2025-08-06 Nr. AB-12413-3-61-3-02103-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2334-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02103-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 9.1; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. B. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 25S85981 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S107548, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas dėl šio sprendimo panaikinimo kreipėsi į Regionų administracinį teismą (toliau – ir RAT), kuris 2024 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-10628-1161/2024 pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-505-602/2024 paliko nepakeistą RAT 2024 m. birželio 18 d. nutartį.

2.2. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 24S126604 nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 24S126604, kreipėsi su skundu į RAT dėl šio sprendimo panaikinimo. RAT 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, o LVAT 2025 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025, kuriuo nusprendė panaikinti RAT 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604.

2.3. Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 3 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

2.4. Migracijos departamentas, priimdamas naują ir šioje byloje ginčijamą Sprendimą, neištaisė LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 konstatuotų ankstesnio tyrimo trūkumų, pakartotinai neužtikrino pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, neištyrė medžiagos taip, kad priimtų byloje ginčijamą Sprendimą, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, kurias būtina įvertinti, priimant tokio pobūdžio sprendimą, todėl, pareiškėjo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

2.5. LVAT panaikinus Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604, pastarasis priėmė ginčijamą Sprendimą, kurio 3 ir 4 puslapiuose aptariamos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, tačiau visos šiam klausimui išspręsti skirtos pastraipos savo turiniu iš esmės yra Migracijos departamento 2024 m. balandžio 24 d. sprendime nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio nurodytų motyvų apibendrinanti santrauka, t. y. ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė tuos pačius motyvus, kurie buvo nurodyti sprendime nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

2.6. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento ginčijamame Sprendime išdėstyta pozicija, kad kilmės valstybėje pareiškėjui negresia pavojus. Atsakovo padaryta išvada, kad organizacija „Atviroji Rusija“ veiklą baigė 2021 m. gegužės 27 d. yra klaidinga, nes viešai prieinamuose šaltiniuose nurodoma, kad ši organizacija tęsia veiklą. Pareiškėjas, be kita ko, buvo ir (duomenys neskelbtini) Respublikos organizacijos „Atviroji Rusija“ regioninio padalinio vadovo pavaduotojas, o tai, pareiškėjo įsitikinimu, pagrindžia jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę už nepageidaujamos organizacijos organizavimą, ir už tai net numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau Sprendime šios pareiškėjo išsiuntimui reikšmingos aplinkybės neįvertintos.

2.7. Pareiškėjas skunde nurodė, kad organizacijos „Atviroji Rusija“ nariai patyrė politizuotą baudžiamąjį persekiojimą, taip pat pažymėjo, kad Migracijos departamentas neįvertino aplinkybės dėl inicijuotos baudžiamosios bylos, susijusios su (duomenys neskelbtini) įmonės veikla. Migracijos departamentas Sprendime, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas dalyvavo protestuose, tačiau Migracijos departamentas nedetalizavo ir neįvertino kada ir kokiuose protestuose dalyvavo pareiškėjas ir ar dėl to pareiškėjui gali kilti grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju.

2.8. Atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, privalėjo įvertinti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas aplinkybes, tačiau jų neįvertino. Be to, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam. Migracijos departamentas nepasiūlė pareiškėjui pateikti papildomą (atnaujintą) informaciją apie jam gresiantį pavojų kilmės valstybėje bei neapklausė pareiškėjo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 29 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2024 m balandžio 24 d. sprendimu Nr. 24S107548 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė. 2024 m. gegužės 7 d. įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į tai, 2024 m. gegužės 22 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S126604, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjui apskundus minėtą sprendimą, RAT atmetė jo skundą, tačiau LVAT 2025 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025, kuriuo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, panaikindamas Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime nustatytus trūkumus, atliko naują tyrimą ir priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą.

4.2. Migracijos departamentas nesutinka, jog priimant šioje byloje ginčijamą Sprendimą, nebuvo atsižvelgta į LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime pateiktus išaiškinimus. LVAT nustatė iš esmės tik vieną trūkumą, t. y. kad nebuvo įvertintos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos aplinkybės. Atsakovas pašalino šį LVAT sprendime nurodytą trūkumą ir įvertino atsakovui žinomas aplinkybes, atitinkančias minėtų nuostatų turinį.

4.3. Migracijos departamentas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl kilmės valstybės informacijos, t. y. jog organizacija „Atviroji Rusija“ atnaujino savo veiklą, pažymėjo, kad nėra duomenų apie šios organizacijos atnaujintą veiklą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis tapo šios organizacijos nariu, atnaujino savo narystę šioje organizacijoje ir tęsia joje veiklą. Todėl pareiškėjo prielaidos dėl jam galbūt kilsiančios persekiojimo grėsmės grįžimo į kilmės valstybę atveju, yra deklaratyvios ir grindžiamos bendra kilmės valstybės informacija.

4.4. Sprendime dėl prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjui nebuvo vertinama aplinkybė dėl inicijuotos baudžiamosios bylos, susijusios su (duomenys neskelbtini) įmonės veikla, nes pareiškėjas šios aplinkybės nenurodė nei prašyme suteikti prieglobstį, nei pirminėje apklausoje. Pareiškėjas skunde nurodo klaidinančius ir nepagrįstus argumentus.

4.5. Šiuo atveju nebuvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Pareiškėjas gaudavo Migracijos departamento jam siunčiamus laiškus, tačiau juos ignoravo, t. y. sąmoningai į juos neatsakinėjo. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti Migracijos departamentui savo paaiškinimus ir nurodyti priežastis, dėl kurių negali grįžti į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjas gavęs LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendimą, galėjo pats kreiptis į Migracijos departamentą ir pateikti visus duomenis, reikšmingus pareiškėjo išsiuntimo klausimui išspręsti.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 25S85981.

6. Teismas nustatė šias ginčui reikšmingas aplinkybes:

6.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsniais ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 105.4 papunkčiu, 2024 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S107548, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs.

6.2. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S126604, kuriuo nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas buvo priimtas dėl to, jog pareiškėjas neišreiškė noro savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini).

6.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 24S126604, kreipėsi į RAT, kuris 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su RAT 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu, apeliaciniu skundu kreipėsi į LVAT, kuris 2025 m. kovo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino RAT 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604. LVAT sprendimas priimtas motyvuojant tuo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia galimą jo persekiojimą kilmės valstybėje, turėtų būti įvertintos, nustatant, ar nagrinėjamu atveju yra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys.

6.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 44.2 papunkčiu, 44.3.6 papunkčiu ir 45 punktu, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu, 2025 m. balandžio 3 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas buvo priimtas dėl to, jog pareiškėjas neišreiškė noro savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini).

6.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į RAT, kuris 2025 m. birželio 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento šioje byloje ginčijamą sprendimą.

7. Teismas, įvertinęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, ginčijamo Sprendimo turinį, sutiko su pareiškėjo pozicija, kad Migracijos departamentas, priimdamas šioje byloje ginčijamą Sprendimą, iš esmės neištaisė LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime nustatytų ankstesnio tyrimo trūkumų, neįvertino individualios pareiškėjo situacijos ir neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių, kurias būtina įvertinti priimant tokio pobūdžio sprendimą.

8. Teismas sulyginęs Migracijos departamento 2024 m. balandžio 24 d. sprendime nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir ginčijamame Sprendime nurodytus motyvus, padarė išvadą, kad abiejų sprendimų motyvai yra tapatūs, o tai tik dar kartą patvirtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo. Migracijos departamentas į ginčijamą sprendimą perkėlė sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje motyvus.

9. Teismas akcentavo, kad nors Migracijos departamento Sprendime nurodyta, kad visuomeninė organizacija „Atviroji Rusija“ 2021 m. gegužės 27 d. nutraukė savo veiklą, tačiau iš pareiškėjo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ši organizacija galbūt tęsia savo veiklą. Be to, ši organizacija 2023 m. lapkričio 21 d. Telegram paskelbė, jog atnaujina savo veiklą bei kviečia prisijungti narius. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės rėmėsi neaktualia informacija ir apie galbūt tęsiamą šios organizacijos veiklą Sprendime nepasisakė, naujos kilmės valstybės informacijos šiuo aspektu nevertino. Taip pat atsakovas neįvertino, ar visuomeninei organizacijai „Atviroji Rusija“ atnaujinus savo veiklą (jeigu ji buvo atnaujinta) pareiškėjas taip pat atnaujino savo narystę šioje organizacijoje.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) Respublikos Atviros Rusijos organizacijos regioninio padalinio vadovo pavaduotojas, ir dėl to jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, Migracijos departamentas iš viso neanalizavo ir jos nevertino, nors pareiškėjo pateikta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog nurodytos organizacijos nariai patyrė politizuotą baudžiamąjį persekiojimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis baudžiamojoje byloje, susijusioje su (duomenys neskelbtini) įmonės veikla, dalyvavo liudytoju (tai yra politiškai motyvuota byla, susijusi su organizacijos „Atviroji Rusija“ filialo socialine ir politine veikla (duomenys neskelbtini)), o šios įmonės vadovas I. N. buvo Atviros Rusijos judėjimo regioninio padalinio (duomenys neskelbtini) vadovas. 2018 m. I. N. buvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o 2024 m. jam buvo pratęstas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, atsižvelgęs į tai, sprendė, kad šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, galinčios turėti įtakos, vertinant pareiškėjui kylantį pavojų pagal Įstatymo 130 straipsnį, taip pat nebuvo įvertintos Sprendime.

11. Teismas nurodė, jog Sprendime taip pat nebuvo įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjo dalyvavimo protestuose. Sprendime formaliai ir vienu sakiniu tik nurodyta, kad pareiškėjas 2020 m. dalyvavo keliose protesto akcijose, tačiau atsakovas nedetalizavo kada ir kokiuose protestuose pareiškėjas dalyvavo ir ar pareiškėjas gali būti dėl to persekiojamas.

12. Teismas taip pat akcentavo, kad Migracijos departamentas po LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendimo priėmimo, nepasiūlė pareiškėjui pateikti papildomą arba atnaujintą informaciją apie jam gresiantį pavojų kilmės valstybėje, neapklausė pareiškėjo, o tik skubėjo formaliai priimti iš esmės tokį patį sprendimą, kuris prieš tai buvo panaikintas. Teismas vertino, kad nors teisės aktai ir nenumato Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją ar papildomai pareikalauti duomenų, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią individualią situaciją, LVAT sprendime pateiktus išaiškinimus, Migracijos departamentas, įgyvendindamas gero administravimo principą, turėjo pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdydamas administracinę procedūrą, tačiau to nepadarė.

13. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjo išsiuntimo ir grąžinimo į kilmės valstybę klausimą, neįvertino aktualių ir svarbių šiam klausimui tinkamai išspręsti duomenų, todėl nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, dėl kurių atsakovo Sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Teismas, nustatęs, kad pareiškėją neteisėtai ir nepagrįstai nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir grąžinti į (duomenys neskelbtini), nusprendė, kad taip pat neteisėtai ir nepagrįstai pavesta VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei nepagrįstai įvestas į SIS perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Teismas, įvertinęs, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas RAT 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, pareiškėjui yra teikiama nemokama teisinė pagalba, nusprendė, kad pareiškėjas nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, kurios galėtų būti atlygintinos šioje byloje.

III. 15. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

16. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčijamame Sprendime atliktas Migracijos departamentui žinomų aplinkybių vertinimas Įstatymo 130 straipsnio kontekste. Aplinkybė, kad ginčijamo Sprendimo išvados sutampa su sprendimo dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo išvadomis, nesudaro pagrindo spręsti, kad nebuvo atliktas naujas aplinkybių vertinimas.

16.2. Migracijos departamentas bandė susisiekti su pareiškėju, siuntė jam pranešimus elektroniniu paštu, skambino pareiškėjui jo nurodytais telefono numeriais, tačiau pareiškėjas piktavališkai nebendradarbiavo su Migracijos departamentu, tyčia vilkino jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procesą, todėl tikėtina, kad pareiškėjas ignoruos Migracijos departamento kvietimą atvykti į apklausą ir toliau vilkins Sprendimo priėmimo procesą. Pareiškėjas yra vienintelis asmuo, kuris gali pateikti visą reikšmingą informaciją, kodėl nenori grįžti į kilmės valstybę, todėl įrodinėjimo našta tenka būtent pareiškėjui. Pareiškėjas šiuo atveju neįvykdė pareigos pateikti Migracijos departamentui visą aktualią informaciją, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad pareiškėjas geranoriškai bendradarbiaus su Migracijos departamentu sprendžiant klausimą dėl jo išsiuntimo.

16.3. Sprendime, priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas ir pareiškėjas, yra nurodyta aktuali informacija dėl visuomeninės organizacijos „Atviroji Rusija“ veiklos (duomenys neskelbtini). Ši organizacija 2021 m. gegužės 27 d. nutraukė veiklą, uždarė regioninius biurus ir atleido organizacijos narius, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 29 d. gyvena (duomenys neskelbtini), mažai tikėtina, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje kiltų grėsmė būti sulaikytam ir teisiamam dėl to, kad jis dalyvavo šios organizacijos veikloje ir buvo jos nariu. Nors pareiškėjo skunde pateikta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad organizacijos veikla atnaujinta, tačiau nėra duomenų apie šios organizacijos atnaujintą veiklą būtent (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, o pirmosios instancijos teismas tokių nenurodė, kad pareiškėjas tapo šios organizacijos nariu ir atnaujino savo narystę.

16.4. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) Atviros Rusijos regioninio padalinio vadovo pavaduotojas. Viešosios prieigos šaltiniuose taip pat nėra tokios informacijos. Šios informacijos tikrumo objektyviais įrodymais nepagrindė ir pats pareiškėjas bei teismas, todėl mažai tikėtina, kad pareiškėjui kilmės valstybėje galėtų kilti grėsmė būti sulaikytam ir teisiamam.

16.5. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl dalyvavimo protestuose taip pat buvo įvertinta ginčijamame Sprendime. Nei pareiškėjas, nei teismas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, kad atliktas vertinimas keičiasi iš esmės ar kad pareiškėjui gali kilti grėsmė kilmės valstybėje dėl dalyvavimo protesto akcijose. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti į bylą šią aplinkybę pagrindžiantys įrodymai, todėl pareiškėjo tikimybė nukentėti dėl dalyvavimo protestuose, yra hipotetinė ir nepatvirtina objektyviais įrodymais.

16.6. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla buvo išspręsta neteisingai, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendimu ne tik įpareigojo Migracijos departamentą įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia galimą persekiojimą kilmės valstybėje, nustatant, ar nagrinėjamu atveju yra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys, tačiau kartu akcentavo ir kokybiškai naujo įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimo būtinumą bei atsakovo pareigą individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, įskaitant visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurias būtina įvertinti priimant tokio pobūdžio sprendimą.

18.2. Nors Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime nurodytus trūkumus, atliko naują tyrimą, tačiau ginčijamame Sprendime nėra jokių požymių, leidžiančių tvirtinti, kad toks tyrimas iš tiesų buvo atliktas.

18.3. Visi Migracijos departamento apeliaciniame skunde nurodyti atvejai dėl tariamo pareiškėjo nebendradarbiavimo, yra 2023 m. atvejai, ir tik vienas iš jų 2025 m. atvejis. Iš pareiškėjui Migracijos departamento 2025 m. balandžio 1 d. atsiųsto laiško matyti, kad jame nebuvo nurodyta, jog pareiškėjas gali pateikti papildomus dokumentus / ar bus vykdoma pareiškėjo apklausa. Pareiškėjui buvo nurodyta pateikti savo poziciją dėl to, ar jis sutinka grįžti į kilmės valstybę, todėl Migracijos departamento nurodyti atvejai nepateisina atsakovo atsisakymo iš naujo įvertinti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas priežastis, individualiai išnagrinėjant pareiškėjo situaciją ir suteikiant pareiškėjui galimybę pateikti informaciją ir įrodymus apie jam kylantį pavojų kilmės valstybėje.

18.4. Pareiga užtikrinti pareiškėjo teisę būti išklausytam tenka Migracijos departamentui, tačiau atsakovas nesudarė tokios galimybės pareiškėjui. Migracijos departamentas galėjo apklausti pareiškėją arba bent jau sudaryti galimybę pateikti informaciją raštu, tačiau to net nebandė padaryti. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 8 d. buvo pateikęs prašymą Migracijos departamentui apklausti pareiškėją, kad jis galėtų pateikti informaciją ir duomenis, patvirtinančius rimtą grėsmę pareiškėjo gyvybei, laisvei ir jo teisėms, tačiau to padaryta nebuvo.

18.5. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), kurios nariai (duomenys neskelbtini), todėl šios aplinkybės sąlygoja pareiškėjui gresiantį pavojų, tačiau Migracijos departamentas Sprendime nenurodė ir neanalizavo naujausios informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamos bylos kontekste.

18.6. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė visuomeninės organizacijos „Atviroji Rusija“ vadovų raštus, patvirtinančius, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) skyriaus pirmininko pavaduotojas teisiniais klausimais ir, kad jis ilgą laiką įvairiomis formomis dalyvavo opozicinėje veikloje, dalyvavo protestuose prieš (duomenys neskelbtini) režimą. Pagal viešai prieinamą kilmės valstybės informaciją, šio profilio asmenys susiduria su labai didele griežtų bausmių ir ilgo įkalinimo nežmoniškomis sąlygomis rizika. Be to, atsakovo išvada, kad ši organizacija baigė savo veiklą yra klaidinga ir prieštaraujanti viešai prieinamuose šaltiniuose esančiai informacijai.

18.7. Migracijos departamentas pakartotinai priėmė neteisėtą sprendimą išsiųsti pareiškėją, neužtikrinęs pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių, kad pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę, kyla grėsmė patirti persekiojimo veiksmus, nepašalino LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime nurodytų ankstesnio tyrimo trūkumų, todėl ginčijamas Sprendimas pagrįstai pripažintas neteisėtu.

18.8. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir rėmėsi aktualia LVAT praktika. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, ginčijamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis, todėl turi būti paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 25S85981, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavedė Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, dėl to, kad pareiškėjas neišreiškė noro savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neištaisė LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime Nr. A-1216-789/2025 nustatytų ankstesnio tyrimo trūkumų, neužtikrino pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, neištyrė medžiagos taip, kad priimtų byloje ginčijamą Sprendimą, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes (faktus), kurias būtina įvertinti priimant tokio pobūdžio sprendimą.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą, tvirtindamas, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas ištaisė LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 nurodytus ankstesnio tyrimo trūkumus, įvertino ir pasisakė dėl visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausiai pažymi, jog dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę jau anksčiau buvo priimtas Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 24S126604, kuris buvo apskųstas teismams. RAT 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, tačiau LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 panaikino RAT 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604 dėl pareiškėjo išsiuntimo.

23. LVAT panaikino Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604, motyvuodamas tuo, kad priimdamas šį sprendimą, Migracijos departamentas privalėjo įvertinti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas aplinkybes, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, atsakovas nevertino jų iš esmės, sprendime formaliai nurodydamas, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. LVAT pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia galimą persekiojimą kilmės valstybėje, turėjo būti įvertintos, nustatant, ar nagrinėjamu atveju yra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys, draudžiančios išsiųsti pareiškėją. Teismas vertino, jog vien tik formalus konstatavimas, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, negali būti prilyginamas šių priežasčių įvertinimui. Aplinkybė, kad sprendimas dėl išsiuntimo buvo priimtas praėjus neilgam laikui po sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo, kurį priimant, be kita ko, buvo taip pat nagrinėjamos aplinkybės dėl galimo pareiškėjo persekiojimo (duomenys neskelbtini), priėmimo, nereiškia, kad Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys neturi būti iš naujo įvertintos užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos kontekste. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, LVAT padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), sprendime tik formaliai nurodė Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, tačiau nevykdė kokybiškai naujo įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia, kad, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, kyla grėsmė būti persekiojamam, tyrimo.

24. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1216-789/2025 nustatytus Migracijos departamento sprendimo faktinio ir teisinio pagrindimo trūkumus, 2025 m. balandžio 3 d. priėmė naują ir šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsnio 2 dalimi; Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunkčiu, 44.3.6. papunkčiu ir 45 punktu; SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktu ir NAS taisyklių 15 punktu.

25. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtina, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

26. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

27. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

28. Pagal Įstatymo 130 straipsnį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 d.); šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (3 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (4 d.).

29. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) apibrėžia grąžinimą kaip trečiosios šalies piliečio grįžimo procesą, prievolę grįžti vykdant savanoriškai arba priverstinai (3 str. 1 d. 3 p.). Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o, pagal 5 punktą, išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas.

30. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime, administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, nurodė, kad, įvertinus minėtas Direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės turinį.

31. Pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį, siejamą su Chartijos 4 straipsniu ir 19 straipsnio 2 dalimi, nacionalinė institucija, prieš vykdydama sprendimą grąžinti, įpareigojama atlikti atnaujintą trečiosios šalies piliečio patiriamos grėsmės, kad su juo bus elgiamasi taip, kaip absoliučiai draudžiama pagal šias dvi Chartijos nuostatas, vertinimą. Toks vertinimas, kuris turi būti atskiras ir nepriklausomas nuo vertinimo, atlikto minėto sprendimo grąžinti priėmimo momentu, turi leisti nacionalinei institucijai, atsižvelgiant į bet kokias pasikeitusias aplinkybes ir į bet kokius naujus trečiosios šalies piliečio pateiktus duomenis, įsitikinti, kad nėra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, jog grįžus į trečiąją šalį šiam trečiosios šalies piliečiui kiltų reali grėsmė, kad toje trečiojoje šalyje jam bus paskirta mirties bausmė, jis bus kankinamas arba su juo bus nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi. Toks atnaujintas vertinimas yra vienintelis, leidžiantis šiai institucijai įsitikinti, kad išsiuntimas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas ir, be kita ko, Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą Ararat byloje Nr. C-156/23).

32. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčijamame Sprendime atliktas Migracijos departamentui žinomų aplinkybių vertinimas Įstatymo 130 straipsnio kontekste. Aplinkybė, kad ginčijamo Sprendimo išvados sutampa su sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo išvadomis, nesudaro pagrindo spręsti, jog nebuvo nagrinėjamu atveju atliktas atnaujintas vertinimas.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo ir sprendimo dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo turinius, iš tiesų nustatė (kaip ir konstatavo pirmosios instancijos teismas), kad šiuose sprendimuose nurodyti motyvai yra tapatūs, paremti tais pačiais byloje surinktais įrodymais, nors abu Migracijos departamento sprendimai priimti skirtingais pagrindais ir laikotarpiais. Be to, sprendime dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo nebuvo vertinamos tos pačios kaip ir šiuo atveju nurodytos aplinkybės Įstatymo 130 straipsnio kontekste. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo, pareiškėjo individuali situacija nebuvo įvertinta pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos kontekste, nes Migracijos departamentas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš esmės rėmėsi prieglobsčio procedūros metu atliktu aplinkybių vertinimu. Šios ir kitos šioje nutartyje nustatytos aplinkybės, kurios, be kita ko, bus aptartos žemiau, patvirtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko jo priėmimo metu individualaus ir atnaujinto pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jį pagrindžiančių įrodymų tyrimo būtent pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos kontekste, ir antrą kartą priimdamas Sprendimą, apsiribojo prieš daugiau nei vienerius metus priimto sprendimo nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui motyvų perkėlimu į ginčijamą Sprendimą. Priimant Sprendimą, be kita ko, nebuvo atsižvelgta ir neįvertintos galbūt pasikeitusios arba atsiradusios naujos aplinkybės, kurios paaiškėjo po sprendimo nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui priėmimo, ir kurios gali būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo. Todėl atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepašalino LVAT 2025 m. kovo 12 d. sprendime Nr. A-1216-789/2025 nustatytų ankstesnio tyrimo trūkumų ir nepaisė šiame sprendime pateiktų išaiškinimų atlikdamas naują aplinkybių tyrimą.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendime yra nurodyta aktuali informacija dėl visuomeninės organizacijos „Atviroji Rusija“ veiklos (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjo skunde nurodyta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad šios organizacijos veikla po jos nutraukimo buvo atnaujinta, tačiau nėra duomenų apie šios organizacijos atnaujintą veiklą būtent (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, tokių nenurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas tapo šios organizacijos nariu ir atnaujino narystę šioje organizacijoje. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) Atviros Rusijos organizacijos regioninio padalinio vadovo pavaduotojas.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo ginčijamame Sprendime iš esmės yra pakartojamos aplinkybės ir faktai, kurie buvo nustatyti ir nurodyti sprendime nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, o išvada, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė pareiškėjui jo kilmės valstybėje patirti persekiojimo arba kankinimo veiksmus padaryta iš esmės remiantis tuo, kad pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 29 d. gyvena (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nebuvo baustas kilmės valstybėje administracine nuobauda pagal Administracinio kodekso 20.33 straipsnį ir nuo 2021 m. gegužės 27 d. visuomeninės organizacijos „Atviroji Rusija“ veikla yra nutraukta, o jos nariai atleisti.

Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nuosekliai tvirtina, kad atsakovo išvada dėl visuomeninės organizacijos „Atviroji Rusija“ nutrauktos veiklos 2021 m. gegužės 27 d. yra klaidinga, nes iš viešai prieinamų šaltinių matyti, kad minėta organizacija tęsia savo veiklą. Šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėjas skunde pateikė nuorodą į socialinį tinklą „Telegram“, kuriame paskelbta, jog minėta organizacija atnaujina savo veiklą, pateikiama nuoroda anketai užpildyti, siekiant tapti šios organizacijos nariu.

Įrašas paskelbtas 2023 m. lapkričio 21 d. Taigi, esant byloje nustatytoms viena kitai prieštaraujančioms aplinkybėms ir šalių pozicijoms, atsakovas turėjo pareigą, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, išsiaiškinti aplinkybes, t. y. ar šios organizacijos veikla buvo atnaujinta (duomenys neskelbtini), ar pareiškėjas yra šios organizacijos narys (atnaujino savo narystę joje), ar gali kilti pareiškėjui pavojus grįžus į kilmės valstybę dėl šios organizacijos veiklos atnaujinimo ir buvimo šios organizacijos nariu (jeigu pareiškėjas yra šios organizacijos narys) ir pasisakyti Sprendime dėl šios organizacijos galimo veiklos tęsimo.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, akcentavo, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) Atviros Rusijos organizacijos regioninio padalinio vadovo pavaduotojas, ir ši aplinkybė, pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, patvirtina pareiškėjui gresiančią baudžiamąją atsakomybę už „nepageidaujamos organizacijos“ organizavimą, ir už tai net numatyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta Sprendime. Pareiškėjas taip pat nurodė viešai prieinamą kilmės valstybės informaciją (skundo išnašose nurodyti 2021-2025 m. straipsniai), pagrindžiančią, kad šios organizacijos nariai patyrė politizuotą baudžiamąjį persekiojimą, kurios atsakovas, priimdamas Sprendimą, taip pat nevertino.

Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl inicijuotos baudžiamosios bylos, susijusios su (duomenys neskelbtini) įmonės veikla, kurioje jis dalyvavo kaip liudytojas. Pareiškėjas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) įmonės vadovas I. N. buvo Atviros Rusijos judėjimo vadovo pavaduotojas ir Atviros Rusijos judėjimo regioninio padalinio (duomenys neskelbtini) vadovas. Baudžiamasis procesas, susijęs su (duomenys neskelbtini) veikla, buvo politiškai motyvuotas. I. N. 2018 m. buvo suteiktas prieglobstis Lietuvoje, o 2024 m. pratęstas leidimas gyventi Lietuvoje, tačiau šios aplinkybės taip pat nebuvo nurodytos ir įvertintos ginčijamame Sprendime.

Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas 2020 m. dalyvavo keliose protesto akcijose, tačiau nedetalizavo kada ir kokiuose protestuose pareiškėjas dalyvavo, taip pat neįvertino, ar pareiškėjui gali kilti šiuo aspektu potencialus pavojus išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę. Šioje nutartyje aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko individualaus ir išsamaus tyrimo teisingam sprendimui dėl pareiškėjo išsiuntimo priimti.

36. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamento darbuotojai bandė susisiekti su pareiškėju (siuntė jam pranešimus el. paštu, skambino pareiškėjui jo nurodytais telefono numeriais ir pan.), tačiau pareiškėjas piktavališkai nebendradarbiavo su atsakovu, tyčia vilkino jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procesą. Migracijos departamentas priėmė sprendimą neapklausti pareiškėjo, kadangi tikėtina, kad pareiškėjas ignoruos Migracijos departamento kvietimą atvykti į apklausą, toliau vilkins Sprendimo priėmimo procesą (Migracijos departamento apeliaciniame skunde nurodyti ir detalizuoti 2023-2025 m. atvejai, kai atsakovas negalėjo susisiekti su pareiškėju).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Nors teisė būti išklausytam nėra savitikslė, tačiau ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Ja taip pat siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

38. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007) patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnyje numatyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu (žr., pvz., LVAT 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-904-968/2024). Direktyvos 6 straipsnyje taip pat numatyta, kad teisė būti išklausytam turi būti aiškinama kaip apimanti neteisėtai šalyje esančio trečiosios valstybės piliečio teisę prieš priimant sprendimą jį grąžinti pareikšti savo nuomonę dėl jo buvimo šalyje teisėtumo ir dėl galimo šios direktyvos 5 straipsnio ir 6 straipsnio 2–5 dalių taikymo bei dėl grąžinimo tvarkos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida byloje (C‑249/13) 73 punktą).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nacionaliniai teisės aktai ir nenumato Migracijos departamento privalomos pareigos apklausti pareiškėją arba pareikalauti papildomų duomenų, tačiau atsižvelgiant į susiklosčiusią individualią situaciją byloje, nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, Migracijos departamentas, įgyvendindamas gero administravimo principą, šiuo konkrečiu atveju turėjo pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdydamas administracinę procedūrą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas el. paštu Migracijos departamento darbuotojo – vyriausiojo specialisto K.

B. 2025 m. balandžio 1 d. buvo informuotas apie tai, kad įsigaliojus sprendimui nesuteikti pareiškėjui prieglobsčiui, jis neteks teisės likti Lietuvos Respublikoje, todėl turi būti išspręstas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Laiške nurodoma, kad, jeigu pareiškėjas sutinka grįžti į kilmės valstybę savo noru, Migracijos departamentas priims sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo, tačiau tuo atveju, jeigu pareiškėjas atsisakys grįžti į kilmės valstybę savo noru, bus priimtas sprendimas dėl priverstinio pareiškėjo išsiuntimo.

Pažymėtina, jog šiame laiške pareiškėjui nebuvo pasiūlyta, prieš priimant sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo arba išsiuntimo, pateikti papildomus paaiškinimus arba apklausti pareiškėją. Be to, į bylą yra pateiktas ir pareiškėjo Migracijos departamentui adresuotas 2025 m. balandžio 8 d. prašymas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jis turi informacijos ir duomenų, pagrindžiančių apie rimtą grėsmę jo gyvybei, laisvei ir teisėms kilmės šalyje, buvimą, pareiškėjas taip pat prašė būti apklausiamas dėl šių aplinkybių, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų apklaustas arba jam būtų sudaryta galimybė raštu pateikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius duomenis.

Todėl atsižvelgus į nustatytas aplinkybes (be kita ko, įvertinus ir tai, kad šiuo atveju buvo nustatyti tam tikrų faktų prieštaravimai, faktinio ir teisinio pagrindimo trūkumai), nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas nagrinėjamu atveju buvo pakankamai aktyvus ir laikėsi gero administravimo principo (net ir po pareiškėjo pateikto prašymo jį apklausti) reikalavimų nagrinėdamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą. Migracijos departamento akcentuojama aplinkybė, kad teisės aktuose nenumatyta Migracijos departamento pareiga apklausti pareiškėją arba papildomai pareikalauti duomenų, neatleidžia atsakovo nuo pareigos laikytis gero administravimo ir negrąžinimo principų, sprendžiant pareiškėjo teisinės padėties klausimus.

40. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neįvertinęs visų teisingam Sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių ir duomenų (be kita ko, nepašalinęs byloje nustatytų prieštaravimų), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad šioje byloje nustatyti Sprendimo motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių ginčijamas Sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Nustačius, kad pareiškėją neteisėtai nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir grąžinti į kilmės valstybę, pagrįstai ir teisėtai buvo panaikintas Migracijos departamento ginčijamas Sprendimas visa apimtimi.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti arba naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas