2016-03-01 Nr. AB-4976-3-61-3-03974-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-538-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03974-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nei dabartinėje jo kameroje, nei kitose kamerose, kuriose jis buvo laikomas visą įkalinimo laiką nuo 2001 m., nėra ir niekada nebuvo nei veidrodėlio, nei tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nors šie daiktai priklauso būti kameroje pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl veidrodėlio bei spintelės kameroje įrengimo, tačiau toks jo prašymas buvo atmestas, nurodant, kad HN 76:2010 taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pareiškėjo prašymo taip pat netenkino, nurodydamas, kad nėra finansinių galimybių įrengti minėtus daiktus. Be to, anot pareiškėjo, Kalėjimų departamentas pateikė melagingą informaciją, kad kitose kamerose esantys veidrodžiai yra nuteistųjų asmeninė nuosavybė. Pareiškėjo nuomone, veidrodėlio ir spintelės įrengimo darbai nėra susiję su pastato rekonstrukcija, todėl pagal HN 76:2010 turėjo būti įrengti. Be to, finansavimo trūkumas pažeidimams pašalinti negali būti pasiteisinimas valstybės biudžetinėje įstaigoje, kurioje yra laikomi nuteistieji, ypač, kai dėl pažeidimų yra patiriamas orumo pažeminimas. Pareiškėjo manymu, veidrodėlių ir spintelių įrengimas nebūtų per didelė finansinė našta Lukiškių TI-K.

Pareiškėjo teigimu, jis yra jautrus ir labai emocionalus žmogus, itin subtilios vidinės pasaulėjautos, todėl yra lengvai pažeidžiamas emociškai, lengvai pasiduodantis bet kokiam poveikiui. Pasak pareiškėjo, per 4 metus ir 6 mėnesius dėl Lukiškių TI-K kaltės jam teko patirti nusivylimą teise, teisingumu, nešališkumu, pareigūnų tarnavimu valstybei, teisei ir žmonėms. Toks psichologinis poveikis padidino nusivylimą aplinkiniais ir gerumu, dėl to pareiškėjas ėmė labiau nepasitikėti pareigūnais ir žmonėmis. Anot pareiškėjo, toks poveikis neigiamai paveikė visą jo pasaulėjautą. Paniekintas, trypiamas teisingumas, sąžiningumas, principingumas ir protingumas padarė jam daug stipresnį neigiamą, demoralizuojantį poveikį nei paties veidrodžio ar spintelės nebuvimas, o Kalėjimų departamento pareigūno melavimas sukėlė pareiškėjui emocinį šoką ir sukrėtimą.

Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, jog HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, kapitaliai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose nėra nurodyta, kad kameroje turi būti veidrodėlis ar tualeto reikmenų spintelė. Be to, Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nėra priežastinio ryšio dėl pareiškėjo skunde minimų teiginių bei to, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrą neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad pagal HN 76:2010 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. 13-15(2.1)-2-10448 nurodyta, jog atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo kameroje nebuvo veidrodžio, o lentyna, kurią galima naudoti tualeto reikmenims susidėti, kameroje buvo. Padaryta išvada, kad HN 76:2010 reikalavimai dėl tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) įrengimo nebuvo pažeisti. Pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras netinkamai įvertino kameroje buvusios spintelės paskirtį, atmesti, kadangi, kaip matyti iš minėto rašto, Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimą atliko būtent dėl HN 76:2010 reikalavimų laikymosi.

Dėl veidrodžio nebuvimo kameroje pripažinta, kad Lukiškių TI-K nesilaikė HN 76:2010 21 punkto reikalavimo. Lukiškių TI-K teiginiai, kad minėta higienos norma, atsižvelgiant į jos 2 punktą, netaikytina, atmesti, kadangi veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kad veidrodžių sumontavimui kamerose reikalinga atlikti patalpų rekonstrukciją, be to, kaip matyti iš Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 17 d. rašto Nr. 2S-5483, veidrodžius planuojama sumontuoti.

Taigi veidrodžių įrengimas/pakabinimas, teismo vertinimu, nepriskirtinas pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Be to, nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose nėra nurodyta, kad kameroje turi būti veidrodėlis ar tualeto reikmenų spintelė, o HN 76:2010 veidrodžių įrengimą numato, tokia teisės aktų kolizija gali būti išsprendžiama taikant subordinacijos lex posterior derogat legi priori (taikomas vėliau priimtas įstatymas) taisykles, pagal kurias šiuo atveju taikytina HN 76:2010.

Taigi konstatavus, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punkto reikalavimą dėl veidrodžio įrengimo kameroje, spręsta, ar egzistuoja kitos būtinos sąlygos viešajai civilinei atsakomybei kilti. Teismo vertinimu, veidrodžio nepakabinimas pareiškėjo kameroje negalėjo lemti reikšmingų ir didelių išgyvenimų, viršijančių Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuoto minimalaus žiaurumo lygio standarto, bei viršyti kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013 yra išaiškinęs, jog neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai yra per daug abstraktūs, kad juos būtų galima priskirti neturtinei žalai. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad veidrodžio nebuvimas kameros sanitariniame mazge jam sukėlė neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas R. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo sąlygomis jis buvo laikomas 4 metus 6 mėnesius, per visą tą laiką savo veidrodžio jis neturėjo ir savo atvaizdo negalėjo matyti, kas jam sukėlė psichologinį diskomfortą bei darė neigiamą įtaką. Neturėdamas kameroje veidrodžio daug kartų dėl to negalėjo tvarkingai nusiskusti veido, galvos ir dėl to yra patyręs pašaipų iš kitų nuteistųjų ir Lukiškių TI-K personalo. Pažeidimas buvo juntamas kiekvieną dieną. Jo išgyvenimai viršijo būdingą ir neišvengiamą kentėjimo laipsnį, susijusį su laisvės atėmimu. Mano, jog jam turi būti atlyginta moralinė neturtinė žala, tai atsakovui neturėtų sukelti sunkių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas R. R. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atlyginti neturtinę žalą (1000 Lt ~ 290 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog viena iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – žala – šiuo atveju nenustatyta, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga ją atlyginti.

R. R. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priteisti iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde teigia, jog 4 metus ir 6 mėnesius buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismas pripažino atsakovo atstovo neteisėtą elgesį, todėl buvo nustatyta esminė sąlyga viešajai atsakomybei kilti.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kameroje, kurioje nebuvo veidrodėlio ir tualeto reikmenų spintelės.

Ginčo metu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 "Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai". Šios normos 21 punkte buvo įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 12 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta (2014 m. rugpjūčio 28 d. raštas Nr. 13-15(2.1)-2-10448 „Dėl Jūsų skundo“), kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 239 įrengtame sanitariniame mazge veidrodžio nebuvo. Nurodytoje kameroje patikrinimo metu lentyna buvo, kurią galima naudoti tualeto reikmenims susidėti. Taigi dėl veidrodžio nebuvimo kameroje pripažintina, kad atsakovo atstovas pažeidė anksčiau minėtos HN 76:2010 nustatytus reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ar kitus teisės aktus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį ir mastą (mažareikšmis), nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Pabrėžtina, jog pats R. R. iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti reikėtų priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog veidrodžio nebuvimas kameros sanitariniame mazge sukėlė neturtinę žalą. Be to, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. spalio 17 d. rašte Nr. 2S-5483 nurodė, kad šiuo metu Lukiškių TI-K administracija atlieka viešųjų pirkimų procedūras veidrodžiams pirkti, nupirkus jie bus sumontuoti kamerose.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan