2023-06-07 Nr. AB-11681-3-61-3-00340-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-306-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00340-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti, kad Lietuvos valstybei nenustačius maksimalaus leistino nuteistųjų skaičiaus vienoje bendrabučio tipo patalpoje, jis nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. bausmę atliko orumą žeminančiomis sąlygomis ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 400 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog skundžia Ministerijos formuojamą bausmių vykdymo politiką. Pareiškėjas reiškė nesutikimą su Ministerijos 2021 m. liepos 15 d. raštu Nr. (1.23Mr)7R-3939, nes kalinimo sąlygos Lietuvoje prieštarauja humaniškumo principui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 6 ir 8 straipsniams, Kankinimų Prevencijos Komiteto (CPT) rekomendacijoms, kad kameroje turi būti ne daugiau 4 nuteistųjų. Lietuvos valstybė, stodama į Europos Sąjungą (toliau – ir ES), įsipareigojo vykdyti ES įstatymus. Dėl Ministerijos formuojamos neadekvačios politikos įkalinimo įstaigose dėl neribojamo nuteistųjų skaičiaus bendrabučio tipo patalpose, jis buvo priverstas bausmę atlikti su 20–30 nuteistųjų vienoje patalpoje, kas prilygo kankinimui, žiauriam elgesiui. Tokiu būdu buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl patalpos ploto, kuris teko pareiškėjui, atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atlikdami laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje nuteisti asmenys gali laisvai judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą. Todėl ir pareiškėjo atveju didelį nuteistųjų skaičių kompensavo didelė bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjo argumentai dėl jo kankinimo ir žiauraus elgesio atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje bei nepriimant teisės aktų, kurie ribotų maksimalų skaičių asmenų, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, nepagrįsti. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas bei būtinas. Prieš pareiškėją nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl skundas negali būti tenkinamas.

5. Ministerija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė byloje taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2022 m. sausio 10 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d., todėl apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai pasireiškė. Ministerijos vertinimu, pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą dėl galbūt padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 10 d.

6. Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo atstovo atsiliepimu į skundą, 2022 m. balandžio 5 d. pateikė skundo papildymą, kurį teismas laikė rašytiniais paaiškinimais. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, nesilaikė Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, apgyvendindama pareiškėją avarinės būklės bendrabučio tipo patalpose su dar 20–30 asmenų, kur vyravo subkultūra, telefoniniai sukčiai, narkomanai ir dėl to buvo iškilusi reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Kadangi pareiškėjas nėra telefoninis sukčius, nevartoja narkotikų, atsisakydavo eiti į būrius, kuriuose buvo tokie asmenys, ir už tai buvo baudžiamas net 275 kartus. Lietuvos valstybė privalo garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi tinkamomis, žmogaus garbę ir orumą atitinkančiomis sąlygomis, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų intensyvių išgyvenimų. Pareiškėjas patikslino, kad skundžia ne plotą, o neadekvačius įstatymus, dėl kurių jam neišvengiamai atsirado neturtinė žala. Pareiškėjas prašė atsižvelgti ir į tai, kad žinoma, jog įkalinimo įstaigų pareigūnai neretai buvo įkalinimo įstaigose daromų nusikaltimų bendrininkai. Tokios gyvenimo sąlygos patvirtina, kad visą įkalinimo laikotarpį pareiškėjo gyvybei ir sveikatai grėsė pavojus. Neturtinė žala pareiškėjui kilo ir dėl to, kad būdamas baudos izoliatoriuje, jis negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, pasinaudoti teise gauti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, pirkti maisto, žiūrėti televizorių, tik 1 val. galėjo pasivaikščioti gryname ore, kas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus. Per 17 metų, praleistų kameros tipo patalpose, pareiškėjas prarado pasitikėjimą valstybe, negrįžtamai sutriko jo sveikata, visam laikui prarado teisę į lygtinį paleidimą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad skundo reikalavimas grindžiamas tuo, jog Ministerija netinkamai formuoja bausmių vykdymo politiką, kadangi nėra priimta teisės aktų, kurie nustatytų nuteistųjų asmenų skaičių ribojimą, kurie gali būti laikomi vienoje bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje. Dėl to pareiškėjas teigė nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. atlikęs bausmę bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje skirtingu metu buvo laikoma 20–30 kitų asmenų, kas, jo manymu, prilygsta kankinimui ir žiauriam elgesiui, pažeidė jo orumą.

9. Teismas, įvertinęs CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį bei teismų praktiką, pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2022 m. sausio 11 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. dėl dalies reikalavimų praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, jog yra pagrindas pareiškėjo reikalavimo daliai priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 11 d. ik 2019 m. sausio 10 d. taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl šią pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.) ir vertino pagrindus atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d.

10. Teismas nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), būdamas paskirtas į bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas 2021 m. birželio 4 d. Ministerijai pateikė skundą, o 2021 m. birželio 7 d. – prašymą, kuriuose reiškė nepasitenkinimą dėl laikymo sąlygų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Ministerija 2021 m. liepos 15 d. į minėtus skundą ir prašymą pateikė atsakymą Nr. (1.23Mr)7R-3939 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame, be kita ko, informavo, kad laisvės atėmimo bausmių vykdymą reguliuojantys teisės aktai nenustato, kokio tipo gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo patalpose arba kamerose) turi būti laikomi pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose). Taip pat nėra reguliuojamas maksimalus vienoje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius. Atsakydama į pareiškėjo prašymą grąžinti jį į lengvąją grupę, Ministerija pažymėjo, kad iš vienos grupės į kitą nuteistieji yra perkeliami vadovaujantis BVK 68 straipsnyje nustatytais kriterijais. Atitinkamus sprendimus priima pataisos įstaigos direktorius, kurio sprendimai, vadovaujantis BVK 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka gali būti skundžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui.

11. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija) patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatuose (toliau – ir Ministerijos nuostatai) nustatytus Ministerijos veiklos tikslus bei funkcijas ir pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčydamas Ministerijos neveikimą, iš esmės nenurodo nei vieno nacionalinės teisės akto, reglamentuojančio nuteistųjų gyvenimo sąlygas pataisos namuose, kurie, jo manymu, prieštarauja ES teisės aktų nuostatoms ir dėl to turi būti pakeisti.

12. Teismas aptarė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, EŽTT praktiką bei BVK nuostatas dėl bausmių vykdymo ir sąlygų. Pagal ginčui aktualiu metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija konkrečiai nenustato vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, taip pat konkretaus nuteistųjų skaičiaus, galinčių gyventi nurodyto tipo gyvenamojoje patalpoje.

13. Teismas konstatavo, kad Ministerija 2021 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.23Mr)7R-3939 „Dėl informacijos pateikimo“ pagrįstai nurodė pareiškėjui, jog laisvės atėmimo bausmių vykdymą reguliuojantys teisės aktai nenustato, kokio tipo gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo patalpose arba kamerose) turi būti laikomi pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose). Taip pat nėra reguliuojamas maksimalus vienoje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl vienam asmeniui tenkančio ploto bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjo nepasitenkinimas, kad nėra nustatytas maksimalaus skaičiaus asmenų vienoje bendrabučio tipo kameroje ribojimas, susijęs su tuo, kad jis buvo priverstas bausmę atlikti su kitais asmenimis, kurie įkalinimo įstaigoje ir toliau užsiėmė neteisėta, asocialia veikla. Teismas sprendė, kad teisės aktų pakeitimas pareiškėjo pageidaujamu būdu nebūtų pašalinęs pareiškėjo tariamo teisių pažeidimo.

15. Teismas, įvertinęs Ministerijos veiksmus atsakant į pareiškėjo skundą ir prašymą, konstatavo, kad Ministerija tinkamai juos išnagrinėjo išsamiai, nurodydama nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakymo turiniu, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

16. Teismas pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose nenagrinėjo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

17. Teismas konstatavo, kad nenustatyta būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė savo argumentų apie galbūt patirtą neturtinę žalą, taip pat nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų, todėl nesant valstybės neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius patirtos neturtinės žalos, priežastinio ryšio, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą 400 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 18. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, formaliai, neištyrė bylos faktinių aplinkybių, neįvertino teismo sprendimo pasekmių, jo nepagrindė. Pareiškėjo vertinimu, užsienio valstybėse tokios bylos sprendžiamos kitaip ir byla turi būti nagrinėjama EŽTT. Teismo sprendimas neargumentuotas, jį priimant pritaikytas silogizmo metodas, neaptartos teisės aiškinimo alternatyvos. Teismo sprendimas nenuoseklus, neieškota teisingiausio sprendimo. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Ministerija neveikė taip, kaip privalėjo veikti, kūrė neadekvačius įstatymus, dėl to pareiškėjas turėjo laisvės atėmimo bausmę atlikti netinkamomis sąlygomis, nors pageidavo ją atlikti kameroje, o ne bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjas teigia, kad dėl nenorėjimo gyventi kartu su neadekvačiais nuteistaisiais jis atsisakydavo paskirtų gyvenamųjų patalpų, dėl to buvo baudžiamas ir patirdavo dar daugiau apribojimų, buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis. Tokia buvo Ministerijos politika. Pareiškėjas cituoja EŽTT praktiką ir prašo panaikinti nemotyvuotą ir šališką pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad teismas vertino ir pasisakė dėl Ministerijos veiksmų teisėtumo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, todėl keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Ginčas byloje kilo dėl 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš Ministerijos veiksmų netinkamai vykdant laisvės atėmimo bausmės vykdymo politiką, teisės aktuose nenustačius maksimalaus bendrabučio tipo patalpose apgyvendinamų nuteistųjų skaičiaus, priimant netinkamus įstatymus.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs neteisėtų Ministerijos veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas tinkamai nemotyvuotas, o teismas buvo šališkas.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

26. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, tačiau nenurodo jokių bylos įrodymais bei konkrečiomis teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais yra grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus pareiškėjo skundo argumentus, nurodė motyvus, kuriais remiantis nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

27. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams; 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; 3) žalai.

28. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

29. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

30. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų Ministerijos veiksmų formuojant laisvės atėmimo bausmės vykdymo politiką, teigia, kad nepriimti tinkami teisės aktai, ribojantys apgyvendinamų nuteistųjų skaičių laisvės atėmimo įstaigose bendrabučio tipo patalpose. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo argumentai dėl Ministerijos veiksmų bei valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m ir jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, įskaitant Konvenciją, konkrečiai nenustato vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, taip pat konkretaus nuteistųjų skaičiaus, galinčių gyventi bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Konstatuotina, kad konkretus apgyvendinamų nuteistųjų skaičius konkrečioje laisvės atėmimo įstaigos bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje nustatomas laikantis minėtos Vidus tvarkos taisyklių nuostatos, atsižvelgiant į patalpos plotą ir sprendimą dėl to priima konkreti laivės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga, o ne Ministerija. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstų išvadų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su ginčo dalyku ar netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje.

32. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas ar atmestinai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais (taip pat žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius