2016-09-21 Nr. AB-17919-3-61-3-02126-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1199-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02126-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 1D-2486(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį (7 280,00 Lt) ir bylinėjimosi išlaidas; 3) atnaujinti skundo padavimo terminą; 4) sustabdyti bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) išnagrinės bylą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo (b. l. 1–9).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam ir toliau buvo mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį valstybinė pensija ir tokiu būdu buvo ribojama jo konstitucinė teisė į nuosavybę, buvo pažeisti konstituciniai asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principai. Pareiškėjas buvo diskriminuojamas pagal socialinę padėtį, nes kitų pensijų gavėjų pensijos ginčo laikotarpiu nebuvo mažinamos, todėl turėtų būti taikoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Paaiškino, kad, atsižvelgiant į pablogėjusią pareiškėjo sveikatos būklę ir aukštas vaistų kainas, neišmokėtos pensijos dalies priteisimas pareiškėjui būtų labai svarbus.

VRM atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 66). Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią buvo perskaičiuota pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Pasak VRM, pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos valstybinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą reikalavimui teismui pateikti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – VSDFV Utenos skyrius) atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Taip pat prašė pakeisti VSDFV Utenos skyriaus procesinę padėtį ir nagrinėjamoje byloje jį laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Mano, kad pareiškėjo nurodomos termino kreiptis į teismą praleidimo priežastys nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalis, kurioje numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pagrįstumą, aktualus Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas pažymėjo, kad vienas pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų yra tas, kad nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas skirtingoms socialinėms grupėms reiškė tiesioginį diskriminavimą. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas pateikė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymą. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjui priteisti minėtu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, teisėtu ir pagrįstu nagrinėjamoje byloje pripažintas VRM 2014 m. kovo 27 d. sprendimas.

III. Pareiškėjas J. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 132–135).

Pareiškėjo manymu, teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lygių galimybių įstatymu. Neaišku, kodėl vieniems pareigūnams nuspręsta grąžinti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, o pareiškėjui – ne. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad atsižvelgiant į pablogėjusią jo sveikatos būklę, neišmokėtos pensijos dalies priteisimas jam itin svarbus.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pabrėžia, kad pareiškėjo pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama teisėtai. Pažymi, kad remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais visų besikreipiančių pareiškėjų skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui J. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo ir Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1D-2486(11), teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2016 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-995-552/2016; 2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-552/2016, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1903-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su VRM veiksmų neteisėtumu, jam 2012–2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė