f617a5d0-19d5-4ee2-ab85-3d0aeef11cd3 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas Linas PauliukėnasPranešėjas L. Pauliukėnas             Baudžiamoji byla Nr. 1A-145-557/2016Teisėja D. Žebelienė                          Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00636-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.;2.4.7.; 2.4.6.4.1.;2.3.6.4.4.;1.2.14.5.2.;                                                                                              KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gegužės 16 d.KlaipėdaKlaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Editos Lapinskienės, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui, gynėjui Viliui Masiuliui,civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotajam atstovui adv.

Piotrui Orlovui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo L. P. ir jo gynėjo V. Masiulio apeliacinį skundÄ dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,66 Eur) įmokÄ Ä¯ nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ , nustatant 3 mėn. terminÄ Ä¯mokos sumokėjimui.

Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas suėmimo laikas nuo 2015-05-01 iki 2015-05-02.Nuosprendžiu solidariai iÅ¡ L. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 40355,77 Eur skola, 1270,68 Eur palÅ«kanos pagal įstatymÄ , procesinės 6 proc. metinės palÅ«kanos nuo priteistos 41626,45 Eur sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Pripažinta proceso iÅ¡laidomis ir priteista iÅ¡ L. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 500 Eur atstovo iÅ¡laidoms padengti.

IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegijan u s t a t ė:L. P. nuteistas už tai, kad nuo 2012-05-24 bÅ«damas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas 302708136, registruotos adresu Marijampolės sav., Marijampolės m., (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas tikslÄ savo naudai apgaule įgyti svetimÄ turtÄ , iÅ¡ anksto žinodamas, kad sutarties sÄ lygų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl krovininių automobilių pirkimo iÅ¡simokėtinai nevykdys, pasinaudodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo, apgaule užvaldant UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtÄ jis, atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2012-05-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure, adresu (duomenys neskelbtini), Tauragės rajone, su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus V.

P., pasirašė pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 2012-01 dėl krovininio automobilio RENAULT PREMIUM, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) pirkimo išsimokėtinai ir pirkimo-pardavimo išsimokėtinai per penkis mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, ir sutartį Nr. 2012-02 dėl krovininio automobilio RENAULT MAGNUM, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) pirkimo išsimokėtinai per penkis mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, ko pasekoje 2012-05-25 pagal 2012-05-25 sutartis Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02 L.

P., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, priėmė krovininį automobilį RENAULT PREMIUM, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kainuojantį 20418,21 eurų (70500 Lt), ir krovininį automobilį RENAULT MAGNUM, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kainuojantį 21937,56 eurų (75746 Lt). Gavęs minėtus krovininius automobilius, L. P. per sutartyse Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02 numatytus terminus su „(duomenys neskelbtini)“ už juos neatsiskaitė, krovininio automobilio RENAULT PREMIUM, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kainuojančio 20418,21 eurų (70500 Lt), ir krovininio automobilio RENAULT MAGNUM, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kainuojančio 21937,56 eurų (75746 Lt), UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrÄ Å¾ino, tuo padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 42355,77 eurų (146246 Lt) turtinę žalÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas praÅ¡o panaikinti apkaltinamÄ jį nuosprendį ir priimti L.

P. atžvilgiu naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismas netinka pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , L. P. veika be pagrindo buvo kvalifikuota kaip nusikalstama, tokiu bÅ«du buvo paneigtas baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, principas. Nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas nepaÅ¡alino ir netgi nebandė Å¡alinti, tačiau tokias nepaÅ¡alintas prielaidas traktavo apelianto nenaudai. Taip pat mano, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų iÅ¡tyrimu bei vertinimu.

Apeliantai mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, netinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino įrodymus bei byloje susiklosčiusias aplinkybes, be to, nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos Å¡ios kategorijos bylose, o tai savo ruožtu sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ procesinį sprendimÄ .Pasisakydami dėl nepagristo nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d., nurodo, kad Å¡i straipsnio dalis numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultÅ«rinės reikÅ¡mės turinčias vertybes arba iÅ¡vengė didelės vertės turtinės prievolės, arba jÄ panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Nurodo, kad objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiÅ¡kia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, iÅ¡vengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtÄ ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sÄ moningai sudarė situacijÄ , kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo bÅ«das bÅ«tų esmingai pasunkintas.

Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamÄ Ä¯takÄ asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtÄ , tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rÅ«pestingo elgesio kriterijus.

Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius Å¡ių kriterijų prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkÅ«rimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013). Tik esminė apgaulė gali bÅ«ti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sÄ vokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimÄ nuo civilinės teisės pažeidimo.Pirmosios instancijos teismas prieÅ¡ civilinį ieÅ¡kovÄ UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaudotos apgaulės turinį atskleidė taip: kaltinamasis L.

P. svetimÄ turtÄ Ä¯gijo panaudojęs apgaulę. Apgaulė Å¡iuo atveju pasireiÅ¡kė piktnaudžiavimu civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų įvykdyti sutartį. Suklaidintas dėl kaltinamojo ketinimų įvykdyti sutartis, civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės krovininius automobilius UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tikėjosi, kad turtÄ gavęs asmuo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vykdys įsipareigojimus pagal 2012-05-25 pirkimo-pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartis Nr. 2012-02, Nr. 2012-01 sumokėti turto vertę atitinkančiÄ pinigų sumÄ dalimis nustatytais terminais.

Kaltinamojo L. P. naudota apgaulė buvo esminė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus apsisprendimui sudaryti sandorius ir perduoti bendrovės turtÄ . Kaltinamojo panaudota apgaulė buvo pakankama, kad įveiktų bent minimalų rÅ«pestingo ir apdairaus nukentėjusiojo elgesio lygį. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog L. P. prieÅ¡ civilinį ieÅ¡kovÄ UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaudota apgaulė pasireiÅ¡kė viena iÅ¡ apgaulės formų – piktnaudžiavimu pasitikėjimu.

Su tokiomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis kategoriÅ¡kai nesutinka, kadangi apkaltinamajame nuosprendyje yra pateikiami labai lakoniÅ¡ki ir nepakankami motyvai, kurie neatitinka bylos aplinkybių ir/arba paremti proceso prasme duomenimis, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.Teismų praktikoje piktnaudžiavimas pasitikėjimu konstatuojamas tuomet, kai kaltininkas BK 182 str. nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryÅ¡iais, sudarančiais pagrindÄ pasitikėti kaltininku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2014, 2K-152/2015).

Pažymi, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiÅ¡kas sukčiavimo požymis, o tik vienas iÅ¡ apgaulės bÅ«dų, naudojamų siekiant įgyti turtÄ , turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi bÅ«ti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamÄ Ä¯takÄ asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtÄ ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012).

Taigi piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės bÅ«das sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 str. numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Å iuo atveju, sprendžiant dėl kaltininko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 str. už sukčiavimÄ , svarbu nustatyti, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu buvo esminė, t. y. lėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus apsisprendimÄ perduoti L.

P. turtÄ , taip pat ir tai, kad dėl L. P. elgesio civilinio ieÅ¡kovo pažeistų teisių atkÅ«rimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai pasunkintas ar apskritai tapo neįmanomas. Byloje esantys duomenys (kaltinamojo L. P. ir liudytojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. P. parodymai, kiti duomenys) patvirtina, jog 2012 m. nuteistasis ir jo žmona K. P. iÅ¡ juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris teikia įmonių steigimo ir buhalterinės apskaitos paslaugas, įsigijo įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėdami tikslÄ teikti krovinių pervežimo paslaugas.

Ä®sigytos įmonės vienintele akcininke tapo kaltinamojo žmona, o apeliantas 2012-05-24 buvo paskirtas Å¡ios įmonės direktoriumi. Pažymėtina, jog dar prieÅ¡ įsigyjant UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliantas, turėdamas verslo planÄ ir siekdamas iÅ¡ anksto pasiruoÅ¡ti naujos Å«kinės – komercinės veiklos vykdymui, ieÅ¡kojo krovinių automobilių, kuriuos norėjo įsigyti. Internetiniame skelbimų portale www.autoplius.lt apeliantas rado skelbimÄ , kuriame buvo nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavinėja krovinius automobilius, vilkikus.

Taigi, L. P. dar prieÅ¡ tapdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, vienÄ kartÄ buvo susitikęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu, apžiÅ«rėjo parduodamas transporto priemones, aptarė jų įsigijimo sÄ lygas. BÅ«tina pažymėti, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog L. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo iÅ¡ matymo ar artimai pažįstami asmenys, juos siejo asmeniniai, tarnybiniai ar tarpusavio ryÅ¡iai. KitÄ savaitę po transporto priemonių apžiÅ«ros apeliantas galutiniai susitvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ registravimo dokumentus, ir tapęs Å¡ios įmonės direktoriumi, įgijo teisę atstovauti įmonę santykiuose su trečiaisiais asmenimis bei įmonės vardu sudarinėti sutartis.

Šiuo pagrindu 2012-05-25 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus L. P., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus V. P., buvo sudarytos dvi pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartys: Nr. 2012-01 dėl krovininio automobilio Renault Premium, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo išsimokėtinai už 70500 Lt ir Nr. 2012-02 dėl krovininio automobilio Renault Magnum, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo išsimokėtinai už 75746 Lt (toliau - Sutartys).Bylos duomenimis ir civilinio ieškovo atstovo parodymais neginčijamai patvirtinta, jog dar iki Sutarčių sudarymo, L.

P. informavo ir pranešė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nesenai įsteigta ir dar faktiÅ¡kai veiklos nevykdanti įmonė. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, Å¡ių aplinkybių nevertino ir dėl jų motyvuojamoje dalyje iÅ¡ viso nepasisakė, o darė prieÅ¡taringÄ iÅ¡vadÄ , jog apeliantas panaudojo apgaulę, kuri buvo esminė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus apsisprendimui sudaryti Sutartis.

Akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, kaip verslininkui, ilgÄ laikÄ užsiimančiam naudotų transporto priemonių prekyba ir remontu, jau iki sandorio sudarymo buvo aiÅ¡kiai žinoma ir suprantama, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinių lėšų neturi ir faktiÅ¡kai jokia veikla įmonėje dar nėra pradėta vykdyti, o tuo pačiu turėjo bÅ«ti suvokiama ir verslo rizika, susijusi su Å¡ių Sutarčių sudarymu bei vykdymu. Nepaisant to, kad 2012-05-25 pirkimo – pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartis vienaÅ¡aliÅ¡kai parengė pati UAB „(duomenys neskelbtini)“ (civilinis ieÅ¡kovas), tačiau Å¡iose sutartyse nebuvo numatytas nei pradinio įnaÅ¡o sumokėjimas, nei sutarties vykdymo saugikliai, pvz. laidavimas, garantas ar įkeitimas.

Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog L. P. prieÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių panaudojo apgaulę (pvz. teigė, jog kÄ tik įsteigta įmonė turi daug turto, apyvartinių lėšų ir sėkmingai vykdo Å«kinę – komercinę veiklÄ ), prieÅ¡ingai, apeliantas, kaip juridinio asmens atstovas, dar prieÅ¡ Sutarčių sudarymÄ kontrahentÄ informavo apie esmines aplinkybes, t. y. apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesenai įsteigta įmonė, kuri tik ateityje planuoja vykdyti Å«kinę – komercinę veiklÄ , bei atskleidė įmonės finansinę situacijÄ , tačiau civilinis ieÅ¡kovas, įvertinęs galimÄ verslo rizikÄ , pats sutiko sudaryti Sutartis.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu teismų praktikoje ne visada pripažintinas sukčiavimu. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerÅ«pestingai, pavyzdžiui, savo turtÄ perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriÅ¡kumu, nors tam nėra pagrindo ar logiÅ¡ko paaiÅ¡kinimo (Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. AB-36-1).IÅ¡ apkaltinamojo nuosprendžio turinio nėra aiÅ¡ku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo prieÅ¡taringos iÅ¡vados, jog L.

P. tariama apgaulė pasireiškė piktnaudžiavimu civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų įvykdyti sutartį, ypač turint omenyje tai, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad L. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo iš matymo ar artimai pažįstami asmenys, juos siejo asmeniniai, tarnybiniai ar tarpusavio ryšiai. Apeliantų vertinimu, piktnaudžiavimas pasitikėjimu iš viso nėra galimas tokiose situacijose, kuomet du nepažįstami ir anksčiau niekuomet nebendradarbiavę verslo subjektai sudaro vienkartinį sandorį.

Taigi nei pats apeliantas, nei jo veiksmai negalėjo ir neturėjo jokios lemiamos įtakos civilinio ieškovo direktoriaus apsisprendimui sudaryti Sutartis. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių faktinių duomenų ar juo labiau prielaidų konstatuoti tariamai L. P. prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių panaudotos apgaulės formos – piktnaudžiavimo pasitikėjimu, kadangi tokia apgaulės forma yra galima tik tada, kai kaltininkas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio pasitikėjimo santykiais, kurie šiuo atveju ne tik kad nebuvo nustatyti, bet ir niekada nesiejo nuteistojo ir civilinio ieškovo atstovo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 84/2014, 2K-152/2015).Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pacituota BK 182 str. 2 d. dispozicija, tačiau tokia dispozicija niekaip nesusieta su nuteistojo veiksmais ir byloje surinktais duomenimis.

Pažymi, kad įrodinėjant veikÄ pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį, kaltinančioji pusė privalėjo įrodyti realų svetimo turto įgijimÄ kaltinamojo naudai, t. y. kokiu bÅ«du L. P. savo naudai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtÄ , kaip jį pradėjo valdyti kaip savo turtÄ . Teismų praktikoje konstatuota, kad svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas panaudojant apgaulę. Å iuo atveju 2012-05-25 Sutartys buvo sudarytos tarp dviejų juridinių asmenų, t. y. iÅ¡ vienos pusės UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus L.

P., iš kitos – UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus V. P.. Pagal Sutarčių 1.2. p. nuosavybės teisė į parduodamas transporto priemones išlieka pardavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ tol, kol UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumoka visos Sutartyse nurodytos kainos. Sutarties šalys 2012-05-25 nuvyko į VĮ „Regitra“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įrašyta kaip transporto priemonių naudotoja, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ liko jų savininke.

Taigi, teisę naudotis pagal Sutartis perduotomis transporto priemones įgijo ne nuteistasis L. P., o UAB „(duomenys neskelbtini)“. L. P. nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius savo naudai objektyviai negalėjo įgyti ir užvaldyti svetimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, kadangi minėtos transporto priemonės Sutartimis nebuvo perduotos asmeniškai L. P.. Sutarčių sudarymo metu nuteistasis L. P. veikė tik kaip juridinio asmens atstovas, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduoto turto naudotoju tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Remiantis aukščiau išdėstytu, tampa akivaizdu, jog nuteistasis L. P., nebūdamas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų Sutarčių šalimi, negalėjo savo naudai įgyti didelės vertės svetimo turto. Taigi iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio motyvų apeliantams nėra aišku, kokiu būdu L. P. savo naudai įgijo didelės vertės transporto priemones, kurios pagal Sutartis buvo perduotos naudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Å ioje baudžiamoje byloje nebuvo surinkta tokio faktinių aplinkybių viseto, kuris leistų pirmosios instancijos teismui konstatuoti BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – svetimo turto pasisavinimÄ nuteistojo L. P. naudai, o tuo pačiu ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį.Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai kritiÅ¡kai vertino L. P. pozicijÄ , jog jis tikėjosi gauti iÅ¡ krovinių pervežimų vidaus ir tarptautiniais marÅ¡rutais veiklos pajamų bei sumokėti įmokas dalimis per 5 mėnesius, taip pat L.

P. neveikė skubiai, dėl licencijos gavimo kreipėsi tik 2012-07-05, kai tuo tarpu pirmÄ jÄ Ä¯mokÄ Ä¯monė turėjo atlikti iki 2012-06-24. Apeliantų vertimu, tokios pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados yra prieÅ¡taringos, nepagrįstos iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, paremtos prielaidomis, pažeidžiančios in dubio pro reo principÄ ir neįrodo, kad L. P. veikoje yra BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimų požymių. Pažymi, jog L. P. ir K. P. įsigijo įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėdami tikslÄ teikti krovinių pervežimo paslaugas.

Sudarius Sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinta darbuotoja, kuri, turėdama reikalingÄ kvalifikacijÄ , t. y. vežėjo transporto vadybininko profesinės kompetencijos pažymėjimÄ , galėjo gauti krovinių pervežimo licencijÄ . Be to, krovinių pervežimo licencijos gavimui buvo bÅ«tina turėti automobilių stovėjimo aikÅ¡telę ir vežėjo valdymo centrÄ , Å¡iuo tikslu nuo 2012-06-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adresas buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini), Marijampolė, kuriame yra automobilių stovėjimo aikÅ¡telė, tačiau faktinė įmonės buveinė liko nepakitusi.

Surinkus visus reikalingus dokumentus ir atlikus kitus veiksmus, bÅ«tinus krovinių pervežimo licencijos gavimui, 2012-07-05 L. P. kreipėsi į Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kaimo regiono departamentÄ dėl Licencijos ir jos kopijų transporto priemonėms, kurių valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iÅ¡davimo. 2012-07-09 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iÅ¡duota Bendrijos licencija vežti krovinius. Laiko akivaizdžiu, jog L. P. atlikto eilę veiksmų ir siekė gauti visus reikiamus dokumentus ir leidimus tam, kad jo vadovaujama bendrovė galėtų visiÅ¡kai legaliai ir teisėtai verstis Å«kine – komercine veikla.

Å ios aplinkybės, susijusios su apelianto veiksmais kreipiantis į kompetentingas valstybės institucijas dėl licencijų iÅ¡davimo, ir byloje esantys duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo prielaidas, jog L. P. neva turėjo tikslÄ savo naudai įgyti svetimÄ turtÄ , iÅ¡ anksto žinodamas, kad sutarties sÄ lygų nevykdys. Aplinkybė, jog apeliantas iÅ¡kart po Sutarčių sudarymo neturėjo piniginių lėšų įsigyti puspriekabių, yra iÅ¡imtinai susijusi tik su verslo rizika. Galiausiai akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuojama, jog norint veikÄ , pasireiÅ¡kusiÄ susitarimo ar sutarties sÄ lygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti už daiktÄ , jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkÅ«rimÄ civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-27-746/2015).

Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo aplinkybę, susijusiÄ su 16316,85 Lt gavimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sÄ skaitÄ ir jos iÅ¡gryninimu Vokietijos bankomatuose. Teismo posėdžio metu L. P. paaiÅ¡kino, jog jam su Å¡eima iÅ¡vykus į VokietijÄ , jis užsiėmė automobilių prekyba – pagal užsakymÄ Vokietijoje ieÅ¡kodavo transporto priemonių, jas apžiÅ«rėdavo, iÅ¡ pirkėjo gavęs pinigus transporto priemonės pirkimui, už jas sumokėdavo ir iÅ¡siųsdavo į LietuvÄ .

Taigi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sÄ skaitÄ pervesta 16316,85 Lt suma buvo skirta prekės (transporto priemonės) įsigijimui, kuriÄ pervedė trečiasis asmuo, tai reiÅ¡kia, jog pervesti pinigai buvo tiksliniai, t. y. skirti nupirkti konkrečiÄ prekę. Akivaizdu, jog nuteistasis neturėjo jokios teisės iÅ¡ trečiojo asmens gautų pinigų savavaliÅ¡kai panaudoti daliniam Sutarčių vykdymui ar puspriekabės įsigijimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepaneigė L. P. teismo posėdžio metu duotų parodymų, darė prieÅ¡taringas iÅ¡vadas ir klaidingai interpretavo 16 316,85 Lt sumos gavimo faktÄ apelianto nenaudai.Pasisakydami dėl civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybės pažeistÄ teisę atkurti civilinio proceso tvarka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ po Sutarčių sudarymo nepranešęs civiliniam IeÅ¡kovui pakeitė buveinės adresÄ ir nuteistasis L.

P. 2012 m. rugsėjo mėn. iÅ¡vyko į VokietijÄ , kur nedeklaravo gyvenamosios vietos, visiÅ¡kai nepagrįstai laikė, kad civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistos teisės atkÅ«rimas apsunkinamas civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikiÅ¡imo, ir bÅ«tent tai kaltinamojo veikÄ daro nusikalstama. Pažymi, kad krovinių pervežimo licencijos gavimui buvo bÅ«tina turėti automobilių stovėjimo aikÅ¡telę ir vežėjo valdymo centrÄ , Å¡iuo tikslu nuo 2012-06-13 d.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adresas buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini), Marijampolė, tačiau faktinė įmonės buveinė liko nepakitusi. Nors apeliantas, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, civiliniam ieÅ¡kovui nepranešė apie bendrovės buveinės adreso pasikeitimÄ , tačiau Å¡ie duomenys buvo vieÅ¡ai skelbiami tiek internete (pvz. www.rekvizitai.lt ir panaÅ¡aus pobÅ«džio tinklalapiuose), tiek ir VÄ® Registrų centro juridinių asmenų registre. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adreso pakeitimas ir Å¡ios aplinkybės nepraneÅ¡imas civiliniam ieÅ¡kovui kokiu nors bÅ«dų apribojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybes savo pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis ar esmingai apsunkino pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ , juo labiau, kad ir pats civilinio ieÅ¡kovo direktorius teismo posėdžio metu ne kartÄ pripažino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesiuntė jokių reagavimo laiÅ¡kų, priminimų dėl automobilių iÅ¡mokėjimo nevykdymo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesinaudojo galimybe ginti savo pažeistas teises civiline tvarka.

Pažymi, jog įmonės buveinės adreso pakeitimas galėjo įtakoti tik civilinės bylos teismingumo klausimÄ , kadangi juridiniam asmeniui ieÅ¡kinys pareiÅ¡kiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytÄ juridinių asmenų registre (CPK 29 str. 1 d.). Laiko akivaizdžiu, jog nėra jokio pagrindo iÅ¡vadai, kad civilinio ieÅ¡kovo atžvilgiu buvo sÄ moningai sudaryta situacija, kad jis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo bÅ«das bÅ«tų esmingai pasunkintas.Nurodo, kad CK 2.33 str. reglamentuota juridinio asmens sÄ voka - juridinis asmuo yra savo pavadinimÄ turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, bÅ«ti ieÅ¡kovu ar atsakovu teisme.

Taigi Å¡ioje normoje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savarankiÅ¡kas teisės subjektas materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu apsektu. CK 2.81 str. 1 d. nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organÄ ir dalyvių susirinkimÄ (CK 2.82 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, apeliantas L.

P. nuo 2012-05-25 ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienasmenio valdymo organo - direktoriaus - pareigas ir, kaip minėto juridinio asmens atstovas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė Sutartis. Tačiau skundžiame apkaltinamajame nuosprendyje kaltinamasis L. P. yra visiÅ¡kai nepagrįstai sutapatinamas su juridiniu asmeniu, bÅ«tent kuris ir prisiėmė teises bei pareigas pagal su civiliniu ieÅ¡kovu sudarytas Sutartis. IÅ¡ pirmiau nurodytų aplinkybių seka, jog L. P. nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas neturėjo jokios įstatyminės pareigos praneÅ¡ti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie iÅ¡vykimÄ Ä¯ VokietijÄ .

Net ir po Sutarčių sudarymo L. P. nevengė bendrauti telefoninio ryšio priemonėmis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais. Be to, L. P., kaip fizinio asmens, atžvilgiu nebuvo taikyti jokie apribojimai, nebuvo pradėtų ikiteisminių tyrimų ar taikytų procesinių prievartos priemonių. Taigi, akivaizdu, jog pirmiau nurodytos aplinkybės negalėjo pasunkinti ir nepasukino civilinio ieškovo pažeistų teisių atkūrimo, juo labiau, kad ir pats civilinis ieškovas nedėjo absoliučiai jokių pastangų, kad jo pažeistos teisės būtų apgintas civilinio proceso tvarka.Pasisakydami dėl civilinio ieškovo atidumo ir rūpestingumo sudarant Sutartis, nurodo, kad teismų praktikoje taip pat atsižvelgiama į paties nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijusius su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais.

Vadovaujantis Å¡iuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkÅ«rimo priemonėms. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar nuteistojo L. P. veikoje yra sukčiavimo požymių, absoliučiai neįvertino ir paties civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus asmenybės, t. y. tai, kad jo vadovaujama įmonė iki sutarčių sudarymo ilgÄ laikÄ (įmonė įsteigta 1998-05-11) vertėsi naudotų transporto priemonių (vilkikų, puspriekabių) prekyba ir remontu, ta aplinkybė, jog Sutarčių projektus parengė bÅ«tent civilinis ieÅ¡kovas, taip pat įrodo, jog tokio pobÅ«džio sandoriai sudarant transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis iÅ¡simokėtinai buvo pastovi ir nevienkartinė UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo praktika.

Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog civilinio ieÅ¡kovo atstovas turėjo daug patirties ir buvo Å¡ios verslo srities profesionalas, ir dėl to suvokė ar bent turėjo ir galėjo suvokti sudaromų sutarčių rizikÄ , ypač turint omenyje tai, jog apeliantas dar prieÅ¡ sutarčių sudarymÄ atskleidė visas esmines aplinkybes apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik ateityje planuojamÄ vykdyti Å«kinę – komercinę veiklÄ ir finansinę situacijÄ , tačiau nepaisydamas, to savanoriÅ¡kai sudarė minėtas Sutartis.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat visiÅ¡kai nevertino ir civilinio ieÅ¡kovo veiksmų po Sutarčių sudarymo ir suėjus jų vykdymo terminams.

Civilinio ieÅ¡kovo atstovas 2015 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje vykusios apklausos metu neginčijamai pripažino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesiuntė jokių reagavimo laiÅ¡kų, priminimų dėl automobilių iÅ¡mokėjimo nevykdymo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis nesinaudojo galimybe ginti savo pažeistas teises civiline tvarka, nors pirkimo - pardavimo sutartyse buvo numatyta atsakomybė už sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymÄ . Tik 2014 m., t. y. praėjus 2 metams nuo Sutarčių sudarymo, įvykus UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestiniam patikrinimui ir atsiradus prievolei už parduotus krovininius automobilius sumokėti PVM mokestį, civilinis ieÅ¡kovas 2014-06-06 kreipėsi su pareiÅ¡kimu į Vilniaus apskrities VPK dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus L.

P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 str. 2 d. Taigi, tik praėjus daugiau kaip 2 metams po Sutarčių sudarymo ir didelės vertės krovininių transporto priemonių perdavimo, civilinis ieÅ¡kovas pradėjo ginti savo pažeistas teises. Apeliantai atkreipia dėmesį, jog Å¡ie civilinio ieÅ¡kovo veiksmai buvo inicijuoti tik tuomet, kai pačiam atsirado mokestinė prievolė sumokėti PVM mokestį, tačiau iki tol jokie veiksmai nei civiline, nei baudžiamÄ ja tvarka nebuvo atliekami. Remiantis aukščiau iÅ¡dėstytu, laiko akivaizdžiu, jog pats civilinis ieÅ¡kovas nebuvo atidus ir rÅ«pestingas.

Galiausiai, pirmosios instancijos teismas nevertino esminės aplinkybės – paties civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pozicijos dėl jo atžvilgiu tariamai panaudotos apgaulės. Pabrėžtina, jog civilinio ieškovo atstovas nei 2014-06-06 pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei 2015-05-14 civiliniame ieškinyje, taip pat ir 2015-12-08 vykusio teisinamojo posėdžio metu nenurodė ir niekuomet neteigė, jog jo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė. Taigi, iš principo, tokia civilinio ieškovo pozicija patvirtina, jog jo atžvilgiu nuteistasis L.

P. niekuomet nenaudojo apgaulės ir jis nebuvo apgautas. Tačiau mano, kad tiek ir Å¡i, tiek ir aukščiau nurodytos aplinkybės priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį liko visiÅ¡kai nevertintos, o tai, savo ruožtu, sukliudė priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ procesinį sprendimÄ . Be to, vien Å¡ių aplinkybių buvimas liudija pirmiausia apie civilinių, o ne baudžiamųjų teisinių santykių egzistavimÄ . Nurodo, kad vertinant pirmiau nurodytus argumentus, taip pat turėtų bÅ«ti atsižvelgta ir į kasacinės instancijos teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuotÄ pozicijÄ Å¡ios kategorijos bylose, jog organizuojant verslÄ svarbiÄ reikÅ¡mę turi pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai.

Pasitikėjimo partneriu principas versle reiÅ¡kia tikėjimÄ verslo partnerio sÄ Å¾iningumu, jog Å¡is vykdys verslÄ , suteikiantį abipusę naudÄ . Kartu ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, palyginus su verslo plane priimtu variantu. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sÄ lygų, todėl konfliktinių situacijų tarp verslininkų sprendimas baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis gali bÅ«ti konstatuojamas tik iÅ¡imtiniais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013).Pasisakydami dėl tarp Å¡alių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių nepagrįsto kriminalizavimo, apeliantai nurodo, kad pagal Å¡ioje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo direktoriaus L.

P., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų Sutarčių pagrindu atsirado pirkimo - pardavimo iÅ¡simokėtinai civiliniai teisiniai santykiai, kuriuose galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), t. y. galimybė laisvai pasirinkti kontrahentÄ , civilinių teisinių santykių subjektams – fiziniams asmenims – verslininkams suprantant verslo santykių rizikÄ bet kuriuo atveju. Taigi, vienai teisinio santykio Å¡aliai turint pareigÄ , pareigos nevykdymas kitai teisinio santykio Å¡aliai sukelia neigiamus padarinius ir Å¡i įgyja teisę reikalauti satisfakcijos.

CK 6.246 str. 1 d. reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir viena iÅ¡ bÅ«tinųjų taikymo sÄ lygų yra teisės pažeidimas. Tik Å¡iuo atveju tai specifinis teisės pažeidimas – civilinės teisės pažeidimas (civilinio pobÅ«džio neteisėti veiksmai).

Tačiau nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas savo pažeistų teisių net nebandė ginti civilinės teisės priemonėmis, nors tiek sudarytose Sutartyse, tiek ir Civiliniame kodekse tokia galimybė yra numatyta. Be to, civilinis ieškovas net nesvarstė galimybės atgauti perduotų krovininių automobilių, jam buvo reikalinga tik pinigai už parduotas transporto priemones. Apelianto vertinimu, tik tuo atveju, jeigu kitomis teisinės atsakomybės rūšimis nebūtų buvę įmanoma sureguliuoti tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklosčiusių civilinių teisinių santykių, turėjo būti pereinama į baudžiamosios teisės sritį ir tik tokiu atveju galimas baudžiamasis persekiojimas, kadangi būtent tokia ir yra baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), prigimtis.

Tačiau nuteistojo L. P. atveju Å¡io principo nebuvo paisoma. Tokia praktika, kada baudžiamoji teisė yra suvokiama, o baudžiamasis persekiojimas galimas tik dėl tokių nusižengimų ir nusikaltimų, kurie keliÄ pačiÄ didžiausiÄ Å¾alÄ visuomenės ir valstybės interesams, yra plačiai pripažįstama ir taikoma Lietuvos Respublikos konstitucinėje jurisprudencijoje, tiek ir nacionalinių teismų praktikoje, nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Å iuo požiÅ«riu klausimÄ dėl kitų teisinės atsakomybės rÅ«Å¡ių bei baudžiamosios atsakomybės atribojimo plačiai aptarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija nutartyje Nr. 2K-7-85/2013, kuri konstatavo, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rÅ«Å¡ių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant iÅ¡imtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraÅ¡tutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų bÅ«ti tik tais atvejais, kai Å¡velnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti keliÄ neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokiÄ veikÄ pripažinti nusikaltimu, taikyti pačiÄ griežčiausiÄ priemonę - kriminalinę bausmę.

Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin Å¡iurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvienÄ kartÄ , kai reikia spręsti, pripažinti veikÄ nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).

Be to, Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas konstitucinį teisinės valstybės principÄ , ne kartÄ yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi bÅ«ti bÅ«tinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi bÅ«ti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia Å¡iems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011).Apeliantų vertinimu, L.

P. veika negali sudaryti nusikaltimo sudėties, be pagrindo kvalifikuota kaip nusikalstama pagal BK 182 str. 2 d. Toks teisinis santykis, už kurį apeliantas yra nuteistas, yra ne kas kita, kaip teisėtas civilinis teisinis sandoris, dėl kurio turi būti sprendžiama civilinio proceso tvarka, jis negali būti laikomas nei apsimestiniu (apgaulingu), nei kaip nors ypatingai pažeidžiančiu kieno nors kito, įskaitant ir civilinio ieškovo, interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi Nr. 2K-448/2010 išaiškino, jog prokuroras neturi kompetencijos vertinti susitarimo dalykus tarp atskirų civilinių sandorių šalių, kurie yra civilinės teisės subjektų susitarimo reikalas.

Apibendrinant šį apeliacinio skundo motyvÄ , pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo veikas, dėl kurių buvo kaltinamas apeliantas, pripažino nusikalstamomis, kai tuo tarpu tokios veikos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties nesudaro. Baudžiamosios atsakomybės ir kitų atsakomybės rÅ«Å¡ių neatribojimas pažeidė ir baudžiamosios teisės, kaip kraÅ¡tutinės poveikio priemonės, principÄ bei nukrypo nuo reikÅ¡mingos paminėtos teismų praktikos, nuosekliai formuojamos ir vienodinamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.

Civilinio ieÅ¡kovo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas tenkintinas.IÅ¡ nuteistojo L. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo kategoriÅ¡kai nesutinkama su L. P. nuteisimu pagal BK 182 str. 2 d. nurodant, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, L. P. ne sukčiavo, bet bandė užsiimti krovinių pervežimo verslu, tačiau Å¡is bandymas nebuvo sėkmingas, dėl ko ir buvo nesumokėtos įmokos už automobilius ir pažeistos sutarties sÄ lygas.

Apeliaciniu skundu taip pat kvestionuojami apkaltinamajame teismo nuosprendyje atskleisti sukčiavimo sudėties požymiai, apeliantų vertinimu, iÅ¡aiÅ¡kinti nukrypstant nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos Å¡ios kategorijos bylose, tvirtinama nuosprendį esant nepagrįstÄ ir nemotyvuotÄ , grįstÄ tik prielaidomis. BK 2 str. 4 d. nustato, jog pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ , kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visumÄ .

Teismo baigiamasis aktas turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas, atitikti BPK 304-307 str. reikalavimus – jame padarytos iÅ¡vados dėl bylai reikÅ¡mingų aplinkybių turi bÅ«ti pagrįstos iÅ¡samiai, neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 str. 5 d.), atitinkančiais BPK 20 str. 1, 3 ir 4 d. nurodytus reikalavimus.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog L. P. padarė BK 182 str. 2 d. nustatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Å i iÅ¡vada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta, įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumÄ . Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo iÅ¡vados yra nepagrįstos, netinkamai motyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje žodis žodin perrašė tiek kaltinamojo L.

P., tiek ir liudytojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir kaltinamajame akte suraÅ¡ytus parodymus, nurodydamas, jog Å¡ie parodymai buvo duoti teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, tokiu bÅ«du sukeldamas rimtų abejonių dėl savo sprendimo objektyvumo, padarė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų pažeidimÄ . Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartÄ pažymėjęs, kad neÅ¡aliÅ¡kumo principas negali bÅ«ti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylÄ Å¡aliÅ¡kai.

Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo suraÅ¡ymo trÅ«kumais. Apeliacinės instancijos teismas gali iÅ¡taisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio suraÅ¡ymo klaidas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-425/2012, 2K-246/2014, 2K-533-942/2015).

Atsižvelgdamas į iÅ¡vardintÄ , apeliacinės instancijos teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, remiasi pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais kaltinamojo ir liudytojo parodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltinamasis L. P. parodė, kad savo kaltės nepripažįsta, neturėjo tikslo užvaldyti svetimÄ turtÄ . Vyko derybos dėl vilkikų pirkimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Užtruko licencijos gavimas. Esant sunkiai situacijai, iÅ¡vyko į VokietijÄ užsidirbti pinigų.

MaÅ¡inos stovėjo jų kieme, jis maÅ¡inų nepasiėmė ir nei karto neiÅ¡važiavo iÅ¡ teritorijos. Ketino su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdyti tarptautinius pervežimus. Jis su Å¡eima turėjo nusipirkę įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jis buvo direktoriumi. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklÄ vykdė apie metus. Å i įmonė užsiiminėjo geodeziniais darbais, tačiau turėjo daug skolų iÅ¡ anksčiau, todėl nusprendė atidaryti naujÄ Ä¯monę UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusprendė vykdyti pervežimÄ krovininiais automobiliais, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo pradėjusi tÄ veiklÄ , turėjo vienÄ vilkikÄ . UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko jau įsteigtÄ iÅ¡ juridinio asmens, jis direktoriumi tapo 2012-05-24. UAB „(duomenys neskelbtini)“ surado tinklalapyje „autogidas.lt“, pasiskambino, atvyko į įmonę, pasitarė ir pasirašė sutartį, kai tuo metu dar nebuvo įmonės direktoriumi. Ä® UAB „(duomenys neskelbtini)“ atvykęs buvo kartÄ , buvo derinta kaina, visų pinigų neturėjo, tai susitarė kad iÅ¡mokės dalimis per 5 mėnesius iki 2012-10-25.

Tikėjosi, kad iki to laiko turės pinigų iÅ¡ įmonės veiklos. Kol įmonėje nebuvo transporto, negalėjo iÅ¡siimti licencijos. Ji buvo gauta 2012 m. liepos mėnesį, įmonėje veikla užstrigo, turėjo bÅ«ti iÅ¡nuomota teritorija, kurioje laikomos transporto priemonės. PirmÄ Ä¯mokÄ Å¾adėjo įmokėti iÅ¡ įmonės veiklos pajamų iki 2012-06-24, kitų lėšų neturėjo, bet turėjo asmeninio turto, kurį siÅ«lė įkeisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui.

Sutartyse buvo numatytos sÄ lygos dėl kylančios atsakomybės nevykdant įsipareigojimų. Antrai įmokai 2012-07-24 dar neturėjo lėšų. Puspriekabes manė pirkti iÅ¡ savo pinigų, tačiau negavo laiku paskolos jų pardavinėjamo namo dalies (duomenys neskelbtini)., Klaipėdoje, pirkėjas. Šį turtÄ vėliau pardavė, bet viskas užsitęsė. TrečiÄ Ä¯mokÄ reikėjo sumokėti iki 2012-08-24, bet jis su Å¡eima iÅ¡vyko į VokietijÄ , nes nepradėjo veiklos – užtruko licencijos gavimas, be to, nepavyko pardavus turtÄ Ä¯sigyti puspriekabių.

Ä® bankÄ nesikreipė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui neskambino, vadovas taip pat su juo nesusisiekė. Jis manė, kad kai turės pinigų, jis atsipraÅ¡ys ir sumokės. Neatidavė vilkikų, nes norėjo vykdyti veiklÄ . Manė, kad Vokietijoje užsidirbs pinigų veiklos vykdymui per 2-3 mėnesius, užsiimdamas automobilių prekyba. Automobilių įsigijimo dienÄ VÄ® „Regitra“ užregistravo, kad jo įmonė yra dviejų autotransporto priemonių naudotojas. VienÄ automobilį parvairavo pats, kitÄ automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės darbuotojas.

Transporto priemonės buvo pastatytos jo namų kieme – (duomenys neskelbtini), aptvertame tvora. Čia jis gyveno 5-6 metus. Ä®monė buvo įregistruota (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, nes ten buvo susiradę vietÄ , kur laikys transporto priemones, ir pasirašę automobilių aiktelės nuomos sutartį. Vėliau automobilių į aikÅ¡telę nepervarė, nes veiklos nevykdė. IÅ¡vykdamas į VokietijÄ , automobilius paliko gyvenamojo namo kieme, vėliau įvyko namo varžytinės, jis jose nedalyvavo.

Gyvenamasis namas buvo areÅ¡tuotas už paskolas, turėjo daug skolų kaip fizinis asmuo – pirko butÄ , namÄ , žemę. Prasidėjus finansų krizei, bandė iÅ¡saugoti turtÄ , bandė pradėti veiklas, kad turtas nebÅ«tų iÅ¡parduotas. IÅ¡vykstant į VokietijÄ , turto niekam saugoti nepaliko, aplinkui gyveno kaimynai, teritorija buvo uždara. Kai grįžo į LietuvÄ , sužinojo, kad transporto priemonių nebėra, manė, kad jas pasiėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kad nėra automobilių kieme, pasakė žmona, jai parašė pažįstamas, tai buvo 2013 ar 2014 metais, tiksliai nepamena.

Kai jis parvažiuodavo į LietuvÄ , turto ir gyvenamojo namo neapžiÅ«rėdavo. Žinojo, kad antstolis vykdo varžytines, gaudavo praneÅ¡imus. Kur Å¡iuo metu yra du krovininiai automobiliai, jam nežinoma. Sutinka su civiliniu ieÅ¡kiniu, jau yra pervedęs 2000 Eur. Buvo 2015 m. vienÄ kartÄ susitikęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, bandė susitarti dėl mokėjimo dalimis, tačiau susitarti nepavyko. Kol vykdė veiklÄ , UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimas sunkvežimis generuodavo apie 20000 Lt apyvartÄ , už krovinio pervežimÄ gaudavo 1200-1300 Eur., pelno likdavo 50-60%.

Nusipirkus dar dvi transporto priemones, manė, kad mašina uždirbs po 5000 – 6000 Lt per mėnesį. UAB „(duomenys neskelbtini)i“ perkant automobilius jis siūlė įkeisti lengvuosius automobilius, tačiau jie atsisakė (t. 2, b. l. 162-164).Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. P. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima automobilių prekyba, remontu, jis yra įmonės direktorius ir akcininkas. L. P. susirado UAB „(duomenys neskelbtini)“ per skelbimus www.autoplius.lt tikslu pirkti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2 krovininius automobilius ir atvažiavo pas juos adresu (duomenys neskelbtini), Tauragės raj.

Nepamena, kada tiksliai iki sutarčių sudarymo atvyko L. P., bet viskas vyko labai greitai, sutartys sudarytos 2012-05-25. IÅ¡ pradžių aptardamas pardavimÄ su L. P. neklausė, kokiÄ Ä¯monę pastarasis atstovauja, jokio dokumento neprašė. L. P. iÅ¡sirinko automobilius, jie aptarė automobilių kainÄ , jÄ derino, L. P. sakė, kad pirks tik tokiu atveju, jei leis pirkti iÅ¡simokėtinai. Penkių mėnesių iÅ¡mokėjimo terminÄ sutarė jie abu. 2012-05-25 jie priregistravo automobilį „Regitroje“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiregistravo kaip savininkas, o kita įmonė įregistruota naudotoju.

Ä®monėje turėjo parengtus sutarčių projektus ir jie buvo panaudoti pasiraÅ¡ant sutartį, buvo nurodytos sÄ lygos, 2012-05-25 nebuvo sumokėta nė lito. Apie įmonės galimybes iÅ¡simokėti per 5 mėnesius jis nesiteiravo, kalbos, kad L. P. įkeistų kitÄ savo ar įmonės turtÄ , neatsimena, tikriausiai tokios kalbos nebuvo. Jis žinojo, kad įmonė dar nedirba, jog tik nusipirkusi vilkikus, ji pradės veikti. Už transporto priemones nebuvo atsiskaityta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė nustatyto grafiko ir įmokų nemokėjo.

Po 2012-10-24 dienos, nesulaukęs, kad įmonė atsiskaitytų už transporto priemones, jis veiksmų nesiėmė, tikėjosi ir laukė, kad susisieks su juo L. P. ir sumokės. Po to jis dar porÄ kartų susisiekė su L. P., Å¡is aiÅ¡kino, kad atsiskaitys. Jei L. P. bÅ«tų pasiÅ«lęs gražinti atgal automobilius, bÅ«tų radę sprendimÄ . Kur automobiliai buvo pastatyti iÅ¡varius iÅ¡ jo įmonės teritorijos, nežino. Ilgai nesikreipė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir L. P. dėl savo aplaidumo, nors buhalterė jam primindavo.

Nesinaudojo sutarties 4 p., neatsiėmė transporto priemonių, nes buvo naudingiau gauti pinigus, kad sumokėtų už transporto priemones. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės padėties prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį nesiaiÅ¡kino, žinojo kad įmonė kÄ tik įsteigta, tai L. P. jam buvo iÅ¡aiÅ¡kinęs. Jei ne mokesčių inspekcijos patikrinimas, bÅ«tų vis tiek kažkaip bandę spręsti situacijÄ . Su L. P. bandė susisiekti tik 2014 metais, civiline tvarka iÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡siieÅ¡koti skolos nebandė.

Mano, kad apgaulė prieš jo įmonę pasireiškė tuo, kad L. P. pradingo, nėjo jo surasti (t. 2, b. l. 164-165).Iš byloje esančio 2014-06-12 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė: 2012-05-25 pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis Nr. 2012-01 ir 2012-02, sudarytas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus L. P., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus V. P., dėl krovininio automobilio Renault Premium, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo iÅ¡simokėtinai už 70500 Lt ir dėl krovininio automobilio Renault Magnum, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo iÅ¡simokėtinai už 75746 Lt (t. 1, b. l. 127-129, 130-132). Sutartimis Å¡alys sutarė, kad už parduodamus automobilį bus sumokama dalimis per 5 mėnesius nuo 2012-05-25 iki 2012-10-24; SÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ iÅ¡ankstiniam apmokėjimui serija ARP Nr. 2012-003 (t. 1, b. l. 125);

SÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ iÅ¡ankstiniam apmokėjimui serija ARP Nr. 2012-002 (t. 1, b. l. 126).IÅ¡ banko Danske Bank A/S Lietuvos filialo pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės sÄ skaitų iÅ¡rašų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-11-12 matyti, kad bendrovė transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo metu neturėjo piniginių lėšų, iÅ¡ kurių galėjo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Ä® UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu atidarytÄ sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) 2012-07-26 buvo pervesta 16 316,85 Lt, gauti pinigai buvo iÅ¡gryninti bankomatuose Vokietijoje (t. 1, b. l. 97-118).IÅ¡ VÄ® Regitra“ duomenų bazės duomenų matyti, kad 2012-05-23 įregistruotas automobilis RENAULT PREMIUM 440, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), ir RENAULT MAGNUM 480, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurių savininkas nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 11-12).Iš juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų matyti, jog šios įmonės steigėjas ir akcininkas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 70-71, 77); bendrovė įregistruota Juridinių asmenų registre 2012-01-06, nuo 2012-05-31 Juridinių asmenų registre UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke nurodyta K.

P., o jos direktoriumi nurodytas L. P. (t. 1, b. l. 86-88). PraÅ¡ymas registruoti Juridinių asmenų registre dėl vadovo ir akcininko duomenų įregistravimo pateiktas 2012-05-24. IÅ¡ 2012-05-12 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sÄ raÅ¡o (t. 1, b. l.

78) matyti, kad K. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelė akcininkė; K. P. 2012-05-24 įsigijo įmonės 100 vienetų paprastųjų nematerialiųjų vardinių akcijų; 2012-05-24 vienintelio akcininko – K. P. spendimu (t. 1, b. l.

73) nuspręsta atleisti iš pareigų bendrovės direktorių M. S. ir bendrovės direktoriumi nuo 2012-05-24 skirti L. P.. 2012-06-11 vienintelio akcininko - K. P. spendimu (t. 1, b. l.

74) nuspręsta pakeisti buveinės adresÄ iÅ¡ (duomenys neskelbtini), Vilnius, į (duomenys neskelbtini), Marijampolė. Administracinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Marijampolė, nuosavybės teise priklauso AB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 91-93). Juridinių asmenų registre bendrovės buveinės adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini), Marijampolė, nuo 2012-06-13 (t. 1, b. l. 86-88).IÅ¡ Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kauno regiono departamento raÅ¡to matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius L.

P. kreipėsi į InspekcijÄ dėl licencijos ir jos kopijų dviem transporto priemonėms iÅ¡davimo 2012 m. liepos 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iÅ¡duota Bendrijos licencija vežti krovinius, suteikianti teisę vežti krovinius tarptautiniais marÅ¡rutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabÄ (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2012-07-09 iki 2022-08-09, ir licencijos kopijos Nr. (duomenys neskelbtini)-0001, (duomenys neskelbtini)-0002 transporto priemonėms, kurių valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) galiojančios nuo 2012-07-10 iki 2022-07-09 (t. 1, b. l. 33).IÅ¡ VÄ® Registrų centro pažymų matyti, kad L.

P. turtui įregistruoti turto areÅ¡tai, apribota disponavimo teisė nuo 2012-05-07. L. P. nuo 2011-03-14 buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonė likviduota bankrutavus 2015-06-03) direktorius, įmonės akcininkė nuo 2011-02-28 buvo K. P. (t. 2, b. l. 65-71).IÅ¡ Sodros duomenų bazės matyti, kad L. P. darbovietės yra: UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2007-06-06; UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2011-06-03; UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2012-05-24 (t. 2, b. l. 56).Pagal BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengė turtinės prievolės arba jÄ panaikino.

Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininkÄ , praneÅ¡damas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iÅ¡kraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu bÅ«du įgyti svetimÄ turtÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvÅ«s, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad bÅ«tų padaryta bent viena nurodytų veikų.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieÅ¡ turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo bÅ«das. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslÄ suklaidinti turto savininkÄ , valdytojÄ ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriÅ¡kai patys perleidžia turtÄ ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad Å¡is turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimÄ dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.

Taigi sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu:

1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule;

2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule;

3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule;

4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai (kasacinė nutartis Nr. 2K-411/2013). Apgaulė reiÅ¡kiasi asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan., arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigÄ apie jas praneÅ¡ti. Teismų praktikoje iÅ¡skiriami Å¡ie apgaulės kriterijai:

1) objektyvios tiesos iškraipymas;

2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidÄ );

3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sÄ moningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ (kasacinė nutartis Nr. 2K-335/2010). Asmuo gali bÅ«ti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Teismų praktikoje laikoma, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamÄ Ä¯takÄ Å¡io asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014).

Tik esminė apgaulė gali bÅ«ti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sÄ vokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimÄ nuo civilinės teisės pažeidimo. Pirmos instancijos teismas, vertindamas L. P. atliktos nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėties turinį, nustatydamas bÅ«tinÄ jį esminės apgaulės požymį konstatavo, kad apgaulė Å¡iuo atveju pasireiÅ¡kė piktnaudžiavimu civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų įvykdyti sutartis.

Neva tik dėl to, kad buvo suklaidintas dėl kaltinamojo ketinimų įvykdyti sutartis, civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės krovininius automobilius UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tikėjosi, kad turtÄ gavęs asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdys įsipareigojimus pagal 2012-05-25 pirkimo-pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartis Nr. 2012-02 ir Nr. 2012-01 sumokėti turto vertę atitinkančiÄ pinigų sumÄ dalimis nustatytais terminais, todėl konstatavo, kad L.

P. naudota apgaulė buvo esminė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus apsisprendimui sudaryti sandorius ir perduoti bendrovės turtÄ . Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu byloje esančių aplinkybių vertinimu, nes vien tik iÅ¡ sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiÅ¡kia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. TokiÄ situacijÄ gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys, kitos nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, lėmusios sutartinių pareigų netinkamÄ vykdymÄ .

Tokiu atveju esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymÄ ar teisės į jį įgijimÄ neteisėtÄ , yra apgaulės naudojimas prieÅ¡ turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Visų apgaulės, kaip sukčiavimo nusikalstamos veikos, bÅ«dų esmė – padaryti problemiÅ¡kÄ pažeistos teisės atkÅ«rimÄ civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Taigi civilinės sutarties sÄ lygų pažeidimas savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei įgyjant turtÄ nebuvo panaudota apgaulė, dėl kurios iÅ¡ esmės pasunkinamas pažeistos teisės atkÅ«rimas civilinio proceso tvarka, – tai yra pagrindiniai baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijai (kasacinė nutartis Nr. 2K–58/2014).L.

P. teigimu, 2012 metų gegužę jis nusprendė užsiimti krovinių pervežimo veikla. Tam tikslui jis su žmona įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ – K. P. tapo įmonės akcininke, o L. P. paskirtas įmonės direktoriumi. Internete L. P. rado skelbimÄ , jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavinėja automobilius, tinkamus krovinių pervežimui. Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. P. parodymų, L.

P. 2012 m. gegužės mėn. atvyko į įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, jie aptarė automobilių kainas, galimybę automobilius pirkti iÅ¡simokėtinai. V. P. buvo žinoma, kad tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios veiklos nevykdė, bendrijos licencijos vežti krovinius ji neturėjo. Nepaisant to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę situacijÄ , turimÄ turtÄ , bei informavo, kad jokia veikla Å¡iuo metu nėra vykdoma, UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepareikalavusi jokio sutarties vykdymo užtikrinimo, nusprendė pasiraÅ¡yti 2012-05-25 pirkimo-pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartis Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02 su UAB „(duomenys neskelbtini)“ numatant, kad pirkėjas per penkis mėnesius nuo sutarties pasiraÅ¡ymo dienos už transporto priemones sumokės viso 42355,77 Eur.

Kaip jau minėta, apgaulė sukčiaujant pasireiÅ¡kia turtÄ valdančių asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigÄ apie jas praneÅ¡ti. Å iuo atveju byloje nenustatyta jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos direktoriaus L. P. atliktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ klaidinimo veiksmų, kurie bÅ«tų paskatinę sudaryti vilkikų pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartį:

L. P. atskleidė V. P., kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdo, kad pinigų sumokėti už transporto priemones neturi (dėl to ir prašė parduoti iÅ¡simokėtinai be pradinio įnaÅ¡o), kad licencijos krovinių gabenimui nėra iÅ¡siėmusi, ir praÅ¡ymÄ jÄ iÅ¡siimti pateiks tik įsigijus vilkikus. Nepaisant visos Å¡ios L. P. atskleistos informacijos, V. P. nusprendė sudaryti pirkimo-pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartis, įregistravo VÄ® „Regitra“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ vilkikų naudotoju, ir perdavė jai transporto priemones.

Nustatinėjant, ar sutarčių sudarymas buvo nulemtas L. P. panaudotos apgaulės, ir ar ta apgaulė buvo esminė, svarbu iÅ¡analizuoti ir kitos sutarties Å¡alies – civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ - direktoriaus V. P. mentalinį santykį su L. P. atskleista informacija ir jo valios pasiraÅ¡yti automobilių pirkimo-pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartis susiformavimo aplinkybes. IÅ¡ V. P. parodymų matyti, kad pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu jis nebuvo suklaidintas, tokio pobÅ«džio sutartys su naujomis, veiklos nevykdančiomis įmonėmis buvo sudarinėjamos nuolat, ir jis nesigilindavo į kontrahentų finansinę situacijÄ .

Svarbu tai, kad paties V. P. vertinimu, apgaulė pasireiÅ¡kė ne jo įtraukimu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenaudingÄ sandorį, o tuo, jog nebuvo vykdomi sutartiniai įsipareigojimai ir jis negalėjo surasti įmonės direktoriaus. Pažymėtina, kad sutartis pasirašęs V. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir direktorius, buvo verslininkas, valdė įmonę nuo 1998 metų, jis turėjo patirties vertinant verslo rizikÄ sudarant tokio pobÅ«džio verslo sandorius – jo įmonė užsiiminėdavo naudotų transporto priemonių prekyba, automobiliai dažnai bÅ«davo parduodami iÅ¡simokėtinai ir be pradinės įmokos, netikrinant įmonių turto ir mokumo galimybių, sutartys bÅ«davo sudaromos pagal pačios UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas sutarčių sÄ lygas, kurios, be kita ko, numatė ir sutartimi nustatytų prievolių nesilaikymo pasekmes.

Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad sutarčių 3.1 p. buvo numatyta, kad pirkėjui iki galutinio atsiskaitymo termino – 2012-10-24 nesumokėjus visų įmokų už vilkikus, pardavėjas būtų įgijęs teisę atsiimti transporto priemones, o sumokėtos sumos būtų likusios kaip netesybos, t. y. V. P., būdamas labiau patyręs verslininkas, galėjo numanyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesugebės įvykdyti visų prisiimamų įsipareigojimų, tačiau ir tokiu atveju galėjo paskaičiuoti, jog jam sandoris bus naudingas (o gal net naudingesnis), jei iki termino pabaigos bus sumokėtos nors kelios įmokos, nes jis atgaus vilkikus, be to, gaus dalį pinigų.

Organizuojant verslÄ svarbiÄ reikÅ¡mę turi pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiÅ¡kia tikėjimÄ verslo partnerio sÄ Å¾iningumu, jog Å¡is vykdys verslÄ , suteikiantį abipusę naudÄ . Kartu ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, palyginus su verslo plane priimtu variantu. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sÄ lygų.

Tokio pobÅ«džio automobilių pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartys buvo įprasta UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo dalis, prisiimama rizika ir pasitikėjimas partneriais padėdavo brangiau parduoti automobilius, todėl ji buvo paskaičiuota ir atsverta ekonominio naudingumo. Aptariamos situacijos kontekste taip pat galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), t. y. galimybė laisvai pasirinkti kontrahentÄ , civilinių teisinių santykių subjektams – verslininkams suprantant verslo santykių rizikÄ bet kuriuo atveju.

Apgaulės esmingumo kriterijus visada bus susijęs su svarbiausiomis aplinkybėmis, lemiančiomis nukentėjusiojo apsisprendimÄ sudaryti sandorį. Ä®mokų už iÅ¡simokėtinai nupirktus automobilius nemokėjimas savaime nereiÅ¡kia apgaulės prieÅ¡ kontrahentÄ Ä¯rodymo. Bet kuriuo atveju sukčiaujant svarbiausia yra tai, kad apgaulė bÅ«tų panaudota kaip poveikio priemonė į nukentėjusiojo sÄ monę ir valiÄ , kad Å¡is perduotų savo turtÄ dėl to, kad buvo suklaidintas, o kaltininkas neteisėtai ir neatlygintinai įgytų svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengtų turtinės prievolės arba jÄ panaikintų (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-9/2013).

IÅ¡ iÅ¡vardyto akivaizdu, jog L. P., siekdamas nusipirkti iÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ minėtus vilkikus, Å¡ios įmonės direktoriaus nesuklaidino ir V. P., pats suprasdamas galimÄ tokių sandorių rizikÄ (kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gali nesugebėti vykdyti prisiimamų didelių finansinių įsipareigojimų), pagrįstai tikėdamasis ekonominės naudos, sutiko iÅ¡simokėtinai parduoti vilkikus, ir jo apsisprendimui dėl turto perdavimo L. P. valdomai UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokie L.

P. atlikti veiksmai esminės ir lemiamos įtakos neturėjo. Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iÅ¡ sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar Å¡i veika laikytina sukčiavimu, iÅ¡sprendimas taip pat negalimas neiÅ¡siaiÅ¡kinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iÅ¡ sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimÄ turtÄ , taigi bÅ«tina aiÅ¡kiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius.

Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K–58/2014). Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininkÄ , valdytojÄ , asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginÄÄ ir priimti privalomai vykdytinÄ sprendimÄ ar kitokius teisinę reikÅ¡mę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalÄ , ir to nori bei siekia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013).

Byloje esantys duomenys neduoda pagrindo iÅ¡vadai, jog sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartis, L. P. veikė esant tiesioginei tyčiai sukčiauti, t. y. užvaldyti jo vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutarčių pagrindu perduotus vilkikus už juos nesumokant. L. P. aiÅ¡kinimÄ , kad jo tikrasis tikslas įsigyjant vilkikus buvo užsiimti krovinių pervežimu ir iÅ¡ Å¡ios veiklos uždirbtais pinigais sumokėti už transporto priemones UAB „(duomenys neskelbtini)“, iÅ¡ esmės patvirtina jo veiksmai pasiraÅ¡ius sutartis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 „Dėl Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų licencijavimo taisyklių 29 p. nustatyti reikalavimai vežėjams, kuriuos atitinkant, suteikiama krovinių vežimo licencija. Jos gavimui reikalingos ne tik transporto priemonės, bet ir transporto priemonių laikymo aikÅ¡telė (29.1 p.), reikalavimus atitinkanti buveinė (29.2 p.), transporto vadybininkas, atitinkantis profesinės kompetencijos reikalavimÄ (36 p.).

IÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių duomenų matyti, kad 2012-06-08 žemės sklypo panaudos sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsitikrino galimybę statyti 2 vilkikus stovėjimo aikÅ¡telėje (t. 1, b. l. 46), 2012-06-11 sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡sinuomojo patalpas (duomenys neskelbtini), Marijampolė (t. 1, b. l. 43-45), 2012-06-12 darbo sutartimi į darbÄ transporto vadovės pareigose buvo priimta A. S. (t. 1, b. l. 41-42). L. P., atlikęs visus reikiamus veiksmus, 2012-07-05 Valstybinei kelių transporto inspekcijai pateikė praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti licencijÄ , kuri buvo iÅ¡duota 2012-07-09 (t. 1, b. l. 33).

Visi Å¡ie L. P. atlikti veiksmai patvirtina nuteistojo versijÄ , kad įsigyjant automobilius, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius turėjo tikslÄ ne esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį užvaldyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtÄ â€“ vilkikus, bet vystyti krovinių pervežimo veiklÄ , tačiau, kaip dabar jau akivaizdu, nepamatuotai pervertino savo galimybes operatyviai gauti licencijÄ ir skubiai pradėjus veiklÄ uždirbti pelnÄ , kuris leistų laiku įvykdyti sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sÄ lygas, dėl to nesugebėjo įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų.IÅ¡ iÅ¡vardyto matyti, kad transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių pasiraÅ¡ymo momentu L.

P. neatliko apgaulei bÅ«dingų klaidinančių veiksmų, nepateikė jokios klaidingos informacijos apie įmonės finansinę bÅ«klę, kuri bÅ«tų esmingai nulėmusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsisprendimÄ parduoti automobilius bÅ«tent UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat iÅ¡ po sutarčių sudarymo sekusių L. P. veiksmų (dėtų pastangų atitikti reikalavimus gauti licencijÄ ) matyti, kad pasiraÅ¡ydamas sutartis, L. P. iÅ¡ tiesų ketino pradėti krovinių pervežimo veiklÄ , todėl negalima konstatuoti jo veiksmuose pasiraÅ¡ant sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvus ir kitÄ privalomÄ sukčiavimo požymį – tiesioginę tyčiÄ apgaule suklaidinant nukentėjusįjį įgyti jo turtÄ .

Atsižvelgiant į iÅ¡vardytÄ , nėra pagrindo pripažinti, kad L. P. sukčiavo pasiraÅ¡ydamas 2012-05-25 pirkimo-pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartis Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, kad civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistos teisės atkÅ«rimas buvo apsunkintas civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikiÅ¡imo, ir bÅ«tent tai (veiksmai, atlikti po sutarties pasiraÅ¡ymo) L. P. veikÄ darė nusikalstama.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iÅ¡ tiesų, iÅ¡ pirmo žvilgsnio vertinant byloje susiklosčiusiÄ situacijÄ galima padaryti klaidingÄ prielaidÄ , kad L. P. apgaulė pasireiÅ¡kė ir įmonės registracijos adreso pakeitimu bei iÅ¡vykimu į užsienį, apsunkinant kreditoriaus galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir iÅ¡vengiant bÅ«tinumo vykdyti savo pareigÄ . Tačiau byloje surinktų duomenų visuma neleidžia padaryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, jog Å¡iuose L.

P. veiksmuose buvo esminės apgaulės, kurios turinį sudarė piktnaudžiavimas pasitikėjimu, požymių. IÅ¡ kasacinio teismo formuojamos praktikos sukčiavimo bylose matyti, kad viena apgaulės formų yra ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 str. nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryÅ¡iais, sudarančiais pagrindÄ pasitikėti kaltininku.

Apgaulė iÅ¡vengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtÄ , turtinę teisę ar panaikinant prievolę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamÄ jį teisinį pažeidimo pobÅ«dį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtÄ ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sÄ moningai sudarė situacijÄ , kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo bÅ«das bÅ«tų esmingai pasunkintas.

Turtinės prievolės iÅ¡vengimas pasireiÅ¡kia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu), nevykdymu. Tai reiÅ¡kia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamÄ veikÄ gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingÄ sandorį, o iÅ¡vengiant bÅ«tinumo vykdyti savo pareigÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014). Tuo pačiu pastebėtina, jog kasacinėje praktikoje galima rasti ir pavyzdžių, jog tokiu atveju, jei tyčia nevykdyti sandorio, negrÄ Å¾inti paskolos kilo po kurio laiko paėmus paskolÄ ar net grÄ Å¾inus dalį paskolos, apskritai galima kelti klausimÄ ne dėl atsakomybės už sukčiavimÄ , o tik dėl atsakomybės pagal BK 186 str. už turtinės žalos padarymÄ apgaule.

Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtÄ , tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387-2008). Jei sumanymas nevykdyti sutarties, negrÄ Å¾inti paskolos kilo dėl iÅ¡kilusių sunkumų vykdant sutartį ar kitų po sutarties sudarymo atsiradusių aplinkybių ir kaltininkas dėl to padarė apgaulės veiksmus ar kitus veiksmus, pasunkinančius prievolės vykdymÄ , atsakomybė gali iÅ¡kilti pagal BK 186 str., taigi apgaulė gali kilti ir po sandorio sudarymo, bet tai jau nebus sukčiavimas.

Kita vertus, jeigu teisėtai gauta paskola negrÄ Å¾inama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo skolininko valios, neturėjus iÅ¡ankstinio tikslo paskolos negrÄ Å¾inti, tokia paskolos gavėjo veika iÅ¡ viso neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-480/2014).Atribojant baudžiamÄ jÄ ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymÄ , svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek Å¡iuo atveju nuteistas asmuo savo sÄ moningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistÄ teisę civilinio proceso priemonėmis.

Tik tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkÅ«rimo neperspektyvumas sudarytas sÄ moningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2015, 2K-488/2015). Nors apylinkės teismas, spręsdamas dėl L. P. nusikalstamos veikos nurodė, jog ji pasireiÅ¡kė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistos teisės atkÅ«rimo civilinio proceso tvarka apsunkinimas, visų pirma pakeičiant įmonės adresÄ , ir po to L.

P. iÅ¡vykstant gyventi į užsienį, tačiau, kaip jau minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adreso keitimas iÅ¡ (duomenys neskelbtini), Vilnius, į (duomenys neskelbtini), Marijampolė buvo sÄ lygotas ne siekio iÅ¡vengti turtinės prievolės vykdymo ar pasislėpti nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet teisės aktuose numatytų ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos įmonėms keliamų reikalavimų krovinių gabenimo licencijai gauti. Be to, iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad įmonės faktinė buveinė iÅ¡ esmės liko nepakitusi, vilkikai taip pat nebuvo pervaryti į iÅ¡nuomotÄ aikÅ¡telę Marijampolėje.

Nors L. P., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, civiliniam ieÅ¡kovui nepranešė apie bendrovės buveinės adreso pasikeitimÄ , tačiau, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, Å¡ie duomenys buvo vieÅ¡ai skelbiami VÄ® Registrų centro juridinių asmenų registre, kas UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo sukelti ir nesukėlė kliūčių jos teisių gynimui civilinio proceso tvarka. IÅ¡ L. P. parodymų matyti, kad net gavus licencijÄ , įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos pradėti nepavyko – trÅ«ko apyvartinių lėšų, taip pat dėl finansinių sunkumų nepavyko įsigyti puspriekabių, todėl jis 2012 m. rugsėjo mėn. su Å¡eima iÅ¡vyko į VokietijÄ užsidirbti pinigų pardavinėjant lengvuosius automobilius, nusipirktus vilkikus palikęs savo privataus namo kieme.

Apgaulei nustatyti taikomas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus tuo atveju, kai skolininkas, naudodamas apgaulę, vengia įvykdyti prievolę. Tokiais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad chronologiškai vertinant susiklosčiusius įvykius, nei įmonės buveinės adreso pakeitimas, nei jos direktoriaus L.

P. iÅ¡vykimas į užsienį Å¡iuo atveju negali bÅ«ti laikomi esminiais kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisinės padėties apsunkinimais, visų pirma dėl pačios UAB „(duomenys neskelbtini)“ neveikimo. Tarp Å¡alių susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, vienai teisinio santykio Å¡aliai turint pareigÄ , pareigos nevykdymas kitai teisinio santykio Å¡aliai sukelia neigiamus padarinius ir Å¡i įgyja teisę reikalauti satisfakcijos. CK 6.246 str. 1 d. reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai.

Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir viena iÅ¡ bÅ«tinųjų taikymo sÄ lygų yra teisės pažeidimas. Tik Å¡iuo atveju tai specifinis teisės pažeidimas – civilinės teisės pažeidimas (civilinio pobÅ«džio neteisėti veiksmai). Vilkikų pirkimo pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartys Nr. 2012-01 ir 2012-02 buvo sudarytos 2012-05-25. Sutarties Å¡alys sutarčių 2 p. susitarė, kad 0 Lt pirkėjas sumoka iÅ¡kart, o likusiÄ sumÄ dalimis per penkis mėnesius, paskutinę įmokÄ sumokant iki 2012-10-24, 3.1. p. numatė, jog jei pirkėjas iki nustatyto termino 2012-10-24 neatsiskaito su pardavėju, pirkėjas prekę turi gražinti pardavėjui, 4.4 p. numatyta, jog pirkėjui pažeidus sutartyje nustatytÄ periodinių mokėjimų grafikÄ , pardavėjas gali nutraukti sutartį ir pirkėjas pagal 4.5 p. privalo gražinti transporto priemones per 5 dienas.

Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“, kitai sutarties Å¡aliai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, t. y. atliekant civilinio pobÅ«džio neteisėtus veiksmus, jokių veiksmų nesiėmė ir savo pažeistos teisės negynė. IÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. P. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai nemokant sutartimi nustatytų įmokų dalių (pirmosios įmokos pagal sutartis turėjo bÅ«ti sumokėtos 2012-06-24), jis nesiėmė jokių veiksmų, automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių nenutraukė, nesikreipė į pardavėjÄ dėl prekių gražinimo.

Po 2012-10-24 dienos, nesulaukęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitytų už transporto priemones, jis ir toliau jokių teisinių veiksmų nesiėmė, tikėjosi ir laukė, kad su juo L. P. susisieks ir sumokės. Po to jis porÄ kartų pats susisiekė su L. P., kuris jam paaiÅ¡kino, kad atsiskaitys kai užsidirbs pinigų, o V. P. ir toliau laukė atsiskaitymo. Pats UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. P., aiÅ¡kindamas savo neveiklumÄ nurodė, kad ilgai nesikreipė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir L.

P. dėl dviejų priežasčių: dėl savo aplaidumo, nes buhalterė jam primindavo, tačiau jis turėjo kitų darbų, bei dėl to, kad jam buvo naudingiau nesinaudojant sutarties 4 p. gauti pinigus, o ne atsiimti transporto priemones (t. 2, b. l. 164-165). Tik 2014 m., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinus Valstybinei mokesčių inspekcijai ir nustačius mokestinę prievolę sumokėti PVM mokestį už parduotus krovininius automobilius, civilinis ieškovas 2014-06-06 kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities VPK dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus L.

P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 str. 2 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad įtraukimo į nenaudingÄ sandorį bylose apgaulei nustatyti taikytinas ne tik kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus, bet ir nukentėjusiojo atidaus ir rÅ«pestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, kaltininko naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Tai reiÅ¡kia, kad nukentėjusiojo veiksmus konkrečioje situacijoje taip pat reikia vertinti pagal apdairaus, rÅ«pestingo, atidaus, t. y. racionalaus asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalonÄ .

Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, susijusius su verslo kreditavimu ar paskolos gavimu, įvertinti tokių sandorių finansinę rizikÄ , kreiptis pagalbos į atitinkamas teisines institucijas, kurios galėtų suteikti teisinę pagalbÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K–410/2014). Å iuo atveju V. P. dvejus metus nuo sutarties sudarymo nesidomėjo ir nesirÅ«pino, kur yra jo turtas, nesistengė jo susigrÄ Å¾inti, savo pažeistų teisių nebandė ginti civilinės teisės priemonėmis, ir toks jo elgesys buvo nulemtas ne L.

P. apgaulingų veiksmų, bet jo aplaidumo ir siekio gauti pinigus, o ne jam priklausančius vilkikus (tokiÄ galimybę numatė tiek CK, tiek ir tarp Å¡alių sudarytos sutartys). IÅ¡ to seka, kad esminis elementas, nulėmęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinių teisių gynybos apsunkinimÄ , buvo ne L. P. veiksmai, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“ neveiklumas. Net ir tuomet, kai mokesčių inspekcija pareikalavo sumokėti PVM nuo parduotų vilkikų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebandė visų pirma kreiptis į teismÄ civilinio proceso tvarka, taip iÅ¡siaiÅ¡kinant, ar iÅ¡ tiesų neįmanoma apginti pažeistų įmonės teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ir pasirinko civilinių teisinių santykių kriminalizavimo keliÄ .Å iame kontekste taip pat paminėtina, jog pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu visiÅ¡kai nepagrįstai 16316,85 Lt pervedimÄ Ä¯ UAB „(duomenys neskelbtini)“ sÄ skaitÄ ir Å¡ių pinigų iÅ¡gryninimÄ Vokietijoje laikė aplinkybe, pagrindžiančia L.

P. tyčiÄ sukčiauti ir atskleidžiančia, jog L. P. iÅ¡ tiesų nenorėjo vykdyti krovinių pervežimo veiklos, neva už Å¡iuos pinigus UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo įsigyti puspriekabę veiklos vykdymui arba vykdyti sutartinius įsipareigojimus nors iÅ¡ dalies. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu L. P. nurodė, jog iÅ¡vykus į VokietijÄ , jis užsiėmė automobilių prekyba bÅ«tent tam, kad užsidirbtų pinigų krovinių pervežimo veiklos vykdymui, todėl ta aplinkybė, jog jam iÅ¡ Lietuvos buvo pervesti pinigai tik patvirtina, jog jis iÅ¡ tiesų, siekdamas užsidirbti (o ne pasislėpti nuo kreditorių), Vokietijoje užsiėmė automobilių paieÅ¡ka pirkėjams, esantiems Lietuvoje.

Kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, pervesta 16316,85 Lt suma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skirta prekės (transporto priemonės) įsigijimui, jÄ pervedė trečiasis asmuo, pervesti pinigai buvo tiksliniai, t. y. skirti nupirkti konkrečiÄ prekę, ir L. P. negalėjo jų panaudoti puspriekabės pirkimui ar skolos UAB „(duomenys neskelbtini)“ grÄ Å¾inimui. Akivaizdu, kad savo kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bÅ«tų galėjusi naudoti tik savo veiklos pelnÄ (skirtumÄ tarp maÅ¡inos kainos Vokietijoje ir pirkėjo iÅ¡ Lietuvos sumokėtos kainos), tačiau ne visas klientų pervedamas lėšas, kurių didžioji dalis turėjo bÅ«ti skiriama automobilio įsigijimui.Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartÄ pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija iÅ¡reiÅ¡kia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymÄ baudžiamajame procese. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių L.

P. versijÄ , kad jis vilkikų nepasisavino. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas L. P. nurodė, kad nupirkti automobiliai buvo atvaryti į jo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, tvora aptvertÄ kiemÄ , kur transporto priemonės buvo iki pat L. P. iÅ¡vykimo į VokietijÄ . Vėliau įvyko Å¡io gyvenamojo namo varžytinės, L. P. jose nedalyvavo ir tik kai grįžo į LietuvÄ sužinojo, kad transporto priemonių nebėra, manė, kad jas pasiėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Å i aplinkybė dar labiau sustiprina abejonę, ar savo iÅ¡vykimÄ Ä¯ VokietijÄ L. P. suvokė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulę, ir juo siekė apsunkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybės ginti savo pažeistas civilines teises, t. y. ar Å¡iuose jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia sukčiauti: L. P. žinojo, kad vilkikai ir po sutarties sudarymo priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise, todėl jis galėjo pagrįstai tikėtis, kad antstoliui rengiant namo varžytines, transporto priemonės bus gražintos jų teisėtam savininkui.

Be to, duodamas parodymus L. P. nurodė, kad vienÄ iÅ¡ dviejų vilkikų jų įsigijimo dienÄ Ä¯ jo kiemÄ atvairavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, kas leido jam manyti, jog jam nevykdant sutarties, pati UAB „(duomenys neskelbtini)“, gindama savo pažeistas teises, atvyks atsiimti jai priklausančių vilkikų. Taigi byloje net ir nuodugniai iÅ¡tyrus surinktus duomenis, nėra galimybės paneigti, jog L. P., iÅ¡vykdamas į VokietijÄ užsidirbti lėšų tolimesniam veiklos vystymui, savo gyvenamojo namo kieme iÅ¡ tiesų paliko abu vilkikus ir vėliau jie dingo be jo žinios, t. y. nepasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, kas rodytų, jog jo iÅ¡vykimas iÅ¡ tiesų nebuvo susijęs su tikslu apsunkinti kreditoriaus galimybes apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, t. y. jis neveikė esant tiesioginei tyčiai sukčiauti.Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraÅ¡tutinės priemonės), kai dėl tyčinių kaltininko veiksmų kitomis teisinėmis priemonėmis negali bÅ«ti apginamos nukentėjusiojo teisės. Baudžiamoji atsakomybė Å¡iuo atveju turėtų atsirasti tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ pabrėžė, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant iÅ¡imtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartÄ konstatuota, kad siekiant užkirsti keliÄ neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvienÄ kartÄ , kai reikia spręsti, pripažinti veikÄ nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.

– Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas Å¡iuo atveju be pagrindo taikė baudžiamÄ jÄ atsakomybę, kuri yra taikoma tuomet, kai bet kokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis neįmanoma apsaugoti teisinių gėrių. Už pirkimo iÅ¡simokėtinai sutarčių nesilaikymÄ yra numatyta civilinė atsakomybė. Tarp pardavėjo ir prekių gavėjo susiklosto horizontalÅ«s civiliniai teisiniai santykiai, kurie galioja tol, kol sutarties Å¡alys laikosi sutarties sÄ lygų.

Teisėjų kolegija nemano, jog nagrinėjamoje byloje L. P. veiksmai, kuriais jis pažeidė pirkimo iÅ¡simokėtinai sutarties sÄ lygas, sudaro pagrindÄ civilinių teisinių santykių transformacijai į baudžiamuosius teisinius santykius, kadangi nei jo teisei prieÅ¡ingas elgesys (periodinių įmokų nemokėjimas), nei įmonės perregistravimas, nei jo ir Å¡eimos iÅ¡važiavimas dirbti į VokietijÄ iÅ¡ esmės neapsunkino UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybių pažeistÄ teisę ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis bei nepavertė jos neįmanoma realizuoti.Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat remiantis tuo, kad visi neaiÅ¡kumai vertinami kaltinamojo naudai, o Å¡ių neaiÅ¡kumų nėra įmanoma paÅ¡alinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino L.

P. atliktus veiksmus, juos dirbtinai kriminalizavo netinkamai įvertindamas byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su L. P. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių pirkimo-pardavimo iÅ¡simokėtinai sutarčių pasiraÅ¡ymu ir tolimesniais L. P. veiksmais, nepakankamai atsižvelgė į civilinio ieÅ¡kovo abejingumÄ ir ilgÄ laikÄ trukusį nerÅ«pestingumÄ , klaidingai nustatė L. P. veikoje buvus esminę apgaulę sudarant sutartis, ir piktnaudžiavus pasitikėjimu jos nevykdant, todėl priėmė neteisingÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį L.

P. atžvilgiu. Apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis L. P. iÅ¡teisinamas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį teismas palieka civilinį ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ , jeigu kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Å iuo atveju civilinis ieÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka.

L. P. iÅ¡teisinamas nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., požymių, todėl civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieÅ¡kinys paliktinas nenagrinėtu.BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Å iuo nuosprendžiu L. P. iÅ¡teisinus dėl jam pateikto kaltinimo, civilinio ieÅ¡kovo praÅ¡ymas priteisti turėtas dėl atstovo teiktų teisinių paslaugų atmestinas.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., 326 str. 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p., 331 str., n u s p r e n d ž i a:Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį: L. P. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. iÅ¡teisinti jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

L. P. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę įpareigojimÄ periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje panaikinti. Civilinio ieÅ¡kovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ . Kolegijos pirmininkas             Linas Pauliukėnas Teisėjai              Remigijus PreikÅ¡aitis Edita Lapinskienė