f5fee85a-ec7f-44e5-aa40-84e3b7edceea · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr.

1A-270/2011

Proceso Nr. Procesinio sprendimo kategorija:

 1-66-1-00115-2009-2 1.1.4.2;  1.2.3.2.3; 1.2.3.2.6

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 13 d.

Vilnius

 Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Jono Algimanto Venckaus,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,

nuteistajam V.

S. ,

nukentėjusiajai D. S. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus dėl

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus laisvės atėmimo bausme 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2009 m. kovo 23 d.

IÅ¡ nuteistojo V.

S. Valstybinei ligonių kasai priteista 805 litai.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 30 d., apie 18 val., Kėdainiuose, Šėtos g. 18, prie parduotuvės „Samsonas“, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, užrakinęs prekybinio kiosko, kurio viduje buvo ten dirbusi jo sutuoktinė D. S. , duris ir iÅ¡daužęs kiosko langÄ bei į vidų įpylęs benzino, padegė kioskÄ , siekdamas nužudyti sutuoktinę D. S. , sukeliant jai dideles fizines kančias, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios, kadangi D. S. , kuriai dėl apsinuodijimo smalkėmis buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, atrakinęs kiosko duris, iÅ¡gelbėjo jos sÅ«nus V. S. .

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti dėl jo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Apeliantas nurodo, kad jo kaltės nepatvirtina jokie byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, o nuosprendis dėl jo yra priimtas remiantis tikimybėmis, prielaidomis ir išvedžiojimais.

Nuteistasis pripažįsta įvykio metu norėjęs sunaikinti

Å¡eimai priklausantį kioskÄ , tačiau teigia nenorėjęs nužudyti nukentėjusiosios D. S. . Apeliantas teigia ikiteisminio tyrimo metu ir bylÄ

nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino. V. S. nurodo nežinojęs, kad tuo metu, kai padegė kioskÄ , jo žmona buvo viduje. Tai patvirtinančių įrodymų baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas prieÅ¡ingÄ Å¡iems teiginiams iÅ¡vadÄ , tokio savo sprendimo nemotyvavo.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepatikėjo teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiosios D. S. parodymais, kurie skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų. Nuteistojo nuomone,

skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinta tai, kad iš karto po įvykio D. S. buvo pikta dėl kiosko, kuriame ji buvo, padegimo, todėl

galėjo duoti neteisingus parodymus. Pirmosios instancijos teisme pastaroji paaiškino, kodėl iš karto po įvykio jos duoti parodymai yra neteisingi ir patvirtino, kad reikia vadovautis jos teisme duotais parodymais. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad šie, teisme duoti nukentėjusiosios parodymai, yra melagingi.

Nuteistasis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad kioske užrakinta D. S. neturėjo galimybės pabėgti. V. S. teigia, kad Å¡iame kioske buvo įrengtos iÅ¡ vidaus pusės užrakinamos durys. IÅ¡ laiko pusės ant Å¡ių durų užrakto nebuvo. Nukentėjusioji žinojo apie šį išėjimÄ iÅ¡ kiosko ir galėjo juo pasinaudoti. Apeliantas nurodo, kad kioskas yra iÅ¡likęs, todėl Å¡iai aplinkybei patikrinti pirmosios instancijos teisme buvo pasiÅ«lyta jį apžiÅ«rėti. Apeliantas mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų įpareigoti ikiteisminio tyrimo institucijÄ apžiÅ«rėti iÅ¡likusį apdegusį kioskÄ ir nustatyti, ar jame buvo atsarginis išėjimas, ar jis gali bÅ«ti užrakinamas iÅ¡ lauko pusės ir ar yra kitų kliūčių juo pasinaudoti.

Nukentėjusioji D. S. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikinti ir V. S. išteisinti.

Nukentėjusioji nurodo, kad V. S. jos nužudyti nenorėjo. D. S. teigia, kad iÅ¡ karto po įvykio ji buvo labai susinervinusi, todėl tyrėjui pasakė ne visÄ tiesÄ . Ji pažymi, kad pirmosios instancijos teisme jos duoti parodymai yra teisingi.

Nukentėjusioji pažymi, kad 2009 m. sausio mėnesį tarp jos ir vyro V. S. buvo įtempti santykiai, tačiau ji netiki, kad pastarasis norėjo jÄ nužudyti. D. S. nuomone, nuteistasis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ji yra padegto kiosko viduje. Ji nurodo mačiusi nuteistÄ jį, kai ėjo į parduotuvė, jis jÄ taip pat matė. Tačiau nukentėjusios teigimu, parduotuvėje ji buvo labai trumpai ir V.

S. nematė, kaip ji grįžo atgal į kioskÄ . Vėliau pastarasis priėjo prie kiosko ir kažkÄ sakė, tačiau D. S. nurodo jam neatsakiusi.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kai kioske pasirodė ugnis, nukentėjusioji sutriko, tačiau nepagalvojo, kad liepsna iÅ¡plis ir ji gali sudegti. D. S. nurodo, kad ji turėjo galimybę iÅ¡eiti iÅ¡ kiosko per atsarginį išėjimÄ , kurio durys buvo užkabintos iÅ¡ vidaus.

Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad negali ramiai gyventi, nes dėl jos ikiteisminio tyrimo metu duotų neteisingų parodymų, jos vyras nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokuroras prašė šį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylÄ iÅ¡tyrė nepažeisdamas BPK

20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

 Ginčydamas savo kaltę, V. S. teigia, kad jo kaltė pagrįsta tik iÅ¡vedžiojimais, prielaidomis ir tikimybėmis. Akcentuoja, kad padegdamas kioskÄ manė, jog kiosko viduje žmonos nėra, todėl jo tyčia buvo nukreipta tik į turto sunaikinimÄ , o ne į tyčinį nužudymÄ . TÄ apeliaciniame skunde teigia ir nukentėjusioji, aiÅ¡kindama, kad ikiteisminio tyrimo metu be pagrindo apkaltino V. S. . Å ie teiginiai

nėra pagrįsti. Nuosprendyje nurodyti įrodymai, kurie pagrindžia, jog V. S. turėjo tyčiÄ nužudyti, o ne tik sudeginti kioskÄ .Â

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas V. S. (nuteistojo sūnus) atsisakė duoti parodymus, o pačios nukentėjusiosios parodymai labai prieštaringi (b. l. 174, 34-35, t. 1; 38, t. 2). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, kad V.

S. 2009 m. sausio 30 d., apie 18 val. atėjęs prie kiosko, kuriame ji dirbo, atstÅ«mė langelį. Su savim jis turėjo maiÅ¡elį. Paklausus ko nori, jis atsakė „tuoj sužinosi“, dar pasakė, kad ji sudegs gyva, nes jis užrakino lauko duris iÅ¡ iÅ¡orės. Vyras po to pro langelį į kiosko vidų įpylė kažkokio skysčio. Netrukus ji pamatė ugnį. Bandė iÅ¡eiti pro lauko duris, bet jos iÅ¡ tikro buvo užrakintos ir ji jų neatidarė. Ji atsigulė ant grindų ir pro durų plyšį gaudė orÄ , be to, paskambino sÅ«nui V. S. . Å is atbėgo ir bandė atidaryti duris, tačiau tai jam pavyko padaryti tik po to, kai kažkur nubėgo ir atsinešė raktÄ . SÅ«nus sakė, kad raktÄ paėmė iÅ¡ tėvo. BÅ«dama kioske neapdegė, bet apsinuodijo dÅ«mais (b. l. 34-35, t. 1). Pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad Å¡ie parodymai melagingi. Ji teigė, kad apie 18 val. V.

S. stabtelėjo prie kiosko, paklausė ar ji grįš namo ir nuėjo. Ji nubėgo į

parduotuvę. Grįžo labai greitai, iÅ¡ vidaus užrakino kioskÄ . Matė, kad grįžta V. S. , nenorėdama bendrauti, jam nesirodė. V.

S. pabeldė, Å¡aukė jÄ , tačiau ji neatsiliepė. Staiga iÅ¡dužo langas, pasirodė ugnis. Bandė atidaryti duris, tačiau negalėjo, pasimetė. Kitų durų neatidarė, nors galėjo. Telefonu iÅ¡kvietė sÅ«nų ir Å¡is jÄ iÅ¡leido, atrakinęs kioskÄ . Teigė, kad be pagrindo apkaltino vyrÄ sunkiu nusikaltimu.

Esant tokiai situacijai, kai nukentėjusioji davė iš esmės priešingus parodymus apie tai, ar V. S. žinojo, kad ji buvo kiosko padegimo metu, o V. S. parodymus duoti atsisakė, šie svarbūs bylai faktai nustatomi remiantis kitų, byla nesuinteresuotų asmenų parodymais ir kitais įrodymais.

Liudytojas Mindaugas Rimkus parodė, kad budėdamas su kitu policijos pareigÅ«nu – D. B. - pamatė degantį kioskÄ , o žmonės parodė, į kuriÄ pusę nubėgo padegėjas. Jie pavijo įtariamÄ jį. Å is padavė raktÄ , sakė, kad reikia atrakinti kioskÄ , nes viduje yra žmogus. Liudytojas Mindaugas Rimkus patvirtino, kad įtariamasis tikrai žinojo, jog kiosko viduje yra žmogus (b. l. 38-39, t. 2). Liudytojas Dainius Bujanauskas parodė, kad sulaikytas V. S. sakė, kad buvo konfliktas, ir kad jis padegė kioskÄ (b. l. 174-175, t. 1). Liudytojas Vidmantas Jonaitis parodė, kad matė, jog kioskÄ padegė V. S. . Apie tai jis pasakė policininkams. Kai Å¡ie atvežė V. S. atgal prie kiosko, pastarojo sÅ«nus paėmė iÅ¡ V. S. raktÄ ir, atrakinęs kioskÄ , iÅ¡vedė iÅ¡ ten motinÄ , kuri tuoj nualpo (b. l. 175, t. 1). Liudytojas Darius Čepas parodė, kad ligoninėje apklausė nukentėjusiÄ jÄ D. S. . Å i pasakojo, kad tÄ dienÄ jos vyras iÅ¡ advokato gavo praneÅ¡imÄ apie tai, kad ji pradėjo skyrybų procesÄ . DienÄ atėjęs prie kiosko, V. S. jai liepė tÄ procesÄ nutraukti, grasino susidoroti, padegti. Apie 18 val. jis vėl atėjo iki kiosko, klausė jos, ar neapsigalvojo, ir po to pasakęs „aÅ¡ tave gyvÄ palaidosiu tame kioskelyje“ įpylė kioskelio vidun skysčio ir padegė. IÅ¡ kiosko ji negalėjo iÅ¡eiti, nes durys buvo užrakintos. Telefonu ji iÅ¡kvietė sÅ«nų, kuris jÄ iÅ¡leido atrakinęs iÅ¡ lauko duris (b. l. 175, t. 1).

Kolegija atkreipia dėmesį, kad visi paminėti liudytojai tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai yra svetimi žmonės, jų parodymai tarp savęs atitinka sudarydami svarbiausių įvykio aplinkybių visumÄ ir netikėti Å¡iais parodymais priežasties nėra. IÅ¡ Å¡ių parodymų galima padaryti iÅ¡vadÄ , kad V. S. tikrai žinojo, jog kioske, kurį jis padegė, tuo metu buvo jo žmona –nukentėjusioji D. S. . Jis negalėjo ir neturėjo pagrindo manyti, kad ji išėjusi iÅ¡ kiosko, kadangi betarpiÅ¡kai prieÅ¡ pat padegdamas kioskÄ su ja, esančia kiosko viduje, kalbėjosi. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir pačios nukentėjusiosios pareiÅ¡kimas

policijai, kuriame kategoriÅ¡kai teigiama, jog jai bÅ«nant kiosko viduje, V. S. jai pareiÅ¡kęs, kad sudegins jÄ gyvÄ , užrakino kiosko

duris ir padegė kioskÄ (b. l. 7, t. 1). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. S. turėjo tyčiÄ ne sudeginti kioskÄ , tačiau žinodamas, kad kioske yra nukentėjusioji ir padegdamas kioskÄ , turėjo tyčiÄ itin žiauriai jÄ nužudyti. Neigdamas kaltę, V. S. , o ir nukentėjusioji, apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad nukentėjusioji turėjo galimybę pasiÅ¡alinti iÅ¡ padegto kiosko pro kitas duris. Tokie apeliacinių skundų teiginiai taip pat nėra pagrįsti. Jau aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad V. S. iÅ¡ lauko užrakino kiosko duris. Toks veiksmas visiÅ¡kai atitinka liudytojo D. Č. parodymus, taip pat nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodytÄ aplinkybę, kad V. S. pagrasino sudeginti nukentėjusiÄ jÄ , ir atvirkščiai – durų užrakinimas bÅ«tų visiÅ¡kai beprasmis ir nelogiÅ¡kas veiksmas, jei bÅ«tų siekiama jį sudeginti tik kaip turtÄ ar žmonos darbo vietÄ . Taigi, nuteistojo tyčia buvo nukreipta į gyvybės atėmimÄ , ir V. S. neturėjo realaus pagrindo tikėtis, kad nukentėjusioji iÅ¡vengs mirties, pasiÅ¡alindama pro kažkokį kitÄ išėjimÄ . Jos buvimas degančiame kioske iki tol, kol atrakinus iÅ¡ lauko duris ji buvo iÅ¡ kiosko iÅ¡leista patvirtina, kad tokia galimybė buvo mažai tikėtina. Kad nukentėjusioji nemirė nebepriklausė nuo nuteistojo valios, nes nukentėjusioji iÅ¡kvietė pagalbon sÅ«nų, be to, pats V. S. buvo sulaikytas policijos netoli įvykio vietos su raktais nuo kiosko.

Visuma Å¡ių aplinkybių patvirtina, kad nuteistojo veika kvalifikuota tinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus. Už tokį nusikaltimÄ numatyta laisvės

atėmimo nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. V. S. nubaustas minimalia 8 metų laisvės atėmimo bausme, ir

ji nėra per griežta bei nešvelnintina. Iš ekspertizės akto matyti, kad V. S. dėl ligų, kuriomis serga, laisvės atėmimo atlikimas

bÅ«tų apsunkintas, tačiau ligos dar nepasiekusios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 969/578 nustatytų ligų, dėl kurių nuteistieji gali bÅ«ti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmių atlikimo, stadijų (b. l. 11-24, t. 2). Todėl ir Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnio nuostatos apie atleidimÄ nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos nuteistajam netaikytinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies           1 punktu,

Â

n u t a r i a:

Â

nuteistojo V.

S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas

Teisėjai

Aloyzas Kruopys

Valdimaras Bavėjanas

Jonas Algimantas Venckus