2013-05-06 Nr. AB-1499-3-64-3-00515-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-792/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00515-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių teritorinės darbo biržos, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių teritorinės darbo biržos, solidariai priteisti 3 450,02 Lt žalą.

Skunde nurodė, kad jis 2010 m. lapkričio 9 d. buvo užregistruotas Šiaulių teritorinėje darbo biržoje Šiaulių skyriuje kaip bedarbis. 2011 m. vasario 24 d. jam buvo paskirtas susitikimas su darbo biržos specialistu. Nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d., nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. sausio 21 d. bei nuo 2011 m. sausio 22 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. pareiškėjui buvo suteiktas nedarbingumas. Medicininį pažymėjimą, kurį pareiškėjas darbo biržai pateikė 2011 m. balandžio 15 d., išdavė gydymo įstaiga UAB „Senojo bokšto“ klinika. Kaip nurodyta Darbo ieškančio asmens atmintinėje, apie tai, jog yra nedarbingas ir negalės atvykti konsultuotis į darbo biržą nustatytu laiku, 2011 m. vasario 24 d. telefonu pranešė jį aptarnaujančiai specialistei. Neatsižvelgęs į šias aplinkybes, Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrius nuo 2011 m. vasario 24 d. nutraukė pareiškėjo darbo paiešką be teisės registruotis darbo biržoje 6 mėnesius. Nepavykus išsiaiškinti geranoriškai, 2011 m. rugpjūčio 8 d. raštu kreipėsi į darbo biržą dėl darbo paieškos atkūrimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą, kadangi pateiktas medicininis pažymėjimas buvo be numerio, nors ir patvirtintas UAB „Senojo bokšto“ klinikos spaudu, tačiau tai nėra Pranešimas apie išduotą nedarbingumo pažymą, naudojamą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (toliau – ir VSDFV), ar medicininė pažyma dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo įstaigą (forma 094/a), galinti pateisinti neatvykimą į darbo biržą paskirtu laiku. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 13 d. pakartotinai kreipėsi į Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrių, prašydamas atkurti nepagrįstai nutrauktą registraciją darbo biržoje. Kartu pateikė skambučių išklotinę, kurioje matyti, kad jis 2011 m. vasario 25 d. skambino jį aptarnaujančiai darbo biržos specialistei, tai reiškia, jog buvo tinkamai pranešta apie negalėjimą atvykti į darbo biržą dėl ligos.

Pažymėjo, jog Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrius 2011 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (4.35)S6-1841 informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jo pateiktą informaciją bei medicininius dokumentus, priimtas sprendimas atkurti pareiškėjo registraciją darbo biržoje nuo 2011 m. vasario 24 d. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2011 m. gruodžio 5 d. pažyma Nr. SPS-25435 informavo pareiškėją, kad jam mokama socialinė pašalpa nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, neatsižvelgdamas į tai, kad registracija darbo biržoje buvo atkurta nuo 2011 m. vasario 24 d., atsisakė mokėti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. spalio 31 d., kai buvo neteisėtai nutraukta pareiškėjo registracija darbo biržoje. Dėl to pareiškėjas patyrė 3 450,02 Lt žalą. Pareiškėjas nurodė, jog dėl dviejų institucijų kaltės buvo pažeistos jo teisės gauti socialinę pašalpą. Darbo birža, kuri neteisėtai nutraukė pareiškėjo registraciją darbo biržoje, terminą atkūrė nuo 2011 m. vasario 24 d., tačiau Socialinės paramos skyrius už tą laikotarpį socialinę pašalpą išmokėti atsisako, kadangi pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. spalio 31 d. nebuvo registruotas darbo biržoje.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Paaiškino, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. neatitiko Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti socialinę pašalpą. Nurodė, kad pašalpų mokėjimą reglamentuoja Paramos įstatymas, kurio 5 straipsnyje yra detaliai nurodyta, kas turi teisę gauti socialinę pašalpą, 7 straipsnyje taip pat nurodyti atvejai, kuriais gali būti mokama socialinė pašalpa. Vienas iš tų punktų, kuris tiesiogiai susijęs su pareiškėju, yra nurodymas, kad asmenys yra ne trumpiau kaip 6 mėnesius įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo registruotas teritorinėje darbo biržoje, todėl jam socialinė pašalpa ne tai, kad buvo nutraukta, bet tiesiog nemokama tuo laikotarpiu, kai jis neatitiko visų įstatymuose pateiktų reikalavimų. Teigė, jog laikotarpiu, kurį ginčija pareiškėjas, jis neatitiko visų reikalavimų, t. y. jis nebuvo įsiregistravęs darbo biržoje, todėl Socialinės paramos skyriaus darbuotojai teisėtai priėmė sprendimą nemokėti jam socialinės paramos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių teritorinės darbo biržos, kuriai atstovauja Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrius, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriuje registravosi nuo 2010 m. lapkričio 9 d. 2011 m. vasario 24 d. pareiškėjui buvo paskirtas apsilankymas darbo biržoje, tačiau V. P. nurodytu laiku neatvyko, apie neatvykimo priežastis informacijos nepateikė, VSDFV duomenų apie pareiškėjo nedarbingumą 2011 m. vasario 24 d. nebuvo, todėl nuo 2011 m. vasario 24 d. buvo nutraukta V. P. registracija darbo biržoje be teisės registruotis 6 mėnesius. Tik 2011 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriui pateikdamas pakartotinį prašymą dėl sprendimo atstatyti registraciją darbo biržoje nurodė naujas aplinkybes, t. y. telefoninių skambučių išklotinę, kuri patvirtina faktą, kad pareiškėjas laikino nedarbingumo metu – 2011 m. kovo 25 d. – skambino į Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrių, buvo kreiptasi į UAB „Senojo bokšto“ kliniką dėl informacijos patikslinimo apie bedarbiui 2011 m. balandžio 14 d. išduotą medicininį pažymėjimą.

Įvertinusi gautą informaciją, pateiktus dokumentus, pareiškėjo motyvus bei paaiškinimus, Šiaulių teritorinė darbo birža 2011 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą atkurti V. P. registraciją darbo biržoje nuo 2011 m. vasario 24 d. Pareiškėjui išmokos, kurias skiria, administruoja ir moka teritorinė darbo birža, nebuvo skirtos, nutrauktos bei mokamos. Nurodė, jog šiuo sprendimu buvo atkurtas užimtumo garantijų, kokias įgalioja suteikti darbo ieškantiems asmenims Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas, teikimas pareiškėjui.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinę bylą pagal V. P. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių teritorinės darbo biržos, dėl žalos priteisimo nutraukė, kitą pareiškėjo V. P. skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui iki 2011 m. kovo 31 d. buvo mokama ir nuo 2011 m. lapkričio 1 d. mokama piniginė socialinė parama pagal Paramos įstatymą. Taip pat nustatė, jog V. P. registracija darbo biržoje buvo nutraukta nuo 2011 m. vasario 24 d. Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrius 2011 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (4.35)S6-1841 informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jo prašymą priimtas sprendimas atkurti pareiškėjui registraciją darbo biržoje nuo nutraukimo dienos, t. y. nuo 2011 m. vasario 24 d.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, teismų praktika (byla Nr. A17-499/2007). Nustatė, jog pareiškėjas žalą sieja su Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus atsisakymu išmokėti socialinę pašalpą už laikotarpį, kai pareiškėjas nebuvo registruotas darbo biržoje. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje, pareiškėjui paprašius nutraukti bylą atsakovui valstybei, atstovaujamai Šiaulių teritorinės darbo biržos, teismas nustatinėjo tik Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus veiksmų teisėtumą.

Teismas pažymėjo, kad, kaip 2012 m. gegužės 27 d. rašte Nr. S-1226(8.43) nurodė atsakovas, per laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. informacinėje sistemoje „Parama“ neužregistruotas V. P. prašymas dėl tolesnio pašalpos skyrimo, todėl socialinė pašalpa nebuvo mokama. Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Paramos įstatymo 5 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pareiškėjui nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. nemokėjo socialinės paramos, kadangi V. P. neatitiko vienos iš būtinų Paramos įstatymo nustatytų sąlygų – būti registruotam darbo biržoje ne trumpiau kaip 6 mėnesius. Nurodė Paramos įstatymo 20 straipsnio 1, 3 dalis. Nustatė, jog pareiškėjui V. P., 2011 m. lapkričio mėnesį pateikus prašymą dėl socialinės pašalpos skyrimo, nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. buvo mokama socialinė pašalpa. Teismas konstatavo, kad Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius teisėtai, vadovaudamasis Paramos įstatymo 5 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pareiškėjui nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. nemokėjo socialinės paramos. Nurodė, jog, kadangi pareiškėjas prašymą mokėti socialinę pašalpą atsakovui pateikė praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo to laiko, kai jam buvo nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas, Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius negalėjo priimti sprendimo mokėti pašalpą už kitą, nei nurodo Paramos įstatymas, laikotarpį.

Konstatavo, kad Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius, nemokėdamas pareiškėjui V. P. socialinės pašalpos nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. bei atsisakydamas išmokėti pašalpą už šį laikotarpį veikė laikydamasis teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo šiuos veiksmus pripažinti neteisėtais. Darė išvadą, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, šiuo atveju – neteisėtų veiksmų (neveikimo), savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus ir valstybės, atstovaujamos Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriaus, pareiškėjui 3 450,02 Lt žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą valstybei, atstovaujamai Šiaulių teritorinės darbo biržos, kadangi nei pareiškėjas, nei jo atstovas prašymo atsiimti skundą prieš valstybę neišreiškė. Daro išvadą, jog teismas minėtais savo veiksmais apribojo pareiškėjo galimybes apginti savo pažeistas teises.

2) Šiaulių apygardos administracinis teismas, netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos priteisimo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra visų būtinų viešosios atsakomybės sąlygų ir savivaldybei turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla. Teigia, kad aplinkybė, jog Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrius 2011 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (4.35)S6-1841 atkūrė pareiškėjui registraciją darbo biržoje nuo nutraukimo dienos, t. y. 2011 m. vasario 24 d., suponuoja išvadą, jog laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo registruotas darbo biržoje. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis atitiko Paramos įstatymo nustatytus kriterijus socialinei pašalpai gauti, todėl už minėtą laikotarpį jam socialinė pašalpa turi būti skirta, nepaisant to, jog prašymą-paraišką, pateikė 2011 m. lapkričio mėnesį. Nurodo, jog anksčiau to padaryti neturėjo galimybės, kadangi tik 2011 m. lapkričio 24 d. buvo išspręstas ginčas su Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriumi dėl bedarbio statuso atkūrimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas į šias reikšmingas aplinkybes visiškai neatsižvelgė, jų nevertino. Pareiškėjas daro išvadą, jog yra visos sąlygos viešajai atsakomybei kilti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių teritorinės darbo biržos, kuriai atstovauja Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrius, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Nesutinka su tuo, kad pareiškėjas V. P. 2011 m. balandžio 15 d. Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriuje pateikė išduotą nedarbingumo pažymėjimą, patvirtinantį nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Nurodo, jog pareiškėjo Darbo ieškančio asmens byloje pateiktų ir registruotų dokumentų dėl laikinojo nedarbingumo nėra, Darbo rinkos paslaugų teikimo stebėsenos lape informacijos apie pateiktus dokumentus neužfiksuota, informacija iš VSDFV apie išduotą elektroninį nedarbingumo pažymėjimą (kaip numatyta norminiuose dokumentuose) negauta. Teigia, jog pareiškėjas klaidino teismą, nurodydamas, kad 2011 m. vasario 24 d. telefonu informavo aptarnaujantį specialistą apie neatvykimą į darbo biržą. Pažymi, kad pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 13 d. pateiktą telefoninių skambučių išklotinę telefonu į Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrių buvo skambinta ne 2011 m. vasario 24 d., o 2011 m. kovo 25 d. 09.43 val., t. y. praėjus mėnesiui po darbo paieškos nutraukimo, o ne trijų dienų laikotarpiu.

2) Pareiškėjo teiginys dėl Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriaus neteisėtų veiksmų, neveikimo ar piktnaudžiavimo visiškai atmestinas. Darbo birža, nutraukdama darbo paiešką, veikė laikydamasi teisės aktų reikalavimų dėl nevykdymo būtent pačiam pareiškėjui nustatytų teisės aktais darbo ieškančio asmens pareigų.

3) Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. P. bei atsakovo advokatas, įvertinę pateiktą informaciją, dokumentus, argumentaciją, aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad nori administracinę bylą valstybės atstovaujamai Šiaulių teritorinei darbo biržai nutraukti ir reikalavimų bei pretenzijų darbo biržai neturi, kadangi darbo paieška ir registracija buvo atitaisyta.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą, o apelianto V. P. skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1) Nagrinėjant bylą teismas apeliantui ir jo atstovui ne vieną kartą pateikė klausimą, kokius reikalavimus jie formuluoja atsakovams, ir tik galutinai išsiaiškinęs apelianto poziciją (t. y. reikalavimo darbo biržai atsisakymą, paliekant reikalavimą savivaldybės administracijai) bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu, 101 straipsnio 3 punktu teismas priėmė sprendimą tenkinti apelianto (ir jo atstovo) prašymą ir administracinę bylą darbo biržai nutraukė.

2) Teismas, pasisakydamas dėl apelianto reikalavimo priteisti žalą iš atsakovo savivaldybės administracijos, išsamiai išanalizavo medžiagą bei visas faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos bylos nagrinėjimo metu, ir pasisakė dėl kiekvienos iš sąlygų, kurių buvimas leistų konstatuoti žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pagrindus. Teismas rėmėsi ne tik teisės aktais, reglamentuojančiais žalos atlyginimo pagrindus (ABTĮ, CK), bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, todėl teismo sprendimas, priešingai nei nurodo apeliantas, yra pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. P. pareiškė reikalavimą dėl 3 450,02 Lt žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių teritorinės darbo biržos, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimo institutą, tačiau netinkamai taikė proceso normas.

Pagal bylos duomenis pareiškėjui Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2011 m. sausio 25 d. prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. (įskaitytinai) mokėjo piniginę socialinę pašalpą (492,86 Lt per mėnesį) pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymą (dabar Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas). Piniginės socialinės paramos mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas nuo 2011 m. balandžio 1 d. ir parama nebuvo mokama iki 2011 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. nebuvo išmokėta 3 450,02 Lt socialinės pašalpos. Pareiškėjas neišmokėtą jam pašalpą traktavo kaip jam padarytą žalą ir nurodė, kad šią žalą neteisėtais veiksmais jam padarė Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių teritorinės darbo biržos. Atsakovų neteisėtais veiksmais įvardijo šiuos veiksmus: Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyriaus neteisėtą 2011 m. vasario 24 d. jo (pareiškėjo) registracijos darbo biržoje nutraukimą, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus neteisėtą atsisakymą išmokėti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., kai buvo atstatyta jo (pareiškėjo) registracija darbo biržoje. Pareiškėjas skundu prašė solidariai priteisti iš abiejų atsakovų jam priklausančią įstatymu nustatytą 3 450,02 Lt sumą (b. l. 131-133).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, ir remdamasis tuo, kad pareiškėjas atsisakė skundo dalies, nutraukė bylos dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių teritorinės darbo biržos. Pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atmetė, nes nenustatė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje iš esmės nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo nurodytų Šiaulių teritorinės darbo biržos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašo jį panaikinti tuo pagrindu, kad jis neatsisakė minėtos skundo dalies, Šiaulių teritorinė darbo birža neteisėtai nutraukė 2011 m. vasario 24 d. registraciją darbo biržoje, kuri buvo atstatyta 2011 m. lapkričio 24 d., o dėl ginčo su Šiaulių teritorine darbo birža sprendimo laikotarpio jis negalėjo pateikti Šiaulių rajono savivaldybės administracijai socialinei pašalpai gauti prašymo-paraiškos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad jis 3 450,02 Lt socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. negavo būtent dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, iš pareiškėjo – vienišo tėvo, auginančio du nepilnamečius vaikus, registruoto darbo biržoje, buvo atimtas vienintelis pajamų šaltinis – socialinė pašalpa.

ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte įtvirtintas pagrindas nutraukti administracinę bylą, kai pareiškėjas atsisako pateikto skundo. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylos dalies nutraukimu ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo atsisakymo institutas yra taikomas išimtinai pareiškėjo iniciatyva ir priklauso tik nuo jo paties apsisprendimo (yra susijęs su jo valine išraiška), atsisakyme nuo skundo (skundo dalies) turi būti aiškiai išreikšta pareiškėjo valia, jame paprastai nurodomos atsisakymo priežastys bei pažymima, kad pareiškėjas suprato atsisakymo nuo skundo (jo dalies) pasekmes (žr. administracinę bylą Nr. AS146-148/2011). Teismas, nutraukdamas bylą minėtu pagrindu, turi laikytis ABTĮ 102 straipsnyje įtvirtintos bylos nutraukimo tvarkos. Be to, šiame straipsnyje taip pat nustatytos bylos nutraukimo pasekmės, t. y. bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Teismas privalo išaiškinti pareiškėjui skundo (jo dalies) atsisakymo pasekmes, išskyrus atvejus, kai pareiškimas dėl atsisakymo buvo gautas paštu ar perduotas per kitus asmenis.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas byloje nepadavė raštu atsisakymo dėl skundo dalies. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą, darytina išvada, kad pareiškėjas tiksliai ir aiškiai nenurodė, jog atsisako skundo reikalavimo, pareikšto atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių teritorinės darbo biržos. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo išaiškintos skundo dalies atsisakymo pasekmės, t. y. kad pareiškėjas nebegalės kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir pareiškėjas pasekmes suprato. Vien tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo advokatas nurodė prašymą nutraukti bylą atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių teritorinės darbo biržos, atžvilgiu, atsakovu paliekant Šiaulių rajono savivaldybę, atstovaujamą Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas suvokė tokio prašymo esmę, t. y. kad šis prašymas yra atsisakymas nuo skundo dalies, kuris sukels minėtas pasekmes. Iš pareiškėjo teismo posėdžio metu reiškiamos pozicijos dėl jo paduoto skundo reikalavimų tenkinimo matyti, kad pareiškėjas iš esmės laikėsi pozicijos, jog jam dėl jo skunde nurodytų aplinkybių (faktinio skundo pagrindo) būtų priteista 3 450,02 Lt suma.

Kadangi bylos medžiaga nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, jog pareiškėjas atsisakė skundo dalies dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių teritorinės darbo biržos, sprendžiant klausimą dėl bylos dalies nutraukimo nebuvo laikytasi ABTĮ 102 straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta bylos dalis, panaikintina. Pirmosios instancijos teismas, nutraukęs šią bylos dalį, visiškai nenagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su Šiaulių teritorinės darbo biržos neteisėtais veiksmais, nutraukiant pareiškėjo registraciją darbo biržoje, ar tarp šių veiksmų ir pareiškėjui neišmokėtos socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. yra priežastinis ryšys. Kadangi šios aplinkybės nėra išnagrinėtos, nustatytos, iš esmės neišnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių teritorinės darbo biržos, todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja iš esmės apeliacinio skundo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą iš šio atsakovo, o minėtą pareiškėjo skundo dalį perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas byloje pareikštu skundu prašo priteisti žalos atlyginimą iš abiejų atsakovų, atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės atsakomybės sąlygas sieja su neteisėtais Šiaulių teritorinės darbo biržos veiksmais, panaikintina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas skundo reikalavimas dėl žalos priteisimo iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 3 450,02 Lt iš Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, panaikintina ir dėl to, kad nagrinėjant klausimą, ar pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nebuvo išmokėta socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. bei po to, kai buvo atkurta pareiškėjo registracija darbo biržoje, nebuvo išaiškintos ir nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su socialinės pašalpos mokėjimo nutraukimu ir atsisakymu ją mokėti, kai buvo atkurta pareiškėjo registracija darbo biržoje.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, jog Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, nemokėdamas pareiškėjui socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., elgėsi teisėtai bei pagrįstai ir teisėtai atsisakė išmokėti socialinę pašalpą už praėjusį laikotarpį, nes pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. neatitiko Paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų ir pareiškėjas minėtu laikotarpiu nepateikė prašymo-paraiškos, kad jam būtų skiriama socialinė pašalpa. Pažymėtina, kad sprendime akcentuojama aplinkybė, jog pareiškėjas nepateikė prašymo-paraiškos, o pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį socialinė pašalpa skiriama trims mėnesiams nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas pareiškėjui 2012 m. balandžio 17 d. atsakyme dėl prašymo skirti ir išmokėti socialinę pašalpą nurodė, jog pareiškėjui socialinė pašalpa nebuvo mokama laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., nes pareiškėjas neatitiko Paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo, t. y. pareiškėjas nebuvo įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje ne trumpiau kaip 6 mėnesius (b. l. 25-26). Atsakyme nurodyta, kad 2012 m. kovo 19 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl socialinės pašalpos mokėjimo atstatymo nuo 2011 m. balandžio 1 d.. iki 2011 m. lapkričio 1 d. tuo pagrindu, kad buvo neteisėtai nutraukta registracija darbo biržoje. Pažymėtina, kad atsakovas pareiškėjui šiame atsakyme nenurodė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių jam nebuvo mokama socialinė pašalpa. Be to, atsakovas minėtą aplinkybę, dėl kurios buvo priimtas sprendimas nemokėti pareiškėjui socialinės pašalpos, nurodė, ir teikdamas atsiliepimus į pareiškėjo skundą, patikslintą skundą (b. l. 76-77, 162-163). Tačiau atsakovas byloje 2012 m. gegužės 28 d. rašte (b. l. 24), teikdamas informaciją teismui, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. informacinėje sistemoje „Parama“ neužregistruotas pareiškėjo prašymas dėl tolesnio socialinės pašalpos skyrimo, todėl socialinė pašalpa pareiškėjui nebuvo mokama. Šiuo raštu rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pareiškėjui negalėjo būti mokama socialinė pašalpa ir pagrįstai ji nesumokėta, kai buvo atkurta pareiškėjo registracija darbo biržoje.

Paramos įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d.) nurodyta, kad piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims (toliau – piniginė socialinė parama) rūšys yra šios: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos (toliau – kompensacijos. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustatė, kad socialinė pašalpa skiriama trims mėnesiams nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jei kreipimosi metu šeimos nariai arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą. Jei pasibaigus paskirtos socialinės pašalpos teikimo laikotarpiui kreipiamasi vėliau kaip po trijų mėnesių nuo anksčiau paskirtos socialinės pašalpos teikimo laikotarpio pabaigos, socialinė pašalpa skiriama nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio (Paramos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis). Tačiau Paramos įstatymo 20 straipsnio 7 dalis nustatė, kad piniginė socialinė parama gali būti skiriama ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, jei nesikeičia šeimos sudėtis ir šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamos.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, susiję pareiškėjui paskirta socialine pašalpa, t. y. kad pareiškėjui pagal jo 2011 m. sausio 25 d. pateiktą prašymą-paraišką jam socialinė pašalpa buvo paskirta tik trijų mėnesių laikotarpiui, kad apie šį atsakovo sprendimą buvo informuotas pareiškėjas. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje yra duomenų, jog atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, nemokėjo nuo 2011 m. balandžio 1 d. socialinės pašalpos pareiškėjui dėl to, kad pareiškėjas nebuvo įsiregistravęs darbo biržoje, o ne dėl to, kad nebuvo pateikęs prašymo-paraiškos. Iš šio atsakovo motyvų, dėl kurių pareiškėjui nesumokama socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. (įskaitytinai) ir nurodytų pareiškėjui bei procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, galima daryti išvadą, kad pašalpos mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas 2011 m. balandžio 1 d. tik dėl to, kad 2011 m. vasario 24 d. buvo panaikinta pareiškėjo registracija. Pažymėtina, kad Šiaulių teritorinei darbo biržai atkūrus pareiškėjo registraciją darbo biržoje laikytina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. (įskaitytinai) buvo asmuo, kuris atitiko Paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Byloje nesiaiškinta ir nenagrinėta, dėl kokių priežasčių pareiškėjas nepateikė prašymo-paraiškos, jei tai yra esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui neturi būti mokama socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. (įskaitytinai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija. Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad būtų pašalinti atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, paaiškinimai ir teikiami duomenys, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokama socialinė pašalpa nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. (įskaitytinai), neišsiaiškinta, dėl kokių priežasčių pareiškėjas nepateikė prašymo-paraiškos, jei tai buvo esminė aplinkybė, dėl kurios nebuvo mokama socialinė pašalpa, ar tokius pareiškėjo veiksmus (prašymo-paraiškos nepateikimą) lėmė kito atsakovo veiksmai, kuriuos pareiškėjas įvardija, kaip neteisėtus, dėl kurių jis prarado teisę į socialinę pašalpą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), netinkamai taikė proceso teisės normas, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė