2021-04-14 Nr. AB-7752-3-62-3-01462-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-311-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01462-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. Š. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2010 m. birželio 10 d. laisvės atėmimo bausmę atlieka Pravieniškių PN-AK, kur yra laikomas netinkamomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Nuo 2014 iki 2018 metų įvairiais laikotarpiais jis atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Pareiškėjo įsitikinimu, gyvenamosiose patalpose natūralus apšvietimas buvo netinkamas, todėl pablogėjo jo rega, taip pat trūko gryno oro. Akcentavo, jog pareigūnai su nuteistaisiais elgėsi nepagarbiai, užgauliojo bei žemino. Pareiškėjas prašė nagrinėti tik laikotarpiu, kuriuo jis buvo laikomas baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose, jam padarytą žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Nuo 2010 m. birželio 7 d., kai pareiškėjas buvo patalpintas į pataisos namus, jis turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės supažindinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Dėl šių priežasčių, atsakovo atstovo nuomone, ginčo laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. birželio 26 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista. Įstaiga užtikrina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus, gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinį apšveitimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pareiškėjas skundžia pataisos įstaigos pareigūnų veiksmus, nurodo, jog pareigūnai elgėsi nepagarbiai ir savo veiksmais žemino nuteistuosius. Pareiškėjas teikė skundus dėl pareigūnų elgesio, tačiau jie nebuvo tenkinami, pareigūnams nebuvo skirtos nuobaudos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo pareigūnų elgesio laikytini nepagrįstais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamų išgyvenimų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė jam žalos. Pareiškėjas tik nurodė bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai nenurodė, kaip jis apskaičiavo žalos dydį, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymuose nustatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo L. Š. skundą atmetė.

7. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. liepos 17 d., daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senaties terminą. Teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą dėl laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 17 d. iki 2018 metų galbūt patirtos žalos atlyginimo.

8. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą kamerų tipo patalpose, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 6 d. gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose vienam asmeniui nebuvo pažeista.

9. Pareiškėjos teiginius dėl gryno oro trūkumo teismas atmetė nurodęs, kad byloje nėra jokių įrodymų (patikrinimo aktų, pareiškėjo, kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpų), patvirtinančių, kad kamerų tipo patalpose trūko oro. Šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (su juo kalėjusių asmenų rašytiniais liudijimais, neprašė šių asmenų kviesti į bylą liudytojais).

10. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, teismas pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalpų natūralaus apšvietimo, pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl jie atmestini.

11. Dėl pareigūnų elgesio teismas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 26 d. kreipėsi į įstaigos administraciją dėl netinkamo, žeminančio pareigūnų elgesio, tačiau 2017 m. liepos 5 d. pateikė administracijai pareiškimą, jog klausimai dėl nurodytų aplinkybių išspręsti, todėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta. Byloje nesant jokių įrodymų, kad pareigūnai dėl jų netinkamo elgesio su nuteistaisiais būtų buvę nubausti, teismas šiuos pareiškėjo teiginius laikė nepagrįstais.

12. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas L. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Jis, būdamas Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, neturėjo galimybės susipažinti su teisės aktais, kuriuose nurodytos jo teisės. Būdamas baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose jautė diskomfortą, depresiją, dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjo nuomone, teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, turėjo nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 17 d. iki 2018 metų.

15. Nors atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad gyvenamasis plotas atitinka visus reikalavimus, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad dviaukštės lovos yra uždraustos, o kameros plotas buvo mažesnis dėl joje esančių baldų. Patalpose, kuriose jis gyveno, nebuvo vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, todėl nuolat būdavo šalta. Atsakovo atsakovas neatsikirto į pareiškėjo teiginius dėl tinkamo apšvietimo neužtikrinimo. Pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, paaiškino, jog pareigūnai nenešioja arba neįsijungia vaizdo registratorių tam, kad nebūtų užfiksuotas netinkamas elgesys.

16. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Pravieniškių PN-AK nuomone, apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Skunde nenurodyti jokie motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų argumentų apie tai, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakė dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, taip pat nenurodė, kad teismas būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. liepos 17 d. iki 2018 m., atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nenustatė pažeidimo dėl per mažo gyvenamojo ploto, vėdinimo ir apšvietimo, netinkamo pareigūnų elgesio.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Skundo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. iki 2016 m. liepos 16 d. teismas taikė trijų metų ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos iš esmės analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

24. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

25. Atkreiptinas dėmesys, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Vertinant, ar pataisos įstaigoje vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, turėjo išskaičiuoti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą.

26. Dėl higienos reikalavimų neužtikrinimo pažymėtina, jog administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie netinkamą šių kalinimo sąlygų užtikrinimą, taip pat duomenų apie netinkamą Pravieniškių PN-AK patalpų ginčo laikotarpiu vėdinimą, tinkamos temperatūros ir drėgmės neužtikrinimą pareiškėjo argumentai dėl šių kalinimo sąlygų neužtikrinimo buvo pagrįstai atmesti. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o dėl praėjusio ilgo laiko tarpo šiuo metu objektyviai negalima nustatyti ginčo laikotarpiu buvusių kalinimo sąlygų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, tinkamo temperatūros ir drėgmės neužtikrinimo laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais. Nustatant, kad Pravieniškių PN-AK privalo tokius nekonkrečius teiginius paneigti, atsakovo atstovui būtų nustatoma neproporcinga pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą. Atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

27. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde tvirtino, kad pareigūnai su juo elgėsi netinkamai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių kreipėsi į įstaigos vadovą, bet jo skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų skundęs pataisos įstaigos direktoriaus sprendimus teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas konkrečių pareigūnų ar pažeidimo aplinkybių nenurodė, taip pat nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, neįvardijo, kada į jo prašymą buvo neatsižvelgta ar skundas buvo neužregistruotas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

28. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė