2025-04-02 Nr. AB-5759-3-63-3-00052-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-384-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00052-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos centro „Puriena“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos centro „Puriena“ skundą atsakovui Klaipėdos teritorinės ligonių kasai dėl pažymos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Medicinos centras „Puriena“ (toliau – ir Medicinos centras) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2024 m. gruodžio 23 d. ekspertizės pažymą Nr. E1-24-96 (toliau – ir Pažyma). Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 3 d. nutartimi pareiškėjo UAB Medicinos centro „Puriena“ skundą atsisakė priimti ir nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, pareiškėjui grąžinti paduodant skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su tuo, kokius veiksmus turi atlikti teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, teismas pažymėjo, kad viena iš aplinkybių, kurioms esant, teismas privalo atsisakyti priimti skundą, yra tai, jog skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių, o viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktų reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

Teismas nurodė, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str.). Skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d.).

Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimu, teismas pažymėjo, kad Pažymoje yra nurodyta, jog buvo nustatyti teisės aktų nuostatų pažeidimai ir nepagrįstai buvo gautos bei panaudotos privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšos, kartu nurodant, kad per nurodytą terminą Medicinos centrui neatlyginus neteisėtai panaudotų PSDF biudžeto lėšų, jos bus išieškomos įstatymų nustatyta tvarka.

Pacitavęs Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 1 punkto, 4.1, 4.2, 4.10 ir 4.11 papunkčių bei 74 ir 75 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nors Aprašo 75 punkte yra nurodyta, jog įstaiga ar įmonė teritorinės ligonių kasos direktoriaus sprendimą (ekspertizės pažymą) gali apskųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio klausimus, laikosi nuostatos, jog teritorinės ligonių kasos priimti kontrolės procedūros dokumentai – ekspertizės pažymos – nelaikytini savarankišku administracinės bylos dalyku: nepaisant imperatyvaus pobūdžio tekstinės formuluotės, teritorinės ligonių kasos ekspertizės pažymoje pareiškėjui duodamam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, taigi jis savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti teritorinės ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą PSDF biudžetui padarytos žalos sumą.

Teismas padarė išvadą, kad Pažyma negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, kadangi joje yra tik konstatuota atsakovo nustatyta aplinkybė, jog Medicinos centras pažeidė teisės aktų reikalavimus ir padarė žalą PSDF biudžetui, kurią turi atlyginti, bei informuotas, jog jei žalos neatlygins, ji bus išieškoma įstatymų nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad, nepaisant imperatyvaus pobūdžio tekstinės formuluotės, ekspertizės pažymoje pareiškėjui duodamas patvarkymas (įpareigojimas) laikomas stokojančiu teisinio privalomumo galios. Teismas akcentavo, kad tokio išaiškinimo savo praktikoje laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 buvo išaiškinta, jog teritorinių ligonių kasų aktai negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis turi būti vadovaujamasi ir šioje byloje. Teismas akcentavo, kad išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog nepaisant imperatyvaus pobūdžio tekstinės formuluotės, teritorinės ligonių kasos ekspertizės pažymoje pareiškėjui duodamam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, taigi jis savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti teritorinės ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą PSDF biudžetui padarytos žalos sumą. Nei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, nei kiti teritorinės ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia šiai institucijai teisės PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti. Todėl teritorinė ligonių kasa, įmonei geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtos žalos priteisimo.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Medicinos centro skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas UAB Medicinos centro „Puriena“ atskirajame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą priimti.

Medicinos centras pažymi, kad Pažymoje yra labai aiškiai nurodyta, jog ji yra skundžiama administraciniam teismui. Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 3 dalis nustato, kad sveikatos paslaugas teikiančių įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų (taip pat ir atsakovo – Klaipėdos teritorinės ligonių kasos) sprendimai dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo gali būti per trisdešimt dienų skundžiami įstatymo nustatyta tvarka.

Remdamasis Aprašo 75 punktu, pareiškėjas pažymi, kad Aprašas akivaizdžiai patvirtina, jog Medicinos centro skundas, kuriame yra ginčijama Pažyma, yra nagrinėtinas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė jo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Medicinos centras akcentuoja, kad kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tai yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionaliniu (Konstitucijos 30 str. 1 d.), tiek ir tarptautiniu lygmeniu (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Pareiškėjas nurodo, kad, atitinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o pagal to paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Medicinos centras pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo manytų, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Pareiškėjo nuomone, tam, kad atitinkamas skundas būtų nagrinėjamas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, pakanka to, jog suinteresuotas asmuo (pareiškėjas) subjektyviai manytų, kad jo teisės yra pažeistos. Medicinos centras yra įsitikinęs, kad Pažyma buvo pažeistos jo teisės, kadangi joje yra įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija apie pareiškėją ir jis yra nepagrįstai raginamas sumokėti atitinkamas pinigų sumas.

Medicinos centras teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą, todėl skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta, o pareiškėjo skundas – priimtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas Medicinos centro skundą atsisakė priimti, padaręs išvadą, jog ginčijama Pažyma negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu, kadangi joje yra tik konstatuota atsakovo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir padarė žalą PSDF biudžetui, kurią jis turi atlyginti, bei buvo informuotas, jog jeigu žalos neatlygins, ji bus išieškota įstatymų nustatyta tvarka, o tokiam Medicinos centrui duodamam įpareigojimui trūksta teisinio privalomumo galios, todėl pareiškėjo reikalavimas Pažymą panaikinti yra nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėdama Medicinos centro atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai nustato specialią tvarką, kurios laikydamiesi, asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja išvadą, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatyme nustatytų tinkamų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų.

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien subjektyviu asmens suvokimu. Administracinių teismų kompetencijai nėra priskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų faktų pripažinimo, konstatavimo, nagrinėjimas. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-633-552/2017).

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti.

Nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, atlikusi UAB Medicinos centras „Puriena“ atitiktį psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų teikimo reikalavimams patikrinimą, 2024 m. lapkričio 7 d. surašė patikrinimo pažymą Nr. K1-24-82. 2024 m. gruodžio 12 d. patikrinimo rezultatai buvo svarstomi posėdyje ir buvo surašyta Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2024 m. gruodžio 23 d. ekspertizės pažyma Nr. E1-24-96. Pažymoje yra nurodyta, kad dėl šios pažymos 8.4–8.6 papunkčiuose nurodytų pažeidimų Medicinos centras padarė 102 839,25 Eur žalą PSDF biudžetui (10.1 pp.). Pažymos 10.2 papunktyje atsakovas nurodė, kad pareiškėjas per vieną mėnesį nuo Pažymos gavimo dienos privalo atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą, pervesdamas 102 839,25 Eur į nurodytą sąskaitą. Jeigu Medicinos centras per nurodytą terminą neatlygins neteisėtai panaudotų PSDF biudžeto lėšų, jos bus išieškomos įstatymų nustatyta tvarka (Pažymos 10.3 pp.). Taigi, Pažymoje buvo pripažinta, kad dėl joje nustatytų pažeidimų pareiškėjas padarė 102 839,25 Eur žalą PSDF biudžetui, kuri turi būti atlyginta vieną mėnesį nuo Pažymos gavimo dienos, t. y. Pažymoje buvo konstatuota atsakovo nustatyta faktinė aplinkybė, kad Medicinos centras pažeidė teisės aktų reikalavimus bei padarė žalą PSDF biudžetui, kurią turi atlyginti; pareiškėjas taip pat buvo informuotas, jog jeigu žalos neatlygins, ši žala bus išieškoma įstatymų nustatyta tvarka.

Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Aprašo 75 punkte yra įtvirtinta, kad įstaiga ar įmonė teritorinės ligonių kasos direktoriaus sprendimą (ekspertizės pažymą) gali apskųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos, tačiau yra būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015. Šioje nutartyje yra pažymėta, kad Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškėjui duotam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, kadangi šiai institucijai nėra suteikta teisė PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, pareiškėjui geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės paduoti civilinį ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl minėtos žalos priteisimo. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose po minėtos išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 paskelbimo nagrinėtose administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1697-520/2016, 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-702-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-483-552/2016, 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-624/2016, 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-633-552/2017, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-528-552/2019, 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-437-463/2024). Aplinkybė, kad Pažymoje yra nurodyta, jog ji gali būti skundžiama administraciniam teismui, priešingos išvados nesuponuoja, kadangi išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį, o ne nurodytą tokio sprendimo apskundimo tvarką.

Pažymoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė žalą PSDF biudžetui, kurią jis įpareigojamas atlyginti. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 iš esmės buvo išaiškinta, jog tokio pobūdžio teritorinių ligonių kasų aktai negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija pagrindų nukrypti nuo aptartos teismų praktikos nenustatė (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pažymėtina ir tai, kad Pažymoje nebuvo priimtas atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, sprendimas Medicinos centrui taikyti ekonomines sankcijas, administracines nuobaudas ar kitokias administracinio pobūdžio poveikio priemones. Pažyma įformintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sprendimas atlyginti PSDF biudžetui padarytą 102 839,25 Eur žalą turi būti vertinamas kaip šalių sutartinės atsakomybės, o ne viešojo administravimo subjekto taikomos administracinės atsakomybės, priemonė – raginimas savanoriškai (geruoju) sumokėti baudą, kuris negali būti administracinio ginčo teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-368-143/2016, 2017 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-170-520/2017, 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-437-463/2024).

Įvertinusi tai, kad pareiškėjo ginčijama Pažyma nėra keičiama pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis, t. y. jis Medicinos centrui tiesioginių teisinių pasekmių nesukelia, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teritorinės ligonių kasos nustatytos žalos PSDF biudžetui pagrįstumas ir nustatyti Medicinos centro pažeidimai galėtų būti revizuojami teisme, nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-618-146/2016, 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-633-552/2017, 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-437-463/2024). Atsižvelgus į tai, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti deklaratyvūs Medicinos centro atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, nei ją skundžiamoje nutartyje įvertino pirmosios instancijos teismas. Medicinos centras nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, vadovavosi tinkama teismų praktika bei pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo UAB Medicinos centro „Puriena“ skundą, kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos centro „Puriena“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis