A-575-1100-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1100/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00557-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. ir atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B., R. G. ir M. K. prašymą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai D. B., R. G. ir M. K. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir atsakovo Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2006–2008 m.: D. B. – 2 435,14 Lt, R. G. – 805,20 Lt, M. K. – 765,14 Lt.

Pareiškėjai nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjų prašymą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjams, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, numatančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjų prašymu nesutiko. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Pabrėžė, kad, taikant CK 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Nurodė, kad pareiškėjų reikalavimams turi būti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies. Iš atsakovo pareiškėjui D. B. priteisė 1 304,88 Lt, pareiškėjui R. G. – 375,81 Lt, M. K. – 765,14 Lt neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjams.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai atliko savo, kaip valstybės tarnautojų, pareigas, tačiau jiems nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjams priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjai dėl reikalavimų dalies yra praleidęs senaties terminą, todėl atitinkamai sumažino pareiškėjams priteistinas sumas.

III. Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68-70), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti pareiškėjams, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog pirmiausia buvo būtina išsiaiškinti pareiškėjų dirbto darbo pobūdį, pareigas, kurias pareiškėjai privalėjo atlikinėti, koks buvo pareiškėjų darbo ir poilsio režimas. Teigia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pažymi, kad DK 298 straipsnyje numatyta, jog su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Pareiškėjas R. G. taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 74-76), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies – 285,82 Lt – už laikotarpį, nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. nepriteisimo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei priteikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, dėl to jo priimtas sprendimas todėl dalyje, kurioje priteista mažesnė negu už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio susidariusi suma – 661,63 Lt, negali būti laikoma teisėtas ir pagrįstas. Teigia, jog nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo jis sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl mano, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, o nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79-81) palaiko atsakovo apeliacinį skundą ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – prašymą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 83-85) su juo nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus bei nustatęs tinkamą atsakovą, kuriam kyla pareiga atlyginti negautą darbo užmokestį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjo R. G. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtų darbo užmokesčio dalių, kurios susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjas R. G. teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai nepriteisė jam ne visą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 11-16), laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui R. G. nebuvo išmokėta 805,20 Lt darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas R. G. į teismą skundu kreipėsi 2010 m. birželio 2 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 27), todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d., t. y. už darbo užmokesčio nepriemokos dalį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. jis yra praleidęs senaties terminą, todėl priteistina suma mažintina. Tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo R. G. argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei priteikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl pareiškėjams priteistų sumų dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjams priteistiną sumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.

Paminėtina ir tai, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis nurodyta įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija DK nustatyto 3 metų termino, jų reikalavimai priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis yra pagrįsti. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo R. G. ir atsakovo apeliacinius skundus nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė