2013-10-24 Nr. AB-6815-3-63-3-00115-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1986/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00115-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: 16.4.; 16.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-476-386/2013 pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. vasario 7 d. kreipėsi su skundu, kurį patikslino (b. l. 3-9, 31-37) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) viršininko 2013 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. 30-TE-27 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“;

2) panaikinti Klaipėdos AVPK viršininko 2013 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. 30-TE-28 „Dėl vyresniojo inspektoriaus R. Ž. atleidimo“;

3) grąžinti pareiškėją į eitas pareigas;

4) priteisti pareiškėjui darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką;

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK viršininkas 2013 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-28 „Dėl vyresniojo inspektoriaus R. Ž. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo), vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktu (jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) bei Klaipėdos AVPK viršininko 2013 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-27 (toliau – ir Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos), atleido jį iš vidaus tarnybos. Teigė, kad faktiniu Įsakymo dėl atleidimo priėmimo pagrindu tapo tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d. imtinai neatvyko į tarnybą.

Pareiškėjas tvirtino, kad jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, kadangi nėra priešingų teisei kaltų jo veiksmų ar neveikimo. Pabrėžė, jog pareiškėjo veiksmai nepriklausė nuo jo valios, juos įtakojo jo paties bei sūnaus bloga savijauta bei kitos objektyvios aplinkybės, pasirinkimas kokiu būdu veikti buvo itin ribotas, į ką nebuvo atsižvelgta tarnybinio patikrinimo išvadoje. Pareiškėjas paaiškino, jog tiek jo mažametis sūnus, tiek ir jis pats nesijautė gerai, jautė ligos simptomus, apie ką nedelsdamas ir nedviprasmiškai informavo savo tiesioginę viršininkę, o pateikti laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 2 d. nedarbingumą pateisinančių dokumentų negalėjo dėl objektyvių aplinkybių – susirgo gruodžio 31 dienos vakare, kitą dieną gydymo įstaiga, kurioje yra užsiregistravęs, nedirbo.

Numatydamas, jog tęs vaiko priežiūros atostogas, pasirinko kitą būdą – pateikti prašymą dėl šių atostogų suteikimo (jis pateiktas 2013 m. sausio 2 d.). Kai tik buvo galimybė, kreipėsi į gydytoją dėl gydymo, kuri išdavė jam nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. sausio 10 d. imtinai. Anot pareiškėjo, vien šis faktas įrodo, kad pareiškėjas buvo ligotas ir sirgo. Pareiškėjas mano, kad ligos, kaip neatvykimą į darbą pateisinančios priežasties, konstatavimas galimas ir kitais įrodymais, ne vien tik nedarbingumo pažymėjimu, todėl šioje byloje vertintina visuma duomenų, patvirtinančių, jog nėra paneigti teiginiai, kad pareiškėjas į tarnybą dvi darbo dienas neatvyko dėl ligos.

Pareiškėjas mano, kad pats savaime neatvykimas į tarnybą nesudaro nusižengimo sudėties, kadangi būtina sąlyga – pateisinanti priežastis. Šiuo atveju pakanka, kad priežastis, sutrukdžiusi atvykti į tarnybą, egzistavo objektyviai, nepriklausomai nuo to, ar buvo fiksuota dokumentuose, ar ne, ir tai, kad nebuvo pateikti dokumentai nepaneigia fakto, jog pareiškėjas į darbą neatvyko dėl ligos. Teigė, kad nagrinėjant tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą nebuvo objektyviai tiriama aplinkybė, ar laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 2 d. pareiškėjas sirgo, nors jo susirgimas užfiksuotas medicininiuose dokumentuose – ambulatorinėje kortelėje, o apie tai, kad ir nedarbo metu yra galimybė kreiptis į kitą gydymo įstaigą, nežinojo ir neturėjo objektyvių galimybių tai žinoti.

Pareiškėjas teigė neginčijantis to, jog prašymas dėl vaiko priežiūros atostogų pratęsimo darbdaviui buvo įteiktas tik 2013 m. sausio 2 d., tačiau, anot jo, tai nepaneigia, kad surašytas jis buvo 2012 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju surašymo data neturi įtakos, kadangi klausimas dėl svarstymo turėjo būti pradėtas 2013 m. sausio 2 d. Minėtas prašymas dokumentine prasme pateisina pareiškėjo neatvykimą į darbą 2013 m. sausio 2 d. Pareiškėjas nesutinka su tuo, jog 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo atvykęs į Plungės policijos komisariatą.

Pareiškėjo manymu, ši aplinkybė nebuvo tinkamai ištirta. Pareiškėjas taip pat nesutiko su teiginiu, kad jo prašymas dėl atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo nepateisina jo neatvykimo į tarnybą, kadangi objektyvios galimybės nesuteikti jam tokių atostogų atsakovas neturėjo. Nurodė, jog įstatymas nedraudžia darbdaviui tenkinti tokio pobūdžio prašymą nedelsiant, tačiau ir vien tai, kad pareiškėjas, nežinodamas darbo įstatymų subtilybių, pateikė prašymą pavėluotai, nesudaro šiurkštaus nusižengimo darbo drausmei sudėties.

Pažymėjo, jog apie neatvykimą bei tai, kokiu pagrindu neatvykstama į darbą, tiesioginis viršininkas žinojo. Pareiškėjas nurodė, kad vidaus tarnyboje dirba nuo 1995 m., charakterizuojamas teigiamai, ne kartą skatintas, šiuo metu galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, yra Telšių apskrities vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinės sąjungos narys, piktybiškumo neatvykstant į darbą ar tiesioginės tyčios neatlikti darbinių funkcijų neturėjo. Mano, kad jam paskirta nuobauda yra neadekvati vertinant padarytą tarnybinį nusižengimą ir yra per griežta, nes buvo pateisinamos priežastys.

Pareiškėjo nuomone, jo kaltė susideda iš to, kad tų priežasčių įforminimui jis nepasirinko deramo būdo. Pareiškėjas nurodė, kad turėjo būti atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, o paaiškėjimo diena yra laikoma ta diena, kai surašomas tarnybinio patikrinimo aktas, tačiau pareiškėjas iš darbo atleistas tą pačią, t. y. 2013 m. sausio 8 d., todėl skundžiamas atsakovo Įsakymas dėl atleidimo iš tarnybos yra neteisėtas ir naikintinas.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą (b. l. 42-45), kuriame prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad 2013 m. sausio 2 d. gavęs oficialų pranešimą apie įtariamą pareigūną, padariusį tarnybinį nusižengimą, pavedė struktūrinio padalinio, atliekančio tarnybinius patikrinimus, pareigūnui, turinčiam tam reikiamus įgaliojimus, atlikti tarnybinį patikrinimą. Teigė, kad 2013 m. sausio 8 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-9, kurios pagrindu priimti skundžiami įsakymai ir kurioje nurodoma, kad pareiškėjas pagal patvirtintą darbo laiko apskaitos žiniaraštį laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d. neatvyko į tarnybą, apie tai neinformavo tiesioginio vadovo bei nenurodė neatvykimo priežasčių, t. y. padarė pravaikštas.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. sausio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl atostogų suteikimo vaiko priežiūrai iki jam sueis treji metai, kurį norėjo pateikti 2012 m. gruodžio 31 d. apie 15.30 val. policijos komisariate, tačiau nerado kam jo atiduoti. Aplinkybę, kad tokia pareiškėjo teisė buvo suvaržyta paneigė raštvedė D. G., kuri 2012 m. gruodžio 31 d. darbe buvo nuo 8.00 val. iki 16.00 val. ir priiminėjo dokumentus. Be to, nurodė, jog pareiškėjo prašymas suteikti atostogas vaiko priežiūrai nelaikytinas dokumentu, pateisinančiu jo neatvykimą į tarnybą nuo 2012 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu turėjo teisę teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus, tam jokių kliūčių sudaryta nebuvo, tačiau šia teise jis nesinaudojo ir jokių paaiškinimų, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą ir tyrimo neobjektyvumą, nepateikė, jokių objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, kurios nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d. galėjo jam sutrukdyti atvykti į tarnybą, nenustatyta. Atsakovas teigė, kad prieš paskiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą atliktos visos privalomos ir teisės aktuose numatytos procedūros, susijusios su nuobaudos paskyrimu, atliktas detalus tarnybinio nusižengimo tyrimas, kurio metu išsamiai išsiaiškintos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, surinkti liudytojų parodymai, paaiškinimai, kita objektyviam tyrimui reikalinga informacija.

Įvertinus surinktus, su pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusius duomenis, 2013 m. sausio 8 d. patvirtinta išsami ir motyvuota tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d. neatvykimas į tarnybą ir pateisinančių dokumentų nepateikimas pripažintas kaip sąmoningas (tyčia) tiesiogines pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas, tokie pareiškėjo veiksmai (neveikimas) įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, todėl ir paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

Paaiškino, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas kaip drausmės pažeidimas, nes jis atliko kaltą veiką, kuri pasireiškė nebuvimu tarnyboje, dėl to buvo apsunkintos galimybės sprendžiant Plungės rajono policijos komisariato pareigūnams pavedamus uždavinius. Pareiškėjo veiksmai, kad jis be pateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į tarnybą ir nepateikė tai pateisinančių dokumentų, vertinami kaip visiškai neatsakingas požiūris į tarnybą, jos specifiką ir policijos pareigūnams keliamus didesnius darbo drausmės reikalavimus.

Atsakovas mano, kad tarnybinis patikrinimas atliktas nepažeidžiant pareiškėjo teisių, o jam paskirta tarnybinė nuobauda pagrįsta ir teisėta, nuobaudų skyrimo tvarka nepažeista, nuobaudos rūšis parinkta pagrįstai, atsižvelgiant į jo elgesį ir charakterizuojančią medžiagą, todėl ginčijami įsakymai pagrįsti ir teisėti, jų naikinti nėra pagrindo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 63-70) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pagal sveikatos apsaugos ministro bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo išdavimo taisyklių 2 punktą elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai bei elektroniniai nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimai pateisina neatvykimą į darbą (tarnybą). Pagal tų pačių taisyklių 24 punktą numatyta, kad, jeigu asmuo į stacionarinio gydymo paslaugas teikiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą kreipiasi pasibaigus ambulatorinių įstaigų darbo laikui, pažymėjimą ambulatoriniam gydymui jam gali išduoti priėmimo skyriuje budintis gydytojas, bet ne ilgiau kaip 3 kalendorinėms dienoms; tuo atveju, kai trečia kalendorinė diena sutampa su poilsio ar švenčių dienomis – iki pirmos darbo dienos pagal kalendorių.

Tvirtino, jog įstatymuose nėra numatyta, jog pats prašymo vaiko priežiūros atostogoms pratęsti pateikimas pateisina neatvykimą į tarnybą. Be to, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 180 straipsnio 3 dalis numato, jog darbuotojas, ketinantis pasinaudoti šiomis atostogomis ar grįžti į darbą joms nepasibaigus, apie tai raštu privalo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų; kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ilgesnis įspėjimo terminas. Teismas sprendė, jog pareiškėjas, neatvykdamas į tarnybą nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d., tik 2013 m. sausio 4 d. kreipėsi į gydytoją dėl nedarbingumo pažymėjimo, t. y. tik praėjus keturioms dienoms nuo tada, kai jis turėjo atlikti šią pareigą ir tik tada, kai jau žinojo, jog atliekamas tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateisino neatvykimo į tarnybą 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. sausio 2 d. ir 2013 m. sausio 3 d. dienomis, o byloje pateikta tarnybinio patikrinimo medžiaga ir 2013 m. sausio 8 d. išvada Nr. 30-IS-9 patvirtina, jog atsakovas surinko pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu nebuvo tarnyboje be pateisinamos priežasties. Teismas pažymėjo, jog Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 86-TE-134 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R.

Ž. skyrė tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Šis įsakymas priimtas, vadovaujantis Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2011 m. gegužės 12 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 86-78-IS-11, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė darbo laiko režimą, t. y. kad 2011 m. kovo 27 d. jis pagal nustatytą grafiką būdamas paskirtas budėti namuose tam, kad operatyvaus valdymo padalinio darbuotojai galėtų iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų, į telefoninį skambutį neatsiliepė ir į darbą neatvyko, jokių paaiškinimų, kodėl nebuvo galima iškviesti per darbo laikui prilyginamą laikotarpį nepateikė.

Šioje išvadoje taip nurodyta, kad sprendžiant dėl nuobaudos skyrimo įvertinta ir ta aplinkybė, kad darbo drausmės pažeidimų tyrėjas yra padaręs ir anksčiau – 2006 metų lapkričio mėnesį dėl nebuvimo darbe buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir konstatavus, jog anksčiau darbo drausmės nepažeidinėjo, pažeidimas nebuvo tyčinis ir šiurkštus, pasiūlyta apsvarstyti jo padarytus pažeidimus operatyviniame padalinio darbuotojų pasitarime bei Plungės RPK etikos komisijoje. Be to, nurodyta, kad 2008 metų gruodžio mėnesį taip pat dėl nebuvimo darbe, atlikus tarnybinį patikrinimą buvo pasiūlyta skirti nuobaudą, tačiau užtrukus derinimui su profesine sąjunga buvo praleistas nuobaudos skyrimo terminas.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog atsakovas skirdamas administracinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, atsižvelgė į tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo asmens kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes.

Teismas nustatė, kad prieš paskiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą atliktos visos privalomos teisės aktuose numatytos procedūros, susijusios su nuobaudos paskyrimu. Atliktas detalus tarnybinio nusižengimo tyrimas, kurio metu išsamiai išaiškintos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, surinkti liudytojų parodymai, paaiškinimai, kita objektyviam tyrimui reikalinga informacija.

Teismo vertinimu, tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, vien tik formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas (pareiškėjo atleidimas iš tarnybos tą pačią dieną, kai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos) nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72-75), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Nurodo, kad jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, kadangi nėra priešingų teisei kaltų veiksmų ar neveikimo. Pareiškėjo veiksmai nepriklausė nuo jo valios, juos nulėmė pareiškėjo bei jo sūnaus bloga savijauta bei kitos objektyvios aplinkybės. Pareiškėjo pasirinkimas kokiu būdu veikti, dėl jo ir sūnaus sveikatos būklės buvo itin ribotas, į ką nebuvo atsižvelgta sprendime. Tvirtina, jog pats savaime neatvykimas į tarnybą nesudaro nusižengimo sudėties, kadangi būtina sąlyga – pateisinanti svarbi priežastis. Šiuo atveju pakanka fakto, kad pateisinanti priežastis egzistavo objektyviai, nepriklausomai nuo to, ar buvo užfiksuota dokumentuose. Pareiškėjas ir jo sūnus nesijautė gerai, apie šią aplinkybę buvo informuota tiesioginė viršininkė, esant galimybei buvo kreiptasi į gydytoją ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kas savaime patvirtina, jog pareiškėjas sirgo. Nedarbingumo pažymėjimas nėra vienintelis įrodymas, pateisinantis neatvykimą į darbą dėl ligos, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teigia, kad atsakovas neturėjo objektyvios galimybės nesuteikti pareiškėjui vaiko priežiūros atostogų, todėl nesutinka su teismo išvada, kad vien tik toks prašymas nepateisina neatvykimo į darbą. Nurodo, jog įstatymas nedraudžia darbdaviui tenkinti tokio pobūdžio prašymo nedelsiant. Pareiškėjas buvo įgijęs teisę į vaiko priežiūros atostogas, todėl pagrįstai galėjo tikėtis, jog prašymas bus patenkintas. Teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į drausminė nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimą. Teismas neanalizavo pažeidimo sunkumo, jo sukeltų padarinių, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas buvo informuotas apie pareiškėjo neatvykimą į darbą, todėl turėjo galimybę perskirstyti darbo krūvį. Teismas netyrė 2012 m. gruodžio 31 d. vaizdo įrašų. Mano, kad jo veiksmai nebuvo piktybiški, buvo išreikštas siekis bendradarbiauti su darboviete, tačiau pareiškėjas nenumatė, kad situacija bus traktuojama kaip drausminis nusižengimas, sąlygojantis atleidimą iš tarnybos.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 80), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo palaikantis savo atsiliepimo į skundą motyvus. Teigia, kad pareiškėjas nesutikimą su teismo sprendimu grindžia tik savo nuomone ir prielaidomis, nepateikdamas jokių teisinių motyvų ar pagrįstų argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamos bylos dalykas yra atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. sausio 8 d. įsakymų, kuriais pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos ir jis atleistas iš tarnybos už šiurkštų tarnybinį nusižengimą – neatvykimą į tarnybą daugiau kaip vieną dieną be pateisinamos priežasties, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, jo skundo netenkino. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo pateiktu pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių vertinimu. Pažymėjo, jog pagal sveikatos apsaugos ministro bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo išdavimo taisyklių 2 punktą elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai bei elektroniniai nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimai pateisina neatvykimą į darbą (tarnybą). Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas suvokė, jog neatvykimui į tarnybą pateisinti būtina pateikti nedarbingumo pažymėjimą, tačiau tokio dokumento pareiškėjas neturėjo. Teismas nurodė, kad įstatymuose nėra numatyta, jog pats prašymo vaiko priežiūros atostogoms pratęsti pateikimas pateisina neatvykimą į tarnybą. Be to, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 180 straipsnio 3 dalis numato, jog darbuotojas, ketinantis pasinaudoti šiomis atostogomis ar grįžti į darbą joms nepasibaigus, apie tai raštu privalo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų; kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ilgesnis įspėjimo terminas. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas į gydymo įstaigą kreipėsi tik praėjus keturioms dienoms. Atsižvelgė į pareiškėjo anksčiau padarytus tarnybos drausmės pažeidimus.

Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos padarytas išvadas, apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kuriais iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu byloje, teigia, kad teismas neatsižvelgė į priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjui atvykti į tarnybą, neįvertino aplinkybės, jog tarnybinė nuobauda buvo paskirta nesant pareiškėjo kaltės, neišanalizavo pažeidimo sunkumo, jo sukeltų padarinių.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad pareigūnui gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Ši nuobauda gali būti skiriama už nebuvimą tarnybos vietoje be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų (Statuto 26 str. 3 d. 3 p.). Statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 28 straipsnio, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalių, 31 straipsnio, 311 straipsnio, nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų atsakomybę, tarnybines nuobaudas bei jų skyrimą (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d.). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 6 punktą nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties laikomas šiurkščiu pažeidimu, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (29 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2013 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-27 paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Skundžiamas įsakymas priimtas atsižvelgiant į tos pačios dienos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. 30-IS-9. Iš tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados (b. l. 11-14) matyti, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda už neatvykimą į tarnybą be pateisinamos priežasties daugiau kaip vieną dieną.

Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas kaltinamas neatvykęs į tarnybą pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. sausio 2 d. ir 2013 m. sausio 3 d. ir nepateikęs neatvykimą pateisinančių dokumentų, neinformavęs apie neatvykimą tiesioginio vadovo ir nenurodęs priežasčių. Atsakovui pareigūnas A. B. 2013 m. sausio 2 d. perdavė pareiškėjo prašymą išleisti jį vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis treji metai. Pareiškėjo 2013 m. sausio 2 d. pateiktas prašymas išleisti vaiko priežiūros atostogų nelaikytas dokumentu, pateisinančiu pareiškėjo neatvykimą į tarnybą nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teiginiai, kad jis prašymą bandė pateikti atsakovui 2012 m. gruodžio 31 d. vertinti kritiškai, kadangi raštvedė D. G. paaiškino, jog šią dieną pareiškėjas į raštinę nebuvo atėjęs. Duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl vaiko ligos kreipėsi į medikus, negauta. Nedarbingumo pažymėjimas 2013 m. sausio 4 d. pareiškėjui išduotas dėl jo paties ligos. Pareiškėjo neatvykimas į tarnybą vertintas kaip tyčiniai veiksmai, pažeidžiantys tiesiogines pareigas reglamentuojančių teisės aktų: Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.10, 14.1 punktų, Klaipėdos AVPK viršininko 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-111 patvirtinto Klaipėdos AVPK darbo reglamento 24 punkto, Vidaus tvarkos taisyklių 9 punkto bei pareigybės aprašymo 7.19, 7.22 punktų reikalavimus. Tokie pareiškėjo veiksmai vertinti kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Išvadoje pažymima, jog pagal 2012 m. gruodžio 28 d. pareiškėjo sutuoktinės pareiškimą, kuriame teigiama, jog pareiškėjas ją sumušė, grasino nužudyti ir sudeginti namus, pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 78-1-00807-12. Išvadoje taip pat nurodoma, jog pareiškėjas vidaus tarnyboje dirba nuo 1995 m., charakterizuojamas teigiamai, ne kartą skatintas, du kartus baustas už aplaidumą tarnyboje ir tarnybinės drausmės pažeidimą, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, pareiškėjas yra vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos narys (b. l. 11-14).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui (VTĮ 2 str. 14 d.), tačiau toks įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus bei įrodymus, kurie galėtų paneigti tiek patį pažeidimą, dėl to kilusias pasekmes, tiek asmens kaltę, bei argumentus, pagrindžiančius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelnesnės nuobaudos taikymą. Atitinkamą atsakomybėn traukiamo asmens aktyvumo laipsnį įrodinėjimo procese nulemia pati tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 8, 9 ir 10 punktai numato valstybės tarnautojo galimybę aktyviai dalyvauti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje (žr. 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–360/2013).

Byloje yra neginčytinai nustatytas faktas, jog pareiškėjas daugiau nei vieną darbo dieną nebuvo tarnybos vietoje. Įvertinusi tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenis, taip pat kitus byloje esančius duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, jog jokių duomenų, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, patvirtinančių pareiškėjo nurodytą jo neatvykimą į tarnybą tariamai pateisinančią aplinkybę, jog sirgo pareiškėjo vaikas, byloje nėra. Paties pareiškėjo paaiškinimai dėl priežasčių, sutrukdžiusių jam atvykti į tarnybą 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. sausio 2-3 dienomis, nėra nuoseklūs: paaiškinime, rašytame tarnybinio patikrinimo atlikimo metu, pareiškėjas tvirtino, jog sirgo jo sūnus, teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, jog ne tik sūnus, bet ir jis pats jautėsi prastai.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegijos vertinimu, vien pareiškėjo paaiškinimai tokiu atveju negali būti vertinami kaip patikimas įrodymas, kuriuo remiantis galima būtų daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas į tarnybą nurodytomis dienomis neatvyko dėl pateisinamų priežasčių. Aplinkybės, kad pareiškėjas telefono trumpąja žinute pranešė atsakovo darbuotojai jog serga, kitą darbo dieną skambino telefonu, neįrodo, kad pareiškėjas nebuvo darbe dėl svarbių priežasčių. Liga, kaip svarbi neatvykimo į darbą priežastis, turi būti patvirtinta gydymo įstaigos išduotu dokumentu, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju nebuvo kokių nors ypatingų aplinkybių, trukdžiusių pareiškėjui į ją kreiptis.

Pareiškėjas gyvena mieste, turėjo galimybę dienos metu tiek atvykti pas savo šeimos gydytoją, tiek kreiptis skubios pagalbos į priėmimo skyriuje budintį gydytoją visą parą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su argumentu, jog pats prašymo pratęsti vaiko priežiūros atostogas pateikimo faktas nelaikytinas priežastimi, pateisinančia neatvykimą į tarnybą. Teisė į vaiko priežiūros atostogas, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti įgyvendinama Darbo kodekso 180 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pateikiant prašymą prieš 14 dienų.

Ketindamas pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis nuo gruodžio 31 dienos, prašymą jis turėjo pateikti prieš 14 dienų, o pateikęs tą pačią ar kitą darbo dieną, būdamas rūpestingas ir apdairus, privalėjo įsitikinti, kad jo prašymas yra patenkintas, t. y. priimtas įsakymas dėl atostogų suteikimo. Laikytina, kad pareiškėjo neatvykimas į tarnybą, kol nebuvo išspręstas per įstatymo nustatytus terminus prašymas, pagrįstai pripažintas neatvykimu be svarbių priežasčių.

Pažymėtina, kad vidaus tarnyba grindžiama, be kita ko, įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais (Statuto 3 str. 1 d.). Statuto 12 straipsnyje įtvirtinta, kad supažindintas su įsakymu dėl jo priėmimo į vidaus tarnybą asmuo prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Pažymėtina, kad statutinio pareigūno priesaika nėra formalus aktas. Ja pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-77/2011).

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas neneigė, kad jam yra žinomi valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, konkrečiai – Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalis, 6 dalies 6 punktas, Statuto 26 straipsnio 3 dalies 3 punktas, numatantys, jog nebuvimas tarnyboje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas suvokė kokius duomenis, patvirtinančius nedarbingumą, turi pateikti darbdaviui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, būdamas statutinis tarnautojas, turėdamas didelę tarnybos patirtį, taip pat suvokė kokių veiksmų turi imtis, siekdamas pasinaudoti teise į vaiko priežiūros atostogas. Dėl šių priežasčių laikytina, jog pažeidimas padarytas tyčia.

Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta įvertinus visumą įrodymų, charakterizuojančių padaryto nusižengimo pobūdį ir patį asmenį (pareiškėją). Kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, kad pareiškėjui paskirta nuobauda – atleidimas iš tarnybos, yra pagrįsta ir teisinga.

Kolegija taip pat nenustatė pagrindo pripažinti, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo pažeista atleidimo procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos tą pačią dieną, kai buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada, laikytina formaliu procedūros trūkumu, neturėjusiu reikšmės nei pažeidimo konstatavimui, nei atsakomybės taikymo pagrįstumui ir teisėtumui.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimų dėl įsakymų, kuriais pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda ir jis atleistas iš tarnybos, panaikinimo, todėl pagrįstai netenkino ir išvestinių skundo reikalavimų, kuriais buvo prašoma grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė