2016-02-10 Nr. AB-3414-3-61-3-02642-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-24-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02642-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-883-552/2015 pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų (trečiasis suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritorinis skyrius) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašė:

1) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. S-151;

2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. SS-3152;

3) įpareigoti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrių iš naujo atlikti darbingumo lygio vertinimą pagal 2010 m. rugsėjo 6 d. UAB „Viloja“ siuntimą Nr. 280.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-13/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. SS-3152 pakartotinai įvertinęs jo darbingumo lygį, nustatė jam 40 procentų darbingumo lygį dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d.; 90 procentų darbingumo lygį dėl 2006 m. patirtos traumos, kvalifikuotos kaip „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini) (senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos); 80 procentų darbingumo lygį dėl 2008 m. patirtos traumos, kvalifikuotos kaip „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini) (senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos).

Ginčų komisija 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. SS-3152 paliko nepakeistą. Pareiškėjas nesutiko su nustatytu darbingumo lygiu dėl 2006 m. patirtos traumos, kvalifikuotos kaip „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“. Pažymėjo, kad UAB „Viloja“ 2011 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. 48 akivaizdžiai įrodo, kad Tarnyba, atlikdama darbingumo lygio nustatymą dėl 2006 m. spalio 5 d. traumos metu patirtų sužalojimų, nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kurios pagrindu buvo atsisakyta taikyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d.

įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 1-o priedo XV dalies 86 punktą. Pabrėžė, kad Ginčų komisijos 2011 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. S-242 taip pat patvirtina, kad pareiškėjui turi būti taikomas Kriterijų aprašo 5 punktas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 patvirtinto Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo 1-o priedo VI dalies 18.1 punktu, pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) sutrikimą.

Tai, kad Kriterijų aprašo 1-o priedo XV dalies 85 punktas taikytas neteisingai, įrodo ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. SS-3152 nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas negali dirbti darbo, susijusio su nuolatiniu stovėjimu, vaikščiojimu. Pareiškėjas taip pat nesutiko su nustatytu darbingumo lygiu dėl 2008 metais patirtos traumos, kvalifikuotos kaip „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius nepagrįstai taikė Kriterijų aprašo 1-o priedo I dalies 15.2 punktą ir nustatė 80 procentų darbingumo lygį.

Jam turėjo būti taikytas Kriterijų aprašo 5 punktas, kuriame nurodoma, kad jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi mažiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, pritaikant Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad Ginčų komisijos 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. S-151 yra neišsamus ir neobjektyvus, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171 patvirtinto Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo 29 punkto, pagal kurį komisijos sprendimas turi būti pagrįstas išnagrinėtais dokumentais ir įstatymų bei kitų teisės aktų normomis.

Apibendrindamas pareiškėjas teigė, kad dėl 2006 m. ir 2008 m. patirtų traumų, jam turi būti nustatytas mažesnis bazinis darbingumo lygis intervale nuo 50 iki 80 proc.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad iš esmės pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo priimtais sprendimais, savo skundą grindžia tuo, kad jam netinkamai buvo nustatytas darbingumo lygis dėl 2006 m. ir 2008 m. patirtų traumų.

Atsakovas nurodė, jog bendram sveikatos funkcijos sutrikimui dėl (duomenys neskelbtini) sužalojimo negali būti taikomas Kriterijų aprašo 1-o priedo XV dalies 86 punktas, kuris naudojamas esant vidutiniam funkciniam sutrikimui, kai asmuo negali pakelti vidutinio sunkumo fizinio krūvio ir veiklos, kuriai atlikti reikia nuolatinio susikoncentravimo ir tikslumo, reikia dažnų poilsio pertraukėlių, papildomų poilsio dienų, kai ilgalaikis vaikščiojimas ar stovėjimas sukelia negalavimus, kai vaistų nevartojimas vieną parą gali sukelti funkcinių sutrikimų pablogėjimą. Pareiškėjui buvo sutrikdyta (duomenys neskelbtini) funkcinė būklė, kurios sutrikdymo mastą lemia (duomenys neskelbtini) būklė. Atskirų dalių sutrikimo mastas lemia bendrą (duomenys neskelbtini) funkcijos sutrikimo lygį. Kadangi 2006 m. patyrus traumą pareiškėjo (duomenys neskelbtini) elastingumui nepakenkta, išliko tik sumažėjusi (duomenys neskelbtini) apimtis (nes (duomenys neskelbtini) jėga yra pakankama, sumažėjusi apimtis svarbi tik estetiniu požiūriu, tai darbingumo lygiui įtakos nedaro), (duomenys neskelbtini) būklė yra nepakitusi, o pareiškėją dėl (duomenys neskelbtini) pakenkimo vargina tik skausmas, dėl to (pareiškėjo žodžiais) jis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) funkcijos sutrikimas negali būti vertinamas kaip vidutinio sunkumo ar sunkus. Todėl teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai, atsiradę po 2006 m. spalio 5 d. įvykusios traumos, atitinka lengvą funkcinį sutrikimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. pakartotinai patyrė (duomenys neskelbtini) traumą, po kurios dėl (duomenys neskelbtini) pakenkimo išliko ne tik sumažėjusi (duomenys neskelbtini) apimtis ir skausmas, bet ir (duomenys neskelbtini).

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai teigė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) būtent dėl 2008 m. patirtos traumos, o ne dėl 2006 m. patirtos traumos pasekmių, nes būtent dėl antrosios traumos pasekmių buvo pritaikytas Kriterijų aprašo 1-o priedo I dalies 15.2 punktas, kuris taikomas esant (duomenys neskelbtini) ligų vidutiniam funkciniam sutrikimui, kuris pasireiškia (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui dėl šios traumos padarinių buvo nustatytas 80 proc. bazinis darbingumas, nes instrumentinių tyrimų duomenimis sveikatos funkcijos nustatytas sutrikimas yra minimalus su teigiama dinamika. (duomenys neskelbtini) pažeidimas buvo įvertintas kartu su kitomis ligomis ir būklėmis.

Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo darbingumo lygis nustatytas nepažeidžiant darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, o skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o pareiškėjo skundą tenkinti.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbingumo lygio nustatymą reglamentuoja specialieji teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas, neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (18 str. 1 d.), ginčus tarp asmens ir tarnybos nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (23 str. 1 d.). Minėto įstatymo nuostatas dėl darbingumo lygio nustatymo detalizuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos apsaugos ministrų 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (su atitinkamais vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas su priedais ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Pažymėta, jog darbingumo lygis vertinamas ne tik pagal medicininius kriterijus. Kriterijų aprašo 3 punkte įtvirtinta, kad asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant šiuos kriterijus: medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (pagal kriterijų aprašo 1-ą priedą); funkcinius (pagal Kriterijų aprašo 2-ą priedą); profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (Kriterijų aprašo 2 priedas).

Pagal minėtą teisinį reguliavimą, sprendžiant dėl darbingumo lygio nustatymo pirmiausia pagal Kriterijų aprašą yra vertinamas medicininis kriterijus, t. y. atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumui įtaką darančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (Kriterijų aprašo 4, 5, 6 p.), nustatomas bazinis darbingumas. Kriterijų aprašo 1-me priede yra pateiktas ligų, suklasifikuotų pagal atitinkamas žmogaus organizmo funkcijų sistemas į XV dalių, sąrašas prie kiekvienos ligos pagal atitinkamų organizmo funkcijų sutrikimo laipsnį nurodant bazinio darbingumo vertę procentais. Po to vertinami funkciniai kriterijai, atsižvelgiant į asmens funkcijų sutrikimus, į tai, kiek valandų asmuo gali dirbti per dieną ar dienų per savaitę (Kriterijų aprašo 11 p.). Profesiniams ir kitiems kriterijams, turintiems įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, priskiriama: išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje, amžius (Kriterijų aprašo 12 p.). Kriterijų aprašo 2 priede yra suklasifikuotas profesinių ir kitų kriterijų, turinčių įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, atitinkamų reikšmių palankumas (nepalankios, vidutinio palankumo, palankios) asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms. Atsižvelgiant į tai, kokio palankumo lygio asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms aplinkybių yra dauguma, bazinio darbingumo procentai dauginami iš atitinkamų koeficientų (Kriterijų aprašo 17–19 p.) ir nustatomas bendras netekto darbingumo procentas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, teismas visų pirma pažymėjo, kad jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.). Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčą dėl darbingumo lygio nustatymo, teismas turi nustatyti, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjo darbingumo lygio vertinimas (Tarnybos teritorinio skyriaus ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus aktai) bei ginčo ikiteisminėje institucijoje (Ginčų komisijoje) nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir/ar skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Medicininių klausimų vertinimas yra už teismo kompetencijos ribų (žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-681/2014).

Vertinta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad teisės aktai nustato, jog gydančiam gydytojui pagrindas siųsti asmenį į Tarnybą atsiranda tada, kai nustačius diagnozę ir pritaikius gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų (Tvarkos aprašo 8 p.). Kriterijų aprašo 25 punkte nurodyta, kad Tarnyba turi teisę nevertinti asmens darbingumo lygio, kai siunčiamo į Tarnybą asmens būklė neatitinka Kriterijų apraše nurodytų kriterijų ir (ar) nepanaudotos visos būtinos medicininės reabilitacijos ir gydymo priemonės.

Nagrinėjamu atveju, skundžiamu sprendimu įformintą pareiškėjo pakartotinį darbingumo lygio vertinimą atliko Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-13/2013, pagal 2010 m. rugsėjo 6 d. UAB „Vijola“ sveikatos centro siuntimą į Tarnybą Nr. 280 dėl pagrindinėje diagnozėje nurodytų ligų .

Atsakovas dėl 2006 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nurodė (Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus aktas Nr. 2760) pagrindines diagnozes: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui dėl 2006 m. traumos buvo pakenkta ir (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), traumos padariniai vertinti pagal Kriterijų aprašo 1-o priedo XV dalies, kuri taikoma esant kituose priedo skyriuose nenurodytų somatinių ligų ir pažeidimų atveju (pooperacinės būsenos ir kt.), nuostatas, taigi bazinis darbingumas buvo nustatomas įvertinus bendrą funkcinį sutrikimą. Pareiškėjas nesutinka, jog dėl 2006 m. patirtos traumos padarinių buvo taikytas Kriterijų aprašo 1-o priedo XV dalies 85 punktas ir nustatytas lengvas, o ne vidutinio sunkumo (numatytas 86 punkte) funkcinis sutrikimas, nurodo, jog jis po 2006 m. traumos (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas, nustatydamas lengvą funkcinį sutrikimą, vertino ir (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę pripažino, tačiau atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo sveikatos būklės po 2006 metų traumos visumą, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo bendrą funkcinį sutrikimą vidutiniu. Darbingumo lygio vertinimo specialistai motyvuotai įvertino atskirų (duomenys neskelbtini) būklę ir funkcionavimą ((duomenys neskelbtini)), nenustatė tokio šių atskirų dalių sutrikimo masto, kad bendras (duomenys neskelbtini) funkcinio sutrikimo lygis būtų pripažintas vidutiniu. Nenustatyta, jog pareiškėjo (duomenys neskelbtini) judesiai tiek riboti, kad galėtų daryti įtaką (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija darė išvadą, jog nenustatyta tokių pareiškėjo 2006 m. patirtos traumos padarinių, dėl kurių, kaip tai numatyta Kriterijų aprašo 1-o priedo XV dalies 86 punkte, asmuo negalėtų pakelti vidutinio sunkumo fizinio krūvio, veiklos, kuriai atlikti reikia pastovaus susikoncentravimo ir tikslumo; asmeniui reiktų dažnų poilsio pertraukėlių, papildomų poilsio dienų, ilgalaikis vaikščiojimas ar stovėjimas sukeltų negalavimų; vaistų nevartojimas vieną parą galėtų sukelti funkcinių sutrikimų pablogėjimą, taigi, atsakovas darė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo dėl 2006 m. patirtos traumos konstatuoti vidutinio sunkumo funkcinį sutrikimą.

Darbingumo lygis dėl 2008 m. pareiškėjo patirtos traumos buvo vertintas dėl šių diagnozių: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šias diagnozes taikytas Kriterijų aprašo 1-o priedo I dalies 15.2 punktas ((duomenys neskelbtini)) ir nustatytas 80 proc. bazinis darbingumas, kai galimos vertės nuo 80 iki 50 procentų. Pagal vertintus medicininių dokumentų duomenis atsakovas nustatė, jog juose nurodyta (duomenys neskelbtini) simptomatika yra minimali, todėl taikytinas didžiausias galimas 80 procentų bazinis darbingumas. Teisėjų kolegija iš esmės su tokiu vertinimu sutiko ir akcentavo, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, tokioje atsakovo išvadoje prieštaravimų nėra, nes simptomatika minimalia pripažinta ją vertinant būtent vidutinio funkcijos sutrikimo ribose ir todėl taikyta didžiausia galima esant vidutiniam funkcijos sutrikimui bazinio darbingumo vertė.

Pareiškėjui tvirtinant, jog atsakovas, nepagrįstai vertindamas darbingumo lygį dėl diagnozių pagal TLK-10 kodus: (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į tai, jog (duomenys neskelbtini) pažeidimas yra 2008 m. patirtos traumos padariniai, teisėjų kolegija pabrėžė, jog Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Nelaimingo atsitikimo tyrimo 2008 m. gegužės 8 d. akte Nr. AE-08 nurodyta sužalota kūno dalis – (duomenys neskelbtini). Taip pat aprašant nelaimingo atsitikimo aplinkybes nurodyta, jog pareiškėjas ėjo į areštinę ir lipdamas laiptais griuvo bei susižalojo (duomenys neskelbtini) (administracinė byla Nr. A756-1178/12, t. II, b. l. 81–82). Teisėjų kolegija akcentavo, jog net ir pripažinus pareiškėjo nurodytus duomenis apie 2008 m. gegužės 15 d. VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės ambulatorinio konsultacijos skyriaus neurologo diagnozę ((duomenys neskelbtini)) ir 2009 m. sausio 15 d. neurochirurgo diagnozę ((duomenys neskelbtini)), jie visgi vertintini atsižvelgiant į minėto Nelaimingo atsitikimo tyrimo 2008 m. gegužės 8 d. akto Nr. AE-08 išvadas, kuriose kiti nei (duomenys neskelbtini) sužalojimai nebuvo konstatuoti. Taigi, nėra pakankamo pagrindo nustatyti kitų kūno dalių vėliau diagnozuotų pažeidimų ar funkcijų sutrikimų tiesioginių sąsajų su 2008 m. balandžio 1 d. pareiškėjo patirta trauma ir pripažinti juos minėtos traumos padariniais.

Pareiškėjui taip pat teigiant, jog jam nepagrįstai nebuvo taikytas Kriterijų aprašo 5 punktas, teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutiko. Atkreiptas dėmesys į tai, jog pareiškėjui buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., nustatytas 90 proc. darbingumo lygis dėl 2006 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini) ir 80 proc. darbingumo lygis dėl 2008 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas) įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. SS-3152, dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. iš pradžių nustatytas 50 procentų bazinis darbingumo lygis vadovaujantis Kriterijų aprašo 5 bei 6.1 punktais buvo du kartus padaugintas iš koeficiento 0,9 ir galiausiai nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Atkreiptas dėmesys į tai, jog pagal Kriterijų aprašo 6 punktą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami tuomet, kai kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra ne daugiau nei 70–80 procentų (Kriterijų aprašo 6.1 punktas). Kaip minėta, dėl 2006 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas 90 procentų bazinis darbingumo lygis, todėl dėl šio organizmo funkcijos sutrikimo mažinantis koeficientas netaikytinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, teismas darė išvadą, jog atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog tiek Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. SS-3152, tiek Ginčų komisijos 2014 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. S-151 detaliai nurodyta, kokiais medicininiais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis vadovautasi, kokios teisės aktų nuostatos taikytinos nustatant pareiškėjo darbingumo lygį, todėl minėti sprendimai pripažintini motyvuotais. Vadovaujantis šia išvada atmestas ir pareiškėjo argumentas, jog Ginčų komisijos 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. S-151 yra priimtas nesilaikant Tvarkos aprašo 29 punkto.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų aplinkybių ir nevertino visų įrodymų, pažymėta, kad įrodymai administracinėje byloje yra vertinami vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų įvertinimo taisyklėmis. Minėto 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje yra pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją).

IV. Pareiškėjas R. J. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Teigia, jog vertinant darbingumo lygį dėl priežasties liga (suluošinimas) įgyta tarnybos ar mokymų metu (2006 m. ir 2008 m. traumų), turėjo būti, tačiau nebuvo taikytas Kriterijų aprašo 5 punktas. 2013 m. rugsėjo 30 d. Sprendimų kontrolės skyriui nustačius, kad po 2006 m. ir 2008 m. traumų metu patirtų sužalojimų išlieka organizmo funkcijų sutrikimas ir organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ligų ar traumų, vadovaujantis Kriterijų aprašo 5 punktu, baziniai procentai turėjo būti nustatyti mažiausi, o ne Sprendimų kontrolės skyriaus nuožiūra. Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatos netaikytinos, nes kitų organizmo funkcijų sutrikimas nustatytas dėl kitos darbingumo lygio priežasties – ligos ar būklės.

Teismas neįvertino ir netaikė Tvarkos aprašo 25 punkto, klaidingai aiškino ir netaikė Kriterijų aprašo 5 punkto.

Pažymi, kad Kriterijų aprašo 5 punktas nuo 2009 m. birželio 1 d. buvo pakeistas. Sprendimų kontrolės skyrius, atlikdamas darbingumo lygio nustatymą dėl 2006 m. ir 2008 m. patirtų traumų, naujų, palankių teisės normų netaikė tikslingai, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę į netekto darbingumo pensiją dėl 2008 m. patirtos traumos pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2014). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-883-552/2015 remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Teisėjų kolegija, visų pirma vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui išsiuntė 2016 m. sausio 16 d. (pagal pašto spaudą ant voko). Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas sužinojo 2015 m. spalio 19 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje eA-883-552/2015. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.

Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai aiškino ir netaikė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (Kriterijų aprašas) 5 punkto bei Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (Tvarkos aprašas) 25 punkto.

Pažymėtina, jog argumentus, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Kriterijų aprašo 5 punktas pareiškėjas buvo nurodęs ir savo apeliaciniame skunde. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2015 m. spalio 19 d. nutartyje pateikė argumentus šiuo aspektu, nurodydama, kad: „Pareiškėjas taip pat teigia, jog jam nepagrįstai nebuvo taikytas Kriterijų aprašo 5 punktas. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjui buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., nustatytas 90 proc. darbingumo lygis dėl 2006 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini) ir 80 proc. darbingumo lygis dėl 2008 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas) įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. SS-3152, dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. iš pradžių nustatytas 50 procentų bazinis darbingumo lygis vadovaujantis Kriterijų aprašo 5 bei 6.1 punktais buvo du kartus padaugintas iš koeficiento 0,9 ir galiausiai nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Kriterijų aprašo 6 punktą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami tuomet, kai kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra ne daugiau nei 70–80 procentų (Kriterijų aprašo 6.1 punktas). Kaip minėta, dėl 2006 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas 90 procentų bazinis darbingumo lygis, todėl dėl šio organizmo funkcijos sutrikimo mažinantis koeficientas netaikytinas.“.

Taigi, Kriterijų aprašo 5 punkto teisės norma buvo taikyta, o tai, jog teismas ją taikė ir/ar aiškino ne taip, ne tokia apimtimi, kaip mano esant teisinga pareiškėjas, pareiškėjo pateiktas aptariamos normos aiškinimas, taikymas bylos aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo vertinti, jog egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytos aplinkybės proceso byloje atnaujinimui.

Dėl kitos pareiškėjo nurodytos teisės normos – Tvarkos aprašo 25 punkto, pagal kurią: „Dėl priežasčių, nurodytų šio Tvarkos aprašo 27.5–27.13 punktuose, darbingumo lygis nustatomas atskirai, nevertinant kitų ligų ar traumų pasekmių, nesusijusių su nurodytų priežasčių nustatymu. Dėl kiekvienos priežasties išduodama atskira pažyma.“, pastebėtina, jog, tai, kad teismas šios nuostatos atskirai neaptarė taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti esant pagrindą procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nes tai nelaikytina esminiu pažeidimu, galėjusiu lemti neteisingo teismo sprendimo priėmimą pastarosios nuostatos (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) kontekste, kadangi kaip matyti iš bylos medžiagos (Tarnybos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. SS-3152), darbingumo lygis dėl 2006 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ ir dėl 2008 m. patirtos traumos dėl priežasties „liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu“ buvo nustatomas atskirai, nevertinant kitų ligų ar traumų pasekmių, nesusijusių su nurodytų priežasčių nustatymu, vien ta aplinkybė, jog dėl kiekvienos priežasties neišduota atskira pažyma, nėra esminė, nulėmusi bylos pagal pareiškėjo skundą baigtį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas neįrodė, kad bylą nagrinėjęs teismas padarė materialinės(-ių) teisės normos(-ų) pažeidimą, ją (jas) taikant, kad nustatytas pažeidimas akivaizdus ir esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą, todėl nagrinėjamu atveju ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo atnaujinti procesą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. eA-883-552/2015 pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų (trečiasis suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritorinis skyrius) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Dalia Višinskienė