2016-12-12 Nr. AB-23721-3-61-3-05136-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2222-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05136-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.1; 8.2; 9.3.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grifskana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grifskana“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Grifskana“ (toliau – ir Bendrovė) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. S-223(7-166/2014), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 69-71 bei panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-120; 2) tuo atveju, jei būtų netenkintas pirmasis reikalavimas – atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų baudų ir delspinigių arba iš esmės sumažinti jų dydį, atsižvelgiant į pareiškėjo tyčios pažeidime nebuvimą, teisingumo, protingumo ir proporcingumo teisinius principus; 3) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis turi prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos pagrindžiančius CMR važtaraščius su prekių vežėjo bei gavėjo parašais, bei už prekių vežimą atsakingų įmonių ir prekes priėmusių įmonių antspaudais, taip pat prekių gavimo faktą patvirtinančias pirkimo-pardavimo sutartis, PVM sąskaitas-faktūras bei pirkėjų rašytinius patvirtinimus. Pareiškėjas tinkamai deklaravo tiekimus įmonėms, įsikūrusioms kitose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėse narėse, o šios įmonės deklaravo įsigijimus iš pareiškėjo bei dauguma jų – tolesnius tiekimus ES viduje, tačiau Komisija ir VMI šiuos dokumentus vertino formaliai, kiekvienas iš atskirų tiekimų nebuvo vertinamas pavieniui, kaip to reikalauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika ir padarė apibendrinto pobūdžio išvadas dėl tiekimų visumos. Pareiškėjas teigė, kad nei atsakovas, nei Komisija neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas teisės normų aiškinimo taisykles ir priėjo prie ginčijamos išvados, jog disponavimo teisė į prekes perduota galimai nebuvo. Taip pat pareiškėjas nesutiko su atsakovo ir Komisijos pozicija, kad Bendrovė veikė nesąžiningai, nes galėjo žinoti, kad užsienio įmonės neturėjo galimybės tiekiamomis prekėmis disponuoti ar vykdyti su jomis susijusių ūkinių operacijų. Pareiškėjas nurodė, kad sąžiningumo koncepcija yra pateikta ir išvystyta ESTT praktikoje, todėl, aiškinant sąžiningumo sampratos turinį, turi būti vadovaujamasi praktikoje suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurias pareiškėjas nurodė skunde Komisijai, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad, vadovaujantis ESTT praktika, vertinant, ar yra tenkinama 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlyga, turėtų būti nustatoma: 1) ar prekės po deklaruoto jų tiekimo yra ar buvo likusios Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) ar prekės yra pristatytos į kitos valstybės teritoriją. Šiuo atveju nei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas), nei ESTT praktika nereikalauja, kad prekės būtų pristatytos konkrečiu adresu, yra vertinamas išgabenimo fakto egzistavimas; 3) jeigu pirmoji sąlyga įvertinama neigiamai, o antroji teigiamai, kitų aplinkybių egzistavimas neturi reikšmės minimos sąlygos egzistavimui. Vadovaudamasis PVM įstatymo 56 straipsnio komentaru bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. spalio 1 d. sprendimu administracinėje byloje A-556-1047/2010, pareiškėjas nurodė, kad važtaraštis yra pagrindinis dokumentas, pagrindžiantis prekių išgabenimą iš Lietuvos ir pristatymą konkrečiam subjektui, jei jo turinys atitinka Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų reikalavimus, pateiktuose CMR važtaraščiuose yra atitinkamos žymos su parašais. Važtaraščio forma yra nustatyta Konvencijos 6 straipsnyje, kuriuo vadovaujantis nėra reikalaujama važtaraščiuose nurodyti pasirašiusiojo asmens vardo ir pavardės, o prekės pristatymą konkrečiam subjektui pagrindžia minimo subjekto identifikacinių duomenų nurodymas, todėl vardo ir pavardės nenurodymas CMR važtaraščiuose nepaneigia teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą. Be to, prekių gavimo faktas yra pagrįstas kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Pareiškėjo manymu, išvada dėl disponavimo teisės neperėjimo grindžiama ne pareiškėjo tiekimo metu žinomų aplinkybių pagrindu, o patikrinimo metu užsienio mokesčių administratorių pateiktos informacijos apie galimus užsienio įmonių pažeidimus pagrindu, tačiau Bendrovei šios aplinkybės nebuvo žinomos. Vertinant, ar pardavėjas atliko prekių tiekimą, visų pirma turi būti vertinama, ar pardavėjas perleido prekes kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti įrodymai (prekių gabenimo dokumentai, PVM sąskaitos-faktūros, kuriose patvirtinta, kad pirkėjai deklaravo prekių įsigijimus ir tolesnius jų tiekimus) patvirtina, jog Bendrovė perleido prekes kitam asmeniui.

Jei teismas nuspręstų priskaičiuoti Bendrovei delspinigius ir skirti baudą, pareiškėjas prašė alternatyviai sumažinti skiriamos baudos dydį iki minimalaus 10 proc. dydžio bei atleisti nuo Bendrovei paskirtų delspinigių ar sumažinti jų dydį, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi patikrinimo metu, todėl tai turėtų būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė. Be to, mokestinio pažeidimo pobūdis nėra piktybinis, ne kartą atliktų operatyvinių patikrinimų metu nustatyti trūkumai būdavo nedelsiant pašalinami ir atkreipė dėmesį, kad tokių patikrinimų metu buvo vertinti ir tie patys sandoriai kaip ir šiuo atveju, tačiau jokios rekomendacijos ištaisyti trūkumus pareiškėjui nebuvo pateiktos.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VMI nurodė, kad vadovavosi PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 ir 5 dalimis, LVAT praktika, Europos Tarybos 1977 m. gegužės 17 d. direktyvos 77/388/EEB Dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) 28 c straipsnio A skirsnio a punktu bei 1 pastraipa, 22 straipsniu ir nurodė, jog nustatant, ar įmonė turėjo teisę tiekimams taikyti 0 proc. PVM tarifą, turi būti nustatytos trys būtinos sąlygos:

1) prekės turi būti tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekia PVM mokėtojas (dėl šios sąlygos egzistavimo ginčo byloje nėra);

2) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos;

3) pirkėjas įsigijęs teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Be to, turi būti nustatyta, ar įmonės atliekamas tiekimas ES viduje nelemia jos dalyvavimo sukčiavime PVM srityje. Inspekcija, patikrinimo metu įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus ir gautą informaciją iš Latvijos, Slovakijos, Bulgarijos, Estijos, Lenkijos ir Vokietijos mokesčių administratorių, padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti apskaitos dokumentai neįrodo, jog prekės buvo tiekiamos PVM sąskaitose-faktūrose pirkėjais įvardintiems ūkio subjektams, ir kad prekės buvo faktiškai išgabenamos iš šalies teritorijos, tokiu būdu pareiškėjui dalyvaujant galimo PVM sukčiavimo grandinėje, sudarant prekių tiekimo sandorius.

Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjo įformintuose CMR važtaraščiuose nurodyti prekių pristatymo (iškrovimo) adresai neturi nieko bendro ir neatitinka faktiškų užsienio įmonių buveinių registravimo adresų, nurodytų PVM sąskaitose-faktūrose ir prekių pirkimo-pardavimo sutartyse. Pareiškėjas įsigytoms prekėms per trumpą laiką įformindavo tiekimus įmonėms, kurių dauguma yra nerandamos, o pastarosios daugeliu atveju tas pačias prekes ir kiekius perparduodavo pirkėjams, kurie yra nerandami ar PVM mokėtojų kodai neegzistavo, prekių tiekimai nepatvirtinti.

Užsienio mokesčių administratorius nepatvirtino prekių tiekimo sandorių, įmonių atstovai nerandami, nebendrauja su mokesčių administratoriumi arba negali nurodyti įmonių įgaliotų asmenų, o atsiskaitymo faktas nereiškia, kad už apskaitos dokumentuose nurodytų prekių tiekimą realiai atsiskaitė PVM sąskaitose-faktūrose ir CMR važtaraščiuose nurodytos Užsienio įmonės. Apmokėjimai už prekes buvo įforminti didelėmis grynųjų pinigų sumomis, pajamų orderiuose prie įformintos mokamos piniginės sumos kai kuriais atvejais nurodyti vardas ir pavardė bei pasirašyta, o kituose prie mokamos piniginės sumos yra tik parašas.

Pareiškėjas Inspekcijai pateikė kasos pajamų orderių kopijas ir nurodė, kad mokėjimo faktas įrodo sandorių realų vykdymą, tačiau, atsakovo nuomone, ši aplinkybė gali patvirtinti tik pinigų sumokėjimo faktą, o ne prekių išgabenimą iš šalies teritorijos bei jų patiekimą kitoje ES valstybėje narėje registruotiems PVM mokėtojams. Pažymėjo, kad Latvijos teisės aktai riboja juridinių asmenų atsiskaitymus grynaisiais pinigais virš 5 000 latų, o įvykdę jų už didesnę kaip 1 000 latų sumą, privalo ją deklaruoti mokesčių administratoriui, tačiau nagrinėjamu atveju Latvijos mokesčių administratorius informacijos apie deklaruotas grynųjų pinigų operacijas nepateikė.

Patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog PVM sąskaitos-faktūros išrašytos bei mokėjimai atlikti tą pačią ar keleto dienų skirtumu nuo prekių įsigijimo, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog PVM sąskaitose-faktūrose yra pirkėjų patvirtinimai, yra nepagrįsti, nes įmonių atstovams dažnai lankantis pas pareiškėją, pastarieji turėjo galimybę pasirašyti PVM sąskaitose-faktūrose bei CMR važtaraščiuose. Parašai PVM sąskaitose-faktūrose, CMR bei sutartyse dažnai vizualiai skirtingi, kelia įtarimų dėl jų autentiškumo.

UAB „Grifskana“ direktorė patikrinimo metu pateiktame paaiškinime nenurodė, kaip surado pirkėjus, neatsiminė, kokiu būdu buvo pasirašytos sutartys. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė vairuotojų-vadybininkų paaiškinimus, tačiau juose vairuotojai tik patvirtina, kad vežė produkciją CMR važtaraščiuose nurodytais adresais, bet daugiau nieko neatsimena. Pažymėjo, kad teisės disponuoti turtu atsiradimui svarbu, kad vykdomi sandoriai būtų realūs ir mokesčių administratorius turėtų pakankamai įrodymų apie deklaruojamų sandorių vykdymą, tačiau byloje nustatyta, kad užsienio įmonės, nors ir deklaravo įsigijimus iš pareiškėjo, tačiau yra pripažintos kaip tarpininkės, tų valstybių mokesčių administratoriai nepatvirtina tiekimų, įmonės įregistravimo adresais nerastos bei nesurasti atsakingi asmenys, daugeliu atveju įmonės samdomų darbuotojų neturi, nėra įregistruotų padalinių, filialų, atstovybių, sandėliavimo ir kitų patalpų, dokumentai patikrinimams neteikiami.

Šios aplinkybės negali patvirtinti, kad būtent sutartyse ir PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos įmonės įgijo teisę prekėmis disponuoti kaip savo.

VMI pažymėjo, kad pareiškėjo įformintuose CMR važtaraščiuose nurodyti prekių pristatymo (iškrovimo) adresai, nesusiję ir neatitinka faktiškų Užsienio įmonių buveinių registravimo adresų, nurodytų PVM sąskaitose-faktūrose ir sutartyse, nenurodyti prekių gavėjo, priėmusio prekes asmens, duomenys, nepateikti įgaliojimai, nenurodytos gavimo datos. Vienas iš vežėjų „Aleks 333“ L.T.D. Bulgarijos mokesčių administratoriaus nerandamas nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d., yra išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, apie vežėjos Lenkijos įmonės „Zemaks Trans“ PVM kodą informacijos nėra, vežėjų UAB „Andopas“ ir UAB „Saitema“ atstovai apie prekių gabenimą informacijos nepateikė ir gabenimų nepatvirtino. Pareiškėjas nurodė, kad pirkėjai vežėjus samdo patys, todėl Bendrovė neatsakinga už tai, kas veža prekes ir kokiu adresu, tačiau Konvencijos 12 straipsnio 3 punktas nustato, kad krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui nuo važtaraščio surašymo momento tais atvejais, kai siuntėjas apie tai įrašo važtaraštyje. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos nėra, o vienas CMR važtaraštis iš viso nepateiktas. VMI pažymėjo, kad iš užsienio mokesčių administratorių gauta informacija yra laikoma gauta iš patikimo šaltinio ir negali būti laikoma nepatikima. Pareiškėjas, vykdydamas didelį kiekį tiekimų ir žinodamas apie neapmokestinamą tiekimą ES viduje, vykdančiam asmeniui tenkančius didesnių atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus, iš esmės elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nes galėjo įtarti apie galimą kontrahentų sukčiavimą, tačiau pareiškėjas jokių veiksmų nesiėmė. Todėl Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas dalyvauja sukčiavime, dėl to pareiškėjui pagrįstai netaikė 0 proc. PVM tarifo.

VMI nurodė, kad nagrinėjant, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti nustatyta, ar pareiškėjas, padaręs patikrinimo metu nustatytas veikas, suprato, ar, atsižvelgiant į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, turėjo ir galėjo suprasti, kad pažeidžia PVM įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju Bendrovė nesumokėjo PVM į biudžetą dėl savo kaltės, todėl nėra pagrindo ją atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas nuo baudos gali būti atleistas tik tuo atveju, kai mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs ar šio mokesčio sumokėjimo terminas yra atidėtas arba išdėstytas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs patikrinimo metu apskaičiuotą PVM sumą, todėl nėra pagrindo jį atleisti nuo PVM baudos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog užsienio įmonėms buvo perduota teisė disponuoti ginčo prekėmis kaip savininkams.

Teismas pažymėjo, kad Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos 9 straipsnis numato, jog būtent CMR važtaraštis yra įrodymas, patvirtinantis, jog yra sudaryta tarptautinio krovinių vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Tuo tarpu krovinio pristatymu į paskirties vietą (Konvencijos 13 straipsnio 1 punktas) laikytinas krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą (Konvencijos 12 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai, kuriais įformintas krovinių (pareiškėjo parduotų prekių) gabenimas Užsienio įmonėms yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: atskiruose važtaraščiuose nėra perkančios įmonės atstovaujamo asmens vardo ir pavardės, kai kuriuose važtaraščiuose negalima įskaityti ranka užpildytų duomenų, dažnu atveju prekės buvo vežamos ne į įmonės registracijos vietą, o jokių rašytinių įrodymų, kad buvo sutarta dėl kitos, nei įmonės registracijos vieta, prekių pristatymo vietos byloje nėra.

Byloje taip pat yra pateiktos sąskaitos-faktūros, CMR važtaraščiai ir kasos pajamų orderiai, tačiau daugumoje iš jų yra tik parašai, nėra pasirašiusio asmens vardo ir pavardės, įmonės antspaudo, o prekės buvo vežamos ne įmonės registracijos adresu. Šiuose dokumentuose esantys parašai esmingai skiriasi, todėl yra pagrįstų abejonių dėl šių parašų tikrumo. Informacinėje VIES duomenų bazėje nėra informacijos apie pareiškėjo parduotas prekes Slovakijos įmonėms s.r.o. „Tatra vivo“ 2011 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, s.r.o.

„Borgiallo“ 2011 m. rugpjūčio mėnesį, Vokietijos įmonei „AS-Gold GmBH“ 2011 m. kovo ir balandžio mėnesiais, Bulgarijos įmonei „Treyd Komers 2011-EOOD“ 2011 m. rugpjūčio mėnesį bei nėra duomenų iš Latvijos įmonių už 2011 liepos ir rugpjūčio mėnesius. Prekių vežėjais buvo nurodytos įmonės, kurios išregistruotos iš PVM mokėtojų registro, taip pat vežėjo Lenkijos įmonės P.P-U „Lkw Transport“ kodas nenurodytas arba ji yra ne PVM mokėtoja, o „Zenmaks Trans“ nurodytas netinkamas PVM kodas. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad įmonė „Aleks 333“ (viena iš pareiškėjo nurodytų vežėjų) nerasta deklaruotu adresu ir laikoma „dingusiu prekeiviu“.

Mokestinio ginčo metu pareiškėjas visų minėtų aplinkybių nenuginčijo, taip pat nepateikė kitų objektyvių įrodymų, kurie vienareikšmiškai įrodytų realų prekių tiekimo užsienio įmonėms faktą ir disponavimo prekėmis perėjimo faktą (pvz., byloje nėra prekių priėmimo-perdavimo aktų). Iš sutarčių turinio matyti, kad tai bendro pobūdžio susitarimai, kuriuose numatyta, jog konkretaus tiekimo sąlygos bus sulygtos ir nurodytos šių kontraktų prieduose, kurie laikytini neatsiejama jų dalimi, tačiau tokie dokumentai teismui nėra pateikti.

Minėtų aplinkybių visuma leido teismui konstatuoti, kad pareiškėjas elgėsi netinkamai ir nerūpestingai, neįrodyta, jog pareiškėjas ėmėsi visų protingų priemonių įsitikinti, kad jo vykdomas prekių tiekimas į kitą ES valstybę narę neprisideda prie sukčiavimo mokesčių srityje. Nors CMR važtaraščiuose nurodomi skirtingi pirkėjai, tačiau juose nurodytos tapačios krovinio iškrovimo vietos. Minėtose iškrovimo vietose pirkėjai nedeklaravę jokių struktūrinių padalinių, sandėlių, talpyklų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kurie patvirtintų jo sąžiningumą, t. y., kad jis įsitikino, jog vykdomais sandoriais Bendrovė nėra įtraukta į sukčiavimą mokesčių srityje.

Todėl teismas konstatavo, kad 0 proc. PVM tarifas buvo taikytas nepagrįstai.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčijamų sprendimų turinį, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas sumažinti baudos dydį yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius Bendrovei buvo paskyręs 30 proc. baudos dydį, tačiau Komisija, tinkamai įvertinusi ginčo aplinkybes, pareiškėjo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi patikrinimo metu, tai, kad pareiškėjas operatyviai teikė paaiškinimus ir reikalingą medžiagą, sumažino baudos sumą iki 20 proc. Jokių kitų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, todėl pareiškėjo prašymą sumažinti baudos dydį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra sumokėjęs mokesčių administratoriaus priskaičiuoto mokesčio, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atleisti Bendrovę nuo paskirtos baudos. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti Bendrovę nuo delspinigių arba sumažinti priskaičiuotų delspinigių sumą. Teismas vertino kaip pagrįstą Komisijos išvadą, kad delspinigiais nėra siekiama pareiškėją nubausti, iš jo yra išieškoma turtinė nauda, kurią jis gavo valstybės sąskaita. Delspinigių skaičiavimo pagrindai, pradžia, trukmė ir dydis nustatyti MAĮ 96–99 straipsniuose. Esant šiuose straipsniuose nurodytiems pagrindams, teismo vertinimu, mokesčių administratorius negalėjo neskaičiuoti delspinigių, nes tai prieštarautų MAĮ normoms. Todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjui priskaičiavo 1 589 519 Lt delspinigių sumą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas UAB „Grifskana“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, Komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 5-718(7-166/14), VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (24.6-3 l-5)-R-4746, Inspekcijos 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-120 ir priimti naują sprendimą; 2) tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netenkintų pirmojo reikalavimo, pareiškėjas prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, Komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. Nr. 5-718(7-166/14), VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (24.6-3 l-5)-R-4746 ir Inspekcijos 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-120 bei įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą; 3) tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netenkintų pirmojo ir antrojo reikalavimų, pareiškėjas prašo atleisti UAB „Grifskana“ nuo priskaičiuotų baudų ir delspinigių arba iš esmės sumažinant jų dydį, atsižvelgiant į pareiškėjo tyčios pažeidime nebuvimą, teisingumo, protingumo ir proporcingumo teisinius principus; 4) prašo priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad PVM sąskaita-faktūra įforminamas prekių perdavimas kitam asmeniui, kuris įgyja teisę jomis disponuoti kaip jų savininkas, yra laikomas atskiru šių prekių tiekimu. Šioje byloje paminėti įmonės pirminiuose ir suvestiniuose buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuoti šie aspektai: atsiskaitymo fakto fiksavimas, prekių apskaitos dokumentuose atlikti veiksmai, iš kurių matosi, jog prekių likutis, priklausantis pardavėjui, sumažėjo, tarp pirkėjo ir pardavėjo sudaryti tarpusavio užskaitymo bei kiti atsiskaitymą už prekes pagrindžiantys susitarimai bei dokumentai ir kiti įrodymai, kurie patvirtina, kad įgyvendinami formalūs prekių tiekimo sąvokos požymiai – prekių perdavimas ir prekių perėmėjo galėjimas disponuoti jomis kaip savomis. Nustačius, kad prekės iš tiesų egzistuoja, ir jų tiekimo faktas tinkamai užfiksuotas pirkėjo buhalterinėje apskaitoje, prekių tiekimo faktą PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prasme reikia laikyti įvykusiu. Pareiškėjas paaiškina, kad, vertinant kiekvieną tiekimą atskirai, akivaizdu, kad tik dalis dokumentų, kuriais įforminti atskiri prekių tiekimai, turi formalių trūkumų. Kitą dalį tiekimų įforminantys pirminiai dokumentai neturi jokių formalių trūkumų, todėl turi būti laikomi tinkamais ir pakankamais tiekimo faktui įrodyti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonė Aleks 333 L.T.D ieškota ir tikrinta pradėjus mokestinį patikrinimą, t. y. ne anksčiau nei 2014 m. pradžioje, kai tuo tarpu sandoriai buvo vykdomi 2011 m.

Pareiškėjas pažymi, kad net 8 pirkėjai iš 10 deklaravo prekių įsigijimus iš UAB „Grifskana“, t. y. deklaruoti 27,79 mln. litų arba 8,05 mln. eurų, kas sudaro beveik 95 proc. visų pareiškėjo tiekimų. Taip pat daugeliu atveju deklaruoti ir tolesni tiekimai. Net 7 įmonės iš 10 deklaravo tolesnius tiekimus (dažniausiai vidaus rinkoje). Įrodymai, kuriais asmuo gali pagrįsti savo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, apibrėžti gana abstrakčiai ir nei PVM įstatymas, nei kituose teisės aktuose nėra pateikiamas joks pavyzdinis ar baigtinis tokių įrodymų sąrašas. Tuo tarpu pavyzdinis dokumentų sąrašas yra pateikiamas PVM įstatymo oficialiai paskelbtame komentare ir pareiškėjas mokesčių administratoriui bei ginčą nagrinėjusioms institucijoms dokumentus pagal šį sąrašą pateikė. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neištyrė visos bylos medžiagos, nesivadovavo ESTT bei LVAT praktika dėl CMR turiniui keliamų reikalavimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl išvežimo sąlygos neįvykdymo. Objektyviai vertinant Bendrovės veiksmus pripažintina, kad pareiškėjas atliko tiekimą Bendrijos viduje, o tai, kad sandorio rezultatas buvo ne tokio pobūdžio, kaip tikėjosi pareiškėjas, nenuginčija tiekimo Bendrijos viduje fakto. Užsienio įmonės prekėmis kaip savo naudotis galėjo ir tai pripažino pateikdamos deklaracijas, kuriose nurodė, kad pasinaudodamos viena iš disponavimo teisės suteikiamų teisių – lemti prekių teisinį likimą – perleido disponavimą prekėmis tretiesiems asmenims. Todėl, pareiškėjo nuomone, disponavimo teisė minėtoms įmonėms buvo perleista tinkamai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagal sandorių sudarymo aplinkybes buvo įsitikinęs, kad prekes tiekia minėtoms užsienio įmonėms, turinčioms teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Pareiškėjo nuomone, faktas, kad prekių pirkėjai ES valstybėse narėse, į kurias šios prekės buvo gabenamos, laiku apmokėjo už pateiktas prekes, dauguma jų prekių deklaravo, atsiuntė patvirtinimus apie prekių gavimą, turi būti laikomas pakankamu įrodymu, kad prekių pirkėjas įgijo teisę disponuoti jomis kaip savo.

Pareiškėjas pažymi, kad ėmėsi visų būtinų veiksmų, reikalingų pirkėjų sąžiningumui patikrinti. Ginčą nagrinėjusios institucijos nenustatė ir nepatvirtino, kad Bendrovė atskirai ar kartu su įmonėmis dalyvavo mokestiniame sukčiavime, siekdama išvengti savo mokestinių prievolių ir (arba) padėti jų išvengti kitoms įmonėms, taip pat nenustatė, kad pareiškėjas žinojo apie kitų įmonių galimą sukčiavimą, siekiant išvengti mokestinių prievolių. Be to, mokesčių mokėtojo galimybės įsitikinti, ar pirkėjas yra sąžiningas, yra labai ribotos. Pirkėjų sąžiningumu pareiškėjas galėjo įsitikinti tik remdamasis žodiniais pirkėjų pareiškimais, jų pateiktais dokumentais ir viešai prieinamomis priemonėmis. Todėl pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo sąžiningas ir turi būti pripažinta, kad jis ėmėsi pakankamai priemonių, jog įsitikintų užsienio įmonių patikimumu.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad visos aplinkybės (PVM nedeklaravimai tam tikrais atvejais, mokesčių mokėtojų išregistravimai iš mokesčių mokėtojų registro, aplinkybės, jog užsienio įmonės nerandamos registracijos adresais, neteikia informacijos ir nebendradarbiauja su mokesčių administratoriumi ir pan.) byloje paaiškėjo tik mokesčių administratoriui 2014 metais atlikus mokestinį patikrinimą. Todėl vien faktas, kad užsienio mokesčių administratoriui, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo paskutinių sandorių vykdymo dienos, nepavyksta susisiekti su užsienio įmonių atstovais, negali reikšti, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgėsi nesąžiningai.

Pareiškėjas pabrėžia, kad, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo pareigos mokėti baudą ir delspinigius, jei mokesčių mokėtojas įrodo, jog nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė pagrįstus įrodymus, kad nėra kaltas dėl mokesčių administratoriaus nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas veikė sąžiningai, nesiekė nuslėpti mokesčius ir laikėsi visų jam teisės aktuose nustatytų reikalavimų. UAB „Grifskana“ ėmėsi visų būtinų priemonių įsitikinti, kad nedalyvavo sukčiavime PVM, todėl Bendrovė turi būti atleidžiama nuo baudų bei delspinigių. Taip pat mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o pareiškėjo padaryto mokestinio pažeidimo pobūdis nėra piktybinis. Tai, kad pareiškėjas nepripažįsta mokesčių įstatymo pažeidimo, negali būti vertinama kaip sunkinanti aplinkybė, kadangi Bendrovė mano veikusi sąžiningai ir yra pateikusi savo sąžiningumą pagrindžiančius argumentus. Pareiškėjo nuomone, turėtų būti garantuotos teisingos ir protingos ribos, užtikrinančios tiek valstybės fiskalinio intereso, tiek jo kaip mokesčių mokėtojo teisių užtikrinimą, nepažeidžiant šių interesų pusiausvyros. Todėl pareiškėjas prašo nepriskaičiuoti delspinigių ir neskirti baudos, o tuo atveju, jei delspinigiai bus priskaičiuoti ir skirta bauda, sumažinti baudos dydį iki minimalaus 10 proc. dydžio bei atleisti nuo paskirtų delspinigių ar sumažinti jų dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-120 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino mokesčių administratoriaus surašytą 2013 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-39, kuriame nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą, dėl to papildomai apskaičiavo 6 131 307 Lt PVM, 1 589 519 Lt PVM delspinigių ir skyrė 1 839 392 Lt PVM baudą (I t., b. l. 56–74).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 69-71 „Dėl UAB „Grifskana“ 2014 m. balandžio 10 d. skundo“, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, patvirtino Inspekcijos 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-120 (I t., b. l. 77–97).

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. S-223(7-166/2014) „Dėl UAB „Grifskana“ 2014 m. liepos 21 d. skundo“, išnagrinėjusi ikiteismine tvarka mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, patvirtino VMI 2014 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 69-71 dalį dėl nurodymų sumokėti 6 131 307 Lt PVM, 1 589 519 Lt PVM delspinigių, o PVM baudą sumažino iki 1 226 261 Lt (I t., b. l. 99–144).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (II t., b. l. 120–131).

Mokestinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl papildomai apskaičiuoto PVM ir su juo susijusių sumų, nustačius, kad kitų valstybių narių įmonėms pareiškėjo tiektos prekės nepagrįstai buvo apmokestintos taikant 0 proc. PVM tarifą, kadangi pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, jog prekės buvo patiektos PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms kitų valstybių narių įmonėms PVM mokėtojoms, taip pat neįrodžius, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1321/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su prekių, kurių tiekimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, patiekimu ir išvežimu į kitas valstybes nares, jas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Nustatydamas bylai svarbias aplinkybes pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais, teisminio nagrinėjimo metu ištirtais ir pagal procesinio įstatymo normas įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nuosekliai išdėstė, kokiais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

Pagal PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas.

PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas

PVM įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje A-556-1054/2010; 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-250/2010; 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1890/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas procesiniuose sprendimuose, priimtuose analogiškos kategorijos bylose, taip pat yra pažymėjęs, kad prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktas įrodinėtinas, visų pirma, CMR važtaraščiais, bei yra atkreipęs dėmesį į tai, kad minėtai sąlygai įrodyti turi būti pateikiami nekeliantys abejonių dėl savo turinio rašytiniai įrodymai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-867/2009; 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-716/2010).

Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, susijusius su prekių, kurių tiekimui pareiškėjas taikė 0 proc. PVM tarifą, išvežimu į kitas valstybes nares, bei teisingai juos įvertinęs, pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai, kuriais įformintas krovinių (pareiškėjo parduotų prekių) gabenimas kitų valstybių narių įmonėms yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: atskiruose važtaraščiuose nėra perkančios įmonės atstovaujamo asmens vardo ir pavardės, kai kuriuose važtaraščiuose negalima įskaityti ranka užpildytų duomenų, dažnu atveju prekės buvo vežamos ne į įmonės registracijos vietą, o jokių rašytinių įrodymų, kad buvo sutarta dėl kitos, nei įmonės registracijos vieta, prekių pristatymo vietos, byloje nėra. Be to, pažymėtina, jog byloje nors ir yra pateiktos sąskaitos-faktūros, ir kasos pajamų orderiai, tačiau daugumoje iš jų yra tik parašai, nėra pasirašiusio asmens vardo ir pavardės, įmonės antspaudo.

Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė papildomų duomenų, kuriais remiantis būtų galima eliminuoti dokumentų, kuriais buvo grindžiamas 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrįstumas, trūkumus. Pažymėtina tai, kad UAB „Grifskana“ direktorė Daiva Kraujutaitytė patikrinimo metu pateiktame paaiškinime negalėjo nurodyti, kaip surado pirkėjus, kokiu būdu buvo pasirašytos sutartys (Komisijos byla III t., b. l. 186–187).

Atkreiptinas dėmesys, kad, nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius, nustatydamas, jog nepakanka pareiškėjo pateiktų duomenų pagrįsti 0 procentų PVM tarifo taikymą, taip pat rėmėsi duomenimis, gautais iš kitų valstybių mokesčių administratorių.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. AU16-39 pažymėta, kad pagal Slovakijos, Latvijos, Bulgarijos, Estijos valstybių mokesčių administratorių pateiktą informaciją nustatyta, jog jų patikrintų įmonių (kurioms pareiškėjas tiekė ginčo prekes) realiai vykdyta veikla kelia abejonių, daugelis įmonių nerastos buveinių įregistravimo adresais bei nesurasti atsakingi asmenys, kai kurios įmonės samdomų darbuotojų neturi, įregistruotų filialų, atstovybių nėra, dokumentai patikrinimams neteikiami (Komisijos byla I t., b. l. 174–211).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į kiekvieno sandorio faktines vykdymo aplinkybes bei į faktinę jo veiklos praktiką, nevertino visų su tiekimais minėtoms užsienio įmonėms susijusių aplinkybių bei priėjo prie apibendrinto pobūdžio išvadų dėl tiekimų visumos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinį sprendimą dėl mokestinės prievolės nustatymo priimama mokesčių administratorius. Šiuo atveju, vietos mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, detaliai išanalizavo kiekvieną ūkinę operaciją, dėl kurios atlikimo buvo apskaičiuotas papildomas PVM ir su juo susijusios sumos. Mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl mokestinės prievolės nustatymo, įvertino įrodymų visumą, o ne vien konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, dar kartą įvertino mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus ir teisingai sprendė, jog surinktų įrodymų visuma nepatvirtino, kad pareiškėjo vykdytiems tiekimams Bendrijos viduje galėjo būti taikomas 0 procentų PVM tarifas. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai neanalizavo kiekvienos pareiškėjo atliktos ūkinės operacijos, tačiau įrodinėjimo procesas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atitiko tiek PVM įstatymo nuostatas dėl pareigos įrodyti 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrįstumą, tiek procesinio įstatymo normas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Inspekcija 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-120 pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM.

Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo paskirtos baudų ir apskaičiuotų delspinigių arba iš esmės sumažinti jų dydį.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį pareiškėjo reikalavimą, teisingai aiškino ir taikė mokesčių teisės normas, nustatančias atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindus, bei teisingai vertino su šiuo pareiškėjo reikalavimu susijusias faktines aplinkybes. Todėl naikinti skundžiamo pirmosios teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas atleisti nuo priskaičiuotų baudų ir delspinigių arba iš esmės sumažinti jų dydį nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl šio reikalavimo atmetimo, todėl detaliai nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyręs, iš esmės teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grifskana“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė