2022-09-21 Nr. AB-23045-3-61-3-00842-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-533-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00842-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. R. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 21R-141(AG-178/07-2021) (toliau – ir LAGK sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2021 m. vasario 1 d. raštą Nr. (65)-D8(E)-643 (toliau – ir Ministerijos raštas); 3) įpareigoti LAGK pareiškėjo 2021 m. vasario 26 d. skundą dėl Ministerijos rašto nagrinėti iš naujo; 4) priimti naują sprendimą ir įpareigoti Ministeriją pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešimą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“ (toliau – ir Kreipimasis) nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, nurodydamas pažeidimus, susijusius su Ministerijos kompetencija, prašė savo ir savo tėvų, Lietuvos Respublikos piliečių, kurie turi privačius ežerus, vardu atstovauti juos Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, pateikti Konstituciniam Teismui prašymą išaiškinti, ar nepažeistos privačių ežerų savininkų teisės. Kreipimasis buvo persiųstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, vėliau Ministerijai, kuri 2021 m. vasario 1 d. raštu nurodė, kad į daugelį keliamų klausimų atsakė 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747. Pareiškėjas teigė, kad šis atsakymas yra neteisėtas, kadangi, be kita ko, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir esminiams teisės principams. Nepaisant to, LAGK sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Ministerijos rašto panaikinimo.

2.2. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas buvo išverstas iš rusų kalbos, o tai neatitinka pamatinių demokratinės valstybės principų. Privačios nuosavybės turėtojų teisės turi būti užtikrintos. Medžiotojų būrelio nuostatai suteikia asmenims, neturintiems privačios nuosavybės, daugiau teisių, tokia situacija yra neteisėta.

2.3. Ministerija, pareiškėjo teigimu, negerbia piliečių ir jų teisių, rodo nepagarbą Prezidentui ir Vyriausybei. Pareiškėjas atskleidė daromą nusikaltimą, o Ministerija dangstė pažeidėjus, nors galėjo ištirti pranešimą arba įpareigoti Aplinkos apsaugos departamentą tą atlikti, arba medžiagą perduoti policijai ar kitoms institucijoms.

2.4. Ministerijos raštas turi būti panaikintas, nes pareiškėjas su teisės pažeidimais susiduria 6 metus, tačiau Ministerijoje niekas nesikeičia, svarbūs klausimai yra nutylimi.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą nutraukti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Kaip teisingai nurodė LAGK, Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis ir negalintis sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių. Raštu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas, o tik pateikti teisės aktų išaiškinimai pareiškėjo išdėstytais klausimais.

4.2. Ministerijos rašte pateikta pozicija ir dėl pareiškėjo nuomonės dėl teisės aktų keitimo. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kad Ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise. Be to, Ministerijos rašte atsakovas pasisakė dėl pateikto siūlymo keisti teisės aktus, nurodęs, kad mano, jog netikslinga juos keisti. Teisėkūros iniciatyvos teisė suprantama kaip tam tikra atitinkamos institucijos diskrecija, t. y. veiksmų laisvė veikti savo nuožiūra ir savo kompetencijos ribose, todėl pareiškėjo nepagrįsti teiginiai, kad Ministerija privalėjo inicijuoti teisės aktų pakeitimus pareiškėjo nurodytu būdu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar skundžiamas Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio, ar jis pažeidžia pareiškėjo teises ir saugomus interesus, ar LAGK pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

7. Teismas, remdamasis byloje pateikta medžiaga, nustatė, kad:

7.1. Ministerija 2020 m. gruodžio 30 d. gavo Vyriausybės kanceliarijos raštą, kuriuo persiųstas Prezidentūroje gautas pareiškėjo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešimas „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“.

7.2. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo pranešimą, skundžiamu raštu informavo pareiškėją, kad jam buvo atsakyta į identišką pareiškėjo kreipimąsi (2019 m. sausio 6 d. pranešimą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“) dar 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747. Taip pat pareiškėjui nurodyta, kad Ministerijos specialistų nuomonė nėra oficialus teisės aiškinimas ar sprendimas konkrečioje situacijoje. Be to, teisėkūros iniciatyvos teisę turinčiai įstaigai – Ministerijai paliekama plati diskrecija spręsti dėl pateiktų teisėkūros pasiūlymų. Nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kad Ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise.

7.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Ministerijos raštu, pateikė skundą LAGK, kuri 2021 m. kovo 2 d. sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

8. Įvertinęs pareiškėjo Kreipimąsi teismas nurodė, kad pareiškėjas dėstė aplinkybes, susijusias su jo tėvams ir jam priklausančiu žemės sklypu su vandens telkiniu, kuris kartu priklauso ir kitam asmeniui (tėvams priklauso 90 proc. vandens telkinio, kitam asmeniui – 10 proc.). Pareiškėjas kėlė klausimą, ar minėtas asmuo turi teisę išduoti mėgėjų žvejybos bilietus pareiškėjo sklype, ar turi teisę žvejoti kiti žvejai; nesutiko su Mėgėjiškos veiklos įstatymo pakeitimais; teigė, kad Ministerija klastoja statistiką dėl paviršinių vandens telkinių; prašė paaiškinti susidariusią situaciją Konstitucijos atitinkamų straipsnių kontekste; prašė paaiškinti, kodėl privataus sklypo savininkas neturi teisių, o medžiotojas turi išskirtines teises; prašė grąžinti pavogtą (duomenys neskelbtini) upelį; dėstė argumentus dėl įstatymo pakeitimų, susijusių su nendrių pjovimo ribojimu, leidimo kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostomis; kėlė klausimą dėl (duomenys neskelbtini) ežero statuso; prašė imtis priemonių, kovojant su galbūt korumpuotais valstybės pareigūnais ir valdininkais, taip pat inicijuoti įstatymų pakeitimus, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar nėra pažeistos privačių ežerų savininkų teisės.

9. Teismas, įvertinęs skundžiamo Ministerijos rašto turinį, sprendė, kad jis yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis ir negalintis sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių. Raštu Ministerija neparengė kokių nors patvarkymų, nesuteikė pareiškėjui įpareigojimu, atsakovas tik pateikė teisės aktų išaiškinimus pareiškėjo Kreipimesi išdėstytais klausimais.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Ministerija nepatenka tarp subjektų, galinčių kreiptis į Konstitucijų Teismą, dėl, pareiškėjo nuomone, Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijai. Todėl teismas sprendė, kad skundo teiginiai dėl tariamos nepagarbos pareiškėjui, Lietuvos Respublikos piliečiams ir Prezidentui nesikreipiant į Konstitucinį Teismą, yra nepagrįsti.

11. Vertindamas LAGK sprendimą, teismas pažymėjo, kad į LAGK asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių teisės aktų ar veiksmų, teismas (šiuo atveju – LAGK) asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Taigi teismas konstatavo, kad LAGK pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Atitinkamai teismas atmetė ir kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) esant poreikiui kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų apgintos žmogaus teisės į privačią nuosavybę; 3) atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymint:

13.1. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, pateiktų įrodymų ir nurodytos teismų praktikos, sprendimas yra formalus ir neteisėtas.

13.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Ministerija turi kompetenciją ir gali spręsti pareiškėjo nurodytas problemas. Ministerijos atsakymas yra neišsamus. Be to, Ministerija nurodė neteisingą apskundimo tvarką. Taip pat atsakymų į pareiškėjo klausimus neišreikalavo net teismas, buvo pažeisti tyrimo betarpiškumo principai, buvo pažeistas taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis.

13.3. Pareiškėjas pakartoja, jo manymu, įstatymų ir jo teisių bei interesų pažeidimus ir pažymi, kad jų nei Ministerija, nei teismas netyrė. Nesutinka su teiginiu, kad Ministerija nėra pajėgi atlikti pareiškėjo prašomų veiksmų, kad atsakovui nepriskirtas teisės aktų aiškinimas, kadangi Ministerijoje dirba daug teisininkų.

14. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

15.1. LAGK, atsižvelgdama į pareiškėjo Kreipimosi turinį ir skundžiamą Ministerijos raštą, pagrįstai konstatavo, kad raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis ir negalintis sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių, t. y. nėra ginčo dėl teisės (nėra valinio pobūdžio patvarkymų, kurie turėtų įtakos pareiškėjo teisėms). Raštu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas, o tik pateikti teisės aktų išaiškinimai pareiškėjo išdėstytais klausimais ir pagrįstai atsiakyta priimti pareiškėjo skundą.

15.2. Iš esmės į identišką pareiškėjo kreipimąsi (2019 m. sausio 6 d. pranešimą „Dėl vykdomo genocido, persekiojimo privačių sklypų turėtojų atžvilgiu ir išskirtinių sąlygų sudarymo medžiotojams“) atsakyta dar Ministerijos 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747, kuriame nurodyta ir galima apskundimo tvarka. Ministerija neturi duomenų, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarką šį Aplinkos ministerijos atsakymą būtų skundęs, todėl pareiškėjas su juo sutiko. Apeliacinis skundas ir skundas pirmosios instancijos teismui, kaip ir kiti byloje pateikti pareiškėjo raštai institucijoms yra iš esmės identiški, juose kartojami tie patys nepagrįsti argumentai.

15.3. Priešingai nei teigia apeliantas, Ministerijos rašte išsamiai atsakyta į visus pareiškėjo keliamus klausimus. Rašte pateikti atsakymai į Kreipimesi suformuluotus naujus jau nagrinėtų klausimų aspektus, bei nurodyta, kad „į daugelį keliamų klausimų atsakėme 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747, todėl šiame rašte papildome atsakymą dėl pareiškime (Kreipimesi) suformuluotų naujų klausimų aspektų“. Atsižvelgiant į tai, kad į visus pareiškėjo klausimus išsamiai atsakyta Ministerijos raštu bei 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747, nepagrįsti ir atmestini apelianto teiginiai dėl tariamo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio pažeidimo.

15.4. Deklaratyvūs teiginiai dėl tariamai rodomos nepagarbos pareiškėjui nepagrįsti ir atmestini. Pareiškėjas tariamą nepagarbą kildina iš to, jog Ministerijos rašte nurodyta, kad į daugelį klausimų atsakyta Aplinkos ministerijos raštu 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747, o į kitus klausimus Ministerija nurodo tik straipsnius, kuo vadovaujantis taip teigiama. Atsakant į klausimus aktualių teisės aktų nuostatų nurodymas parodo ne, kaip teigia pareiškėjas, nepagarbą jam, o atsakymo išsamumą, pagrindimą ir tinkamą pareigos pagrįsti teikiamą atsakymą aktualių teisės aktų nuostatomis įgyvendinimą.

15.5. Ministerijos rašte pažymima, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, todėl pranešime (Kreipimesi) nurodytų galimų įstatymų ir kitų teisės aktų neatitiktis nevertinta. Tai, kad Aplinkos ministerija rašte nurodė, kad nevertins Aplinkos ministerijos kompetencijai nepriskirtų nagrinėti klausimų (klausimų priskirtinų Konstitucinio Teismo kompetencijai) negali būti vertinama kaip tariamas apelianto teisių pažeidimas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnis įpareigoja viešojo administravimo subjektus prašymus / skundus nagrinėti pagal kompetenciją. Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnyje įtvirtinti subjektai, turintys teisę pateikti prašymą Konstituciniam Teismui ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai. Ministerija nepatenka tarp šių subjektų. Be to, tenkinus Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, apeliantas pats galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl, jo subjektyvia nuomone, Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (įstatymų, Vyriausybės nutarimų) atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijai. Todėl skundo teiginiai dėl tariamos nepagarbos apeliantui, Lietuvos piliečiams ir Prezidentui nesikreipiant į Konstitucinį Teismą dėl, apelianto nuomone, tariamai Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų – nepagrįsti ir atmestini.

15.6. Ministerijos rašte pateikta Aplinkos ministerijos pozicija ir dėl apelianto nuomonės dėl teisės aktų keitimo. Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, savivaldybių tarybos ir kiti subjektai, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai. Vyriausybės priimamų teisės aktų iniciatyvos teisę turintys subjektai nėra įpareigoti kiekvienu atveju pagal asmenų prašymus realizuoti turimą Vyriausybės priimamų teisės aktų iniciatyvos teisę. Teisėkūros iniciatyvos teisę turinčios įstaigos gali parengti teisėkūros iniciatyvas atsižvelgdamos į visuomenės ar atskirų asmenų pasiūlymus, taip pat reaguodamos į pasikeitusias teisines, ekonomines, socialines, finansines ar kitokias svarbias aplinkybes. Teisėkūros iniciatyvos teisę turinčiai įstaigai paliekama plati diskrecija spręsti kompetencijos ribose dėl pateiktų teisėkūros pasiūlymų, todėl ginčus dėl teisėkūros pasiūlymų realizavimo nagrinėjantis teismas tik patikrina, ar teisėkūros iniciatyvos teisę turinčios institucijos, priimdamos vienokį ar kitokį sprendimą, tinkamai naudojosi diskrecijos teise ir veikė savo kompetencijos ribose. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių argumentų, kad Ministerija teisėkūros procese netinkamai naudojosi diskrecijos teise. Be to, Ministerija pasisakė dėl pateikto siūlymo keisti teisės aktus, nurodydama, jog mano, kad netikslinga keisti nurodytus teisės aktus. Teisėkūros iniciatyvos teisė suprantama kaip tam tikra atitinkamos institucijos diskrecija, t. y. veiksmų laisvė veikti savo nuožiūra ir savo kompetencijos ribose, todėl apelianto teiginiai, kad Ministerija privalėjo inicijuoti teisės aktų pakeitimus apelianto nurodytu būdu – nepagrįsti ir atmestini.

15.7. Rašte išsamiai, remiantis tesės aktų nuostatomis, pateikta Ministerijos nuomonė (atsakymai) dėl apelianto klausimų (nuomonės). Kreipimasis, skundas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinis skundas iš esmės analogiški.

15.8. Dėl apelianto prašymo „Poreikiui esant kreiptis į LR Konstitucinį teismą, su tikslu tam, kad apginti žmogaus teises į privačia nuosavybę“, atsakovas pažymi, kad nėra pagrindo (poreikio) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl, kaip jau minėta, apelianto nepagrįstos nuomonės dėl tariamai Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų, kuri paremta išimtinai apelianto subjektyviu ir nepagrįstu teisės aktų nuostatų ir Konstitucinio Teismo nutarimų interpretavimu

15.9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų faktinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Ministerijos rašto, kuriuo atsakovas atsakė į pareiškėjo Kreipimąsi, taip pat LAGK sprendimo, kuriuo LAGK atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas su šiuo vertinimu nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybės, įvertino ne visus įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Pirmiausiai pažymėtina, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidentui pateikė Kreipimąsi, kuriame nurodė, pareiškėjo nuomone, galbūt neteisėtus institucijų ir konkrečių asmenų veiksmus, netinkamas (nepagrįstas) įstatymų nuostatas, aprašė situaciją valstybėje, lygino ją su kitomis šalimis, teigė, kad dėl korupcijos ir netinkamų įstatymų yra pažeidžiamos asmenų teisės ir teisėti interesai, Konstitucijos nuostatos. Šis Kreipimasis buvo persiųstas Ministerijai ir Vidaus reikalų ministerijai.

22. Ministerija, išnagrinėjusi Kreipimąsi, byloje skundžiamu raštu pateikė jos specialistų nuomonę (kuri, kaip nurodė Ministerija, nėra oficialus teisės aiškinimas ar sprendimas konkrečioje situacijoje) dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nurodė konkrečias teisės aktų nuostatas, kurios, jų manymu, yra aktualios pareiškėjo nurodytoje situacijoje dėl vandens telkinio valdymo, naudojimo ir disponavimo, žvejybos klausimų.

23. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

24. Savo ruožtu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialiojo teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-442/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021). Todėl išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą – materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-624/2022).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo rašto turinį ir jame išdėstytus argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo skundžiamas Ministerijos raštas yra informacinio turinio dokumentas, kuriame pateikiama informacija, rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų privalomų elgesio taisyklių, pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos jokios neigiamo poveikio priemonės. Pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis dėl skundžiamo rašto nepasikeitė. Atitinkamai vertintina, kad rašte buvo pateikta tik bendro pobūdžio informacija pareiškėjo rūpimais klausimais, pateiktos teisės aktų nuostatos (kas, teismo vertinimu, negali būti laikoma rodoma nepagarba). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Ministerijos raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nenustato pareiškėjui jokių privalomojo pobūdžio įpareigojimų ir nesukuria bei nepakeičia pareiškėjo teisių ir pareigų apimties. Taip pat paminėtina, kad iš esmės analogišką Kreipimąsi Prezidentui pareiškėjas teikė 2019 m. sausio 6 d., į jį buvo atsakyta Ministerijos 2019 m. vasario 22 d. raštu Nr. (12)-D8-747 „Dėl privataus vandens telkinio bendraturčio teisių“ (nagrinėjamoje byloje skundžiamame Ministerijos rašte papildomai buvo atsakyta ir į pareiškėjo argumentus dėl (duomenys neskelbtini) ežero ir kitų naujai suformuluotų klausimų, kurių nebuvo pareiškėjo 2019 m. sausio 6 d. pranešime).

26. Nors pareiškėjas teigė, kad Ministerija turi įgaliojimus išspręsti pareiškėjo nurodytas problemas, tačiau pažymėtina, kad jis, pirmiausiai, Kreipimąsi teikė Lietuvos Respublikos Prezidentui. Be to, pareiškėjo Kreipimesi nurodyti reikalavimai, ypač susiję su galbūt teisės aktų pažeidimais, galėjo būti adresuoti teisėsaugos institucijoms ir institucijoms, kurios gina viešąjį interesą (pvz., reikalavimai „grąžinti <...> pavogtą (duomenys neskelbtini) upelį“ ar grąžinti „<...> neteisėtai užvaldytą valstybinės reikšmės (duomenys neskelbtini) ežerą ir viešoje erdvėje pakviesti žvejus į (duomenys neskelbtini) ežerą žvejoti.“; <...> „pareikalauti teisinės atsakomybės iš institucijų <...>“). Savo ruožtu Ministerija skundžiamame rašte atsakė į pareiškėjo teiginius, kurie buvo susiję su jos turima informacija, t. y. Ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, suteikė informaciją jos kompetencijos srityje. Savo ruožtu dėl Kreipimesi nurodyto reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad tą galėjo įgyvendinti ir pats pareiškėjas, teisės aktų nustatyta tvarka. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, vertintina, kad Ministerija savo kompetencijos ribose išsamiai atsakė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

27. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde „poreikiui esant“ prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Iš esmės analogiško pobūdžio nuostata įtvirtinta ir Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

29. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismo sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

30. Vertinant šį pareiškėjo prašymą pažymėtina, kad pareiškėjas nesuformulavo konkrečių argumentų, koks būtent įstatymas, galbūt, prieštarauja Konstitucijai, taip pat nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą, to nenustatė ir teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti abstrakčiai suformuluoto pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

31. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

32. Šių argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

33. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino byloje pateiktus įrodymus, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas formaliai ir tendencingai išsprendė ginčą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas aptarė pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, bylai aktualius įrodymus įvertino būtent nagrinėjamam ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

34. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra hipotetinio pobūdžio, nekonkretizuoti pareiškėjo teiginiai, kurie nesudaro pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma, nors šie teiginiai ir buvo vertinti kitų pareiškėjo argumentų kontekste.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

36. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atmetus jo apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (ABTĮ 40 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė