2024-05-08 Nr. AB-7457-3-61-3-08049-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1367-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08049-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. E. W., J. R. W., G. W., J. W., D. R. W., L. D. W. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. E. W., J. R. W., G. W., J. W., D. R. W., L. D. W. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai G. E. W., J. R. W., G. W., J. W., D. R.W., L. D. W. (toliau – ir pareiškėjai) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122620; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122526; 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122622; 4) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122621; 5) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122625; 6) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 23S124778 nutraukti prašymų dėl Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) pilietybės atkūrimo nagrinėjimą (toliau – ir Sprendimai); 7) įpareigoti Migracijos departamentą tęsti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui per Migracijos departamentą pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pareiškėja G. E. W., gim. (duomenys neskelbtini), yra B. A. (toliau tekste – ir B. A., B. A.), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje, dukra. Pareiškėjai J. R. W., gim. (duomenys neskelbtini), D. R. W., gim. (duomenys neskelbtini), yra B. A. vaikaičiai, o pareiškėjai G. W., gim. (duomenys neskelbtini), J. W., gim. (duomenys neskelbtini), L. D. W., gim. (duomenys neskelbtini), – B. A. provaikaičiai. Pareiškėjai gavo Migracijos departamento sprendimus, kuriuose konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Minėtuose sprendimuose nurodyta, kad pateikti dokumentai nepatvirtina, jog B. A. atvyko į Pietų Afrikos Respubliką (toliau – ir PAR) XX a. 3-jame dešimtmetyje (kaip nurodyta prašyme), taip pat dokumentai, patvirtinantys, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, yra nepateikti. Todėl Migracijos departamentas darė išvadą, kad B. A. neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos.

2.2. Pareiškėjų atstovė 2023 m. liepos 14 d. elektroniniu būdu kreipėsi į Migracijos departamentą, pridėdama interneto duomenų bazės (duomenys neskelbtini) puslapio išrašą, kuriame nurodyti duomenys apie B. A. tėvų išvykimą iš Lietuvos Respublikos, bei raštą, kuriuo prašė atnaujinti pareiškėjų prašymo nagrinėjimą. Tačiau Migracijos departamentas ginčijamais Sprendimais nusprendė, kad iki šios dienos papildomi dokumentai apie pareiškėjų protėvio B. A. išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. nepateikti ir nėra duomenų, kad šis faktas būtų nustatytas teismine tvarka, todėl nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas nusprendė nutraukti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, remiantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu.

2.3. Migracijos departamentas netinkamai taikė Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, nepagrįstai siaurai jas aiškino, vertindamas, kad asmeniui, siekiančiam būti pripažintam išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (Pilietybės įstatymo 7 str. 3 p.) būtina pateikti konkrečius išvykimo dokumentus. Įstatymų leidėjas Pilietybės įstatyme suformulavo tris kumuliatyvias sąlygas tam, kad asmuo galėtų būti pripažintas asmeniu, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykusiu iš Lietuvos, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme: 1) asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) asmuo turi būti iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę; 3) 1990 m. kovo 11 d. asmens nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti buvusi ne Lietuvoje. Ta valstybė, kurioje išvykęs protėvis nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija.

2.4. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte įtvirtintos kumuliatyvios sąlygos tam, kad pareiškėjų tėvas / senelis / prosenelis B. A. būtų laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme. Pirma, jis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Šią aplinkybę konstatuoja pats Migracijos departamentas 2022 m. liepos 15 d. ir 2022 m. rugpjūčio 15 d. sprendimuose, nurodydamas, kad pateikti dokumentai patvirtina B. A. (B. A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Antra, jų tėvas / senelis yra asmuo iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Migracijos departamentui pateikta 2019 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą Nr. (P1-6257) P2-10363 bei B. A. PAR tapatybės dokumentas patvirtina faktą, jog jis gimė, gyveno Lietuvoje, taigi ir išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į PAR. Trečia, 1990 m. kovo 11 d. B. A. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ta valstybė, kurioje išvykęs protėvis nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija. Šią sąlygą, anot pareiškėjų, patvirtina Migracijos departamentui pateikti B. A. PAR tapatybės dokumentas, kuris išduotas 1974 m. lapkričio 4 d. PAR (jame B. A. gimimo metai nurodyti (duomenys neskelbtini), gimimo valstybė – Lietuva; 1983 m. bei 1992 m. uždėtas spaudas patvirtina, kad minėtas dokumentas buvo naudojamas nuo 1974 m. iki pat 1992 m.), pareiškėjos G. E. W. (mergautinė pavardė – A.), gim. (duomenys neskelbtini) PAR gimimo liudijimas, kuriame jos tėvas nurodytas B. A. ((duomenys neskelbtini) m.), gimęs Lietuvoje.

2.5. Pilietybės įstatyme be nurodytų kumuliatyvių sąlygų nėra įtvirtina jokių kitų papildomų reikalavimų tam, kad asmuo būtų pripažintas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nepaisant to, Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjų prašymus, neatsižvelgė į tai, jog pateikti dokumentai, jų tarpusavio ryšys akivaizdžiai patvirtina, kad jų tėvas / senelis atitinka visas 3 kumuliatyvias Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtintas asmens pripažinimo išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. sąlygas, bei neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai nepateikė tai patvirtinančių dokumentų.

2.6. Identišką asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą patvirtina ir teismų praktika, kurioje nurodyta, kad „Pilietybės įstatymas nenumato pareigos konstatuoti konkrečią išvykimo datą, tačiau numato pareigą įrodyti, kad asmuo yra išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. ir turi būti įrodytas gyvenimo užsienio šalyje nuolatinumas bei valstybė, kurioje išvykęs protėvis nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija“ (žr., pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT- 9139-925/2021).

2.7. Pareiškėjai Migracijos departamentui pateikė B. A. tėvų išvykimą patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, nors ir prieš tai siųstame 2020 m. rugsėjo 25 d. rašte aiškiai prašė papildomai pateikti B. A. ir / arba jo tėvų išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtinančius dokumentus, tačiau, pareiškėjams tokius duomenis pateikus, Migracijos departamentas Sprendimuose jų nevertino ir nenurodė jokių motyvų, kodėl pateikti duomenys apie B. A. tėvų išvykimą nėra tinkami.

2.8. Pareiškėjai Migracijos departamentui papildomai pateikė išrašą iš paieškos plačiai naudojamoje žydų tautybės imigrantų į PAR genealoginių tyrimų platformoje / duomenų bazėje (duomenys neskelbtini), kuruojamoje Kaplan Centro, kuris yra Keiptauno („Cape Town“) universiteto (PAR) struktūrinis padalinys. Minėtuose išrašuose nurodoma, kad jų senelis / prosenelis C. A. ir senelė / prosenelė Š. A. atvyko į PAR iš Lietuvos 1928 m. liepos 12 d. laivu „Garth Castle“. Taip pat nurodoma, kad C. A. profesija yra „Mokytojas“. Originalus miestas nurodytas kaip „Poneviz“ (t. y., Panevėžys). Minėta informacija visiškai sutampa su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. birželio 26 d. pažymoje dėl duomenų apie B. A. pateikimo Nr. R4-2749. Minėtame dokumente nurodoma, kad B. (pareiškėjų tėvo / senelio) tėvai yra Š. A. ir Ch. – Š. A., kurie gyveno Panevėžyje, Lietuvoje. B. tėvas pagal profesiją yra mokytojas, tai sutampa su informacija, nurodyta išraše iš žydų tautybės imigrantų į PAR genealoginių tyrimų platformos.

2.9. Pareiškėjai pateikė visus Pilietybės įstatyme nurodytus dokumentus, patvirtinančius jų protėvio išvykimo iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. aplinkybę, t. y. pateiktų dokumentų visuma neabejotinai patvirtina, jog jų protėvis B. A. (B. A.) išvyko iš Lietuvos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę iki 1990 m. kovo 11 d. ir ši valstybė nebuvo buvusi Sovietų Sąjungos teritorija.

2.10. Sprendimai yra teisiškai nemotyvuoti bei neišsamūs: nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu Migracijos departamentas grindžia savo poziciją dėl dokumentų nepakankamumo, kokių dokumentų Migracijos departamentui pritrūko. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog dokumentų ir informacijos, reikalingų administraciniam sprendimui priimti, reikalavimas iš asmenų turi būti teisėtas ir motyvuotas. Administraciniame sprendime turi būti nurodyti aiškūs jo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.). Kadangi Sprendimuose nėra pateikiamas nei vienas argumentas, kuriuo buvo grindžiama Migracijos departamento pozicija dėl pateiktų dokumentų nepakankamumo, priimti Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra neteisėti bei nepagrįsti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina B. A. (B. A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau nepatvirtina, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos. 2020 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 10K-25075 pareiškėjų prašymų nagrinėjimas buvo sustabdytas, prašant pateikti dokumentus, patvirtinančius jų protėvio B. A. ir / arba jo tėvų išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. 2020 m. spalio 26 d. gautame rašte pareiškėjų atstovas nurodė, kad dokumentų, susijusių su B. A. ir / arba jo tėvų išvykimu iš Lietuvos Respublikos nėra arba jų neįmanoma gauti, o taip pat minimi dokumentai pateikti kartu su pareiškėjų prašymu.

4.2. Atsižvelgiant į tai, kad iki ginčijamų Sprendimų priėmimo dienos papildomi dokumentai apie pareiškėjų protėvio B. A. išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. nebuvo pateikti bei nesant duomenų, kad šis faktas būtų nustatytas teismine tvarka, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nagrinėjimas buvo nutrauktas.

4.3. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų skundo argumentais, kad yra Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte numatytos sąlygos ir kad pareiškėjų protėvis būtų laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pažyma apie gimimą ir asmens tapatybę patvirtina, kad B. A. gimė Lietuvoje, tačiau nepatvirtina, kad iki pat išvykimo į PAR jis gyveno Lietuvoje. Taip pat, atsakovo vertinimu, pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina, kad B. A. po 1940 m. birželio 15 d. negalėjo būti išvykęs iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, iš kur išvyko į PAR.

4.4. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjų skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, turėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) duomenimis. Minėta interneto svetainė priklauso PAR „Cape Town“ universitetui. Tai yra minėto universiteto studentų, studijuojančių istoriją, pildoma duomenų bazė, naudojama studentų projektams skirtingais būdais analizuojant informaciją. Minėta interneto svetainė nėra valstybinis archyvas. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų / nuorodų į teisės aktus, kurių pagrindu minėta interneto svetainė turėtų būti laikoma plačiai naudojamu / tinkamu informacijos šaltiniu sprendžiant pilietybės klausimus.

5. Pareiškėjai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad Migracijos departamentas nei viename iš savo sprendimų nebuvo nurodęs aplinkybės, kad kyla abejonių, jog B. A. tariamai galėjo būti išvykęs į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, iš kur išvyko į PAR. Todėl pareiškėjams nėra aišku, kokiu pagrindu Migracijos departamentas daro prielaidą, jog jų protėvis galėjo būti išvykęs į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, iš kur išvyko į PAR. Byloje pateiktas išrašas iš (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog B. A. šeima iš Lietuvos išvyko 1928 m. B. A. tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metai, todėl nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, kad jis be tėvų galėjo išvykti į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, iš kur išvyko į PAR. Be to, 1940 m. birželio 15 d. B. A. vis dar buvo nepilnametis. Žydų genealogijos ir imigracijos į PAR duomenų bazė (duomenys neskelbtini) yra administruojama Keiptauno universiteto Kaplan Centro (Kaplan Centras yra Keiptauno (PAR) universiteto struktūrinis padalinys, kuris saugo originalius, asmenų, atvykusių į PAR, sąrašus nuo 1924 m. iki 1929 m.). Dėl šio dokumento įrodomosios galios yra pasisakęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 13 d. įsiteisėjusiame sprendime Nr. e2YT-8993-1089/2023. Pareiškėjai taip pat rašytiniuose paaiškinimuose prašė atlyginti jiems 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjų G. E. W., J. R. W., G. W., J. W., D. R. W., L. D.W. skundą bei pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

7. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d.) patvirtintas Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Teismas aptarė Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalių, 7 straipsnio 2, 3, 4 punktų, 9 straipsnio 1, 2 dalių, 37 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 38 straipsnio 4, 6 dalių, Aprašo 14.3 punkto, 1 priedo 6 punkto nuostatas.

8. Teismas nustatė šias aplinkybes:

8.1. Pareiškėja G. E. W., gimusi (duomenys neskelbtini), PAR, PAR pilietė, 2020 m. kovo 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymą ir dokumentus dėl pilietybės atkūrimo pateikė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 4 punkto nuostatų pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad jos tėvas B. A. (B. A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos į PAR XX a. 3-jame dešimtmetyje. Analogiškus prašymus tuo pačiu įstatymo pagrindu Migracijos departamentui 2020 m. kovo 5 d. pateikė pareiškėjai J. R. W., gim. (duomenys neskelbtini), D. R. W., gim. (duomenys neskelbtini), kaip B. A. (B. A.) vaikaičiai, ir 2020 m. kovo 10 d. pareiškėjai G. W., gim. (duomenys neskelbtini), J. W., gim. (duomenys neskelbtini), L. D. W., gim. (duomenys neskelbtini), kaip B. A. (B. A.) provaikaičiai.

8.2. B. A. (B. A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti Migracijos departamentui buvo pateikti šie dokumentai: 1) G. E. A., gim. (duomenys neskelbtini), PAR, gimimo liudijimas, kuriame tėvas nurodytas B. A. ((duomenys neskelbtini) m.) iš Lietuvos; 2) B. A., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, PAR piliečio pasas, išduotas 1974 m. lapkričio 4 d.; 3) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. rugsėjo 26 d. pažyma apie gimimą Nr. (P1-6257)P2-10363, kurioje nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyvų fonde, Panevėžio žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė Š. ir Š. (iki santuokos K.) A. sūnus B.; 4) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 17 d. pažyma Nr. R4-1307 „Dėl informacijos apie B. A. pateikimo“, kurioje nurodyta, kad pagal pateiktus duomenis, žinių apie B. (B., B.) A. (A., A., A.), g. (duomenys neskelbtini), gyvenimą Panevėžio mieste, dokumentų, patvirtinančių jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių minėto asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, Lietuvos piliečiams 1925 m. išduotų užsienio pasų abėcėlinėje knygoje įrašyta A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ten pat ir gyvenusi, 1925 m. gavusi užsienio pasą; 5) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. rugsėjo 23 d. pažyma Nr. R4-2546 „Apie Š. A. gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, Lietuvos piliečiams išduotų pasų alfabetinėje knygoje įrašyta A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. Panevėžyje, 1925 m. gavusi užsienio pasą Nr. 9691.

8.3. Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2020 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 10K-15582 „Dėl duomenų apie iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos pilietybę ir jos netekimą“ kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pranešti, ar yra (nėra) ir kokie duomenys apie asmens tėvo B. A. (B. A.), gim. (duomenys neskelbtini), gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir Lietuvos Respublikos pilietybės neteikimą (nustojimą) iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat prašė duomenų apie asmens tėvų – Š. A., gyv. Panevėžyje, ir Š. A. (K.), gim. (duomenys neskelbtini), gyv. ten pat (1925 m. jai išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. 9691), gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir Lietuvos Respublikos pilietybės neteikimą (nustojimą) iki 1940 m. birželio 15 d.

8.4. Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2020 m. birželio 10 d. raštu Nr. 10K-17695 „Dėl dokumentų pateikimo (W. šeima)“ kreipėsi į pareiškėjų atstovą, prašydamas pateikti dokumentus pagal Apraše nustatytus reikalavimus. Minėtu raštu pareiškėjų atstovas taip pat buvo informuotas, kad pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas, o jeigu per 1 metus nuo rašto išsiuntimo dienos nebus pateikti papildomi dokumentai, pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas bus nutrauktas.

8.5. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d. gavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. birželio 16 d. pažymą Nr. R4-2627 „Apie Ch., Š. ir B. A. pilietybę bei gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, pasų alfabetinėje knygoje įrašyta Š. A., gimusi (duomenys neskelbtini), ten pat ir gyvenusi, 1925 m. gavusi užsienio pasą. Prie šios pažymos buvo pridėti šie dokumentai: 1) Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde, Š. A. paso davimo dokumentų byloje esantis 1921 m. birželio 25 d. liudymas Nr. 27412, kuriame nurodyta, kad Š. K. ((duomenys neskelbtini) m.) tikrai yra tremtinis grįžtąs iš Rusijos tėvynėn į Panevėžį; 2) Š. K. 1921 m. rugsėjo 26 d. prašymas Panevėžio miesto valdybai išduoti Lietuvos vidaus pasą; 3) (duomenys neskelbtini) B. A. gimimo pažymėjimas Nr. 145, kuriame nurodyta, kad B. A., kurio tėvai Š. A. ir Š. K., gimė (duomenys neskelbtini); 4) Radviliškio žydų bendruomenės 1924 m. gegužės 18 d. liudymas Nr. 154, kuriame nurodyta, kad C. Š. A. sujungtas Radviliškio mieste ir užregistruotas jungtuvių knygoje nuo 1922 m. gegužės 16 d.; 5) Š. A. 1924 m. liepos 9 d. prašymas Panevėžio miesto valdybai, kuriame nurodyta, kad ji pristato savo pasą Nr. N696766 iki vedybų pavarde K. ir savo vyro C. Š. a. pasą Nr. N123814, taip pat metrikus vaikų gimimo: sūnaus B. ir dukters M., ir prašo išduoti jai atskirą pasą ir į jį įrašyti vyrą ir vaikus.

