f5d897f1-048e-42b8-bd3a-3c2caeed64d6 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1150/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02737-2011-8      Procesinio sprendimo kategorijos 27.7; 44.2.1; 44.5.2.17; 126.8LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J.

R. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-701-577/2012 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rojinga“ ieÅ¡kinį atsakovams A. S., J. R. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo ir dalyvio, jiems savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, civilinės atsakomybės.              IeÅ¡kovo administratorius, gindamas kreditorių interesus, prašė priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų A.

S. ir J. R. 485 590, 30 Lt žalos atlyginimÄ bei 5 procentų metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo UAB „Rojinga“ naudai. Žalos dydį ieÅ¡kovas grindė remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų įmonei bendrÄ sumÄ . Nurodė, kad atsakovai: A. S. – kaip įmonės vadovas, o J. R. – kaip įmonės akcininkas turi dėl padarytos žalos atsakyti solidariai, kadangi žala padaryta jų veiksmais (neveikimu) - įmonei bÅ«nant nemokiai, jie privalėjo pateikti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tačiau to nepadarė, t.y. pažeidė bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis teisingai, protingai ir rÅ«pestingai.

Be to, atsakovas A. S. iki šiol neperdavė įmonės administratoriui visų įmonės dokumentų, nurodydamas, kad jie iki šiol nėra sutvarkyti perdavimui. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo A. S. 190 905,62 Lt, iš atsakovo J. R. 30 118,68 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2011-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui, bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Teismas nustatė, kad atsakovas A. S. ėjo bendrovės vadovo pareigas nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. vasario 3 d. Atsakovas J. R. valdė 76 % bendrovės akcijų (t. 1, b.l. 19-21). 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovės balanso duomenimis bendrovės turtas iÅ¡ viso sudarė 184 192 Lt, nuostolis sudarė 51 829 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 173 920 Lt. Finansinė atskaitomybė už 2007 m., 2009 m. nebuvo pateikta, taip pat nebuvo registruojama Juridinių asmenų registre. Analizuodamas 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad 2008 m. pabaigoje įmonė buvo moki. Tačiau įmonė 2008 metais vėlavo iÅ¡mokėti darbo užmokestį (793,80 Lt), todėl teismas sprendė, jog įmonę galima pripažinti nemokia dėl darbo užmokesčio nemokėjimo.

Analizuodamas 2009 m. lapkričio 1 d. balansÄ , teismas darė iÅ¡vadÄ , kad UAB „Rojinga“ 2009 metais buvo nemoki, kartu pažymėdamas, jog įmonė nuo 2008 m. lapkričio mėnesio vėlavo mokėti darbo užmokestį, todėl jau nuo 2008 m. lapkričio mėnesio buvo prielaida bankroto bylos kėlimui (Ä®BÄ® 9 str. 5 d. 1 p.). Teismo vertinimu, atsakovas A. S., bÅ«damas bendrovės vadovas bei nevykdydamas pareigos inicijuoti bendrovės bankroto procedÅ«rÄ (Ä®BÄ® 8 str. 1 d.), elgėsi aiÅ¡kiai nesÄ Å¾iningai bendrovės kreditorių atžvilgiu, nes pažeidė kreditorių interesus, kad civilinėje apyvartoje nedalyvautų nemokÅ«s juridiniai asmenys, nepagrįstai sumažino bendrovės turtÄ 160 786,94 Lt sumai.

Todėl teismas sprendė, kad jam kyla civilinė atsakomybė prieÅ¡ bendrovės kreditorius (CK 6.263 str.). Teismas nurodė, kad ir atsakovas J. R., kaip įmonės pagrindinis akcininkas, ne tik nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti įstatymų reikalavimų dėl finansinės atskaitomybės teikimo laikymÄ si bendrovės veikloje, bet ir pats savo veiksmais skatino ir prisidėjo prie bendrovėje esamos netvarkos, pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo (toliau-ABÄ®) reikalavimus (neÅ¡aukė akcininkų susirinkimo, nekontroliavo įmonės vadovo veiklos), taip pat nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo bendrovei tapus nemokia, elgėsi nerÅ«pestingai, nevykdė savo pareigų ir prisiėmė nepamatuotÄ rizikÄ , todėl yra atsakingas už bendrovės kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ (CK 6.247 str.).

Teismo nuomone, ieÅ¡kovo praÅ¡oma priteisti suma turi bÅ«ti mažintina tiek bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienÄ bendrovėje esamo turto verte, tiek debitorinių skolų suma, t.y. iÅ¡ viso 264 566 Lt. Todėl sprendė, kad iÅ¡ priteistinos 221 024,30 Lt (485 590,30 Lt - 264 566 Lt) sumos 160 786,94 Lt priteistini iÅ¡ A. S., o likusi suma – 60 237,36 Lt – priteistina lygiomis dalimis iÅ¡Â kiekvieno atsakovo, t.y. po 30 118,68 Lt (CK 2.50 str. 3 d., 2.87 str. 7 d. bei Ä®BÄ® 8 str. 4 d.), netenkinant ieÅ¡kovo praÅ¡ymo priteisti žalÄ solidariai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas J. R. (toliau- apeliantas) praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimÄ dalyje, kurioje tenkintas ieÅ¡kovo reikalavimas jo atžvilgiu, ir šį reikalavimÄ atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais.1. Teismas netinkamai taikė Ä®monių bankroto įstatymo (toliau-Ä®BÄ®) nuostatas. Vėlavimas 2008 m. iÅ¡mokėti darbo užmokestį (793,80 Lt) nėra pagrindas pripažinti įmonę nemokia.

Be to, šis darbo užmokestis nebuvo išmokėtas pačiam įmonės vadovui A. V. (buvo vadovu nuo 2008 m. birželio iki 2008 m. lapkričio), o ir formalus vėlavimas išmokėti darbo užmokestį, kaip pagrindas bankroto bylai iškelti, teisminėje praktikoje vertinamas rezervuotai.2. Teismas pagrįstai pripažino, kad 2008 m. įmonė buvo moki. Didžiausi įmonės įsipareigojimai atsirado 2009 m. Todėl apeliantas, įmonės akcininkas, neturėjo net teorinės galimybės susipažinti su įmonės finansine būkle 2009 m., nes finansinė atskaitomybė nebuvo sudaryta.

Ä®statymai nenumato akcininko pareigos domėtis įmonės finansine bÅ«kle laikotarpiu tarp finansinių atskaitomybių tvirtinimu. Juridinių asmenų dalyvių subsidiari atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali atsirasti tik dėl nesÄ Å¾iningų jų veiksmų.3. Aplinkybės, kad apeliantas nesuÅ¡aukė akcininkų susirinkimo, nereikalavo iÅ¡ įmonės vadovo (A. S.) pateikti finansinę atskaitomybę, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos, nes 2008 m. įmonė buvo moki. Ä®statyminis reglamentavimas nustato visų pirma įmonės vadovo pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir jo atsakomybę. 4.

Teismas, nenustatęs momento, kada įmonė tapo nemokia, t.y. nenustatęs, kada kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, neteisingai apskaičiavo žalos dydį. Žala galėtų bÅ«ti laikoma tik tokia kreditorinių reikalavimų apimtis, kuri kilo nuo Å¡ios pareigos atsiradimo momento. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad A. S. įmonėms turtÄ sumažino 160 786,94 Lt suma, nes faktiÅ¡kai Å¡i suma yra 172 087,34 Lt. IeÅ¡kovas atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti.

Nurodo tokius argumentus.1. Teismas pagrįstai pripažino, kad 2008 m. rudenį bendrovė nebuvo atsiskaičiusi su darbuotojais. Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad įmonė 2008 m. faktiÅ¡kai buvo moki.2. Apeliantas nevykdė ABÄ® įstatymo 59 straipsnio reikalavimų paskirstyti bendrovės paskirstytinÄ pelnÄ (nuostolius), neatkÅ«rė įmonės mokumo. Be to, jis pats buvo ne tik akcininkas, bet nuo 2007 m. pabaigos aÅ¡tuonis mėnesius buvo įmonės vadovas, vėliau- darbuotojas.3. Apeliantas visiÅ¡kai pasitikėjo įmonės vadovu A.

S., pastarojo veiksmai jam buvo priimtini. Todėl jis negalėjo nežinoti apie įmonės vadovo atliekamus neteisėtus veiksmus pervedant sau dideles pinigų sumas. Dėl to yra pagrindas manyti apie jų bendrÄ neteisėtÄ veikimÄ . IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.              Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).             Byloje pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys įmonės vadovui ir akcininkui(savininkui) dėl to, kad Å¡ie laiku nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, kas sÄ lygojo žalos kreditoriams padarymÄ .

Žala ieÅ¡kovas nurodė įmonės bankroto byloje patvirtintÄ visų kreditorių reikalavimų sumÄ . Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs abiejų atsakovų kaltę, ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies – priteisė iÅ¡ abiejų atsakovų mažesnę sumÄ Å¾alos atlyginimui. Apeliacine tvarka yra kvestionuojama tik sprendimo dalis dėl apelianto – juridinio asmens dalyvio - atžvilgiu nustatytos civilinės atsakomybės.                          Apeliacinis skundas tenkintinas.

             Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 2.87 straipsnio 7 dalies, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu bei bendrosiomis CK nuostatomis dėl civilinės atsakomybės. Pastebėtina, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu ieškinys nebuvo reiškiamas.             CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato juridinio asmens valdymo organų narių atsakomybę. Nagrinėjamu atveju apeliantas (skirtingai nei kitas atsakovas, buvęs įmonės vadovu) nėra tiesiogiai laikytinas įmonės valdymo organu.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog ir dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009).

Atsižvelgiant į (vadovų/dalyvių) Å¡ių funkcijų skirtingumÄ , civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui bÅ«dingas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Å ioje byloje teismas nekonstatavo, kad apeliantas bÅ«tų atlikęs kokias nors vadovo funkcijas bylai aktualiu laikotarpiu, to neįrodinėjo ir ieÅ¡kovas, o byloje esančių duomenų pagrindu tokios iÅ¡vados, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negalima daryti.

Todėl byloje iÅ¡ esmės CK 2.87 straipsnio 7 dalis taikytina ne apelianto, o kito atsakovo atžvilgiu.             ĮBÄ® 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Taigi, Å¡io straipsnio pagrindu civilinė atsakomybė gali kilti tiek vienam (apeliantui kaip savininkui), tiek kitam atsakovui (kaip įmonės vadovui).

             IeÅ¡kovui (įmonei) bankroto byla inicijuota 2009 m. rugsėjo pradžioje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas 2008 metais buvo mokus. Å i aplinkybė nėra kvestionuojama ir paties ieÅ¡kovo atsiliepime į apeliacinį skundÄ , todėl iÅ¡samiau Å¡iuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako. Pastebėtina tik tai, kad ieÅ¡kovas ir ieÅ¡kinyje, teigdamas buvus įmonės nemokumÄ jau 2008 m. pabaigoje, nepagrįstai vadovavosi ne buvusiais pradelstais įmonės įsipareigojimais, o visa įmonės įsipareigojimų suma.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad iÅ¡ kreditorių sÄ raÅ¡o matyti, jog įmonė 2008 metais vėlavo iÅ¡mokėti darbo užmokestį (793,80 Lt), todėl pagal ĮBÄ® 9 straipsnio 5 dalies 1 punktÄ (įmonė vėluoja iÅ¡mokėti darbo užmokestį) įmonę galima pripažinti nemokia. Nors su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada galima iÅ¡ esmės galima bÅ«tų sutikti (bet ne nemokumo, o darbo užmokesčio savalaikio nemokėjimo, kaip sÄ lygos dėl savarankiÅ¡ko pagrindo bankroto bylos inicijavimui, egzistavimo), bet tik vertinant itin formaliai.

Teisminėje praktikoje darbo užmokesčio mokėjimo vėlavimas, kaip pagrindas bankroto bylos iÅ¡kėlimui, nėra vertinamas vien formaliai ir neženklÅ«s tiek laiko, tiek dydžio aspektais atsiskaitymo sutrikimai per se neturėtų visais atvejais vien dėl to lemti bankroto bylos inicijavimo pareigos atsiradimÄ ar tokios bylos įmonei iÅ¡kėlimÄ . Juo labiau, kai nagrinėjamu atveju matyti, kad darbo užmokestis buvo nesumokėtas pačiam tuo metu buvusiam įmonės vadovui A. V., kuris pats turėjo galimybę ir pareigÄ inicijuoti bankroto bylÄ (tuo tarpu, kaip minėta, pats pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įmonė tuo metu buvo moki).

Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad vien tik dėl paminėtos aplinkybės įmonei pagal jos 2008 m. rodiklius buvo prielaidos inicijuoti bankroto bylÄ ir, juo labiau, kad pareiga jÄ inicijuoti dėl tokios menkos sumos jau buvo kilusi bendrovės savininkui (apeliantui).              Taigi, įmonė tapo nemokia 2009 m. Teismas nurodė argumentus ir teisės normas, kuriais pagrindė žalos priteisimÄ iÅ¡ įmonės vadovo A.

S.. Minėta, Å¡ios sprendimo dalies dalyvaujantys byloje asmenys nėra apskundę.                           Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimus bÅ«tina nustatyti visų jos sudėties sÄ lygų egzistavimÄ . Preziumuojama yra tik skolininko kaltė (CK 6.248 str. 1 d.). Tuo tarpu įrodyti skolininko neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį su atsiradusia žala turi ieÅ¡kovas. Nors bankroto bylos yra susijusios su vieÅ¡u interesu, įmonės administratorius įrodinėjimo prasme nėra privilegijuotas asmuo.

Taigi, jis turi įrodyti visas kitos Å¡alies civilinės atsakomybės sÄ lygas (iÅ¡skyrus kaltę) (CPK 12, 178 str.).              Kreditoriams Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o dėl to, kad, atsiradus Å¡iems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir bÅ«tent tai kreditoriams sÄ lygojo naujų nuostolių atsiradimÄ ar ankstesnių padidėjimÄ .

Todėl svarbu nustatyti, ar (ir kada) tokia pareiga Å¡iems asmenims atsirado ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė. Å iame kontekste pažymėtina, kad ir sprendžiant klausimÄ apie juridinio asmens dalyvio atsakomybę CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu kasacinis teismas yra nurodęs, jog Å¡iuo pagrindu įrodinėtinas priežastinis ryÅ¡ys tarp atsakovo nesÄ Å¾iningų veiksmų ir pagrindinio skolininko nemokumo, o ne konkrečios žalos, atsiradusios kreditoriui, dydžio.

Priežastinis ryÅ¡ys tarp Å¡ių atsakomybės taikymo sÄ lygų nustatomas pagal bendrÄ sias taisykles (CK 6.247 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Taigi, pastaruoju atveju reikėtų įrodyti, kad apeliantas atliko nesÄ Å¾iningus veiksmus, sukėlusius įmonės nemokumÄ arba prie to prisidėjusius, ir tai sÄ lygojo žalÄ kreditoriams, kas lemtų jo subsidiariÄ atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.

             Apelianto civilinę atsakomybę pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad įmonėje nebuvo laikytasi bendrovės metinės finansinės atskaitomybės tvirtinimo tvarkos (ABĮ 58 str. 2 d.), eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kurį apeliantas turėjo teisę sušaukti, turėjo įvykti ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (ABĮ 23 str. 1 d., 24 str. 1 d.), apeliantas turėjo teisę pareikalauti iš bendrovės dokumentus, tame tarpe ir metinės finansinės atskaitomybės ataskaitas, bendrovės veiklos ataskaitas (ABĮ 18 str. 1 d.).

Be to, įvertinęs tai, kad apeliantui priklausė 79 procentai bendrovės akcijų, jis pats nuo 2007 m. spalio 12 d. iki 2008 m. birželio 13 d. buvo bendrovės direktoriumi, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad apeliantas ne tik žinojo ir turėjo žinoti įmonės finansinę padėtį, bet ir privalėjo imtis priemonių užtikrinti, kad esamas įmonės vadovas A. S. tinkamai vykdytų savo pareigas, apie kurių netinkamÄ vykdymÄ apeliantui buvo žinoma, arba jį pakeisti (atleisti). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kiniu apelianto civilinė atsakomybė buvo kildinama ne iÅ¡ kokių nors kitų įstatymų nuostatų pažeidimų, o bÅ«tent dėl apelianto, kaip įmonės savininko, pareigos inicijuoti bankroto bylÄ nevykdymo (Ä®BÄ® 8 str. 4 d.).

Tuo tarpu, teismui konstatavus, jog įmonė 2009 m. pradžiai buvo moki, nėra pagrindo pripažinti, jog tuo laikotarpiu tokia pareiga apeliantui jau buvo kilusi ar ji bÅ«tų kilusi, jei finansinės atskaitomybės klausimai bÅ«tų apsvarstyti akcininkų susirinkime. Dėl to atmestini pirmosios instancijos teismo nurodyti aukščiau paminėti argumentai, susiję ABÄ® nuostatomis, ir ieÅ¡kovo atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai dėl ABÄ® 59 straipsnio, reglamentuojančio visuotinio akcininkų susirinkimo teises ir priimtinus nutarimus, nuostatų pažeidimo.

             Iš bylos duomenų galima spręsti, kad įmonės finansinė padėtis pradėjo ženkliai prastėti 2009 m. bėgyje (ir galimai dėl skundžiamu sprendimu nustatytų įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, kai buvo išgryninamos arba perduodamos kitiems asmenims įmonės lėšos). Akivaizdu, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja.

TokiÄ veiklÄ vykdo ir visų pirma atsakingas už jÄ yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situacijÄ , taigi, ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad apeliantas buvo įmonės akcininkas, anksčiau yra vadovavęs įmonei, yra faktai, savaime nelemiantys civilinės atsakomybės.  Bankroto byla įmonei buvo inicijuota 2009 m. rugsėjo pradžioje, taigi, nemokumo bÅ«sena (bent jau byloje esančių duomenų pagrindu) atsirado per santykinai trumpÄ laiko tarpÄ .

Minėta, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantas kaip juridinio asmens dalyvis bÅ«tų atlikęs kokias nors vadovo funkcijas, akcininko pareigos vykdyti nuolatinę (kasdienę) įmonės veiklos bei bÅ«senos kontrolę įstatymai nenumato. Pagrįstai konstatavęs, jog 2009 m. pradžiai įmonė buvo moki, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu po to per santykinai trumpÄ laiko tarpÄ iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonė tapo nemokia ir apeliantui jau atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kokie įrodymai patvirtina, jog apeliantas apie tai neabejotinai turėjo žinoti/žinojo.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nenustačius, kad apeliantas bÅ«tų vykdęs kokius nors vadovui bÅ«dingus veiksmus per šį laikotarpį, neturi pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantui buvo žinoma ar jis, kaip juridinio asmens dalyvis, privalėjo kontroliuoti bei žinoti apie kasdienę įmonės veiklÄ ir situacijos, kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto bylÄ , atsiradimÄ .              Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti įrodytu, kad apeliantas neigiamais veiksmais prisidėjo prie įmonės nemokumo arba, žinodamas ar privalėdamas žinoti apie įmonės nemokumÄ ir dėl to jam kilusiÄ pareigÄ inicijuoti bankroto bylÄ , nepagrįstai Å¡ios pareigos nevykdė ir tokiu bÅ«du prisidėjo prie žalos kreditoriams atsiradimo (CPK 12, 178 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, t.y. nenustačius neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimÄ , tenkinti ieÅ¡kinį apelianto atžvilgiu nebuvo pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl apelianto civilinės atsakomybės keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3p., 329 str. 1 d.).             Šioje byloje ieÅ¡kovas buvo pareiÅ¡kęs reikalavimÄ priteisti žalos atlyginimÄ solidariai iÅ¡ abiejų atsakovų. Todėl, konstatavus, jog priteisti žalos atlyginimÄ iÅ¡ apelianto nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismui nustačius žalos bendrÄ dydį, kuris nėra Å¡alių kvestionuojamas (221 024,30 Lt), Å¡i suma, taip pat visos bylinėjimosi iÅ¡laidos valstybei priteistinos iÅ¡Â atsakovo A.

S..                          Apeliantas už apeliacinį skundÄ sumokėjo 143 Lt (t. 2, b.l. 106), nuo likusios žyminio mokesčio sumos pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atleistas (t. 2, b.l. 123-124). Tačiau CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad bylose, kuriose Å¡alis yra įmonė, kuriai iÅ¡kelta bankroto byla, ji atleidžiama nuo žyminio mokesčio, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo Å¡io mokesčio už apeliacinius skundus.

Taigi, apeliantas apskritai neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ , dėl ko jo sumokėta žyminio mokesčio dalis jam grÄ Å¾intina (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).                           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,              n u t a r ė :              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimÄ pakeisti ir jo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti taip:             „IeÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies.             Priteisti iÅ¡ atsakovo A.

S. (duomenys neskelbtini) BUAB „Rojinga“ (duomenys neskelbtini) 221 024,30 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme (2011-10-06) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.              Kitoje dalyje ieÅ¡kinį atmesti. IeÅ¡kinį J. R. atmesti.             Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones pakeisti: nustatyti atsakovui A.

S. priklausančio turto areÅ¡to mastÄ â€“ 221 024,30 Lt, o atsakovui J. R. taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones panaikinti.             Priteisti iÅ¡ atsakovo A. S. 5 420 Lt žyminį mokestį ir 25,36 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a/s LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).“             GrÄ Å¾inti (per Vilniaus apskrities VMI) atsakovui J.

R. 143 Lt žyminį mokestį, sumokėtÄ 2012 m. rugpjūčio 8 d. įmokos mokėjimo kvitu Swedbank AB.              Nutarties kopijÄ siųsti Turto areÅ¡to tvarkytojui.                          Teisėjai                                                    Danguolė Martinavičienė                                                                               Danutė MilaÅ¡ienė Alvydas PoÅ¡kus