai. Konstatuojant viešosios tvarkos pažeidimą, pakanka nustatyti bent vieną iš paminėtų būdų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad viešoji tvarka nagrinėjamoje byloje buvo sutrikdyta įžūliu A. L. elgesiu. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai, net ir ne žmonių minioje, reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).

4.3. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes A. L. dienos metu viešoje vietoje, kelyje prie Sietyno g. 9, Vilniuje, rodė nepagarbius gestus, grasino panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. N., po to tyčia papurškė pastarajam pipirinių dujų balionėliu į veidą. Faktą, kad ne tik M. N., bet ir A. L. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, taip pat patvirtina ir tai, jog tarpusavyje konfliktuojančių asmenų moralės požiūriu nepriimtinus veiksmus matė liudytojas V. M., šis buvo šokiruotas tokio elgesio, pasijuto nesaugiai, todėl skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir informavo apie įvykį, be to, nuteistojo automobilyje sėdėjo mažamečiai vaikai, jie, paties A. L. teigimu, buvo išsigandę, verkė. Taigi, A. L. įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, akivaizdžiai pažeidė nustatytas elgesio normas, sutrikdė rimtį, sudarydamas aplinkiniams nesaugios aplinkos įspūdį.

4.4. Nusikalstama veika, nustatyta BK 284 straipsnyje, padaroma tiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje nustatytų A. L. atliktų veiksmų pobūdis, trukmė ir intensyvumas, pasirinkta vieta agresijai demonstruoti patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai suprato, jog dėl tokių veiksmų gali būti sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

4.5. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ne tik tai, kad A. L. savo veiksmais nesutrikdė viešosios tvarkos, bet ir tai, kad veikė esant būtinosios ginties sąlygomis.

4.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisė į būtinąją gintį nekyla, kai yra konfliktinė muštynių situacija, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų konfliktavusių pusių veiksmus įvykio metu, pagrįstai konstatavo, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis, aiškindamiesi situaciją, atliko agresyvius, puolamojo pobūdžio smurtinius veiksmus. Po smūgių A. L. sudavimo M. N. nebeatliko jokių pavojingų veiksmų, nuo kurių A. L. turėjo gintis. Jokio tiesioginio realaus pavojaus nei A. L., nei jo vaikams nebuvo, nes neteisėti nukentėjusiojo M. N. veiksmai iš esmės jau buvo nutrūkę.

4.7. Vilniaus apygardos teismas, papildomai nuteistojo A. L. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teisme ištirtus ir naujai gautus duomenis, motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkesnis sveikatos sutrikdymas, nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, darydamas išvadas dėl nukentėjusiajam M. N. padaryto sveikatos sutrikdymo masto, apeliacinės instancijos teismas labai kruopščiai išanalizavo byloje esančius medicininius dokumentus, gydytojų specialistų bei ekspertų paaiškinimus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu ir priimtame savo baigiamajame akte pateikė motyvuotas išvadas dėl šių įrodymų vertinimo.

5. Nukentėjusiojo M. N. atstovė advokatė E. Bumblienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. L. gynėjo kasacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendį nepakeistą; priteisti iš A. L. nukentėjusiajam M. N. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą. Nukentėjusiojo atstovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įrodymų vertinimo teisingumą. Apygardos teismas priimtame nuosprendyje ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, pagrindo išvadai, kad šis teismas esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ignoravo svarbias bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nėra. Teismų nuosprendžių turinys patvirtina, kad teismai liudytojo V. M. parodymus vertino ne selektyviai, bet visapusiškai, be to, su visuma kitų byloje esančių įrodymų. Priimtuose nuosprendžiuose ne tik išnagrinėti atskirų liudytojų parodymai, bet ir įvertinta bylos įrodymų visuma, visus reikšmingus faktus sujungiant į loginę visumą. Aplinkybė, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas – teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

5.2. Abiejų instancijų teismai nuteistojo A. L. veiksmus – šviesiu paros metu viešoje vietoje, kilus abipusiam žodiniam konfliktui tarp nuteistojo A. L. ir nukentėjusiojo M. N., nepagarbių gestų rodymą, išsakytus grasinimus panaudoti fizinį smurtą, ašarinių dujų papurškimą M. N. į veidą – pagrįstai įvertino kaip nuteistojo įžūlų elgesį, pažeidžiantį viešąją tvarką. Juolab kad A. L. viešoje vietoje ne tik panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. N., bet dėl tokių jo veiksmų pašalinis asmuo – byloje kaip liudytojas apklaustas V. M. – liko šokiruotas, jautėsi nepatogiai, iškvietė specialiąsias tarnybas.

5.3. Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įžūlūs veiksmai viešojoje vietoje gali pasireikšti tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Pats fizinio smurto prieš kitą asmenį panaudojimas viešojoje vietoje savaime sutrikdo visuomenės (konkrečiau, jos nario, t. y. nukentėjusiojo) rimtį, nepriklausomai nuo to, ar naudojamą smurtą matė kiti asmenys, ar jiems kilo pasekmių.

5.4. Bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai, priešingai nei skunde nurodo kasatorius, priimtuose nuosprendžiuose išsamiai atskleidė A. L. kaltės turinį. Tai, kad nuteistasis A. L. suprato, jog jo veiksmais bus sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, patvirtina konflikto pobūdis, jo trukmė, fizinio smurto panaudojimas – smurto apimtis. Kasacinio skundo teiginiai, kad esą A. L. neturėjo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, yra deklaratyvūs ir prieštarauja teismų nustatytoms bylos aplinkybėms, kurios patvirtina būtent tokią jo kaltės formą.

5.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. L. veiksmų paskatos buvo asmeninės, nebuvo peržengtos privataus konflikto ribos, nebuvo sukeltas joks pavojus visuomenei ar aplinkiniams žmonėms, konfliktas truko trumpą laiko tarpą. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013). BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika gali būti padaroma dėl įvairių paskatų, tarp jų ir asmeninių, šio nusikaltimo motyvai gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013).

5.6. Šiuo atveju svarbu tai, kad nuteistasis A. L. suvokė, jog jo veiksmai – ašarinių dujų panaudojimas tuo metu, kai jokio pavojaus nebuvo (kai nukentėjusiojo veiksmai neatitiko nei kėsinimosi pavojingumo, nei akivaizdumo, pastarasis iš esmės buvo nutrūkęs), atliekami ne gynybos, bet puolimo tikslais. A. L., darydamas pavojingą veiką, suvokė pavojingą šių veiksmų pobūdį nukentėjusiojo M. N. sveikatai, o padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma – numatė galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas), tačiau tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, siekė bet kurių iš jų atsiradimo. Taigi A. L. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Jei A. L., suvokdamas savo elgesio faktinę pusę ir numatydamas galimus padarinius, nenorėjo pažeisti viešosios tvarkos, tai vis tiek elgėsi abejingai, sąmoningai leido padariniams kilti.

5.7. Konflikto trukmė, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį, taip pat neturi teisinės reikšmės. Be to, kasacinio skundo teiginiai apie trumpą konflikto trukmę prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms (konfliktas tęsėsi nuo pat kilusios avarinės situacijos kelyje) ir nepaneigia nustatyto A. L. padaryto viešosios tvarkos pažeidimo fakto.

5.8. Kasatoriaus teiginius, kad liudytoją šokiravo ne nuteistojo A. L., bet nukentėjusiojo M. N. veiksmai, paneigia Bendrojo pagalbos centro 2017 m. rugsėjo 13 d. garso įraše užfiksuotos V. M. nurodytos aplinkybės: „Matau Sietyno gatvėje prie darželio „Delfinukas“ muštynes“; „du asmenys, vienas su lazda, dabar vienas į mašiną įšoko ir bando pasišalinti iš įvykio vietos“, taip pat liudytojo V. M. 2018 m. liepos 3 d. apklausos metu duoti parodymai, kad pamatyto konflikto vaizdas jam sukėlė neigiamas emocijas, supykdė, šokiravo, jis išsigando ir susirūpino, kad šie du vyrai vienas kito nesužalotų, neužmuštų, todėl jis iškvietė policiją. Be to, šis liudytojas, apklausiamas 2018 m. rugsėjo 24 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-2784-988/2018, parodė, kad jį dar labiau šokiravo tai, jog vienas iš įvykio dalyvių (A. L.) vaikus vežė į darželį, „tėvai, veždami vaikus į darželį, užsiima tuo, kuo nereikia“.

5.9. Priešingai kasacinio skundo argumentams, teisingai byloje buvo nustatytas ir nukentėjusiajam M. N. A. L. neteisėtais veiksmais padaryto sveikatos sutrikdymo mastas bei pagrįstai A. L. veiksmai papildomai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs specialistų J. M. Paliulio, J. J., L. A. parodymus, byloje esančią 2018 m. kovo 22 d. specialisto išvadą, taip pat nukentėjusiojo pateiktus konsultacijų pas gydytoją oftalmologą medicininius dokumentus, pagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl nukentėjusiojo M. N. sveikatos sutrikdymo masto padarė skubotai, neįvertinęs visų reikšmingų duomenų, ir 2020 m. birželio 12 d. nutartimi, siekdamas teisingai nustatyti nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą ir tinkamai kvalifikuoti A. L. veiksmus, pagrįstai paskyrė kompleksinę teismo medicinos ekspertizę, į ją buvo įtrauktas gydytojas oftalmologas, ekspertizę atlikus gautas ekspertizės aktas Nr. PEKG 7(53)/2021 (01).

5.10. Sprendžiant iš ekspertizės akto turinio, ekspertizę atlikusiems ekspertams pakako objektyvių duomenų vienareikšmiškai atsakyti į užduotus klausimus. Ekspertizės akte pabrėžiama, kad svarbiausias požymis po 2 mėnesių – po traumos dėl nudegimo išlikę reiškiniai, t. y. buvo išlikę morfologiniai akių potrauminiai pakitimai, lydimi ir nusiskundimų. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir ekspertizę atlikęs specialistas (duomenys neskelbtini) gydytojas oftalmologas A. R., jis, tikslindamas ekspertizės akto teiginius – M. N. akių funkcija turėjo būti sutrikusi ar buvo sutrikusi ilgiau nei 10 dienų, – parodė, kad M. N. akių funkcija buvo sutrikusi ilgiau nei 10 dienų ir tai įvyko dėl cheminio akių nudegimo.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje darydamas išvadą dėl nukentėjusiajam M. N. padaryto sveikatos sutrikdymo masto, rėmėsi ne tik paminėtu ekspertizės aktu, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, tarp jų specialistų – J. M. Paliulio, J. J., L. A. parodymais. Taigi pagrindo daryti išvadą, kad šis teismas esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ignoravo svarbias bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nėra.

5.12. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje tinkamai atliko nuteistojo A. L. padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą, A. L. veiksmuose nustatė visus būtinus viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymius ir jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį.

5.13. Be kita ko, abiejų instancijų teismai pagrįstai nusprendė, kad A. L. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai laikėsi teismų praktikos išaiškinimų dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo A. L. ašarinių dujų panaudojimo metu nukentėjusiojo veiksmai neatitiko nei kėsinimosi pavojingumo, nei akivaizdumo – pastarasis iš esmės buvo nutrūkęs, todėl vėlesni nuteistojo veiksmai vertintini kaip panaudoti ne gynybos, bet puolimo (keršto) tikslais, todėl susiklosčiusioje situacijoje nuteistajam nekilo teisė į būtinąją gintį.

5.14. Kasaciniame skunde pateikiama A. L. sava įvykių versija, kuri buvo nurodoma ir bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-150/2014 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino A. L. pateiktą versiją, ją teismas įvertino kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Vilniaus apygardos teismas, priešingai kasacinio skundo argumentams, nuosprendyje taip pat išsamiai išnagrinėjo, įvertino ir pasisakė tiek dėl įvykio metu susidariusių aplinkybių atitikties būtinosios ginties situacijai, tiek dėl A. L. pateiktos įvykių versijos. Teismas išsamiai įvertino ir pasisakė dėl A. L. viso proceso metu duotų parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo, juos gretino su byloje esančiais nukentėjusiojo bei įvykio liudytojų parodymais, pašalino visas abejones dėl liudytojo V. M. parodymų patikimumo ir padarė išvadas, kad susidarė abipusė konfliktinė situacija, dėl konflikto yra kalti abu proceso dalyviai, abu proceso dalyviai panaudojo fizinę prievartą.

5.15. Kitoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad konfliktas kilo dėl abiejų asmenų iniciatyvos, M. N. ir A. L. nusprendus aiškintis, kuris kurį turėjo praleisti prasilenkdami kelyje, M. N. nebuvo užpultas ir nebuvo priverstas gintis BK 28 straipsnio prasme.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo A. L. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022). Taigi, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-458/2021).

8. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalis skundo argumentų yra susiję su nukentėjusiojo M. N., liudytojo V. M. parodymų dėl įvykio aplinkybių, teismo medicinos eksperto J. M. Paliulio, specialisčių gydytojų J. J., L. A. paaiškinimų bei ekspertizės akte pateiktų išvadų dėl M. N. sveikatos sutrikdymo masto vertinimu ar teismų padarytų išvadų dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo kvestionavimu. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo apeliacinės instancijos teisme

9. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017, 2K-36-689/2018 ir kt.).

10. Baudžiamojo proceso įstatyme imperatyviai nustatyta, kad teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, be kita ko, pateikiant motyvuotas išvadas dėl kitų įrodymų atmetimo.

11. Bylą kasacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, kasatoriaus nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Iš bylos medžiagos ir skundžiamų procesinių sprendimų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. L. kaltės, padarius jam pagal BK 284 straipsnį inkriminuotą veiką, pateikė išvadas dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo, taip pat ir motyvus, kodėl atmeta ir kritiškai vertina paties A. L. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinių skundų ribas iš naujo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą – paskyręs kompleksinę teismo medicinos ekspertizę ir apklausęs išvadas kartu su teismo medicinos ekspertais pateikusį specialistą A. R., išvadas dėl A. L. kaltės, padarius BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, grindė ne prielaidomis, o išsamiai įvertintų įrodymų, gretinant juos tarpusavyje ir sujungiant į vientisą loginę seką, pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas tiek dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo, tiek dėl, be kita ko, ir nuteistojo A. L. esminių apeliacinio skundo argumentų. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas (taip pat ir pirmosios instancijos teismas dėl BK 284 straipsnyje nustatytos veikos) bylą išnagrinėjo neišsamiai ar šališkai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatas ir in dubio pro reo principą.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BK 284 ir 28 straipsnių taikymo

12. Netinkamą BK 284 straipsnio taikymą kasatorius motyvuoja tuo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neginčijamai nenustatė A. L. viešojoje vietoje atliktų įžūlių veiksmų ir tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Nuteistojo veiksmai, panaudojant ašarines dujas prieš M. N., neperžengė privataus konflikto ribų, nebuvo nukreipti į aplinkinius ir aplinką, siekiant sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

13. BK 284 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi šiame straipsnyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš straipsnio dispozicijoje įtvirtintų savarankiškų alternatyvių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi, vandališkais veiksmais.

14. Teismų praktikoje pažymima, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

15. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau dėl padarinių kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021).

16. Pagal teismų nustatytas aplinkybes A. L. nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas pasireiškė įžūliu elgesiu. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Byloje nustatyta, kad, nuteistajam A. L. ir nukentėjusiajam M. N. miesto gatvėje prasilenkiant automobiliais ir įvykus avarinei situacijai, kilo žodinis konfliktas, šio konflikto metu A. L. rodė nepagarbius gestus, grasino prieš M. N. panaudoti fizinį smurtą, po to, M. N. iš bagažinės išsiėmus žolės riedulio lazdą ir ja sudavus A. L. į kairę ranką, pastarasis pipirinių dujų balionėliu papurškė M. N. į veidą, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokie nuteistojo A. L. veiksmai pagrįstai teismų įvertinti kaip įžūlus elgesys BK 284 straipsnio prasme, nes jie neatitinka visuomenėje priimtinų elgesio normų, moralės požiūriu nepriimtini, neadekvatūs ir aplinkinius šokiruojantys, nukreipti į žmogaus sveikatą, t. y. pažeidžia nustatytas elgesio normas viešoje vietoje ir kartu demonstruoja nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams.

17. Teismai pagrįstai pripažino, kad dėl pirmiau aptartų įžūlių A. L. veiksmų realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Tokią išvadą patvirtina ne tik tai, kad dienos metu viešoje vietoje, netoli vaikų darželio, tarp A. L. ir M. N. dėl mažareikšmės dingsties įvyko konfliktas, buvo rodomi nepadorūs gestai, išreiškiamos pretenzijos žodžiu, naudojamas fizinis smurtas, bet ir tai, kad įvykio situaciją stebėjo ir dėl matytų moralės požiūriu nepriimtinų veiksmų buvo šokiruotas liudytojas V. M., taip pat nuteistojo automobilyje esantys mažamečiai jo vaikai, kurie, pasak paties nuteistojo, buvo išsigandę, verkė. Priešingai kasatoriaus skunde pateiktai liudytojo V. M. parodymų interpretacijai, abiejų instancijų teismai nustatė, kad šis liudytojas nekonkretizavo, kurio iš konflikto dalyvių veiksmai jį šokiravo. Iš šio liudytojo teismų nuosprendžiuose aptartų parodymų matyti, kad jis buvo šokiruotas, pasijuto nesaugiai bendrai dėl viešoje vietoje matyto A. L. ir M. N. tarpusavio konflikto, kurio metu buvo panaudotas ir fizinis smurtas, dėl to skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Taigi, byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad A. L. įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, akivaizdžiai pažeidė visuomenėje nustatytas elgesio normas, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, sudarydamas aplinkiniams nesaugios aplinkos įspūdį.

18. Nekyla abejonių, kad nuteistasis A. L. suprato, kad jo elgesys – dėl mažareikšmės dingsties įsiplieskęs konfliktas su M. N., nepagarbių gestų rodymas, grasinimas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą ir jo panaudojimas – nesuderinamas su elgesiu viešoje vietoje, moralės normomis, kad dėl tokio elgesio viešoje vietoje bet kada atsiradę pašaliniai asmenys gali būti šokiruoti, pasijusti nesaugiai, tačiau taip elgtis norėjo. Todėl teismų pagrįstai buvo pripažinta, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo veikiama tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nagrinėjamoje byloje nustatytų A. L. atliktų veiksmų pobūdis, trukmė ir intensyvumas, pasirinkta vieta agresijai demonstruoti neabejotinai patvirtina tinkamai nustatytą paminėtą aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį. Kartu pažymėtina tai, kad skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu motyvuotai paneigta taip pat ir kasaciniame skunde akcentuojama aplinkybė dėl tarp A. L. ir M. N. įvykusio konflikto trukmės ir pagrįstai konstatuota, kad ji nepaneigia byloje nustatyto viešosios tvarkos pažeidimo fakto. Kartu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką tai, jog asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126/2006).

19. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytą teismų praktiką dėl BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių turinio, taip pat teismų nustatytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, daro išvadą, kad A. L. veiksmuose nustatyti visi BK 284 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BK 284 straipsnio taikymo klaidos nepadarė.

20. Kasatoriaus argumentai, kad nuteistasis nukentėjusiajam M. N. ašarinėmis dujomis papurškė į veidą vien gindamasis, gindamas automobilyje esančius vaikus ir automobilį nuo M. N. pavojingo užpuolimo, kas vertintina kaip būtinosios ginties situacija, yra nepagrįsti.

21. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tačiau jos taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010 ir kt.).

22. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtinosios ginties sąlygos buvo nagrinėjamos ir aptariamos tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose. Abiejų instancijų teismai skundžiamuose nuosprendžiuose padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad nebuvo pavojingo kėsinimosi BK 28 straipsnio prasme, todėl A. L. nekilo teisė gintis, panaudojant fizinį smurtą prieš M. N.. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog buvo kilęs abipusis konfliktas, jo dalyviai siekė įtikinti vienas kitą savo teisumu, iš pradžių konfliktavę žodžiu, rodydami nepagarbius gestus, vėliau perėjo prie fizinio smurto. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistojo fizinio smurto panaudojimo metu jokio tiesioginio realaus pavojaus nei nuteistajam, nei jo vaikams nebuvo, kadangi pavojingi veiksmai iš esmės buvo nutrūkę – po smūgių sudavimo žolės riedulio lazda A. L. į kairę ranką nukentėjusysis M. N. iš esmės neatliko jokių veiksmų, kuriais galėtų būti siekiama pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. M. N. veiksmai nekėlė realaus pavojaus A. L., o paties A. L. elgesys konfliktinėje situacijoje buvo neatsakingas ir nulemtas pykčio bei keršto už jam suduotus smūgius žolės riedulio lazda, papurškiant M. N. ašarinių dujų į veidą, dėl to nukentėjusiajam dėl cheminio akių ragenų ir junginių nudegimo nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata.

23. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, kad, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013 ir kt.). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, kaip ir nustatyta nagrinėjamoje byloje, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Pirmiau padarytų išvadų, vertinant A. L. nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje atliktus veiksmus, nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad smurtinio pobūdžio veiksmus pirmasis panaudojo M. N. ir šio veiksmais A. L. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

24. Apibendrindama pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai nebuvo nustatyta būtinosios ginties situacija. Abiejų instancijų teismai, priešingai kasatoriaus argumentams, tinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo

25. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė nukentėjusiojo M. N. sveikatos sutrikdymo mastą, dėl to nepagrįstai A. L. veiksmus papildomai kvalifikavo ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti.

26. Sunkaus, nesunkaus ir nežymaus sveikatos sutrikdymų medicininius kriterijus apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (BK 141 straipsnis), jų 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus (atvejai, susiję su psichikos sutrikimo laipsnio ir masto nustatymu), nustato teismo medicinos ekspertai. Šių taisyklių 7 punkte nustatyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ nustatytų padarinių, bet, be kita ko, sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (7.1 punktas). Kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas (9 punktas).

27. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai kasacinio skundo argumentams, šis teismas, kruopščiai ir išsamiai įvertinęs pirmosios instancijos teismo aptariamu aspektu ištirtus ir, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, naujai gautus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam M. N. dėl cheminio akių ragenų ir junginių nudegimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi teisinio pagrindo.

28. Bylos medžiaga patvirtina, kad atlikus nukentėjusiojo M. N. kompleksinę teismo medicinos ekspertizę, kurią atliekant, be didelę darbo patirtį turinčių teismo medicinos ekspertų, dalyvavo ir gydytojas oftalmologas, buvo nustatyta, kad M. N. po 2017 m. lapkričio 13 d. įvykio nustatytas cheminis akių ragenų ir junginių nudegimas, po kurio, komisijos nuomone, virš 10 dienų turėjo būti sutrikusi akių funkcija, dėl to M. N. patirtas cheminis akių nudegimas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, be kita ko, taip pat pažymima, kad M. N. po cheminio akių nudegimo 2017 m. lapkričio 13 d. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Svarbiausias požymis – po dviejų mėnesių po traumos dėl nudegimo išlikę reiškiniai, t. y. buvo išlikę morfologiniai akių potrauminiai pakitimai, lydimi ir nusiskundimų. Apeliacinės instancijos teismo įvertintais specialisto A. R. paaiškinimais nustatyta, kad M. N. apžiūrų metu užfiksuoti taškinės ragenos epitelio pažeidimai, kairės akies ragenos drumstis, kurie po to išnyko paskutinėje apžiūroje, kas rodo, kad tai buvo nulemta cheminio nudegimo. Pagal pateiktus išrašus, sveikatos sutrikdymo simptomai tęsėsi daugiau negu 10 dienų: 2017 m. lapkričio 13 d. (įvykio dieną) asmuo kreipėsi į gydymo įstaigą; po pusantro mėnesio kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, joje buvo nustatyta, kad yra ragenos drumstis kairėje akyje – padrumstėjimas ir taškinė epiteliopatija; 2018 m. rugpjūčio 3 d. nustatyta išlikusi taškinė epiteliopatija ir ragenos drumstis; 2018 m. gruodžio mėn. ragenos drumsties neliko, t. y. daugiau kaip po metų atsistatė tai, kas buvo nulemta cheminio nudegimo. Iš vėlesnių dokumentų matyti, kad regėjimas ir akių komfortas atsistatė, todėl tai nesukėlė ilgalaikių liekamųjų reiškinių, o sutrikdyta akių funkcija atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

29. Sutiktina, kad, pagal kasatoriaus nurodomą teismų praktiką, specialisto (ekspertų) išvados, įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes, yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas tokia praktika vadovavosi, ekspertizės akto Nr. PEKG 7(53)/2021 (01) išvadoms išskirtinės reikšmės nesuteikė, o išvadą dėl nukentėjusiajam M. N. nuteistojo A. L. neteisėtais veiksmais padaryto sveikatos sutrikdymo masto padarė įvertinęs byloje šiuo aspektu teisėtais būdais surinktų įrodymų visumą. Priešingai kasatoriaus teiginiams, be jau paminėtų įrodymų, šis teismas įvertino ir aptarė teismo medicinos eksperto J. M. Paliulio, byloje pateikusio pirminę specialisto išvadą, taip pat specialisčių gydytojų J. J., L. A. duotus paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu.

30. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos ir pirmiau aptartos aplinkybės paneigia kasatoriaus argumentus apie tai, kad ekspertizės akte Nr. PEKG 7(53)/2021 (01) išvados dėl nukentėjusiajam M. N. padaryto sveikatos sutrikdymo masto yra tikėtino pobūdžio. Šiame ekspertizės akte be jokių abejonių nustatyta, kad M. N. dėl cheminio akių ragenų ir junginių nudegimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai kategoriškai apklausiamas apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir specialistas gydytojas oftalmologas A. R.. Vien tai, kad nukentėjusysis M. N. po pirminės apžiūros po įvykio į gydytoją oftalmologą konsultuotis ir gydytis kreipėsi praėjus porai mėnesių, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto įrodytumo.

31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo, pažeidžiant viešąją tvarką, atliktais neteisėtais veiksmais sukeltus padarinius – M. N. sveikatos sutrikdymo mastą, visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, ir teisingai A. L. veiksmus kvalifikavo ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

32. Nukentėjusiojo M. N. atstovė advokatė E. Bumblienė atsiliepime į nuteistojo A. L. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinį skundą, be kita ko, prašo priteisti iš nuteistojo A. L. nukentėjusiajam M. N. patirtų išlaidų atlyginimą advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti.

33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginimą. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau prašomas priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas turi būti pagrįstas patirtas išlaidas patvirtinančiais dokumentais.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.).

35. Nagrinėjamoje byloje iki šios nutarties priėmimo nei pats nukentėjusysis M. N., nei jo atstovė advokatė E. Bumblienė kasacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti, tokias patirtas išlaidas pagrindžiančių apskaitos dokumentų, dėl to nėra ir pagrindo spręsti dėl proceso išlaidų atlyginimo nukentėjusiajam priteisimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Algimantas Valantinas

Artūras Ridikas