8.6. Pareiškėjų atstovas, šalindamas Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2020 m. birželio 10 d. rašte nurodytus trūkumus, 2020 m. liepos 14 d. atsakovui pateikė papildomus dokumentus ir informaciją pagal Aprašo reikalavimus.

8.7. Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 10K-25078 „Dėl dokumentų pateikimo“ paprašė pareiškėjų papildomai pateikti B. A. ir / arba jo tėvų išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtinančius dokumentus. Atsakovas atkreipė pareiškėjų dėmesį, kad prašymuose dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo jie nurodė, jog vienas iš senelių išvyko iš Lietuvos Respublikos į PAR XX a. 3-jame dešimtmetyje ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad (duomenys neskelbtini) B. A. PAR gimė duktė G. E., tačiau prašo pateikti daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad B. A. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir nuolat gyveno PAR iki 1956 m. (duomenys neskelbtini). Rašte nurodyta, kad tokie dokumentai gali būti: viza, dokumentai apie B. A. atvykimą ir gyvenimą PAR, B. A. Urugvajaus pilietybės įgijimą patvirtinantys dokumentas ir kt. Minėtu raštu pareiškėjai taip pat informuoti, kad vadovaujantis Aprašo 8 punktu, pareiškėjų prašymų nagrinėjimas sustabdytas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Taip pat rašte išaiškinta, kad per 1 metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų, asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas (Aprašo 20.4 p.).

8.8. Pareiškėjų atstovas 2020 m. spalio 23 d. Migracijos departamentui pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad konkrečių dokumentų, susijusių su B. A. ir / arba jo tėvų išvykimu iš Lietuvos Respublikos nėra arba jų neįmanoma gauti. Pareiškėjų atstovas taip pat išreiškė poziciją, kad pareiškėjų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra tinkamai pagrįsti jau pateiktais dokumentais, todėl prašė pratęsti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą.

8.9. Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2021 m. sausio 20 d. raštu Nr. 10K-1230 „Dėl dokumentų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui“ informavo pareiškėjų atstovą, kad nagrinėja pareiškėjų prašymus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl prašo papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius kelintais metais B. A. (B. A.) įgijo PAR pilietybę. Rašte paaiškino, kad tai gali būti PAR atsakingos institucijos išduotas narūralizacijos pažymėjimas arba išrašas iš gyventojų registro. Atsakovas nurodė, kad, jeigu asmuo nebuvo įgijęs PAR pilietybės, turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys, kokiu teisiniu statusu minėtas asmuo gyveno PAR. Taip pat atsakovas prašė informuoti, ar pareiškėjai turi duomenų, kad B. A. (B. A.), gyvendamas PAR, kreipėsi į Lietuvos atstovybę užsienyje dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų išdavimo (pratęsimo). Minėtame rašte atsakovas taip pat pasiūlė pareiškėjams pateikti 2020 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. 10K-25078 prašytus dokumentus dėl jo išvykimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

8.10. Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 10K-40312 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo sustabdymo termino pratęsimo“ informavo pareiškėjų atstovą, kad, atsižvelgiant į 2021 m. gruodžio 21 d. pateiktą prašymą, jų prašymų nagrinėjimas pratęsiamas iki 2022 m. balandžio 30 d.

8.11. Migracijos departamentas 2022 m. liepos 14 d. sprendimais Nr. 22S96244, Nr. 22S96273, Nr. 22S96278, Nr. 22S96268 ir 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 22S107103 konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjai gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Migracijos departamentas šiuose sprendimuose nurodė, kad pateikti dokumentai nepatvirtina, jog B. A. atvyko į PAR XX a. 3-jame dešimtmetyje (kaip nurodyta prašyme), taip pat nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Todėl Migracijos departamentas darė išvadą, kad B. A. neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos.

8.12. Pareiškėjų atstovė 2023 m. liepos 14 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, pateikdama interneto duomenų bazės (duomenys neskelbtini) puslapio išrašą, kuriame nurodyti duomenys apie B. A. tėvų išvykimą iš Lietuvos Respublikos, bei raštą, kuriuo prašė atnaujinti pareiškėjų prašymo nagrinėjimą.

8.13. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimais Nr. 23S122625, Nr. 23S122621, Nr. 23S122620, Nr. 23S122526, Nr. 23S122622 ir 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 23S124778 nusprendė nutraukti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nes jie per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikė prašomos informacijos ar dokumentų. Migracijos departamentas skundžiamuose sprendimuose konstatavo, kad iki šios dienos papildomi dokumentai apie pareiškėjų protėvio B. A. išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. nepateikti ir nėra duomenų, kad šis faktas būtų nustatytas teismine tvarka, todėl nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas nusprendė nutraukti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, remiantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu.

9. Teismas vertino, kad byloje esamų duomenų nepakanka nustatyti, jog B. A. atvyko į PAR XX a. 3-jame dešimtmetyje, taip pat nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Objektyvūs įrodymai, kad B. A. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir nuolat gyveno PAR iki 1956 m. (duomenys neskelbtini), nėra pateikti.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų atstovės pateiktas interneto duomenų bazės (duomenys neskelbtini) puslapio išrašas, kuriame nurodyti duomenys apie B. A. tėvų išvykimą iš Lietuvos Respublikos, patvirtina tik B. A. tėvų išvykimą į PAR 1928 m. faktą, tačiau nėra duomenų, kad būtent B. A. buvo įtrauktas į išvykusiųjų į PAR sąrašus. Dėl šio dokumento įrodomosios galios teismas taip pat pažymėjo, jog vien ta aplinkybė, kad, kaip pareiškėjai nurodo rašytiniuose paaiškinimuose, šios duomenų bazės duomenis bendrosios kompetencijos teismas pripažino tinkamu įrodymu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, dar nereiškia, kad nagrinėjamu atveju teismas jais privalo vadovautis, vertinant administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą administracinėje byloje. Teismas šiuo atveju nagrinėja individualias su ginču susijusias aplinkybes. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsnį, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Todėl pareiškėjų teiginiai, kad nurodytos duomenų bazės duomenys yra paremti originaliais dokumentais, yra nepagrįsti. Esant originaliems dokumentams į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto kreiptis nebūtų teisinio pagrindo.

11. Teismas akcentavo, kad pateiktas PAR išduotas pareiškėjos G. E. W. gimimo liudijimas patvirtina tik pareiškėjos G. E. W. gimimo šioje valstybėje faktą, o B. A. PAR piliečio pasas, išduotas 1974 m., patvirtina tik B. A. (B. A.) gyvenimo PAR laikotarpiu nuo 1974 m. iki 1992 m. faktą, tačiau nepatvirtina fakto, kad būtent 1928 m. jis išvyko iš Lietuvos į PAR, kurioje nuolat gyveno. B. A. (B. A.) gyvenimo laikotarpiu nuo 1928 m. iki 1956 m. aplinkybės dokumentais ar teismo tvarka nėra patvirtintos ir nėra žinomos. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, faktas, kad asmuo išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., turi būti patvirtintas dokumentais arba teismine tvarka. Todėl vien tai, kad asmuo 1928 m. buvo mažametis, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis 1928 m. išvyko į PAR kartu su tėvais.

12. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog B. A. atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką. Atitinkamai pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Kadangi pareiškėjams negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

13. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, neturėdamas pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjai yra iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens palikuonys, net keletą kartų pagrįstai reikalavo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes (išvykimą iš Lietuvos į PAR XX a. 3-jame dešimtmetyje patvirtinančius dokumentus, dokumentus, kada jis įgijo PAR pilietybę), kaip tai nurodyta Aprašo 14.3 punkte.

14. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjams per vienus metus nepateikus prašomos informacijos, Migracijos departamentas Pilietybės Įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu pagrįstai nusprendė nutraukti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą.

15. Teismas pažymėjo, kad ginčijamais Sprendimais nutrauktas pareiškėjų prašymų nagrinėjimas, tačiau nebuvo nuspręsta dėl jų prašymų tenkinimo ar netenkinimo, t. y. nėra priimtas galutinis sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (neatkūrimo) pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą. Priimti Sprendimai Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu neužkerta kelio pareiškėjams vėl kreiptis į Migracijos departamentą su prašymais atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikiant ir visus reikalingus duomenis (dokumentus), kaip tai numato Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalis.

16. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti vadovaujantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei galiojančiomis teisės normomis, todėl, remiantis skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo juos naikinti ir grąžinti Migracijos departamentui pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo.

17. Teismas nurodė, kad, atmetus pareiškėjų skundą, pareiškėjai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, todėl jų prašymas priteisti šias išlaidas atmestinas.

III. 18. Pareiškėjai G. E. W., J. R. W., G. W., J. W., D. R. W., L. D.W. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimus bei įpareigoti Migracijos departamentą tęsti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė bylos įrodinėjimo dalyką, neatsižvelgdamas į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies teisės normos turinį ir tikslus. Teismui nustačius pareiškėjų protėvio B. A., gimusio Lietuvoje, ir iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, nuolatinio gyvenimo PAR 1956 m. (ir iki pat 1990 m. kovo 11 d.) faktą, teismas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti papildomų išvykimo iš Lietuvos / atvykimo į kitą valstybę ir gyvenimo joje įrodymų. Teismas nepagrįstai vertino, kad asmuo, Pilietybės įstatymo prasme gali būti laikomas išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. tik tuomet, jei, be kita ko, įrodo ir konkrečias išvykimo (kelionės) iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos aplinkybes: išvykimo datą ir / ar atvykimo į kitą valstybę datą. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje tokių reikalavimų nėra nustatyta, o šios bylos įrodinėjimo dalyką sudaro būtent šioje teisės normoje įvardintos teisiškai reikšmingos aplinkybės.

19.2. Įstatymų leidėjas suformulavo 3 kumuliatyvias sąlygas tam, kad asmuo galėtų būti pripažįstamas asmeniu, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykusiu iš Lietuvos, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 3 punkto prasme. Pilietybės įstatyme be nurodytų kumuliatyvių sąlygų nėra įtvirtina jokių kitų papildomų reikalavimų tam, kad asmuo būtų pripažįstamas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjų vertinimu, yra nustatytos visos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte įtvirtintos kumuliatyvios sąlygos tam, kad pareiškėjų tėvas / senelis / prosenelis būtų laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 3 punkto prasme.

19.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis asmens išvykimą sieja su savanorišku asmens išvykimu iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę. Vadinasi, išvykimas gali įvykti bet kada iki 1990 m. kovo 11 d. ir yra siejamas su nuolatiniu gyvenimu kitoje valstybėje. Taigi žodis „išvykimas“ Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytoje teisės normoje turėtų būti suprantamas ne kaip formalus valstybės sienos perėjimas / kirtimas, tačiau kaip išvykimas nuolat gyventi į pasirinktą valstybę. Todėl konkrečiu atveju vertinant, ar asmuo atitinka išvykusio asmens kriterijus, turi būti nustatoma, į kokią valstybę asmuo išvyko būtent nuolat gyventi ir ar asmuo išvyko iki 1990 m. kovo 11 d. Šiuo atveju teismas pripažino, kad pareiškėjų protėvis (duomenys neskelbtini) (jo dukros pareiškėjos G. E. W. gimimo PAR metu) jau nuolat gyveno PAR, kad 1974 m. jam išduotas PAR piliečio pasas patvirtina jo gyvenimo PAR laikotarpiu nuo 1974 m. iki 1992 m. faktą. Šios aplinkybės įrodo asmens išvykimą iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę. Teismo reikalavimas papildomai objektyviais įrodymais pagrįsti, kad būtent 1928 m. pareiškėjų protėvis išvyko iš Lietuvos į PAR, kurioje nuolat gyveno, gyvenimo PAR iki 1956 m. (duomenys neskelbtini) aplinkybes, yra perteklinis ir be teisinio pagrindo, nes įstatymas neįtvirtina tokio įrodinėjimo standarto. Be to, reikalavimas detaliai nurodyti visas iš Lietuvos pasitraukusio asmens kelionių aplinkybes yra ne tik nesuderinamas su įstatymų leidėjo valia, bet, atsižvelgiant į istorinį tokių duomenų pobūdį bei kontekstą, būtų neproporcingas. Istoriniai duomenys liudija, kad asmenų pasitraukimas iš Lietuvos teritorijos dažnai būdavo susijęs su chaotišku pabėgimu iš intensyvių karo veiksmų zonos arba priverstiniu perkėlimu iš Lietuvos teritorijos į užsienio valstybes, į deportuotų asmenų stovyklas ir panašiomis ekstraordinarinėmis aplinkybėmis.

19.4. Pareiškėjai cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 ir teigia, kad teismas šioje byloje Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies apibrėžtą „išvykimo“ sąlygą (taip pat „išvykimo iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“ išimtį) siejo būtent su nuolatinio gyvenimo kitoje valstybėje kriterijumi. Šiuo atveju Sprendime buvo nustatytos aplinkybės, kad 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjų tėvo / senelio / prosenelio nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, o PAR, kurioje jis nuolat gyveno jau 1956 m. Vadinasi, nėra jokio pagrindo vertinti, kad šis asmuo iš Lietuvos teritorijos išvyko nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Taigi pareiškėjų protėvio situacija atitinka ir Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatytą trečiąją sąlygą.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, jog Regionų administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“. Todėl tam, kad asmuo būtų laikomas išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. jis turi atitikti tris sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėti Lietuvos Respublikos pilietybę arba būti tokio asmens palikuoniu; 2) iki 1990 m. kovo 11 d. būti išvykusiu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje; 3) nebūti po 1940 m. birželio 15 d. išvykusiu iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Pareiškėjai apeliaciniame skunde trečiąją sąlyga aiškina plečiamai, taip pat minėtos sąlygos, nors ir yra įvardijamos kaip kumuliatyvios, yra aiškinamos nesistemiškai. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjų protėvis B. A. gimė Lietuvoje, tačiau nepatvirtina, kad iki pat išvykimo į PAR jis gyveno Lietuvoje. Taip pat pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina, kad B. A. po 1940 m. birželio 15 d. negalėjo būti išvykęs iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, iš kur išvyko į PAR, todėl, Migracijos departamento vertinimu, nėra minėtų antrosios ir trečiosios sąlygos, kad B. A. pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas būtų laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais buvo nutrauktas pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą tęsti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą.

23. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti vadovaujantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei galiojančiomis teisės normomis, todėl, remiantis skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo juos naikinti ir grąžinti Migracijos departamentui pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo.

24. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, todėl priėjo nepagrįstos išvados, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Netinkamas teisės normų aiškinimas ir taikymas nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjų protėvis B. A. iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos ir nuolat gyveno PAR.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

26. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių (žr. Nutarties 8 p.), tačiau pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

27. Minėta, kad pareiškėjai prašymus dėl pilietybės atkūrimo pateikė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.)). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

28. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d.).

29. Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad Pilietybės reikalų komisija ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija priima sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, jeigu asmuo per vienus metus nuo Pilietybės reikalų komisijos ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius šiame įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų.

30. Iš atsakovo Sprendimų ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, jog nustatyta, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jog B. A. atvyko į PAR XX a. 3-jame dešimtmetyje (kaip nurodyta prašyme), taip pat nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, o dėl tokio fakto nustatymo pareiškėjai privalo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą civilinio proceso tvarka.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų tėvo / senelio / prosenelio B. A. PAR piliečio pasas, išduotas 1974 m., nepatvirtina fakto, jog būtent 1928 m. (kaip pareiškėjai teigia) jis išvyko iš Lietuvos į PAR, kurioje nuolat gyveno; iš pareiškėjų pateikto interneto duomenų bazės(duomenys neskelbtini) puslapio išrašo matyti, kad jame nurodyti duomenys apie B. A. tėvų išvykimą iš Lietuvos Respublikos į PAR 1928 m., tačiau nėra duomenų, kad B. A. buvo įtrauktas į išvykusių į PAR sąrašus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad B. A. gyvenimo laikotarpiu nuo 1928 m. iki 1956 m. (iki B. A. dukros (duomenys neskelbtini) gimimo PAR) aplinkybės dokumentais ar teismo tvarka nėra patvirtintos. Taigi, byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, patvirtinančių B. A. išvykimą į PAR 1928 m. Tuo labiau, kaip minėta, byloje yra informacija apie B. A. gyvenimo aplinkybes PAR tik nuo 1956 m.

32. Primintina, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, sąvoka „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Šioje teisės normoje tik apibrėžiama Pilietybės įstatyme vartojama sąvoka, t. y. kaip turi būti suprantamas „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, tačiau nėra nustatyta jokia elgesio taisyklė, todėl taikytinos bendrosios įstatymuose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pateiktų duomenų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti nurodytu pagrindu turi būti akivaizdu, kad pareiškėjų protėvis po 1940 m. birželio 15 d. negalėjo būti išvykęs iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad B. A. po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, tačiau taip pat nėra duomenų, kad ši Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtis objektyviais duomenimis būtų paneigta. Taigi, šiuo metu nėra pagrindo spręsti, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį B. A. gali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

33. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 nėra aktuali nagrinėjamoje byloje, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

34. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. sprendimais ir 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu ir Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (žr. Nutarties 8.11 p.). Pažymėtina kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas ginčijamais Sprendimais pagrįstai nutraukė prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, pareiškėjams per vienus metus nuo atsakovo prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius šiame įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų. Akcentuotina, kad atsakovas Sprendimais neatsisakė pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o suteikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą galimybę jiems kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. E. W., J. R. W., G. W., J. W., D. R.W., L. D. W. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė