2017-07-26 Nr. AB-14415-3-61-3-04958-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4270-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04958-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. A. K. (K. M. A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. M. A. K. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato Pauliaus Vinklerio, 2016 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-1)3I-1744 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui K. M. A. K.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas remiasi tik prielaidomis, todėl turi būti panaikintas. Paaiškino, kad 2016 m. balandžio 27 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria nuo santuokos sudarymo gyvena kartu Vilniuje. Pareiškėjas nurodė nesutinkantis, kad jo santuoka yra fiktyvi. Skundžiamas Sprendimas ardo jo ir sutuoktinės santykius, nes sutuoktiniai priversti bendrauti per atstumą. Paaiškino, kad su sutuoktinės tėvais kol kas nebendrauja todėl, kad jie nepritarė santuokai, o su pareiškėjo tėvais jo sutuoktinė nebendrauja dėl didelio atstumo. Pareiškėjas nurodė, kad dalyvavo savo sutuoktinės dukters iš ankstesnių santykių rugsėjo 1-osios šventėje, rūpinosi šeimos finansine gerove. Vos keli nesutampantys apklausų atsakymai apie praleistus savaitgalius, pasak pareiškėjo, nerodo santuokos fiktyvumo. Pareiškėjas beveik metus dirbo toje pačioje darbovietėje Lietuvoje, studijavo, gerai adaptavosi kultūrinėje ir socialinėje šalies terpėje. Atkreipė dėmesį į tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduotas ir anksčiau, dar iki santuokos sudarymo, todėl pareiškėjui nebuvo kliūčių jo pratęsti ir kitais pagrindais, tačiau, atsižvelgdamas į sudarytą santuoką, pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Nurodė, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasirengusi teisme duoti paaiškinimus, kad susituokė turėdama tikslą sukurti šeimą ir gyventi kartu su pareiškėju.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34–40). Nurodė, kad buvo rimtas pagrindas manyti, jog sudaryta fiktyvi santuoka, todėl buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Paaiškino, kad tiek pareiškėjas, tiek ir jo sutuoktinė buvo apklausti keletą kartų, atsakymai buvo prieštaringi, neišsamūs, skirtingi savo turiniu, pareiškėjo sutuoktinė praėjus 2 mėnesiams nuo apsigyvenimo kartu vis dar neturėjo buto rakto, bute neturėjo savo dantų šepetėlio. Be to, nežino ir įėjimo į namo laiptinę kodo. Išsiskyrė sutuoktinių versijos, kur buvo žmona patikrinimo metu. Pareiškėjas nurodė, kad žmona išėjo aplankyti su jos tėvais gyvenančios savo dukros, o sutuoktinė nurodė, kad dėl karščiavimo buvo nuėjusi į polikliniką. Sutuoktinė nežinojo savo vyro tikslios gimimo datos, negalėjo taisyklingai parašyti vyro vardo ir pavardės. Pareiškėjas taip pat klaidingai nurodė savo žmonos gimimo datą. Pareiškėjas nurodė, kad su žmona susipažino tik prieš du mėnesius iki santuokos sudarymo, o pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad su pareiškėju susipažino prieš 1 metus ir 2 mėnesius iki santuokos. Sutuoktinė nurodė, kad pareiškėjo tėvai gyvena netoli Amsterdamo, o pareiškėjas nurodė, kad jo tėvai gyvena Pakistane. Be to, sutuoktinė net neprisiminė tikslios santuokos datos. Išsiskyrė ir sutuoktinių atsakymai apie tai, kaip buvo praleistas paskutinis savaitgalis. Pareiškėjas nurodė, kad žmona buvo išvykusi aplankyti savo močiutės, o jo žmona nurodė, kad kartu su vyru ir dukra poilsiavo nuvažiavusi į miestą, ėjo į parką ir į restoraną. Atsižvelgdamas į visa tai, taip pat į tai, kad sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio, nesidomi vienas kitu, neturi bendrų įsipareigojimų, Migracijos departamentas sprendė, kad santuoka yra fiktyvi, t. y. sudaryta neturint tikslo sukurti šeiminius santykius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus AVPK) atsiliepimo į pareiškėjo skundą teismui nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas) 2016 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 128–133).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuomojasi vieną kambarį trijų kambarių bute. Nors pareiškėjas tikrinimą vykdžiusiems pareigūnams parodė savo sutuoktinės dantų šepetėlį, tačiau po pusvalandžio atvykusi sutuoktinė nurodė, kad dantų šepetėlio šiame bute ji neturi. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada dėl susidariusio įspūdžio apie tai, kad sutuoktiniai kartu negyvena. Sutuoktiniai nežinojo vienas kito gimimo datų, skirtingai nurodė susipažinimo aplinkybes, skirtingai nurodė, kur patikrinimo metu buvo išvykusi sutuoktinė, taip pat nurodė ir skirtingą santuokos sudarymo datą. Teismas pažymėjo, kad nesutapimai dėl svarbiausių gyvenimo faktų leido Migracijos departamentui pagrįstai suabejoti dėl sutuoktinių realaus siekio bendrai plėtoti šeimos santykius. Be to, Migracijos departamentas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad sutuoktiniai nepažįsta vienas kito šeimos, artimųjų, nes ši aplinkybė yra svarbi santuokos sudarymo aspektu. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad vėliau pateiks teismui nuotraukas, įrodančias kartu praleistas atostogas, keliones ir pan., tačiau šios nuotraukos taip ir nebuvo pateiktos. Teismas konstatavo, kad nustatytų faktinių aplinkybių visuma (skirtingai nurodomos faktinės aplinkybės, formalus santuokos tikrumo įrodinėjimas) patvirtino Migracijos departamento abejones dėl santuokos tikrumo. Sprendimas nėra paremtas spėjimais, nes Migracijos departamentas atliko nuoseklų tyrimą (buvo tikrinama gyvenamoji vieta, kelis kartus daromos apklausos). Pripažinęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teismas atmetė ir kitą pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą priimti priešingą sprendimą.

III. Pareiškėjas (apeliantas), atstovaujamas advokato Pauliaus Vinklerio, apeliaciniu skundu (b. l. 136–141) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 24 d. sprendimą ir pareiškėjo K. M. A. K. skundą tenkinti. Teismui nustačius, kad byloje buvo nevisapusiškai ir neišsamiai ištirti įrodymai, prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas pareiškėjo argumentus išnagrinėjo formaliai, įrodymus vertino tik pareiškėjo nenaudai, teismo posėdyje nepagrįstai neapklausė pareiškėjo sutuoktinės, išklausė tik vieną pusę, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisingą, neišsamų ir nepagrįstą sprendimą.

2. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad sutuoktinio šeimos pažinimas yra svarbi aplinkybė santuokos sudarymo aspektu. Ryšių su sutuoktinio artimaisiais nebuvimas negali reikšti, kad santuoka fiktyvi.

3. Pareiškėjas dėl nesuteikto leidimo turėjo išvykti iš šalies, todėl jam buvo itin sunku rinkti įrodymus, o pareiškėjo sutuoktinė dėl svarbių asmeninių priežasčių ir dėl to, kad negavo šaukimo į teismo posėdį, nespėjo šių įrodymų pateikti pirmos instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Pareiškėjo teismui pateiktas vaizdo įrašas ir nuotraukos darytos 2016 m. gegužės 25 d., t. y. apie Migracijos departamento patikrinimus dar nežinant. Šiuose įrodymuose pareiškėjas užfiksuotas su savo sutuoktine. Vaizdo įrašas iš sutuoktinės dukros išleistuvių šventės ir nuotraukos iš rugsėjo 1-osios šventės patvirtina, kad pareiškėją ir sutuoktinę sieja meilė, šilti tarpusavio jausmai. Tai, kad pareiškėjas iš karto nepateikė visų įrodymų nereiškia, kad jo santuoka yra fiktyvi.

4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, nes visiškai nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas dar iki santuokos sudarymo turėjo teisę gyventi šalyje ir Lietuvoje gyveno teisėtai. Teismo sprendimas paremtas ne įsitikinimu, o nuomone, kad prieštaravimų nepakanka skundžiamo Sprendimo ydingumui įrodyti.

5. Vienas esminių fiktyvios santuokos elementų – specialus tikslas, kad santuoka buvo sudaryta išimtinai siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir nesiekiant sukurti kitų teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjo santuokos sudarymo tikslas buvo tik leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 171–177). Migracijos departamento atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Migracijos departamentas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi. Aplinkybių visuma patvirtina, kad sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio, neturi bendrų įsipareigojimų, pareiškėjo sutuoktinės mažametė dukra taip pat negyvena su pareiškėju, sutuoktinių duoti paaiškinimai buvo iš esmės prieštaringi, todėl yra rimtas pagrindas išvadai, kad santuoka sudaryta tik pareiškėjui siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje.

2. Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo pateiktus paaiškinimus, įvertino visus turimus duomenis.

3. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento Sprendime nurodytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas asmenines nuotraukas pareiškėjas galėjo pateikti dar iki Migracijos departamento Sprendimo priėmimo ar bent jau pirmosios instancijos teisme.

4. Pareiškėjo sutuoktinė J. B. nebuvo apklausta teismo posėdyje todėl, kad į jį neatvyko. Jei tarp jos ir pareiškėjo būtų šeiminiai santykiai, ji neabejotinai būtų pasiteiravusi vyro ar jį atstovaujančio advokato, kada vyks teismo posėdis, nes abu sutuoktiniai turėtų būti suinteresuoti dalyvauti teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas šeimos likimas. Šiuo atveju, posėdyje nedalyvavo nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė, o pareiškėjo atstovas posėdyje nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl į posėdį neatvyko liudyti pareiškėjo sutuoktinė.

5. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais neleidžia jo vertinti kaip nemotyvuoto. Teismo sprendimas yra ne tik motyvuotas, bet ir teisingas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVPK atsiliepimo į apeliacinį skundą teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (15/6)3I-1744 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui K. M. A. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliacinį skundą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šio prašymo apeliantas nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes apelianto pozicija yra aiškiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose.

Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. esant rimtam pagrindui manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka. Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti, o, nustačius, kad byloje buvo neišsamiai ir nevisapusiškai ištirti įrodymai, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio nustatyta tvarka, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Įrodymų nurodymas ir pateikimas administraciniame procese priklauso šalims, kurios pateikdamos faktinį skundo ar atsiliepimo į jį pagrindus, kartu nurodo ir įrodymus, pagrindžiančius šias faktines aplinkybes. Tiek pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, tiek atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo ir pateikdamas atsiliepimą į skundą, kartu privalo nurodyti aplinkybes ir pateikti dokumentus bei kitus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 71 straipsnis). Taigi, administraciniame procese pareiga nurodyti bei pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų susiklosčiusių materialinių teisinių santykių specifiką. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, nepateikė nė vieno įrodymo, kuriuo bandytų pagrįsti savo skundo argumentus, t. y., kad jo santuoka nėra fiktyvi. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis su sutuoktine gyvena santuokinį gyvenimą, t. y. kartu vyksta atostogauti, kartu poilsiauja, tačiau kur konkrečiai ir kada poilsiavo, nenurodė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad iki posėdžio pristatys nuotraukas, patvirtinančias kartu praleistą laikas, keliones, tačiau minėtos nuotraukos iki bylos nagrinėjimo pabaigos pirmosios instancijos teismui pateiktos nebuvo. Skunde pareiškėjas taip pat tik abstrakčiai teigė, kad mokėjo už šeimos pramogas, pirko rūbus bei avalynę sutuoktinei ir jos dukrai, tačiau šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai teismui taip pat nebuvo pateikti. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingas aplinkybės nustatė iš Migracijos departamento kartu su atsiliepimu pateiktų dokumentų. Nenustačius bylai išnagrinėti reikalingų įrodymų nepakankamumo, teismas neturėjo pareigos įrodymų rinkti savo iniciatyva. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio nuostatų nepažeidė. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad jos yra nepagrįstos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas (Pakistano Islamo Respublikos pilietis) 2016 m. balandžio 27 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. B. (b. l. 54). Po mėnesio (t. y. 2016 m. gegužės 27 d.) pareiškėjas pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes siekiąs gyventi kaip J. B. šeimos narys (b. l. 41). Prašyme nurodė, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaiga yra 2016 m. gruodžio 1 d. (b. l. 44).

UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. UTPĮ 35 straipsnyje nurodyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą pagrindai. Vienas tokių pagrindų yra aplinkybės, kai neatitinka tikrovės duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (ABTĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Migracijos departamento Sprendime buvo konstatuota aplinkybė, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog sudaryta fiktyvi santuoka. Pagal UTPĮ 2 straipsnio 62 dalį, fiktyvi santuoka – tai Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių. Santuokos teisinės pasekmės yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.26–3.36 straipsniuose. Pavyzdžiui, CK (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 15 d. ir nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 3.28 straipsnyje nustatyta, kad sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą. Pagal CK 3.27 straipsnio 1 dalį, sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo.

Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio nustatyta, kad išvadą dėl santuokos fiktyvumo (t. y., kad santuoka buvo sudaryta siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir nesiekiant sukurti santuokos teisinių pasekmių) sąlygojo šios Migracijos departamento nustatytos aplinkybės: 1) 2016 m. birželio 21 d. pareigūnams nuvykus pareiškėjo ir jo sutuoktinės nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas paaiškino, kad šiame trijų kambarių bute su žmona nuomojasi vieną kambarį, kituose kambariuose gyvena kiti nuomininkai (studentai);

2) patikrinimo metu (apie 9 val.) pareiškėjo sutuoktinės minėtame bute nebuvo, avalynės nesimatė, sutuoktinės rūbų buvo nedaug (juos parodė pareiškėjas);

3) pareiškėjo paprašyta, į butą maždaug po pusvalandžio atvyko jo sutuoktinė, kuri paskambino į duris ir pareiškėjas ją įleido, pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad neturi buto raktų;

4) pareiškėjo sutuoktinės buvo paprašyta parodyti jos dantų šepetėlį (kurį prieš tai buvo parodęs pareiškėjas), tačiau pareiškėjo sutuoktinė vonios kambaryje nežinojo vietos, kurioje laikomos dantų higienos priemonės ir galiausiai pareiškė, kad šiame bute neturi dantų šepetėlio, nors paaiškino, kad šiame bute tą naktį nakvojo, tačiau anksti ryte blogai pasijuto ir išėjo į polikliniką apie tai sutuoktiniui nepasakiusi (pareiškėjas gi buvo nurodęs, kad jo žmona išėjo aplankyti dukters, gyvenančios pas J. B. tėvus); 5) 2016 m. birželio 22 d. atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad sutuoktiniai nepažįsta vienas kito tėvų ir kitų giminaičių, nors pareiškėjo sutuoktinės šeima gyvena toje pačioje gatvėje;

6) pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė yra gimusi balandžio 26 d., nors iš tikrųjų jos gimimo data yra kovo 26 d.;

7) pareiškėjas nurodė, kad su sutuoktine susipažino 2016 m. vasario mėnesį (t. y. 2 mėn. iki santuokos sudarymo), o sutuoktinė teigė, kad su pareiškėju susipažino 2015 metais;

8) sutuoktiniai skirtingai nurodė sudarytos santuokos datą, aplinkybes, kaip praleido paskutinius savaitgalius, skirtingai aiškino apie savo ateities planus ir būsimą gyvenamąją vietą, t. y. esmines faktines aplinkybes. Migracijos departamentas Sprendime atkreipė dėmesį į tai, kad leidimas laikinai gyveni Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu yra išduodamas būtent tuo tikslu, kad sutuoktiniai galėtų kartu gyventi, tačiau šiuo atveju sutuoktiniai kartu negyvena, netvarko bendro ūkio.

Pareiškėjas, atstovaujamas advokato, apeliaciniame skunde nurodė, kad jį su J. B. sieja meilė. Siekdamas tai įrodyti, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2017 m. gegužės 8 d. pateikė vaizdo įrašą (popierinės bylos priedas, b. l. 1) ir keletą nuotraukų (b. l. 148–150). Apeliaciniame skunde nurodė, kad vaizdo įrašas ir nuotraukos darytos 2016 m. gegužės 25 d. per pareiškėjo sutuoktinės dukters šventę darželyje (b. l. 138).

Įrodymų pateikimo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad administraciniame procese, kaip ir bet kuriame kitame, įrodinėjimas nevyksta chaotiškai, o susideda iš kelių etapų: faktų nurodymo, įrodymų nurodymo, įrodymų pateikimo ir rinkimo, įrodymų tyrimo ir įrodymų vertinimo. Minėti įrodymai (vaizdo įrašas ir nuotraukos) nebuvo pateikti nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui, todėl pirmosios instancijos teisme atitinkamai nebuvo tirti ir vertinti.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliantas, pateikdamas naujus įrodymus, nenurodė, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau paaiškino, kad jis turėjo išvykti iš šalies, todėl jam buvo itin sudėtinga pateikti teismui papildomus įrodymus. Apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jo išvykimą iš šalies, todėl šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Apeliantas taip pat teigė, kad jo žmona nespėjo pateikti įrodymų teismui dėl svarbių asmeninių priežasčių ir dėl to, kad negavo šaukimo į teismą (b. l. 139). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad visų pirma, įrodymus teismui turi teikti proceso šalys ar jų atstovai, o ne liudytojai. Apeliantas sutuoktinės turimas nuotraukas ir (ar) vaizdo įrašą į bylą galėjo pateikti tiek pats, tiek ir per savo atstovą (advokatą), t. y. įrodymus buvo galima pateikti teismui ne tik posėdžio metu, todėl šaukimo negavimas (neatsiėmimas pašte) nelaikytina pagrįsta ir objektyvia priežastimi, dėl kurios įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Konkrečių ir įrodymais pagrįstų priežasčių, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, apeliantas nenurodė. Teisėjų kolegija, neturėdama informacijos, kokios buvo pareiškėjo tik abstrakčiai nurodomos „svarbios asmeninės priežastys“, neturi pagrindo šių priežasčių pripažinti pagrįstomis ir pateisinančiomis pareiškėjo pasirinktą elgesio variantą. Atitinkamai, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija apelianto pateiktų naujų įrodymų netiria ir nevertina. Ginčo, kad pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete J. B., byloje nėra. Tačiau tik po pusmečio nuo atsakovo priimto sprendimo ir tik apeliacinės instancijos teismui pateiktos nuotraukos (kuriose, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jų darymo data neužfiksuota) bei vaizdo įrašas negali būti pagrindu Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Epizodiniai pareiškėjo susitikimai su J. B. nėra sutuoktinių bendro gyvenimo, bendro ūkio vedimo ar prisidėjimo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo įrodymai.

Apeliantas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas posėdyje nepagrįstai neapklausė pareiškėjo sutuoktinės. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo jo sutuoktinę kviesti į posėdį liudyti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sutuoktinė teisme gali parodyti, jog santuoką su pareiškėju sudarė, turėdama tikslą sukurti šeimą, kartu gyventi su sutuoktiniu ir savo dukterimi.

Liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą. Iš bylos dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas šaukimus į posėdį išsiuntė ne tik pareiškėjo atstovui, per kurį buvo vedama byla, bet taip pat ir pačiam pareiškėjui bei jo sutuoktinei, tačiau teismo šaukimai, adresuoti pareiškėjui ir jo sutuoktinei, grįžo su pašto žymomis „neatsiėmė pašte“ (b. l. 126–127). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojos parodymais savo argumentus siekė įrodinėti pareiškėjas, jis pats asmeniškai arba per jį atstovaujantį byloje advokatą turėjo būti suinteresuotas informuoti savo sutuoktinę apie teismo posėdžio datą ir laiką. Atitinkamai, pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu išreikštas prašymas atidėti teismo posėdį neatvykus pareiškėjo sutuoktinei, neatitiko proceso šalių pareigos savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti, nevilkinti teismo proceso. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai neapklaustos pareiškėjo sutuoktinės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad dėl įrodymų pakankamumo sprendžia pats teismas, todėl posėdžio metu teismas pagrįstai nurodė, kad, jei kiltų kokių nors neaiškumų, bylos nagrinėjimą iš esmės bus galima atnaujinti (b. l. 123).

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės teisėjų kolegijos pripažįstami nepagrįstais, nes bylos esmė buvo gana išsamiai atskleista teismo posėdyje, nagrinėjant bylą. Tai matyti ir iš skundžiamo teismo sprendimo turinio.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sutuoktinio šeimos pažinimas yra svarbi aplinkybė santuokos sudarymo aspektu. Teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo argumento dar kartą pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė, įvertinęs visumą bylos aplinkybių, o ne tik tai, kad tiek pareiškėjas, tiek ir jo sutuoktinė nepažinojo ir nebendravo su vienas kito artimais giminaičiais (tėvais). Vien ši aplinkybė, neatsižvelgiant į aplinkybių visumą, esminės reikšmės ginčo atveju (dėl santuokos fiktyvumo ar nefiktyvumo) neturi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jos nepasisako.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos panašaus pobūdžio bylose, nes visiškai nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas dar iki santuokos sudarymo turėjo teisę gyventi šalyje ir Lietuvoje gyveno teisėtai. Be to, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjo santuokos sudarymo tikslas buvo išimtinai leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimas. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytoje administracinėje byloje Nr. A-822-1727-12 buvo susiklosčiusios iš esmės kitokios faktinės aplinkybės, kurias vertino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl ja remtis pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Atsakovas nagrinėjamoje byloje pagrįstai vertino būtent tas faktines aplinkybes, kurias nurodė pareiškėjas, ir tuos įrodymus, kuriuos jis pateikė kreipdamasis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka ir nepripažįsta, kad šiuo atveju yra būtina pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ABTĮ nuostatų dėl įrodymų vertinimo nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog santuokos sudarymo tikslas buvo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas, t. y. santuoka buvo sudaryta neturint tikslo sukurti santuokos teisinių pasekmių (šeimos santykių). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad santuokos fiktyvumo prasme, esminę reikšmę turi tai, kokio tikslo santuokos sudarymu siekė būtent užsienietis (šiuo atveju – Pakistano Islamo Respublikos pilietis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu būtų nukrypęs nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose. Tai, kad apeliantas subjektyviai nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija, be kita ko, pastebi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taigi, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų iš naujo nekartoja.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais teisinio pagrindo nėra, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. M. A. K. (K. M. A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė