2017-11-14 Nr. AB-20995-3-64-3-01312-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2330-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01312-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 18–23) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2015 m. sausio 1 d. buvo etapuojamas į Šiaulių TI, kur pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas buvo talpinamas į laikino laikymo kameras, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų: į šias kameras buvo talpinamas vidutiniškai su 5 suimtaisiais, tualetas šiose kamerose nebuvo atitvertas, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti kitų suimtųjų ar nuteistųjų akivaizdoje. Tai pareiškėją labai trikdė ir sukėlė didelį gėdos jausmą bei garbės ir orumo pažeminimą, kančias. Taip pat laikino laikymo kamerose buvo labai mažas apšvietimas, šalta, grindys ir sienos nešvarios, sienos nelygios, nebuvo geriamojo vandens čiaupo, vanduo buvo tik tualeto nuleidimo sistemoje. Iš laikino laikymo kamerų pareiškėjas buvo perkeliamas į karantino kameras, kuriose sąlygos buvo dar blogesnė, nei laikino laikymo kamerose. Apšvietimas buvo labai mažas, šalta, sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, tualetas neatskirtas nuo likusios kameros dalies, nuleidimo vamzdžiai surūdiję, praleidžiantys šlapimą ir išmatas, kurie bėgdavo tiesiai po kojomis į patalpą. Dėl to buvo nemalonus kvapas. Gamtinius reikalus turėdavo atlikti kitų akivaizdoje. Vandens čiaupas buvo įrengtas virš tualeto ir skirtas tualeto nuleidimui. Karantino kameroje nebuvo stalų, dėl to pietus valgyti turėjo atsistojęs. Prieš talpinant į karantino kameras, nebuvo nuvedamas į medicinos punktą apžiūrai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 166–170) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

5. Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143, 144 ir 145 punktais ir pažymėjo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

6. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. lR-172) (toliau – ir Taisyklės) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157 (toliau – ir Tvarkos aprašas), režiminiame korpuse esančių paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Yra šalto vandens tiekimo sistema. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), nereglamentuoja stalų ir kėdžių buvimo kameroje. Minėtoje higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

7. Kaip matyti iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. birželio 21 d. pažymos „Dėl J. P.”, pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, buvo paskirstymo kamerose PK-5, PK-4, PK-9. Šiaulių visuomenės sveikatos centras paskirstymo kameras PK-5 ir PK-9 tikrino 2014 m. balandžio 2 d. (2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-104). Nustatyta, kad paskirstymo kameroje PK-5 santykinė oro drėgmė – 59.2 proc., oro temperatūra –13,8 C, dirbtinė naktinė apšvieta – 6 lx. Paskirstymo kameroje PK-9 nustatyta santykinė oro drėgmė – 40.9 proc., oro temperatūra – 13,6 C, dirbtinė naktinė apšvieta – 19 lx.

8. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikino sulaikymo kameras. Taip pat pažymėjo, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

9. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 1 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

12. Teismas rėmėsi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2016 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, b. l. 11). Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

13. Remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintas.

14. Teismas citavo CK 6.271 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir pastebėjo, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą bylai aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.).

15. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų Nr. EP-406 ir Nr. EP-224 matyti, kad patikrinimo metu (2013 m. birželio 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d.) išvykstančiųjų apžiūros patalpose bei priėmimo paskirstymo patalpoje, kurioje atliekama atvykusių ir išvykstančių asmenų krata, pažeidimų nenustatyta. Tačiau iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-104 matyti, kad laikino paskirstymo kamerose (boksuose) ir karantino kamerose nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 23, 26, 62 punktų pažeidimai (per žema oro temperatūra, paskirstymo kamerų Nr. PK-8 ir PK-9 sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, pajuodusios, patalpose reikia atlikti remontą, karantino kamerose per mažas apšvietimas, karantino kamerose Nr. 5 ir 6 sienos nelygios grublėtos, vietomis nusitrynusios, ypač prie sanitarinių įrenginių pajuodusios, išdažytos danga, nepatvaria trynimui, vamzdynų paviršiai surūdiję, patalpose reikia atlikti remontą). Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Teismo nuomone, tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas suimtąjį (nuteistąjį) šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje vertintinas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo ir karantino patalpose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

16. Dėl pareiškėjo argumento, kad prieš talpinant į karantino kameras nebuvo nuvedamas į medicinos punktą apžiūrai teismas rėmėsi SVĮ 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 99, 100, 101 ir 102 punktais ir pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad prieš talpinant suimtąjį ar nuteistąjį į karantino patalpas asmuo privalo būti nuvedamas į medicinos punktą apžiūrai. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad jis buvo apžiūrimas sveikatos priežiūros specialistų. Duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta medicininė pagalba, nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė, t. y. nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai.

17. Teismas, remdamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI laikino laikymo ir karantino patalpose buvo laikomas po keletą valandų, pažeidimai buvo trumpalaikiai. Be to, pažymėjo, kad per tą patį laikotarpį pareiškėjo patirta neturtinė žala (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kt.) yra įvertinta administracinėse bylose Nr. I-814-289/2016 ir Nr. I-1007-257/2014, išnagrinėtose Šiaulių apygardos administraciniame teisme, kuriose priteistos piniginės sumos. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

18. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju teismas nematė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, manė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

19. Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies pripažindamas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 20. Pareiškėjas J. P. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 193), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Šiaulių TI administracija neužtikrino higienos normų reikalavimų ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikino sulaikymo ir karantino kamerose, kas lėmė didelius neigiamus išgyvenimus, patenkančius į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, tačiau pirmosios instancijos teismas to be pagrindo nepripažino.

20.2. Mano, jog teismas negalėjo taikyti ieškinio senaties pareiškėjo reikalavimui, nes į teismą kreipėsi nepraėjus 3 metams nuo paskutinės pažeidimo dienos.

20.3. Nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymi, kad pažeidimai, nors ir netruko ilgą laiką (apie 5 valandas), tačiau jie buvo labai intensyvūs ir pasikartojantys. Pareiškėjas nuolat patirdavo nepatogumus, garbės ir orumo pažeidimus, buvo kankinamas ir buvo atimtas privatumas. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Pinigų dėka asmuo įgyja galimybę neutralizuoti savo skausmingus pojūčius, užsimiršti, užsiimti veikla, kuri leistų negalvoti apie patirtą pažeidimą. Taigi vien pažeistos teisės pripažinimas neatlygina pareiškėjo patirtos žalos.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsiliepime nurodo, jog atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, jog ieškinio senatis taikyta pagrįstai, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių. Pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2015 m. sausio 1 d. atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Tačiau nepripažinęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Taip pat mano, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

28. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

30. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

31. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 26 d. (I t., b. l. 11), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (I t, b. l. 166).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

34. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, nes pareiškėjas nurodo, jog jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

35. Pareiškėjo teiginys, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies taisykles, nes pažeidimas buvo tęstinis, atmestinas kaip nepagrįstas. EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad „tęstinė situacija“ reiškia tęstinį veiksmą, dėl kurio pareiškėjas tampa auka (žr. EŽTT 2003 m. gegužės 21 d. sprendimą Posti ir Rahko prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 27824/95), p. 39.). Tačiau tokiomis situacijomis nepripažįstami tie atvejai, kai inter alia pareiškėjai yra kalinami skirtingose kalinimo įstaigose, skirtingais režimais, sąlygomis (žr. EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15591/03)). Šiame kontekste aktualu yra tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikino laikymo ir karantino patalpose buvo laikomas ne ištisai, o atskirais epizodais, po keletą valandų, pažeidimai buvo trumpalaikiai. Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų pobūdį, jų kaitą, tai, kad pareiškėjo atžvilgiu daromas pažeidimas nebuvo iš esmės tapatus, tęstinis, siekdama nepaneigti pirmiau nurodyto ieškinio senaties instituto tikslo ir prasmės, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu kitaip vertinti ieškinio senaties pradžios momentą.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

37. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2013 m. gegužės 25 d.

38. Dėl likusio laikotarpio, pirmosios instancijos teismas pripažino tam tikrų higienos reikalavimų neatitikimus Šiaulių TI laikino sulaikymo ir karantino kamerose – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 23, 26, 62 punktų pažeidimus (per žema oro temperatūra, paskirstymo kamerų Nr. PK-8 ir PK-9 sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, pajuodusios, patalpose reikia atlikti remontą, karantino kamerose per mažas apšvietimas, karantino kamerose Nr. 5 ir 6 sienos nelygios grublėtos, vietomis nusitrynusios, ypač prie sanitarinių įrenginių pajuodusios, išdažytos danga nepatvaria trynimui, vamzdynų paviršiai surūdiję, patalpose reikia atlikti remontą). Teismas nustatė, kad vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra, kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti.

39. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

40. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

41. Taip pat pažymėtina, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų, o argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 24 d. sprendimą byloje Shcherbakov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34959/07), 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 67413/01), 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 11982/02).

42. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodė ir pirmosios instancijos teismas su tuo sprendime iš esmės sutiko, kad Šiaulių TI laikino sulaikymo ir karantino kamerose nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimai, be kita ko, dėl to, kad neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau minėtus pažeidimus teismas konstatavo neįvertinęs aktualių bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybių – teismas nesiaiškino, kokiu laikotarpiu, kiek kartų ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų ir neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi teismas turėjo vertinti, ar nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, ar tikrai šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas buvo pakankama ir teisinga satisfakcija.

43. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas tam tikrais atvejais buvo pripažintas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, kai buvo nustatytos ir kitos asmens kalinimą sunkinančios aplinkybės (žr. EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) 52–53 p.). Kitais atvejais, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

44. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. sausio 1 d., netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. sausio 1 d. naikintina, šią bylos dalį perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. sausio 1 d. panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan