2016-09-27 Nr. AB-20245-3-64-3-00221-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-905-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00221-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. gruodžio 8 d., 2014 m. gruodžio 16 d. ir 2015 m. sausio 9 d. jis buvo konvojuotas į Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariatą ir laikomas komisariato areštinės kameroje nežmoniškomis sąlygomis, kurios pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatas. Nurodė, kad komisariate gyvenamosiose (laikinosiose) kamerose buvo nežmoniškai šalta (temperatūra siekė nuo 10 laipsnių šilumos iki 14 laipsnių šilumos), pro langą dvelkė šaltis, kameroje buvo drėgna (oro drėgnumas siekė nuo 65 iki 80 proc.), nebuvo ventiliacijos, dvokė.

Kameroje nepakako dirbtinio apšvietimo, lubose nebuvo įmontuotos dieninės apšvietimo lempos, nepakako ir natūralios saulės šviesos. Pareiškėjui nebuvo išduotas valymo higienos priemonės ir inventorius, dėl ko nebuvo įmanoma susitvarkyti, išsivalyti kameros. Kameroje prie prausyklos nebuvo lentynėlės higienos priemonėms susidėti, virš kriauklės veidrodžio, plastmasinės vonelės, pakabos pasikabinti striukei ir rankšluosčiui. Areštinėje neįrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, todėl pareiškėjas negalėjo įgyvendinti savo teisės vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. 2014 m. gruodžio 16 d. ir 2015 m. sausio 9 d. jam nebuvo išduotas minkštasis inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė, patalynė, rankšluostis ir higienos priemonės) muilas, plaušinė arba kempinė, tualetinis popierius.

Atvykus nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė išsimaudyti. Gyvenamosios kameros palubyje buvo įmontuota vaizdo stebėjimo kamera, dėl ko pareiškėjas jautėsi nejaukiai, buvo pažeista jo privatumo teisė. Kameroje neįrengti elektros lizdai, todėl pareiškėjas negalėjo įgyvendinti savo teisės žiūrėti televiziją, išsivirti arbatos. Nurodė, kad kameroje tualetas atitvertas sienele, tualete įrengta atvira skylė, iš kurios sklido nemalonus fekalijų, šlapimo kvapas, kurio išvėdinti nebuvo galima, nes lango nebuvo galima atdaryti.

Nurodė, kad pareigūnai stebėjo tualetą vaizdo kameromis. Jis būdamas kameroje tualetu nesinaudojo. Pareiškėjas pažymėjo, kad laiku ir tinkamai negalėjo įgyvendinti savo konstitucinės teisės apskųsti valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimus ar veiksmus, nes Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate pareigūnas griežtai atsisakė iš jo paimti adresuotus vokus ir išsiųsti. Tokie pareigūno veiksmai sukėlė pareiškėjui neapykantos jausmą, stresą, keršto jausmą, nusivylimą. Nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariatas nesilaikė įstatymų ir teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjas patyrė žalą, pareiškėjui atsakovas sukėlė stresą, dvasinius išgyvenimus, neapykantą, nepasitikėjimo jausmą, diskomfortą, psichologiškai sumenkino ir sugniuždė.

Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose 2014 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas 1 val. 25 min., 2014 m. gruodžio 16 d. – 1 val. 15 min. ir 2015 m. sausio 9 d. – 42 min. Pareiškėjas minėtais laikotarpiais buvo laikomas labai trumpus laiko tarpus ir ne areštinėje, o ilgalaikio sulaikymo patalpoje. Pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate ginčijamu laikotarpiu areštinė įrengta nebuvo. Trumpalaikio ir ilgalaikio sulaikymo patalpos reglamentuotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 val., šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie reglamentuoti Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d.

įsakymu Nr. 5-V-356, taip pat šioms patalpoms nėra numatytas dušas, langai ir kitos priemonės bei įrenginiai, kurių pasigedo pareiškėjas. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms taip pat nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-24 bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d.

įsakymu Nr. V-820, nuostatos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo.“ Šiaulių apskrities VPK nurodė, kad 2014 m. gruodžio 8 d., 2014 m. gruodžio 16 d. ir 2015 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas kameroje Nr. 4 buvo laikomas vienas, atsižvelgiant į jo laikymo trukmę, patalynė bei minkštasis inventorius jam išduoti nebuvo.

Ilgalaikio sulaikymo Nr. 4 patalpos plotas 9,57 kv. m. Ilgalaikio sulaikymo kameroje įrengtos dvi lovos, 2 spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, 2 taburetės, sanitarinis mazgas. Ilgalaikio sulaikymo patalpose įrengti du 80 cm pločio ir aukščio langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą. Langas esant poreikiui atidaromas iš lauko. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintuose Teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose (toliau – ir Teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai) nėra numatyta, į kurią pusę turi atsidaryti šiose patalpose įrengti langai.

Ilgalaikio sulaikymo patalpoje įrengti du elektros šviestuvai, kurie užtikrina dirbtinį patalpos apšvietimą. Pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato patalpos šildomos centralizuotai ir oro temperatūra visose policijos komisariato patalpose vienoda. Tyrimo metu apklausti pareigūnai teigė, kad suimtasis neprašė įvairioms institucijoms išsiųsti jo rašytinius skundus. Nurodė, kad Teritorinių policijos įstaigų budėtojų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.15 punkte nurodyta, jog asmenų elgesiui stebėti įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (vaizdo stebėjimo kameros vieta gali būti pasirinkta) ir pamainos pareigūnams sudaromos sąlygos nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį.

Vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų. Įrengiant ilgalaikio sulaikymo patalpas ir montuojant vaizdo stebėjimo kameras, buvo vadovaujamasi šiais reikalavimais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jo pažeidžiamo privatumo yra nepagrįstos. 2015 m. sausio 15 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro rašte Nr. 5-AP-52 nurodyta, kad Visuomenės sveikatos centrai vykdo valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros kontrolę policijos areštinių pastatuose ir jų teritorijose vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. V-280, reikalavimais bei laisvės atėmimo vietų pastatuose ir teritorijose, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, reikalavimais. Taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centras šiuo raštu pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato sulaikymo patalpos nepatenka į minėtų higienos normų taikymo sritį. Apibendrindamas Šiaulių apskrities VPK nurodė, kad pareiškėjo teisės dėl jo laikymo Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ilgalaikio sulaikymo patalpose nebuvo laikomas 24 ar daugiau valandų, todėl Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate jam nebuvo privaloma išduoti minkštojo inventoriaus, taip pat paklodžių, užvalkalų, rankšluosčių. Teismas pabrėžė, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato organizacinio poskyrio viršininkės R. S. 2015 m. vasario 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-4153 nurodoma, jog ilgalaikio sulaikymo kameroje Nr. 4, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti du 80 cm pločio ir aukščio langai. Policijos komisariato patalpos šildomos centralizuotai ir oro temperatūra visose policijos komisariato patalpose vienoda. 2012 m. atlikus pastato apšiltinimo darbus, atnaujinus ilgalaikio sulaikymo patalpas, oro temperatūra pastate pakilo dar keliais laipsniais. Ilgalaikio sulaikymo patalpose įrengta ventiliacinė sistema, kuri įjungiama esant poreikiui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas ilgalaikio sulaikymo kameroje, būtų prašęs policijos pareigūnų įjungti dirbtinę ventiliaciją ar atidaryti langą. Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai nenumato, jog langas turi atsidaryti iš vidaus, atvirkščiai, reglamentuojant patalpų saugumą, keliami reikalavimai patalpų langus grotuoti, įrengti apsauginės signalizacijos priemones. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentus, kad kameroje buvo šalta, drėgna, patalpos buvo neventiliuojamos ir dvokė, teismas laikė nepagrįstais.

Teismas pabrėžė, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato vyresniojo specialisto A. J. 2015 m. vasario 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-4017 nurodoma, jog ilgalaikio sulaikymo kameroje Nr. 4 įrengti langai užtikrina natūralios dienos šviesos pateikimą, nišoje įrengti du elektros šviestuvai, kurie užtikrina dirbtinį patalpos apšvietimą. Teismas pažymėjo, kad pagal Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.12 punktą ilgalaikio sulaikymo kameroje langus įrengti neprivaloma, tačiau kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, įrengti net du langai, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog kameroje nepakako natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš atsakovo atstovo atsiliepimo, kitų į bylą pateiktų policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, jog ilgalaikio sulaikymo kameroje Nr. 4 yra visi pagal Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus būtini baldai, taip pat tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus kameroje neturi būti pareiškėjo nurodyti baldai (t. y., lentynėlė, veidrodis, plastmasinė vonelė), o sanitarinis mazgas ir turi būti įrengtas, unitazą montuojant grindyse. Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato organizacinio poskyrio viršininkės R. S. 2015 m. vasario 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-3662 nurodoma, kad 2011–2012 metais komisariate, įskaitant ir ilgalaikio sulaikymo patalpas, buvo pakeisti kanalizacijos vamzdžiai. Ilgalaikio sulaikymo patalpos kasdien valomos valymo paslaugas teikiančios įmonės darbuotojų, todėl patalpose jokių specifinių nemalonių kvapų nebūna. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus, kad kameroje dvokė, sklido nežmoniški kvapai, laikė nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, kad, patalpoje įrengus vaizdo kamerą, teisės aktai nebuvo pažeisti, taip pat nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas, garbė ir orumas, nes sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų kameros nefiksuoja. Teismo nuomone, sanitarinio mazgo įrengimas jį atskiriant 120–130 cm aukščio sienele, atitinkamas vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas nepažeidė pareiškėjo teisių, kadangi ilgalaikio sulaikymo kameroje jis buvo laikomas vienas, be to, kaip nurodė pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, būdamas kameroje, jis tualetu nesinaudojo. Iš byloje esančio Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato organizacinio poskyrio viršininkės R. S. 2015 m. vasario 6 d. tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-4153 matyti, kad atsakovo atstovas, gavęs 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškėjo skundą, atliko tyrimą ir jo metu apklausė Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnus, kurie teigė, kad suimtasis neprašė įvairioms institucijoms išsiųsti jo rašytinius skundus. Instrukcija nereglamentuoja sulaikymo patalpose esančių asmenų teisės susirašinėti, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo) 16 straipsnis numato suimtojo teisės susirašinėti realizavimo galimybę tardymo izoliatoriuje. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, nes Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate buvo atsisakyta iš jo paimti laiškus ir juos išsiųsti, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus bylioje esančiais rašytiniais įrodymais.

Teismas pažymėjo, kad Instrukcija asmenims, uždarytiems į sulaikymo kamerą, nedraudžia su savimi turėti televizorių, virdulį (44 punktas), tačiau pagal Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, ilgalaikio sulaikymo kameroje elektros lizdai neturi būti įrengti. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis negalėjo išgerti arbatos, nes Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato organizacinio poskyrio viršininkės R. S. 2015 m. vasario 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-3662 nurodoma, jog asmenys, norintys pasidaryti karštų gėrimų, gali paprašyti policijos pareigūnų karšto vandens, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs tokio pobūdžio prašymą. Teismas pažymėjo, kad pagal Instrukcijos 42–42.4 punktus į ilgalaikio sulaikymo patalpas uždaryti asmenys maitinami 3 kartus per dieną, asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ar pašildomas ir patiekiamas atskirai. Sulaikytiesiems tiekiamas karštas pagal sudarytą valgiaraštį maistas. Byloje pateikti 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. vasario 2 d. Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnų prašymai dėl areštuotų asmenų maisto davinių nurašymo įrodo, kad ilgalaikio sulaikymo kamerose laikyti asmenys 2014 m. gruodžio ir 2015 m. sausio mėnesiais buvo maitinami. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, neįrengus elektros lizdų laikino sulaikymo kamerose, nebuvo pažeisti teisės aktai, pareiškėjas tinkamai maitintas, jam buvo sudarytos galimybės papildomai pasidaryti arbatos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai, kitų teisės aktų nuostatos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nenumato pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo reikalavimo, asmeniui kalint ilgalaikio sulaikymo patalpose, taip pat nenumato asmens sanitarinio švarinimo reikalavimo jam atvykus, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas laikė nepagrįstais.

Teismas laikėsi pozicijos, kad tam tikras asmenų, esančių ilgalaikio sulaikymo patalpose, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo sulaikymo patalpose pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjo laikymas ilgalaikio sulaikymo patalpose dėl pareiškėjo nurodytų argumentų sukėlė pareiškėjui rimtas neigiamas kančias, stresą, dvasinius išgyvenimus, neapykantą, nepasitikėjimo jausmą, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra pagrindo. Pareiškėjas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas itin trumpą laikotarpį, todėl teismas konstatavo, jog byloje nenustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai. Anot pareiškėjo, teismas įvertino tik atsakovui palankias aplinkybes ir vien remdamasis prielaidomis bei samprotavimais atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios patvirtina, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Todėl nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Pareiškėjas prašo išaiškinti, kaip jam įrodyti aplinkybes, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnai atsisakė išsiųsti jo laiškus ir užregistruoti skundą. Apibendrindamas pareiškėjas teismo prašo nagrinėjant bylą vadovautis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir tinkamai pritaikyti materialinės teisės normas.

Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apskrities VPK nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino šalių argumentus, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariate buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, dėl ko patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, neapykantą, nepasitikėjimo jausmą, diskomfortą, jautėsi sugniuždytas.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Bylos duomenys (I. t, b. l. 91–93) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose 2014 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas 1 val. 25 min., 2014 m. gruodžio 16 d. – 1 val. 15 min. ir 2015 m. sausio 9 d. – 42 min.

Pareiškėjas pažymi, kad nesupranta, kaip jam reikia įrodyti, jog Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnai atsisakė išsiųsti jo laiškus ir užregistruoti skundą.

Pažymėtina, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato Organizacinio poskyrio viršininkės R. S. 2015 m. vasario 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-4135 (I t., b. l. 91–93) nurodyta, kad tyrimo metu apklausti pareigūnai (t. y. Šiaulių apskrities VPK vyresnysis specialistas A. J., specialistai V. G., vyresnieji postiniai A. K. ir V. R.) teigė, kad pareiškėjas neprašė Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate įvairioms institucijoms išsiųsti jo rašytinius skundus. Taip pat minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015 m. sausio 5 d. Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate buvo gautas pareiškėjo skundas Nr. 40-AP-117 dėl netinkamų sąlygų sulaikymo patalpose. Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariatas išnagrinėjo skundą ir informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą 2015 m. vasario 3 d. raštu Nr. 40-S-11127. 2015 m. sausio 28 d. Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariatas taip pat gavo pareiškėjo skundą Nr. 40-PR2-2841. Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariatas išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir informavo apie priimtą sprendimą 2015 m. vasario 5 d. raštu Nr. 40-S-12130.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nedetalizuoja, į kokias konkrečias institucijas norėjo siųsti skundus ir kodėl būtinybė jam tai padaryti kilo būtent Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate, nors šioje įstaigoje visus tris kartus jam atvykus buvo laikomas tik keliasdešimt minučių. Taip pat iš pateiktų duomenų matyti, kad visi pareiškėjo skundai dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato buvo išnagrinėti, o sprendimai įteikti pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, jog Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariate buvo atsisakyta išsiųsti ir užregistruoti jo skundus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (II t., b. l. 1–3) kitų konkrečių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir pateiktų išvadų neginčija, tik nurodo, kad teismas šališkai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą. Įvertinusi Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo turinį ir byloje esančius duomenis (I t., b. l. 14–83, 91–111, 114–130), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu, todėl ginčijame teismo sprendime išdėstytų motyvų nebekartoja. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, taigi, nėra pagrindo teigti, kad jis bylą nagrinėjo paviršutiniškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, neturi jokio pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimą nagrinėjamoje byloje.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariatas byloje vertinamu atveju būtų pažeidęs pareiškėjo teises būti laikomam tinkamomis sąlygomis ilgalaikio sulaikymo patalpose. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti ir tokiu pagrindu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Nenustačius, kad atsakovo atstovas pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai, t. y. nėra vienos iš būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra poreikio vertinti kitų šios atsakomybės sąlygų buvimo ar nebuvimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai, tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir vadovavosi aktualiomis nagrinėjamai bylai teisės aktų nuostatomis. Todėl ginčijamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. teisės akto Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis