2020-04-01 Nr. AB-6694-3-61-3-01434-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-255-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01434-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 5 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kartu su rūkančiais asmenimis, neatsižvelgiant į tai, kad nuolatos prašė laikyti jį su nerūkančiais asmenimis. Nors pareiškėjas, praėjus tam tikram laiko tarpui, buvo perkeltas į nerūkančių kamera, tačiau kartu su pareiškėju įkeldavo ir rūkančius asmenis. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, jog kartu su juo nekalintų rūkančių asmenų, tačiau administracija teigė, kad neturi tokios galimybės, nes kameros perpildytos. Pareiškėjo teigimu, visus 5 metus jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjo nuomone, minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pareiškėjas teigė, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą, depresiją ir pan. Savo reikalavimus grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Teigė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5 000 Eur suma.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad vadovaujantis Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių TI-K tvarkos, patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-184 (toliau – ir Tvarka) 7 punktu, direktoriaus budintysis padėjėjas arba jo pavaduotojas organizuoja atvykstančių ar išvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skirstymą į Paskirstymo skyriuje esančias laikino laikymo kameras. Suimtieji ir nuteistieji į laikino laikymo kameras uždaromi vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsniuose nustatytais izoliavimo reikalavimais. Paskirstymo skyriuje pirmą kartą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems išdalinama (įteikiama) anketa, kurioje atvykę asmenys, be kita ko, raštu nurodo, ar būdami įstaigoje pageidauja būti laikomi su rūkančiais ar su nerūkančiais asmenimis. Anketa yra saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje. Pagal Tvarkos 10 punktą direktoriaus budintysis padėjėjas, jo pavaduotojas arba korpuso vyresnysis suimtuosius ir nuteistuosius iš laikino laikymo kamerų skiria į kameras priežiūros poste Nr. 8 (kameros Nr. 104-125), užtikrindamas minimalų plotą vienam asmeniui bei griežtai vadovaudamasis teisės aktuose nustatytais izoliavimo reikalavimais, taip pat atsižvelgdamas į asmens pageidavimą būti laikomam su rūkančiais ar su nerūkančiais asmenimis. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai ne vėliau, kaip kitą darbo dieną po suimtųjų ir nuteistųjų atvykimo, išnagrinėję visus žodinius bei rašytinius suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, skundus bei pageidavimus, ir atsižvelgę į įstaigos struktūrinių padalinių rekomendacijas bei pastabas dėl asmenų, perskirsto suimtuosius ir nuteistuosius į kameras.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kad administracijai 2014 m. gegužės 30 d. gavus pareiškėjo prašymą perkelti jį į gyvenamąją kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys, šis prašymas buvo nedelsiant patenkintas, apie tai pranešant pareiškėjui 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 96-1240. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ reikalavimais, Lukiškių TI-K įrengtos specialiosios rūkymui skirtos patalpos (rūkymo vietos). Šios patalpos yra įstatymo nustatyta tvarka paženklintos. Vietose, kuriose yra draudžiama rūkyti, yra iškabinti aiškiai matomi įspėjamieji ženklai ir (arba) užrašai.

6. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsakovas pažymi, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. būti kalinamam nerūkančių kamerose.

9. Teismas nurodė, kad izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Šiame straipsnyje nepateikta nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 2–5 dalyse, nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje reglamentuojančiame suimtųjų ir nuteistųjų laikymą atskirai, taip pat nėra nuostatų dėl rūkymo. Tvarkos 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal Tvarkos 10 punktą, direktoriaus budintysis padėjėjas, jo pavaduotojas arba korpuso vyresnysis suimtuosius ir nuteistuosius iš laikino laikymo kamerų skiria į kameras priežiūros poste Nr. 8 (kameros Nr. 104-125), užtikrindamas minimalų plota vienam asmeniui bei griežtai vadovaudamasis teisės aktuose nustatytais izoliavimo reikalavimais, taip pat atsižvelgdamas į asmens pageidavimą būti laikomam su rūkančiais ar su nerūkančiais asmenimis. Teismo vertinimu, iš aptartos Tvarkos nuostatos matyti, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Teismas nurodė, kad byloje yra pateiktas Lukiškių TI-K 2014 m. gegužės 30 d. raštas Nr. 96-1240, kuris patvirtino atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas pagal jo pateiktą prašymą buvo patalpintas į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas teigdamas, jog jam kalint nerūkančiųjų kamerose buvo įkeliami ir rūkantys asmenys, nusiskundimo neindividualizavo, nenurodė, kada ir kurioje kameroje pas jį buvo įkeliami rūkantys asmenys, nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, informuodamas apie draudimo rūkyti pažeidimą, bet administracija nesiėmė priemonių. Teismo vertinimu, kartu su pareiškėju kameroje buvusių asmenų subjektyvus apsisprendimas nesilaikyti draudimo rūkyti kamerose, kuriose nerūkoma, nepriklausė nuo įstaigos administracijos veiksmų ir, nesant duomenų, jog įstaigos administracija, būdama informuota apie šiuos pažeidimus, nesiėmė priemonių jiems pašalinti, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

11. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų / neveikimo, todėl šiuo atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sąlygos.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą pateiktą pirmosios instancijos teismui. Taip pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas akcentuoja, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo ribotą galimybę rinkti ir pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymus. Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis teigia, kad teismas turėjo savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus ir pareikalauti pareigūnų paaiškinimų, o teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Tačiau, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, nesivadovavo įrodymų rinkimo ir vertinimo aplinkybėmis, neturtinės žalos vertinimo aplinkybėmis, ABTĮ normomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pareiškėjo įsitikinimu, jo skunde pateikti atsakovo neteisėti veiksmai pažeidžia Konvencijos 3 ir 8 straipsnius ir dėl jų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą reglamentuotą CK 6.250 straipsnyje. Pareiškėjas teigia, kad teismas priėmė šališką sprendimą.

14. Atsakovas atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Lukiškių TI-K apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe ir pareiškėjo pareiga įrodyti neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį. Lukiškių TI-K manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus bei objektyviai įvertino situaciją, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

16. Atsakovo atstovas atkreiptinas dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, bei šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. nesuteikiant galimybės būti kalinamam su nerūkančiais, priteisimo

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų bei žalos pareiškėjui padarymo fakto, pareiškėjo skundą atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundo argumentus, nesivadovavo įrodymų rinkimo ir vertinimo aplinkybėmis, turėdamas pareigą rinkti įrodymus ir būti aktyvus to neatliko. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas neužtikrino jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose ir laikė jį kartu su rūkančiais asmenimis.

20. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo sąlygas, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Taigi pareiga pateikti pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų paneigiančius įrodymus tenka būtent atsakovui.

22. Nagrinėjamu atveju byloje atsakovo atstovas pateikė išsamius paaiškinimus dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, taip pat nurodė kada pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymu būti kalinamam su nerūkančiais ir tai patvirtinančius įrodymus. Taigi, byloje buvo surinkta pakankami įrodymų, tam, kad būtų galima įvertinti pareiškėjo Lukiškių TI-K kalinimo sąlygas.

23. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

24. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo priimtu šališku sprendimu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nerinko įrodymų, skundą išnagrinėjo netinkamai, neišsamiai, neobjektyviai, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019). Taigi vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo kalinimo su nerūkančiais neužtikrinimo, nereiškia, jog teismas byloje priėmė šališką sprendimą.

26. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui, siekiant inter alia ir neturtinės žalos atlyginimo, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 ir 14 punktas) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.).

28. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai 2014 m. gegužės 30 d. pateikė prašymą (reg. Nr. 262-435) perkelti jį į gyvenamąją kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys, šis prašymas buvo nedelsiant patenkintas, apie tai pranešant pareiškėjui 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 96-1240. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K 2014 m. gegužės 30 d. raštas Nr. 96-1240 patvirtina atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas pagal jo pateiktą prašymą buvo patalpintas į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys (b. l. 10). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad kartu su pareiškėju kameroje buvusių asmenų subjektyvus apsisprendimas nesilaikyti draudimo rūkyti kamerose, kuriose nerūkoma, nepriklausė nuo įstaigos administracijos veiksmų, be to, nebuvo duomenų, jog Lukiškių TI-K administracija, būdama informuota apie šiuos pažeidimus, nesiėmė priemonių jiems pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Lukiškių TI-K administracijos jį laikyti su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas būtų netenkintas, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

29. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo reikalavimas netenkintas pagrįstai.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kamerose su rūkančiais asmenimis vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus jokiais įrodymais ar teisės aktų nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė