A-143-1642-05 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A11 – 1642/2005

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant pareiškėjui P. Č.,

pareiškėjo atstovui advokatui K. B.,

atsakovo atstovui S. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Pravieniškių 1 – ųjų pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas P. Č. su skundu (b. l. 2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 10 mln. Lt moralinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2000 m. rugpjūčio 7 d., atlikdamas bausmę Pravieniškių 1 – uosiuose pataisos namuose, buvo nužudytas sūnus A. Č.. Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą pagal nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 104 straipsnyje, požymius, tačiau byla buvo sustabdyta, nes nenustatytas nusikaltimą padaręs asmuo, bet kaltininkai neieškomi. Teigė, jog pataisos namų administracija turėjo užtikrinti saugų bausmės atlikimą, bet jokių priemonių nebuvo imtasi. Pareiškėjas pažymėjo, kad žuvus sūnui žmona smarkiai išgyveno, patyrė didelę moralinę skriaudą, išsivystė skrandžio vėžys, o 2001 m. spalio 4 d. ji mirė. Jam taip pat pablogėjo sveikata, tapo II grupės invalidu. Sūnaus žūtis sukėlė sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, žalingas pasekmes sveikatai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių 1 – ieji pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo P. Č. skundą (b. l. 5 – 7) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pataisos įstaigos administracija nesiaiškino nuteistojo A. Č. sumušimo priežasčių ir nesiėmė jokių priemonių. Teigė, jog pataisos įstaigos pareigūnų ir vadovo veiksmuose darbo trūkumų ir klaidų, galėjusių turėti tiesioginę įtaką A. Č. mirčiai, nėra. Pabrėžė, kad pareiškėjo sūnus, pažeidinėdamas kolonijoje nustatytas vidaus tvarkos taisykles (draudžiamu dienotvarkės laiku lankydamasis svetimuose būriuose, miegodamas ne jam skirtoje vietoje), priešindamasis dėl jo paties saugumo būti laikinai izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, neprisipažindamas, kad buvo mušamas bei nenurodydamas sumušimo kaltininkų, šiais savo veiksmais padėjo atsirasti pareiškėjo reikalaujamai moralinei žalai. Nurodė, kad pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (CK) 6.271 straipsnį neturėtų atsirasti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 27 d. sprendimu (b. l. 56 – 58) pareiškėjo P. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėjo, kad šioje byloje nenustatytas nė vienas neteisėtas Pravieniškių 1 – ųjų pataisos namų darbuotojų aktas (veikimas ar neveikimas), kuris būtų sąlygojęs pareiškėjo sūnaus nužudymą. Akivaizdu, jog pareiškėjo sūnus nužudytas dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nusikalstamos veikos ir tyčinės kaltės. Teismas padarė išvadą, kad nenustačius neteisėto Pravieniškių 1 – ųjų pataisos namų darbuotojų akto (veikimo ar neveikimo) nėra jokių galimybių nustatyti priežastinį ryšį, kuris susietų neteisėtą šios institucijos veikimą ar neveikimą su padariniais – pareiškėjo sūnaus nužudymu. Nenustačius neteisėto akto (veikimo ar neveikimo) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir padarinių, valstybė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn už neturtinę žalą, kurią patyrė pareiškėjas dėl sūnaus neteisėto gyvybės atėmimo. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas P. Č. apeliaciniame skunde (b. l. 60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namų administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str.). Ši institucija nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes neužtikrino nuteistųjų priežiūros ir saugumo (CK 6.246 str.). Tarp šios institucijos veiksmų ir sūnaus žūties yra tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Teigia, kad sūnaus žūtis susijusi su žmonos mirtimi ir jo invalidumu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių 1 – ieji pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo P. Č. apeliacinį skundą (b. l. 63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas remiantis argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Pravieniškių 1 – ųjų pataisos namų (Institucijos) pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Teigimą apie Pravieniškių 1 – ųjų pataisos namų administracijos (pareigūnų) veikos neteisėtumą pareiškėjas grindžia Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kurioje nurodyta, kad vienas iš nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslų yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Ši teisės norma yra bendrojo pobūdžio, todėl pagal savo esmę negali būti priskirta prie normų, tiesiogiai reglamentuojančių pataisos namų administracijos (pareigūnų) veiklą. Kitų teisės normų pažeidimų pareiškėjas nenurodė. Todėl pareiškėjo sūnaus sumušimo pataisos namuose faktas dėl aukščiau pateikto argumento negali būti laikomas pakankamu konstatuoti Pravieniškių 1 – ųjų pataisos namų administracijos (pareigūnų) veikos neteisėtumą.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą tiesiogiai sąlygojo nenustatytų asmenų padarytas nusikaltimas, o ne Pravieniškių 1 – ųjų pataisos namų administracijos (pareigūnų) veikos neteisėtumas, t. y. tarp pataisos namų administracijos (pareigūnų) veikos ir nurodytos žalos atsiradimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Antanas Ablingis

Anatolijus Baranovas

Birutė Janavičiūtė