2016-02-10 Nr. AB-2990-3-61-3-05478-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-397-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05478-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 71; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. S., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „4Finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 241-156 „Dėl UAB „4Finance“ veiksmų sudarant vartojimo kredito sutartį su J. S.“, kuriuo pareiškėjui skirta 60 000 Lt dydžio bauda už tariamai pakartotinį Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2014 m. spalio 20 d. patvirtino išvadą, kurioje konstatuojama, jog pareiškėjas netinkamai įvertino J. S. mokumą ir pažeidė Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 3-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 18.1, 7.3, 7.5 papunkčių ir 9, 11, 16 punktų reikalavimus, tai yra nesivadovavo atsakingojo skolinimo principu, nesirėmė pakankama informacija vartojimo kredito gavėjo mokumui įvertinti ir tuo pačiu pažeidė Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas su tokiomis atsakovo išvadomis bei sprendimu skirti baudą nesutinka ir nurodo, kad 2014 m. balandžio 5 d. UAB „4Finance“, veikdamas per tarpininką AB „Lietuvos paštas“, ir kredito gavėjas J. S. sudarė 1 000 Lt trijų mėnesių trukmės vartojimo kredito sutartį Nr. 9823065001. J. S. mokumas buvo įvertintas vadovaujantis UAB „4Finance“ direktoriaus 2014 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. IV-51 patvirtintomis Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimo taisyklėmis. Mokumo vertinimo klausimyne J. S. nurodė, kad jo vidutinės pajamos per mėnesį sudaro 1 500 Lt, tai yra jo darbo užmokestis, kuris nepasikeis, patvirtino, kad jo pateikti duomenys yra teisingi, tikslūs bei išsamūs, jis yra mokus ir pajėgus įvykdyti sutartį, neturi pradelstų vykdyti įsipareigojimų, nedalyvauja jokiame ginče ir nėra jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų neigiamai paveikti jo mokumą.

Patikrinus kreditinę istoriją skolininkų administravimo informacinėje sistemoje nustatyta, kad J. S. įsiskolinimų niekada nėra turėjęs, per vieną mėnesį UAB „Creditinfo Lietuva“ užklausų apie kredito gavėjo turimus finansinius įsipareigojimus užfiksuota nebuvo, todėl padaryta išvada, kad J. S. skolinimasis nėra intensyvus ir impulsyvus. Pareiškėjas netikrino J. S. pajamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenų bazėje, nes pageidaujama kredito suma ir šio kredito grąžinimui skirtos mėnesinės įmokos buvo nedidelės, gaunamų pajamų suma atitiko vidutines Lietuvos gyventojų pajamas, o iš kitų duomenų bazių surinkta informacija neleido abejoti jo nurodytų teiginių dėl mokumo tikrumu.

VKĮ 8 straipsnyje nenustatyta kredito davėjo pareiga visais atvejais tikrinti kiekvieno kredito gavėjo pateikiamos informacijos tikrumą. Papildomos duomenų bazės yra fakultatyvi priemonė mokumui nustatyti, todėl pareiškėjui negali būti taikomos sankcijos už tai, kad šiomis priemonėmis jis nepasinaudojo. Vartojimo kredito gavėjo teikiamai informacijai yra taikoma sąžiningumo pareiga, kreditavimo santykiuose atsakingai veikti turi abi šalys, kredito gavėjas ne tik privalo suteikti visapusiškai teisingą ir išsamią informaciją apie savo finansinius įsipareigojimus, bet ir įvertinti savo galimybes prisiimti finansinius įsipareigojimus.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių nuostatoms, pagal kurias kredito gavėjo mokumo tikrinimas duomenų bazėje yra alternatyvus mokumo vertinimo metodas, o vartotojai turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų. Į nurodytas aplinkybes ginčo sprendime neatsižvelgta ir iš esmės neigiama kredito davėjo diskrecijos teisė pačiam nuspręsti, kada mokumo įvertinimui reikalinga informacija yra pakankama. Pareiškėjas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) generalinio advokato Nils Wahl 2014 m. rugsėjo 11 d. išvada ESTT byloje C-449/2013 CA Consumer Finance SA v.

Ingrid Bakkaus, kurioje nurodyta, kad Direktyvos pagrindu kredito įstaigos nėra įpareigojamos sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos, kredito gavėjo sąžiningumas yra preziumuojamas. Pareiškėjo nuomone, pareigos įsitikinti kredito gavėjo mokumu perkėlimas išimtinai kredito davėjui prieštarauja šalių lygiateisiškumo principui. J. S. prisiimtų finansinių įsipareigojimų suma nebuvo per didelė ir pagal surinktus duomenis pareiškėjas neturėjo pagrindo spręsti, kad prievolė negalės būti įvykdyta. Pareiškėjas pažymėjo, kad už mažareikšmį pažeidimą, pažeidžiant VKĮ 34 straipsnio nuostatas, buvo skirta neproporcingai didelė nuobauda.

Vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta tik trijų mėnesių laikotarpiui, bendra mokama suma sudarė 1 177,56 Lt, sutarties pagrindu gautas kreditas yra grąžintas, todėl žala įstatymo saugomoms vertybėms nėra padaryta. Pareiškėjas tyrimo metu su atsakovu bendradarbiavo, tai pripažintina lengvinančia aplinkybe. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai konstatavo VKĮ pažeidimo pakartotinumą.

Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Nuostatų 7, 9, 11, 17 ir 18 punktai atitinka VKĮ 8 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių 26 konstatuojamosios dalies ir 8 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Įstatyme įtvirtintas atsakingojo skolinimo principo įgyvendinimas detalizuojamas Nuostatuose, kurių reikalavimai nuo 2013 m. liepos 1 d. taikomi visiems vartojimo kredito davėjams, veikiantiems pagal VKĮ.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB preambulėje akcentuojama, kad valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, siekiant išvengti neatsakingo skolinimosi, o kredito davėjai neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo, nustatyti priemones nubausti kreditorius, jei jie tai daro bei kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai. Atsakovas neneigia vartojimo kredito davėjo diskrecijos teisės pačiam nuspręsti, kada vartojimo kredito gavėjo mokumui vertinti reikalinga informacija yra pakankama, tačiau kiekvienu atveju vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti ir turėti įrodymus, kad jo surinkta informacija yra pakankama.

Pareiškėjas Lietuvos bankui pateikė įrodymus, kad prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį su J. S., informaciją apie jį patikrino VSDFV duomenų bazėje, kur buvo nurodyta, kad J. S. yra nedirbantis, negauna su darbo santykiais susijusių ar kitų VSDFV žinomų pajamų. Pareiškėjas šios informacijos nevertino, į ją neatsižvelgė, nesiėmė jokių veiksmų dėl VSDFV ir J. S. nurodytų duomenų neatitikimo. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo vadovautis ESTT generalinio advokato Nils Wahl 2014 m. rugsėjo 11 d. išvada ESTT byloje Nr. C-449/13 CA Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, nes šioje byloje jau yra priimtas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas, kuriame išaiškinta, kad vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimas negali būti atliktas remiantis tik vartojimo kredito gavėjo paraiškoje ar klausimyne pateikta informacija apie vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį.

Pareiškėjas nesurinko jokių klausimyne nurodytas J. S. pajamas patvirtinančių dokumentų, todėl ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad jis netinkamai įvertino turimą informaciją. Skiriant poveikio priemonę, buvo atsižvelgta į pažeidimų pobūdį – pažeista esminė VKĮ vartojimo kredito davėjo pareiga skolinti atsakingai ir vertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, toks pažeidimais nelaikytinas mažareikšmiu, įvertinta pažeidimo trukmė ir mastas, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Pareiškėjas, teikdamas raštu informaciją atsakovui, vykdė VKĮ 32 straipsnyje numatytą imperatyvią pareigą, todėl tai negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakovas pažymi, kad pagal VKĮ 34 straipsnio 1 dalį pažeidimo pakartotinumui konstatuoti pakanka fakto, kad dėl VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ne anksčiau nei prieš vienus metus 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu buvo paskirta VKĮ nustatyta bauda. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti Nuostatų 7, 9, 11, 17 ir 18 punktų atitikimą VKĮ 8 straipsniui atsakovas prašė atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 5 d. pareiškėjas UAB „4Finance“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. sudarė 1 000 Lt trijų mėnesių trukmės vartojimo kredito sutartį. 2014 m. rugpjūčio 6 d. skundu į Lietuvos banką kreipėsi J. S. dukra I. S., paaiškindama, kad jos tėvas negauna jokių pajamų ir prašydama išsiaiškinti, ar pareiškėjas, suteikdamas kreditą J. S., nepažeidė VKĮ nuostatų. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius skundžiamu 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė Nuostatų 7.3, 7.5, 9, 11, 16, 18.1 punktų, netinkamai įvertino J. S. mokumą ir pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, bei už šį pažeidimą pareiškėjui paskyrė 60 000 Lt dydžio baudą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas skundžiamame sprendime pareiškėjo veiksmus teisingai įvertino kaip VKĮ 8 straipsnio 1 dalies bei atitinkamų Nuostatų punktų pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvos 87/102/EEB (toliau – Direktyva) 8 straipsnio 1 dalis ir VKĮ 8 straipsnio 1 dalis nenurodo, kokia konkreti informacija laikytina pakankama kredito gavėjo mokumui įvertinti, kokiais principais remiantis patikrinamas kredito gavėjo mokumas.

Remiantis Direktyvos preambulės 26 punktu, valstybių narių valdžios institucijoms suteikiami įgaliojimai kreditoriams teikti atitinkamus nurodymus bei gaires dėl vartotojų kreditingumo patikrinimo. VKĮ 8 straipsnio 4 dalis suteikia įgaliojimus priežiūros institucijai nustatyti vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principus, kuriais remiantis kredito davėjai rengia vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisykles. Taigi, Direktyvoje ir VKĮ esant nustatytam bendro pobūdžio atsakingo skolinimo principui, priežiūros institucijai suteikti įgaliojimai šį principą detalizuoti.

Nuostatų 7, 9, 11, 17 ir 18 punktai nustato esmines nuostatas, detalizuojančias atsakingo skolinimo principą, sudarančias prielaidas tinkamai įvertinti kredito gavėjų mokumą, užkirsti kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą. Nuostatuose išdėstyti reikalavimai aiškūs, taikomi visiems kredito davėjams ir yra pagrįsti siekiant VKĮ įtvirtintų tikslų įgyvendinimo. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kad kokie nors Nuostatuose išdėstyti reikalavimai būtų nepagrįsti siekiamu tikslu, neproporcingai varžantys kredito davėjų teises ar kt.

Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Nuostatai nenustato, kokius konkrečius mokumo tikrinimo modelius kredito davėjai gali naudoti. Nuostatai numato bendrus reikalavimus, kurių privalu laikytis visiems kredito davėjams, veikiantiems pagal VKĮ, o konkretūs mokumo tikrinimo modeliai, naudojami kredito davėjų (Mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo taisyklės), turi būti parengti vadovaujantis šiais bendraisiais reikalavimais. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų Nuostatų atitikties VKĮ 8 straipsniui, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Nuostatų atitiktį VKĮ netenkintinas.

Iš VKĮ ir Nuostatų reikalavimų matyti, kad viena svarbiausių atsakingo skolinimo prielaidų yra pakankamos informacijos apie kredito gavėjo pajamas turėjimas. Kredito davėjas privalo įvertinti kredito gavėjo mokumą remdamasis pakankama informacija apie pajamų šaltinius, jų įvairovę, tvarumą (ar pajamų galima pagrįstai tikėtis kredito grąžinimo laikotarpiu), ne mažiau kaip keturių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų istorijos vidurkį, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialą. Tiek Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje, tiek VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kredito davėjas privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Kaip išaiškinta ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendime byloje Nr. C-449/13 CA Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, kreditoriui suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis tokią informaciją turi patikrinti remdamasis kitais įrodymais. <...> Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prieš sudarydamas kredito sutartį, tikrino įvairias duomenų bazes, tarp jų ir VSDFV informaciją, kurioje buvo nurodyta, kad kredito gavėjas nedirba. Nežiūrint į tai, pareiškėjas sudarė vartojimo kredito sutartį. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, yra akivaizdu, kad pareiškėjas, prieš sudarydamas aptariamą vartojimo kredito sutartį su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, netinkamai įvertino pastarojo mokumą, t. y. rėmėsi tik paties kredito gavėjo pateikta informacija apie gaunamų pajamų dydį, jų šaltinį, numatomą pajamų kitimą, kurios nepatvirtino kita surinkta informacija. Pareiškėjas išdavė kreditą asmeniui, neturinčiam ir neturėjusiam keturių mėnesių laikotarpiu jokių tvarių pajamų. Taigi pareiškėjas nesivadovavo VKĮ įtvirtintu atsakingo skolinimo principu, netinkamai įvertino J. S. mokumą bei tuo pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį. Net jei daryti prielaidą, kad pareiškėjas J. S. mokumui įvertinti nenaudojo gautų iš VSDFV duomenų, tai nereiškia, kad kredito gavėjo mokumas buvo tinkamai įvertintas. J. S. tinkamai nevykdė įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį, jam pareiškėjas skaičiavo palūkanas už pradelsimą vykdyti prievoles. J. S. prievoles pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 5 d. įvykdė I. S.. Nustatytos byloje aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas netinkamai įvertino pareiškėjo mokumą ir dėl to kilo pasekmės, kurių ir siekiama išvengti VKĮ įtvirtintu teisiniu reguliavimu, t. y. kredito gavėjas prisiėmė pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir išaiškinti Direktyvos nuostatas vartojimo kredito gavėjo pareigų aspektu netenkintinas, kadangi šiai bylai aktualus išaiškinimas pateiktas ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendime byloje Nr. C-449/13 CA Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus. Kaip minėta, ESTT išaiškino, kad paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais (Direktyvos 8 straipsnio 1 dalies prasme), jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju VKĮ pažeidimą pareiškėjas padarė 2014 m. balandžio 5 d., kai dar nebuvo priimtas atsakovo 2014 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 241-114 „Dėl UAB „4Finance“ inspektavimo rezultatų“, todėl atsakovas, grįsdamas VKĮ pažeidimo pakartotinumą, nepagrįstai vadovavosi 2014 m. liepos 22 d. sprendimu. Kita vertus, nagrinėjamą VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą pareiškėjas padarė nepraėjus vieniems metams nuo Lietuvos banko 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 241-189 priėmimo, kuriuo pareiškėjas buvo nubaustas 15 500 Lt bauda už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Taigi pripažintina, kad pareiškėjas nagrinėjamą VKĮ pažeidimą padarė pakartotinai. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas apskundė teismui Lietuvos banko 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 241-189, neeliminuoja pakartotinumo. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuota, kad atsakovas iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą padarė pakartotinai, todėl atsakovui buvo pagrindas VKĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatytose ribose paskirti griežtesnę sankciją.

Nagrinėjamu atveju atsakovas paskyrė 60 000 Lt dydžio baudą, t. y. baudą, vos mažesnę, nei baudos dydžio, galimo skirti už pakartotinį pažeidimą, vidurkis (60 500 Lt). Atsakovas, parinkdamas pareiškėjui taikytiną poveikio priemonę, atsižvelgė į visas įstatyme nustatytas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas minėtas aplinkybes tinkamai įvertino. Pareiškėjo padarytas pažeidimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, negali būti laikomas mažareikšmiu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad paskirta bauda pagal jo turtinę padėtį esmingai neigiamai įtakotų veiklą, lemtų finansinius sunkumus ar pan. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjui už pakartotinio VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą buvo paskirta proporcingo dydžio bauda, kurios mažinti nėra pagrindo.

Pareiškėjo atstovų argumentai, kad baudą paskyrė nekompetentingas subjektas, teismo įvertinti kaip nepagrįsti. Lietuvos banko valdybos 2012 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 03-67 „Dėl tam tikrų su finansų rinkos priežiūra susijusių Lietuvos banko valdybos funkcijų pavedimo vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams“ 1 punktu Lietuvos banko Priežiūros tarnybai pavesta prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, išskyrus bankus, Centrinę kredito uniją, draudimo įmones, užsienio bankų, draudimo įmonių filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje, taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones.

Pareiškėjo atstovų argumentai, kad skiriant baudą, buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, taip pat pripažinti nepagrįstais. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo priėmimo procedūrą, nenustatė, kad buvo pažeistos taisyklės, numatytos VKĮ 29-33 straipsniuose, pareiškėjui, prieš priimant skundžiamą sprendimą, buvo sudarytos galimybės pateikti visus reikšmingus duomenis ir paaiškinimus.

III. Pareiškėjas UAB „4Finance“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl administracinio akto panaikinimo patenkinti visiškai; pradėti Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 7, 9, 11, 17 ir 18 punktų atitikties Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsniui tyrimą.

Apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje teismas iš esmės teisingai nustatė daugumą bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tačiau padarė joms prieštaraujančias išvadas, dėl ko teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas. Visos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės, jas patvirtinantys įrodymai tiesiogiai ir vienareikšmiškai suponuoja, kad prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį su J. S., pareiškėjas tinkamai įvykdė visas Vartojimo kredito įstatyme nustatytas pareigas, susijusias su vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimu, todėl jo atžvilgiu negalėjo būti taikoma sankcija už šio įstatymo pažeidimus. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vartojimo kredito davėjas neatsako už tai, kad vartojimo kredito gavėjas pateikia vartojimo kredito davėjui klaidingą informaciją, kuri turėjo esminę įtaką vertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą;

2. Vartojimo kredito davėjas neturi pareigos visais atvejais atlikti papildomo patikrinimo mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje prieš suteikdamas vartojimo kreditą;

3. SoDra duomenų bazėje esantys duomenys savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti vartojimo kredito paraiškoje vartojimo kredito gavėjo nurodomos informacijos;

4. Pareiškėjos atžvilgiu taikytos neproporcingos sankcijos;

5. Skundžiamą sprendimą priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, o pats sprendimas priimtas, pažeidžiant Vartojimo kredito įstatyme nustatytas procedūras

6. Žemesnės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – „ESTT“);

7. Žemesnės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių 26 konstatuojamosios dalies ir 8 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; atmesti pareiškėjo prašymą ištirti Nuostatų atitikimą VKĮ 8 straipsniui. Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais.

IV. Pareiškėjas UAB „4Finance“ 2016 m. sausio 22 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo.

Pareiškėjas nurodo, kad atsisako apeliacinio skundo, jam yra žinomos tokio atsisakymo pasekmės, numatytos ABTĮ 132 straipsnio 3 dalyje, prašo priimti atsisakymą ir administracinę bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios arba iki baigiamųjų kalbų (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš 2016 m. sausio 22 d. teisme gauto prašymo matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ apeliacinio skundo atsisakymą.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė