2022-02-23 Nr. AB-4560-3-61-3-03828-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1268-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03828-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. S. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2021 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 21S30536 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 6K-1168 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Skunde pareiškėja nurodė:

1.1. Pareiškėjai turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas pareiškėjos išklausymas, nagrinėjimo procedūra organizuojama taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu.

1.2. Departamento teiginiai apie neva pareiškėjos pateiktą pramanytą pasakojimą vertintini kritiškai. Atsakovui tenka pareiga išsamiai ir individualizuotai atlikti apklausas. Vien iš to, ką Sprendime pateikia atsakovas, matyti, jog apklausa tokia nebuvo. Natūralu, jog bėgdama iš savo kilmės šalies pareiškėja galėjo ir neturėti galimybės su savimi pasiimti įrodymų ar jų išsaugoti kelionės metu ir atgabenti iki Lietuvos. Atsakovas nesigilino, kokiomis sąlygomis pareiškėjai teko atvykti iki Lietuvos ir tai tik patvirtina apklausos ne išsamumą.

1.3. Atsakovas netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai teko atvykti iki Lietuvos. Apklausa atlikta neišsamiai. Departamentas neatliko analizės apie mergaičių, jaunų moterų padėtį (duomenys neskelbtini), ar pareiškėjos kilmės šalyje dar aktualus priverstinis ištekinimas, todėl nesurinkus tokių duomenų, objektyviai nėra įmanoma įvertinti pareiškėjai kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Departamentas yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę bei duomenis, kurie susiję su pareiškėjos nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais, tačiau tyrimas nebuvo atliktas, ar pareiškėjos atsisakymas tekėti yra vietinių normų, papročių pažeidimas. Pareiškėja nežino, kas jos laukia, jeigu ji privalės grįžti į savo kilmės šalį.

1.4. Atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjai papildomos apsaugos. Pareiškėja buvo nurodžiusi, kad pareiškusi tėvui, jog už jai parinkto vyro netekės, buvo sumušta ir laikoma uždaryta. Pareiškėja bijo ir pergyvena dėl savo gyvybės.

1.5. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neproporcingas.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė:

2.1. Pareiškėjos nurodomi prašymo suteikti prieglobstį motyvai apklausos metu keitėsi ir evoliucionavo. Iš pradžių pareiškėja nurodė, kad gyvenant (duomenys neskelbtini)buvo prievarta ištekinta už seno vyro, kuris ją mušė bei kankino, vėliau nurodė, kad jos tėvas ją mušė, kadangi ji atsisakė ištekėti už pagyvenusio turtingo vyro. Tikslinant aplinkybes, pareiškėja teigė, kad vestuvių išvakarėse paėmė būsimo vyro pinigus bei pasišalino iš šalies. Įvertinus pareiškėjos pasakojimo trūkumus, jie buvo vertinti kritiškai, o teikiami paaiškinimai laikyti improvizaciniais. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjos tėvas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą, todėl pareiškėja galėjo kreiptis į savo valstybės teisėsaugos institucijas. Nors pareiškėja teigė, kad negali grįžti į kilmės šalį, nes tariamai pasisavino būsimo jaunikio pinigus (jokių įrodymų dėl to nepateikė), tačiau Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 56 punkte nurodyta, kad reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiantis teisingumo. Nors pareiškėja įvardijo bijanti baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje, tačiau tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, jog šis baudžiamasis persekiojimas būtų sąlygojamas pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, jos priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba jos politinių įsitikinimų. Dėl to pareiškėjos pasakojimas nebuvo laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.

2.2. Nagrinėjant pareiškėjos prieglobsčio prašymą, buvo įvertinta būtent pareiškėjos individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Departamentas atliko detalią pareiškėjos apklausą, sudarė jai sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jos nurodytus teiginius. Pareiškėja painiojosi detalėse, jos pasakojimas apie tariamų persekiotojų motyvus kito. Departamentas tinkamai atliko prieglobsčio prašytojos prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas dėl akivaizdžių trūkumų negali būti laikomas patikimu įrodymu bei nepatvirtina pareiškėjos pagrįstos baimės. Pareiškėjos pasakojimas dėl priverstinės santuokos buvo įvertintas kaip pramanytas (atsižvelgiant į jo trūkumus, prieštaringumą ir nenuoseklumą), dėl to nebuvo poreikio ir būtinybės rinkti kilmės valstybės informaciją, susijusią su pramanytu pasakojimu, todėl šiuo atveju kilmės valstybės informacijos nesurinkimas nepagrįstai vertinamas kaip prieglobsčio prašymo tyrimo procedūrinis pažeidimas. Be to, pareiškėjos nurodytas tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybiniai subjektai, todėl jos nurodyta grėsmė savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio. Pareiškėjai tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Be to, pati pareiškėja įvardijo, kad savo pabėgimu iš kilmės šalies nori pradėti naują gyvenimą, kažkuo tapti, mokytis, nes savo šalyje to negalėjo daryti, kas suponuoja, jog tikrosios išvykimo iš kilmės šalies priežastys ne persekiojimas, o ekonominiai motyvai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp pareiškėjai tariamai gresiančio persekiojimo ir Europos žmogaus teisių konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

2.3. Priimant ginčijamą sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjos pateikta ir su jos individualia situacija susijusi informacija bei pagrįstai konstatuota, kad ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėja yra darbingo amžiaus jauna moteris (gim. (duomenys neskelbtini)), gyvenusi (duomenys neskelbtini), ji gerai pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Pareiškėja nenurodė realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, o įvertinus pareiškėjos pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, pareiškėja galėtų susirasti darbą ir kitoje (duomenys neskelbtini) provincijoje ir saugiai ten gyventi. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, šiuo metu nei viename (duomenys neskelbtini) regione beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėja jokiais įrodymais nepaneigė.

2.4. Ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėja vengdama grąžinimo gali pasislėpti. Taip pat, iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja nori savanoriškai grįžti, ji gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

2.5. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijame sprendime. Nustatytas draudimo atvykti į Lietuvą terminas yra proporcingas.

3. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi jame išdėstytais argumentais. Pareiškėja posėdžio metu nurodė, jog ji yra (duomenys neskelbtini). Tapatybę patvirtinančius dokumentus ji pametė. Nurodė, kad melavo dėl amžiaus, nes bijojo viena keliaudama patirti smurtą, be to, kiti patarė, jog taip turės daugiau laisvės. Teigė, jog kilmės šalyje jai gresia pavojus iš šeimos narių, o kreiptis į kompetentingas institucijas kilmės šalyje negali, nes joje yra kilęs chaosas dėl vykstančių kovų.

4. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjos K. S. skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 21S30536, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 6K-1168 ir įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

7. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 67, 76, 86, 86 straipsniais, 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 96 punktu.

8. Teismas nusprendė, jog Migracijos departamentas privalo sudaryti prieglobsčio prašytojui tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, įskaitant paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir (arba) jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų, bei surinkti visą prieinamą papildomą informaciją, reikiamą prieglobsčio prašytojo pateiktiems duomenims patvirtinti arba paneigti. Tvarkos aprašo 167 punkte nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių.

9. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Migracijos departamentas nėra atlikęs pareiškėjos amžiaus nustatymo procedūros. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjai iškėlus šią svarbią individualios situacijos vertinimui faktinę aplinkybę, kurios Migracijos departamentas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti be papildomo tyrimo, nes administracinės procedūros metu pareiškėja buvo nurodžiusi, kad yra pilnametė, tačiau siekiant tinkamai individualiai įvertinti prieglobsčio prašytojos situaciją, būtina nustatyti esminius užsienietį apibūdinančius faktinius duomenimis, be kita ko, jo amžių, kadangi nuo to priklauso ir prieglobsčio prašytojo apklausos eiga, taktika, užduotini klausimai, atsakymų vertinimas ir kitos tyrimui reikšmingos aplinkybės.

10. Atsakovas sprendimo išvadą dėl situacijos kilmės šalyje ir dėl beatodairiško smurto lygio grindė keturiomis skelbtomis internetinėmis publikacijomis, kurių patikimiausia ir reprezentatyviausia pirmosios instancijos teismo laikyta 2012 m. Freedom in the World ataskaitos duomenys. Atsakovas neneigė, kad, vadovaujantis paskelbtomis publikacijomis, (duomenys neskelbtini) vyksta kovos dėl valdžios. Tačiau, nuspręsdamas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, publikacijose pateiktos informacijos dėl rizikos grupei priskirtiniems asmenims galinčios kilti grėsmės nenagrinėjo, pareiškėjos individualios situacijos ir jos grąžinimo į kilmės valstybę pasekmių nevertino.

11. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas neatliko pareiškėjos amžiaus nustatymo procedūros, o pareiškėja teigė, jog ji yra nepilnametė, objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių jos teiginius dėl amžiaus nėra, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepasiektas tyrimo tikslas, įpareigojantis atsakovą išsamiai įvertinti pareiškėjos individualią padėtį ir nustatyti, ar prieglobsčio prašytoja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygas ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Ginčijamas sprendimas priimtas skubotai, galbūt neįvertinus visų pareiškėjos prašymui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, pareiškėjos individualios padėties, todėl pareiškėjos skundo argumentai, jog nagrinėjant prašymą nebuvo užtikrintas objektyvus, išsamus ir visapusiškas tyrimas, pripažintini pagrįstais, papildomai pažymint, kad pareiškėja taip pat galėjo klaidinti jos prašymą nagrinėjančius atsakovo darbuotojus dėl savo amžiaus. Visapusiškai neištyrus ir neįvertinus pareiškėjos nurodomų galbūt objektyvių duomenų, įvertinus tai, kad pareiškėja buvo apklausta tik kartą, būtų pernelyg skubota teigti, jog pareiškėjos teiginys apie jos amžių yra akivaizdžiai neteisingas.

12. Teismas taip pat kėlė klausimą, ar nereikalinga esamu atveju išsamesnė ir susisteminta aktualiausia kilmės šalies informacija dėl moterų (mergaičių) situacijos kilmės šalyje, pvz., užklausiant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog „remiantis vieša informacija šiuo metu nei viename (duomenys neskelbtini) regione beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei”, tačiau ši išvada padaryta remiantis vien Wikipedia.org duomenimis. Taip pat pažymėta, jog „beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini), kur gyveno asmuo, yra aukštas, tačiau nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei“, tačiau išsamiai neargumentuota, kodėl šiuo atveju pareiškėjai esant aukštam smurto lygiui netaikytina pareiškėjai (jauna vieniša moteris, galbūt nepilnametė) papildoma apsauga (jeigu laikytina, jog nėra pagrindų tenkinti prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo).

13. Teismas konstatavo, kad atsakovo surinkti duomenys apie situaciją (duomenys neskelbtini) ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jos teisės ir pagrindinės laisvės, todėl Migracijos departamento sprendimas, neatlikus išsamaus aplinkybių tyrimo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, ir dėl to naikintinas. Bylą nagrinėjantis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, todėl Migracijos departamentą pirmosios instancijos teismas įpareigojo iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą, įvertinant teismui paduotame skunde nurodytas aplinkybes dėl papildomos apsaugos suteikimo.

14. Pareiškėja skunde nurodė ir daugiau argumentų, kuriais grindžiamas sprendimo neteisėtumas, tačiau teismui nustačius, kad prašymas išnagrinėtas neužtikrinus išsamaus, objektyvaus ir visapusiško tyrimo ir šiuo pagrindu atsakovo sprendimą panaikinus, kiti skundo argumentai plačiau teismo nebuvo nagrinėti.

III. 15. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

15.2. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Iš pareiškėjos pasakojimo nustatyta, kad ją mušęs asmuo (jos tėvas) nėra valstybinis subjektas, o gresiantis persekiojimas nesąlygotas konvencinių priežasčių. Be to, pareiškėjos išvykimo iš kilmės šalies motyvas pradėti naują gyvenimą ir ko nors pasiekti taip pat nepatenka į tarptautinės apsaugos sritį. Pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia jai tariamai kilusios grėsmės realumo, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, t. y. ji tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jos deklaruojama „baimė“ grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

15.3. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Departamentas sprendžia, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15.4. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad pareiškėja tik teismo posėdžio metu iškėlė versiją, kad ji yra nepilnametė, tačiau niekaip nepaaiškina, kokią įtaką ši aplinkybė galėjo turėti Migracijos departamento ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Deklaratyvūs skundžiamo sprendimo teiginiai, kad Migracijos departamentas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjos teiginių, kad ji yra nepilnametė, nes neatliko jos amžiaus nustatymo tyrimo, savaime negali patvirtinti, kad Migracijos departamentas netinkamai atliko tyrimą arba padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 123 straipsnio 1 dalį amžiaus nustatymo tyrimas atliekamas, kai yra pagrįstų abejonių dėl užsieniečio nurodyto amžiaus.

15.5. Departamento vertinimu, bylos nagrinėjimo teisme metu jokios aplinkybės neleido pagrįstai abejoti dėl pareiškėjos amžiaus. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokio pagrindo prielaidai, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) (ji taip pat nepateikė jokių šią tik teismo posėdžio metu „prisimintą“ aplinkybę patvirtinančių įrodymų), skundžiamo sprendimo motyvai, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo, turi įvertinti jos pažeidžiamumą kaip nepilnamečio asmens, yra nepagrįsti ir nepakankami skundžiamam sprendimui pagrįsti.

15.6. Prieglobsčio prašytojo amžius savaime nesudaro pagrindo prieglobsčiui suteikti. Atliekamo tyrimo objektas yra konkrečiam asmeniui kilmės valstybėje kylanti individuali grėsmė. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad ji kilmės šalyje yra kankinama ir mušama, pasisavino pinigus, todėl ją gali uždaryti į kalėjimą, nenori tekėti už seno vyro ir nori ką nors gyvenime pasiekti, o to padaryti savo šalyje negali. Tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (kartu), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

15.7. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjos tėvas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą, todėl pareiškėja turėjo galimybę kreiptis į savo valstybės teisėsaugos institucijas dėl apsaugos nuo tariamo persekiojimo suteikimo. Duomenų, kad kilmės valstybės valdžios institucijos negali ar nenori suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiotojo ir kad negalėjimas ar nenoras yra sąlygotas pareiškėjos individualiomis savybėmis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais) pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė.

15.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nurodo, kad, svarstytina, ar nereikalinga esamu atveju išsamesnė ir susisteminta aktualiausia kilmės šalies informacija dėl moterų (mergaičių) situacijos kilmės šalyje. Pareiškėjos pasakojimas apie kilmės valstybėje patirtus veiksmus pagrįstai nebuvo laikomas patikimu įrodymu, o jokių savo pasakojimą galinčių patvirtinti įrodymų pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė. Pažymėtina, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjos apklausą, sudarė jai sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jos manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jos nurodytus teiginius. Pareiškėja painiojosi detalėse, jos pasakojimas apie tariamų persekiotojų motyvus kito. Migracijos departamentas, vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu, bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas dėl akivaizdžių trūkumų negali būti laikomas patikimu įrodymu bei nepatvirtina pareiškėjos pagrįstos baimės buvimo sąlygą. Pareiškėjos pasakojimas dėl priverstinės santuokos buvo įvertintas kaip pramanytas (atsižvelgiant į jo trūkumus, prieštaringumą ir nenuoseklumą). Migracijos departamentas nėra įpareigotas rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad pareiškėjos pasakojimas apie tai, kad jos tėvas nori ją prievarta ištekinti už vyresnio amžiaus vyro, buvo pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos, be to, buvo nustatyta, kad tariamas pareiškėjos persekiotojas nėra valstybinis subjektas, o tai savaime sudaro pagrindą atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo rinkti kilmės valstybės informacijos apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini),

15.9. Nepagrįsti yra skundžiamo sprendimo teiginiai, kad ginčijamame sprendime išsamiai neargumentuota, kodėl šiuo atveju esant aukštam smurto lygiui netaikytina papildoma apsauga. Pareiškėja nebuvo nurodžiusi kitų, be tariamo priverstinio ištekinimo, kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos sprendžiant dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo.

15.10. Skundžiamą sprendimą teisėtu neleidžia pripažinti ir šiame sprendime pirmosios instancijos teismo daromos laisvos pabėgėlių teisės interpretacijos, kurios akivaizdžiai prieštarauja tiek teisės aktų nuostatoms, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams. Pirmosios instancijos teismo teigimu, Migracijos departamento surinkti duomenys apie situaciją (duomenys neskelbtini) ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jos teisės ir pagrindinės laisvės. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 21S30536 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 6K-1168 pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Departamentas atsisakė suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnį, nes pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia kilusios grėsmės realumo ir neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ sąlygos. Taip pat, Departamentas vertino, jog pareiškėjos nurodytas išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjai (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis).

18. Taip pat Departamentas atsisakė suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnį, nes nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmės (Įstatymo 87 straipsnio 1, 2 dalys).

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą bei įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento 2021 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 21S30536 bei Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 6K-1168 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos K. S. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodo, jog teismas nenurodė, kokią įtaką pareiškėjos amžiaus nenustatymas galėjo turėti ginčijamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes prieglobsčio prašytojo amžius savaime nesudaro pagrindo prieglobsčiui suteikti. Atsakovas taip pat nurodo, jog pareiškėjos pasakojimas apie kilmės valstybėje patirtus veiksmus pagrįstai nebuvo laikomas įrodymu, o jokių savo pasakojimą galinčių patvirtinti įrodymų pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

23. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje eA-3573-502/2021). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

25. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, įgyvendinamą Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir Tvarkos aprašo 63.1, 63.5, 65, 66.1, 66.2, 66.5 punktais, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą <...>.

26. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį, įgyvendinama Įstatymo 68, 80 straipsniais ir Tvarkos aprašo 33, 63.4, 63.5, 98 punktais, valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.

27. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog nors paprastai prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją (2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje C-277/11 M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, 65 p.). Šis valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti (66 p.). Be to, valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu (67 p.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje klausimas iš esmės kilo dėl Departamento nustatytų faktinių aplinkybių pakankamumo laipsnio bei Sprendimo pagrįstumo atidžiai surinktais objektyviais faktais.

29. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą, jog administracinės procedūros metu Departamente nepasiektas tyrimo tikslas, kurio siekiant atsakovas yra įpareigotas išsamiai įvertinti pareiškėjos individualią padėtį, nes nenustatytas pareiškėjos tikrasis amžius, teisėjų kolegija pažymi, jog minėtose Europos Sąjungos teisės nuostatose yra nustatyta valstybės narės pareiga išsamiai ir individualiai, tinkamai išnagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašytojo atvejį. Šis tinkamas atvejo išnagrinėjimas, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, apima institucijos, šiuo atveju Departamento, aktyvų bendradarbiavimą renkant ir aiškinantis atitinkamas aplinkybes. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Tvarkos apraše, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Todėl jei administracinės procedūros metu nėra aišku, ar kyla įtarimų dėl reikšmingų bylai aplinkybių, kaip yra šiuo atveju, turėtų būti skiriamos papildomos Įstatymo 123 straipsnyje numatytos priemonės.

30. Kadangi ginčui pasiekus teisminę stadiją ir teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodžius esant dvejais metais vyresne nei administracinės procedūros metu Departamente, Departamentas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto, todėl laikytina, jog pagrįstos abejonės pagrindas pagal minėtą straipsnį kyla. Atkreiptinas dėmesys, jog Departamentas, kaip minėta, turi pareigą bendradarbiauti nustatant bylai reikšmingus faktus, taip pat priimti šiais faktais pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Šiuo atveju itin reikšmingas amžiaus faktas objektyviomis priemonėmis nustatytas nebuvo. Migracijos departamentas pareiškėjos teiginių dėl amžiaus nesiekė niekaip verifikuoti ar patikrinti, todėl kilus pagrįstai abejonei teismo posėdyje privalėjo pasinaudoti turimomis Įstatymo priemonėmis ir šį faktą nustatyti. Tikslus pareiškėjos amžiaus nežinojimas lemia situaciją, jog priimdamas sprendimą Departamentas galimai klydo dėl šio fakto ir tą pagrįsti arba paneigti šiuo atveju galima tik pakartojant administracinę procedūrą ir atliekant Įstatyme numatytus atitinkamus veiksmus.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog amžiaus faktas byloje yra svarbus dėl Įstatymo 2 straipsnio 182 dalies, pagal kurią nustačius, jog pareiškėja iš tiesų yra nepilnametė, jai būtų suteikiamas pažeidžiamo asmens statusas ir atitinkamos su šiuo statusu susijusios teisės, pvz., Įstatymo 67 straipsnio 5 dalis – tokiu atveju reikėtų aiškinti pareiškėjos parodymus jos naudai ir kt.

32. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog bylos nagrinėjimo teisme metu jokios aplinkybės neleido pagrįstai abejoti dėl pareiškėjos amžiaus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis faktas privalo būti objektyviai nustatytas ir tam būtina pakartotinė administracinė procedūra.

33. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų apie pareiškėjos kilmės šalį bei moterų (mergaičių) situaciją kilmės šalyje, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 167 punkte nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant visų pirma: 167.1. Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų; 167.2. kitų ES valstybių narių; 167.3. Europos prieglobsčio paramos biuro; 167.4. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos; 167.5. Europos Tarybos; 167.6. kitų tarptautinių organizacijų; 167.7. nevyriausybinių organizacijų; 167.8. kitų šaltinių.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Tvarkos apraše yra nustatytas atskiro dokumento – informacinio pobūdžio pažymos apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje, parengimas, tačiau tai nėra privalomas reikalavimas. Privalomu reikalavimu pripažįstama valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, bendra pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, šią informaciją valstybės institucija privalo surinkti savo iniciatyva, ši pareiga yra bendradarbiavimo su prieglobsčio prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją, pareigos dalis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021)

35. Ginčijamame Migracijos departamento sprendime, kuriuo vertinta inter alia (be kita ko) pareiškėjos kilmės šalis, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo, pagrindinis šaltinis iš esmės yra Wikipedia.org rusiška versija. Teisėjų kolegija abejoja, jog vadovaujantis šiuo šaltiniu buvo galima sužinoti reikšmingą aktualią informaciją apie pareiškėjos kilmės šalį. Tą patvirtina ir aktualiausia informacija, pasiekiama tarptautinėje žiniasklaidoje, jog rugsėjį (duomenys neskelbtini) įvyko valstybės perversmas (coup d'état), tačiau spalį priimtame Departamento sprendime ši aplinkybė nė neminima, teigiant, jog pareiškėja galėtų kreiptis į vietos teisėsaugos institucijas. Taigi Departamentas atnaujintoje administracinėje procedūroje privalo ištirti pareiškėjos kilmės šalies politinę situaciją, teisėsaugos ir kitų institucijų (ne)funkcionavimą, sociokultūrinę realybę – kokia moters padėtis šeimoje ir visuomenėje; įvertinti, koks galimas teisėsaugos institucijų adekvatus ir rimtas požiūris į jaunos moters skundą, jog prieš ją šeimoje smurtauja (fiziškai ar psichologiškai) tėvas; taip pat visuomenės patriarchalizmo lygį. Šios teisėjų kolegijos minimos tirtinos ir vertintinos aplinkybės byloje yra ne perteklinės, bet minimalus ir būtinas reikalavimas, nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nustatytas standartas Departamentui kaip kompetentingai valstybės institucijai pasiekti nacionalinės ir tarptautinės teisės keliamus reikalavimus situacijai tinkamai įvertinti ir individualizuoti.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, negali vertinti pareiškėjos situacijos vien formaliai ir šabloniškai, nes byloje sprendžiamas klausimas, susijęs su žmogaus teisėmis ir teise į prieglobstį – vieną fundamentalių asmens teisių pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, o žmogaus teises kaip visuotinį gėrį įtvirtina aukščiausios teisinės galios teisės šaltiniai – Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Todėl vertindamas faktines bylos aplinkybes, Departamentas privalo taikyti galiojančius nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus bei užtikrinti prieglobsčio prašytojo pagrindines teises pagal ES teisę bei EŽTK standartus.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tinkamai vertino šalių argumentus, teisingai taikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas, išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė