2011-05-16 Nr. AB-4502-3-61-3-00661-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1110/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00661-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.1; 7.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei adv. Editai Ivanauskienei,

atsakovo atstovui Dainorai Anulytei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Omnitel“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2010 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 1S-15, kuriuo atsakovas pradėjo tyrimą dėl UAB „Omnitel“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) reikalavimams.

Skunde (b. l. 1-8) bendrovė paaiškino, kad pradėjusi siūlyti naujus judriojo telefoninio ryšio paslaugų planus, pakeitė kai kurias taikomų planų sąlygas. Siekdama apie atitinkamus pasikeitimus informuoti vartotoją, per televiziją, radiją ir internete savo tinklalapyje skleidė reklamą, kurios teksto dalimi yra teiginys „Nulis centų? – iš tikrųjų!!! Kokybiškiausiame Omnitel tinkle“ ir „Nulis centų? – iš tikrųjų!!! Stipriausiame Omnitel tinkle“. Reklama paslaugų vartotojai informuojami apie atsiradusią naują galimybę abonentams pareiškėjo tinkle kalbėtis nemokamai.

Reklamoje daroma nuoroda į pareiškėjo interneto tinklalapį www.omnitel.lt, kuriame pateikta detali, aiški ir suprantama informacija apie pasiūlymo kalbėti nemokamai sąlygas. Analogiška informacija teikta pareiškėjo paslaugų pardavimo vietose bei nemokamu bendruoju informacijos telefonu 117. Atsakovas 2010 m. sausio 26 d. raštu Nr. (5.5-11)6V-102 nurodė pareiškėjui pateikti informaciją apie reklamos, kurios teksto dalimi yra pirma minėtas teiginys, davėją, mastą, skleidimo laikotarpį bei pareiškėjo taikomus mokesčius. UAB „Omnitel“ 2010 m. vasario 8 d. raštu atsakė į visus Konkurencijos tarybos iškeltus klausimus bei pridėjo susijusius įrodymus. 2010 m. vasario 18 d. atsakovas priėmė nutarimą Nr. 1S-15, kuriame konstatuota, jog „pasinaudojęs bendrovės teikiamais pasiūlymais <...> vartotojas <...> turi mokėti papildomus mokesčius“ ir nutarta pradėti tyrimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, paaiškino, kad pirminio susirašinėjimo metu atsakovas tariamai turėjo pagrindą laikyti neteisėtais reklamos teiginius, kurie skiriasi nuo tų, kurie įvardinti nutarime. Nutarime nurodoma, jog tyrimas buvo pradėtas atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą informaciją, pagal atsakovo 2010 m. sausio 26 d. paklausimą. Raštu pareiškėjas buvo paprašytas pateikti duomenis tik dėl dviejų reklaminių teiginių – „Kokybiškiausias“ ir „Stipriausias“. Rašte nebuvo reikalaujama nei paaiškinti kito teiginio „Nulis centų? - iš tikrųjų!!!“, nei pateikti įrodymų dėl šio teiginio teisingumo ar pagrįstumo.

Atsakovas tyrimo dėl reklamos teiginių „Kokybiškiausias“ ir „Stipriausias“ nepradėjo, vadinasi, pareiškėjo atsakymus priėmė kaip tinkamus ir pakankamus išsklaidyti egzistavusiems įtarimams dėl klaidinamo šių teiginių pobūdžio. Reklaminiai teiginiai „Nulis centų? – Iš tikrųjų!!! Kokybiškiausiame Omnitel tinkle“ ir „Nulis centų? – Iš tikrųjų!!! Stipriausiame Omnitel tinkle“ yra tik dalis reklamos, kur tęsiasi 15 sekundžių, apima tiek garsinę, tiek vaizdinę informaciją apie reklamuojamą nemokamo pokalbio galimybę, todėl vartotojui perduodama kur kas daugiau paslaugą apibūdinančios informacijos ir teiginių nei pagrindinis šūkis, dėl kurio atitikimo Reklamos įstatymui pradėtas tyrimas.

Jei pareiškėjas būtų informuotas apie atsakovo įtarimus ir dėl kitų Reklamos teiginių klaidingumo (tame tarpe ir dėl nutarime nurodytųjų teiginių), 2010 m. vasario 8 d. paaiškinimai būtų formuluojami kur kas plačiau, nurodant kitas reikšmingas su reklamos turiniu susijusias aplinkybes, kurias žinodamas, atsakovas, tikėtina, nebūtų priėmęs ginčijamo nutarimo. Atsakovas pradėti tyrimą galėjo tik turėdamas pagrįstų įtarimų, paremtų objektyviais faktiniais duomenimis dėl nesąžiningos komercinės praktikos požymių reklamoje.

Šiuo atveju Konkurencijos taryba neanalizavo nemokamų pokalbių galimybės kaip sudėtinės tam tikros mokamos paslaugos (mokėjimų už pokalbius plano) dalies ir neišsiaiškino Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas) 7 straipsnio 18 punkto taikymo specifikos. Reklamoje buvo nuoroda į tinklalapį, pateikiantį atskirų paslaugos elementų tarifus vartotojams, todėl nutarimu nepagrįstai pripažinta reklamoje esant nesąžiningos komercinės veiklos požymių.

Prieš priimdama nutarimą ir pradėdama tyrimą Konkurencijos taryba nebendradarbiavo su pareiškėju, neprašė paaiškinimų dėl reklamos atitikimo Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkto nuostatoms, todėl pažeidė efektyvumo principą. Nutarimo priėmimas neatitinka proporcingumo kriterijaus, nes atsakovas galėjo įsitikinti reklamos teisėtumu nepradėdamas tyrimo, t. y. rašytiniu paklausimu pareiškėjui. Administracinių procedūrų iniciavimas nebuvo vienintelė, akivaizdi ir neišvengiamai būtina priemonė išsklaidyti įtarimus dėl reklamos teisėtumo.

Pareiškėjo vertinimu, Konkurencijos taryba neturėjo teisės pradėti šio tyrimo savo iniciatyva. Klaidinančios reklamos institutas ir atsakovo kompetencija klaidinančios reklamos srityje yra Reklamos įstatymo reguliavimo dalykas, todėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 24 straipsnio 2 dalis nebuvo tinkamas pagrindas nutarimui priimti. Tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų, pažeidžiančių Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punktą, Konkurencijos taryba galėjo inicijuoti tik gavusi atitinkamą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos teikimą.

Be to, nutarimo konstatuojamoje dalyje nėra pakankamų motyvų tyrimui pradėti.

Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 30-34) paaiškino, kad jos tarnautojai turi diskrecijos teisę pagal savo vidinį įsitikinimą ir kompetenciją spręsti, ar turimos informacijos užtenka tyrimui pradėti, ir ar būtina papildoma informacija tam, kad būtų objektyviai įvertinta skleidžiama informacija. Tuo tarpu ūkio subjekto (tuo labiau įtariamo pažeidimu) pateikti paaiškinimai jokiu būdu neapriboja Konkurencijos tarybos teisės pradėti tyrimą ir tyrimo metu apklausti kitų ūkio subjektų ar institucijų dėl įtariamo pažeidimo. Pradėjusi tyrimą, Konkurencijos taryba naudojasi Konkurencijos įstatymo 26 straipsnyje nustatyta teise gauti visus tyrimui reikalingus duomenis, už kurių nepateikimą ar pateikimą ne laiku, taikomos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3, 4 dalyse numatytos sankcijos.

Jokių konkrečių kaltinimų pareiškėjai priimtu nutarimu nebuvo pareikšta, be to, nebuvo konstatuotas Reklamos įstatymo pažeidimas. Konstatuoti klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos buvimą ar nebuvimą Konkurencijos taryba galėtų tik surinkusi pakankamai objektyvių įrodymų. Įrodymų rinkimas apima visumą įvairių procedūrų, kurios galimos tik atliekant tyrimą. Todėl Konkurencijos taryba, turėdama pagrįstų įtarimų, kad galimai pažeistas Reklamos įstatymas, remdamasi Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, Reklamos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi turėjo pareigą priimti nutarimą pradėti tyrimą.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiamas nutarimas priimtas nesilaikant proporcingumo ir efektyvumo principų. UAB „Omnitel“ nenurodė, kaip ir kokiu būdu, būdama kompetentinga institucija tirti klaidinančią reklamą ir apginti viešą interesą, turėdama pagrindą pradėti tyrimą Konkurencijos taryba pažeidė minėtus principus. Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nurodyti veiksmai (patikrinimai, dokumentų peržiūra ir kt.) gali būti atliekami tik gavus teismo leidimą, todėl pagrindo tokiems veiksmams atlikti pakankamumas bei proporcingumas kiekvienu konkrečiu atveju papildomai yra įvertinamas teismo.

Nepagrįsta manyti, kad Konkurencijos įstatyme nesant nuostatų, kurios tiesiogiai nurodytų Konkurencijos tarybos teises ir pareigas tiriant Reklamos įstatymo pažeidimus, Konkurencijos įstatymas nėra taikomas. Reklamos įstatymas įsigaliojo vėliau nei Konkurencijos įstatymas. Įstatymų leidėjo valia pasirinktas toks teisinis reglamentavimas, kuomet Reklamos įstatyme buvo įtvirtinta blanketinė teisės norma, o Konkurencijos įstatymo nuostatos, pavedus Konkurencijos tarybai atlikti Reklamos įstatyme nurodytas funkcijas, nebuvo keistos, Konkurencijos įstatymo nuostatos turėtų būti taikomos mutatis mutandis, t. y. su atitinkamais pakeitimais.

Konkurencijos taryba gali taikyti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnį tik konstatuojant Reklamos įstatymo 5 ar 6 straipsnių pažeidimus (atlikus tyrimą konstatuojamas ne Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimas, o Reklamos įstatymo 5 ar 6 str. pažeidimas). Pareiškėjos argumentas, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimus savo iniciatyva gali tirti tik Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra nepagrįstas. Skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime yra nurodytas jo priėmimo pagrindas ir motyvai.

Konstatuojant klaidinančios reklamos buvimą pakanka nustatyti reklamos vartotojo suklaidinimo galimybę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Omnitel“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 60-64).

Teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos tarybos 2010 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 1S-15 yra priimtas kompetentingos institucijos Konkurencijos įstatymo bei Konkurencijos tarybos darbo reglamento nustatyta tvarka, surinkus pakankamai faktinių duomenų, reikalingų tyrimo pradėjimui, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, jog Konkurencijos taryba, įvertinusi galimą pareiškėjo skleidžiamos reklamos žalą Reklamos įstatymo saugomiems gėriams, pagrįstai pradėjo tyrimą. Skundžiamame nutarime nurodytos atsakovo nustatytos aplinkybės, kad televizijos kanalais bei internete skelbiama reklama, kurioje teigiama:

„Nulis centų? – Iš tikrųjų!!! Kokybiškiausiame Omnitel tinkle“ bei „Nulis centų? – Iš tikrųjų!!! Stipriausiame Omnitel tinkle“. Tačiau, kaip informavo bendrovė, vartotojas, pasinaudojęs bendrovės teikiamais pasiūlymais (priklausomai kokiu mokėjimo planu vartotojas naudojasi), turi mokėti papildomus mokesčius. Atsakovas nutarime pateikė teisinį reglamentavimą dėl klaidinančios reklamos požymių ir konstatavo, kad remiantis turima informacija, yra pagrindo įtarti, jog pareiškėjo platinama reklama gali būti vertinama kaip klaidinanti reklama.

Įvertinęs skundžiamo nutarimo turinį, teismas pripažino, jog atsakovo priimtas administracinis sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos nutarimas pradėti tyrimą ir jame išreikštas įtarimas, jog pareiškėjo skleista reklama gali neatitikti Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimų, nereiškia, kad tokia reklama bus pripažinta klaidinančia. Konstatuoti klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos buvimą ar nebuvimą Konkurencijos taryba gali tik atlikusi tyrimą ir surinkusi pakankamai objektyvių įrodymų.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjos argumentai, kad atsakovas:

1) nevertino reklamoje pateiktos žodinės ir vaizdinės informacijos sistemiškai, 2) neanalizavo vartotojams reklamoje pateikiamoje nuorodoje patalpintos informacijos bei vartotojo galimybių ją išsiaiškinti, 3) neįvertino kompleksinio reklamuojamos paslaugos pobūdžio, 4) neidentifikavo, kad reklamoje teikiama informacija tik apie vieną iš paslaugos elementų, 5) neužklausė pareiškėjo ir atitinkamai 6) neturėjo informacijos, būtinos tinkamai įvertinti reklamos teiginių teisingumą, pagrįstumą, ir 7) nenaudojo jos inicijuodamas tyrimą, todėl neturėjo reikšmingų duomenų reklamai kvalifikuoti – būtų svarbūs nagrinėjant ginčą dėl priimto atsakovo nutarimo, kuriuo būtų pripažintas Reklamos įstatymo pažeidimas, todėl šiame sprendime paminėtų aplinkybių nevertino.

III. Pareiškėjas UAB „Omnitel“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą (b. l. 69-78) grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui bei papildomai nurodo, kad:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytos išvados nėra motyvuotos ir pagrįstos teisės aktų nuostatomis, sprendime neatliktas visapusiškas ir objektyvus faktinių bylos aplinkybių vertinimas.

2. Skundžiamame teismo sprendime minimas Konkurencijos įstatymo 24 straipsnis įtvirtina atsakovo iniciatyvos teisę pradėti tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, bet ne dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kuriems priskiriama klaidinanti reklama.

3. Pagal Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Nagrinėjamoje byloje dėl UAB „Omnitel“ galimai klaidinančios reklamos nebuvo gautas nei vienas ūkio subjekto ar vartotojo skundas. Tyrimas pradėtas išimtinai atsakovo iniciatyva, tam neturint pagrįstų įtarimų.

4. 2010 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 1S-15 priimtas atsakovui piktnaudžiaujant diskrecijos teise pradėti tyrimą, jame neišanalizuotas reklamos turinys, o remiamasi prezumpcijomis.

Konkurencijos taryba atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu (b. l. 84-89).

2010 m. gruodžio 17 d. atsakovas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą nutraukti bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (b. l. 90-91). Paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010, Konkurencijos tarybos motyvuotas nutarimas ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriais atliekamas reikšmingų aplinkybių tyrimas, o tokie dokumentai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas. Sistemiškai aiškinant Konkurencijos įstatymo normas darytina išvada, jog yra numatyta galimybė skųsti galutinius Konkurencijos tarybos sprendimus arba nutarimus, kuriais atsisakoma ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus, tačiau Konkurencijos tarybos nutarimas dėl tyrimo pradėjimo teismui neskundžiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina.

Kaip matyti iš Tarybos 2010 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 1S – 15 turinio, atsakovas nutarė pradėti tyrimą dėl UAB „Omnitel“ reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams, ir pavedė Tarybos Vartojimo prekių skyriaus vyriausiajam specialistui A. J. atlikti numatytą tyrimą. Priimdamas Nutarimą, atsakovas rėmėsi Vartojimo prekių skyriaus pateikta informacija dėl UAB „Omnitel“ reklamos atitikties Reklamos įstatymo nuostatoms dėl klaidinančios reklamos.

Nagrinėjant skundą teisme turėtų būti pasisakoma dėl ginčijamo akto pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundą turėjo būti atsisakyta priimti jau sprendžiant skundo priėmimo klausimą, remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinė byla nutrauktina ir pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės nebus nagrinėjamas.

Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A502-1466/10, A858-1467/10).

Nagrinėjamu atveju yra ginčijamas Tarybos motyvuotas nutarimas ištirti reklamos atitiktį Reklamos įstatymui kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui (ABTĮ 2 straipsnio 14 dalis), tačiau įvertinant jo priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, sukeliamas subjektui, kurio atžvilgiu toks nutarimas yra priimamas, toks aktas negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui. Tarybos nutarimas ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriais atliekamas reikšmingų aplinkybių tyrimas, o tokie dokumentai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas. Nors ir negalima teigti, kad Nutarimas pradėti tyrimą dėl UAB „Omnitel“ veiksmų atitikties Reklamos įstatymo nuostatoms pareiškėjui išvis jokių teisinių pasekmių nesukuria, šios teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konkurencijos įstatymo nuostatos tiesiogiai nenumato, kad Tarybos motyvuotas nutarimas ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus gali būti skundžiamas teismui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sistemiškai aiškinant Konkurencijos įstatymo normas, darytina išvada, jog yra numatyta galimybė skųsti galutinius Tarybos sprendimus arba Tarybos nutarimus, kuriais atsisakoma ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus, o Tarybos nutarimas dėl tyrimo pradėjimo teismui yra neskundžiamas. Taigi ginčijamas Nutarimas savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui – juo tik pradedama procedūra, kurios metu priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti. Todėl byla, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes administraciniai teismai nesprendžia dėl viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, t. y. ne individualių administracinių aktų, teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 15 str.), ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nutraukiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas