2019-03-13 Nr. AB-6425-3-61-3-01944-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1116-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01944-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (5 900 Eur); įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nubaustas laisvės atėmimo bausme ir paskirtas atlikti bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas septynerius metus, kalinimo metu dirbo ir mokėsi. Nepaisant to, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) nusprendė pervežti pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN). Nors pareiškėjas Vilniaus PN taip pat pradėjo dirbti, Kalėjimų departamentas nusprendė dar kartą pervežti pareiškėją atlikti bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN). Pareiškėjo teigimu, nuteistieji laisvės atėmimo bausmę privalo atlikti vienuose pataisos namuose, o pervežti nuteistąjį atlikti bausmę į kitus pataisos namus galima tik dėl sveikatos problemų ar nustačius svarbias priežastis, trukdančias tolimesnį laisvės atėmimo bausmės atlikimą tuose pataisos namuose. Kalėjimų departamentas, perveždamas pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui į kitus pataisos namus, nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio reikalavimų.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus PN, į kuriuos buvo pervežtas pareiškėjas, yra laikomi narkomanai, recidyvistai, taip pat asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. Alytaus PN yra perpildyta, pareiškėjas yra priverstas gyventi su ŽIV infekuotais asmenimis, nuolatos jaučia baimę, kad gali būti užkrėstas. Alytaus PN kameroje Nr. 0, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo spintelių, pakabų, nebuvo tinkamo naktinio bei dieninio apšvietimo, veidrodžio, kameros langas buvo įrengtas į koridoriaus pusę. Taip pat lova buvo dviejų aukštų ir nepritvirtinta prie grindų, kreivai pastatyta. Kameroje Nr. 0 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Kameroje Nr. 40 buvo pažeistas minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Pareiškėjas neturėjo laisvos vietos kameroje, kur galėtų pasimelsti. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis. Šioje kameroje virš lango ir lubų kampuose veisėsi pelėsis. Kamera Nr. 40 apskritai nėra pritaikyta gyventi trims asmenims – maitinimosi metu nėra kur atsisėsti, tualete prie veidrodžio pakabintoje lentynėlėje neužtekdavo vietos trims muilinėms susidėti, taip pat padėti visus dantų šepetėlius. Kameroje Nr. 2 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN sąlygos yra antisanitarinės, tarp pirmo ir antro aukšto nėra normalios perdangos, todėl einant ant galvos byra nešvarumai. Pažymėjo, jog atvykus į Alytaus pataisos namus iš jo per kratą buvo atimti daiktai, kurių pareiškėjas negali turėti kamerų tipo patalpose: keptuvė, pledas televizorius su pultu, ausinių prailgintuvas, USB jungties prailgintuvas, antenos kabelis, stikliniai indai, puodukas, paveikslas, vėliava. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią emociniais bei fiziniais nepatogumais, neigiamu poveikiu, nurodė, kad patirti išgyvenimai yra nemažareikšmiai ir nevienkartiniai.

4. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. balandžio 18 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 40, kurios plotas yra 12,59 kv. m, 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tekęs plotas buvo pakankamas, taip pat yra vietos pasitiesti kilimėlį ir pasimelsti. Duomenų apie pareiškėjo laikymą kamerų tipo patalpose Nr. 0 ir Nr. 2 Alytaus pataisos namai neturi. Pažymėjo, kad Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės. Teigė, kad pataisos namuose yra draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji yra priversti kvėpuoti tabaku užterštu oru. Prie bendrabučių tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, o uždaroje zonoje esančiose kamerose rūkyti draudžiama. Alytaus PN taip pat yra įrengti septyni pasivaikščiojimų kiemeliai, kurie yra pakankamo ploto, kad nerūkantieji galėtų būti toliau nuo rūkančiųjų. Nors pareiškėjas skundžiasi, kad iš jo buvo paimti daiktai, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji šių daiktų turėti negali. Alytaus pataisos namų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro tikrinimo aktai. Atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti ar apgyvendinti kartu su kitais sveikais nuteistaisiais. Pastebėjo, kad jeigu pareiškėjo netenkino kalinimo sąlygos, jis turėjo teisę per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus arba sprendimus dėl perkėlimo į kitą kamerą, arba kreiptis į kalinimo įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia valstybės kaltės, neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių padarinių. Nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

6. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti perkelti jį į kitus pataisos namus atsakovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamente 2017 m. vasario 3 d. iš Vilniaus pataisos namų buvo gauta 2017 m. vasario 2 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-1(J)dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namų administracija nurodė aiškius argumentus dėl pareiškėjo perkėlimo būtinumo ir pateikė informaciją, įrodančią, kad pareiškėjo elgesys gali neigiamai paveikti Vilniaus PN kriminogeninę situaciją, o tai priskiriama prie išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti pareiškėją Vilniaus PN buvo negalima, todėl Kalėjimų departamento 2017 m. vasario 21 d. nutarimu nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjo perkėlimas įvykdytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžiant BVK 69 straipsnio nuostatų.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ne vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, todėl bendro pobūdžio abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas konstatavo, jog byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektorių.

11. Teismas, pasisakydamas dėl nuteistųjų perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, vadovavosi BVK 69 straipsnio 1, 4 dalimis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.3.1–3.3.3 punktais. Teismas pagal byloje esančią medžiagą nustatė, kad Vilniaus pataisos namai pateikė Kalėjimų departamentui 2017 m. vasario 2 d. tarnybinę išvadą Nr. 33-1(J) dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Kalėjimų departamento 2017 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. NN-16 nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijami administraciniai aktai, kurių pagrindu pareiškėjas perkeltas į Alytaus pataisos namus. Šie aktai yra galiojantys. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl perkėlimo į kitus pataisos namus pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kuri būtų atsisakiusi rengti išvadą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių priežasčių dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus PN. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių PN-AK sektorių atmetė kaip nepagrįstą. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) – t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teismas taip pat netenkino.

12. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktais, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2017 m. vasario 24 d., o išvyko 2017 m. balandžio 18 d. Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. balandžio 18 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 40, kurioje buvo pastatytos ir užimtos trys lovos, visas kameros plotas yra 12,59 kv. m. Teismas priėjo išvadą, kad vienam kameroje Nr. 40 kalinamam asmeniui teko 4,2 kv. m gyvenamojo ploto, kas atitinka nurodytus teisės aktų reikalavimus. Taigi šiuo aspektu atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.

13. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Alytaus pataisos namų administracija ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl to, kad gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma. Teismas pastebėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose rūkyti nėra draudžiama, todėl pareiškėjo argumentai, jog pasivaikščiojimo kiemelyje jis jautė dūmus, nevertinti kaip pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

14. Teismas nurodė, kad byloje pateikta medžiaga paneigia pareiškėjo teiginius dėl kameroje Nr. 40 įsiveisusio pelėsio, taip pat dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų Alytaus pataisos namuose. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.143.1.12) patvirtina, kad kamerų tipo patalpose grindų, vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta, kamerose langai yra skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam vėdinimui. Patikrinimo metu nenustatyta ne tik pažeidimų susijusių su drėgmės ar vėdinimo reikalavimų nesilaikymu, tačiau jokių kitų higienos normų pažeidimų. Teismas nustatė, kad Alytaus PN stengiasi gerinti gyvenamąją aplinką, o esama būklė, kaip matyti iš patikrinimo aktų, atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kameros Nr. 40 aprūpinimo kietuoju inventoriumi, t. y. stalu valgyti, lentynėle, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – ir Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti viena spintelė ir vienas stalas, tačiau nenurodyta, jog kiekvienas asmuo turi turėti po atskirą spintelę ar atskirą stalą. Pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kameroje Nr. 40 kiekvienas nuteistasis turi spintelę savo asmeniniams daiktams laikyti. Taigi konstatuoti, kad Alytaus PN šiuo atveju nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jis yra priverstas gyventi su ŽIV infekuotais asmenimis, nuolatos jaučia baimę, jog gali būti užkrėstas, pažymėjo, kad teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasi išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

17. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam atvykus į Alytaus pataisos namus iš jo per kratą buvo atimti daiktai, kurių pareiškėjas negali turėti kamerų tipo patalpose: keptuvė, pledas, televizorius su valdymo pultu, ausinių prailgintuvas, USB jungties prailgintuvas, antenos kabelis, stikliniai indai, puodukas, paveikslas, vėliava, atsižvelgdamas į tai, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog kamerų tipo patalpose šių daiktų turėjimas yra draudžiamas, toliau nevertino šių pareiškėjo argumentų.

18. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas taip pat skundžiasi netinkamomis kalinimo sąlygomis Alytaus PN kamerose Nr. 0 ir Nr. 2, kad kameroje Nr. 0 nebuvo spintelių, pakabų, nebuvo tinkamo naktinio bei dieninio apšvietimo, veidrodžio, kameros langas buvo įrengtas į koridoriaus pusę. Taip pat lova buvo dviejų aukštų ir nepritvirtinta prie grindų, kreivai pastatyta. Kameroje Nr. 0 bei Nr. 4 nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad neturi informacijos apie pareiškėjo paskyrimą į kamerų tipo patalpas Nr. 0 ir Nr. 2. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas buvo pervežtas į Alytaus pataisos namus 2017 m. vasario 24 d., į kamerą Nr. 40 perkeltas tik 2017 m. vasario 28 d. Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d. kalėjo kitose kamerose, kurių duomenų atsakovas pateikti negali. Teismas, atsižvelgęs į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. 0 ir Nr. 2 – t. y. įrodyti, kad šiose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei argumentų, nei įrodymų dėl nurodytų pažeidimų nepateikė, nes tokių duomenų neturi. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo išdėstytų argumentų dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 2 ir Nr. 0, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Alytaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d.

19. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, kad pareiškėjas atvykęs į Alytaus PN pradėjo badauti, kaip užfiksuota gydytojų įrašais, pareiškėjas vartoja tik skysčius. Gydytojai patikrinimo metu paaiškino pareiškėjui apie badavimo daromą žalą, tačiau kaip matyti iš sveikatos istorijos duomenų, pareiškėjo badavimas, vartojant tik skysčius, tęsėsi iki 2017 m. balandžio 15 d., tokios datos gydytojo įrašas patvirtina, kad pareiškėjas badavimą nutraukė. Teismas pastebėjo, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN, nusiskundimų sveikata nereiškė, atitinkamais sveikatos sutrikimais nesiskundė. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas savo noru vartojo tik skysčius, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Todėl jokių neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai padaryta nebuvo.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų 4 paras. Todėl toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu. Tokių atsitiktinių pažeidimų atvejais gali būti pripažįstama, kad pareiškėjas nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Teismas įvertinęs nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, ypač tai, kad pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose nustatytas pažeidimas, truko itin trumpai, t. y. tik 4 paras, o dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo jokių realių neigiamų pasekmių neatsirado, t. y. pareiškėjo sveikata nenukentėjo, pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš atsakovo 5 900 Eur.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog perkeliant nuteistąjį į kitus pataisos namus reikalingas rašytinis nuteistojo sutikimas, tačiau tokio dokumento nėra.

23. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN nesuteikė pareiškėjui sveikų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, kurios nekenktų jo sveikatai. Nei vienas pareiškėjo argumentas, kad nuodijosi tabako dūmais pasivaikščiojimo metu, nėra paneigtas.

24. Pareiškėjas nurodo, kad kameros Nr. 0, 2, 40 neatitiko higienos normų reikalavimų.

25. Pareiškėjas nurodo, kad iš jo buvo paimti USB raktas ir „Sony“ ausinės, ir nėra tai patvirtinančios pažymos, taip pat šie daiktai nebuvo grąžinti išvykus Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą.

26. Pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus bei sveikatos pablogėjimą, tai patvirtina įrašai asmens ligos istorijoje.

27. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

28. Atsakovas atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į įstatymais nustatytas laikymo sąlygas buvo pažeista trumpą ir netęstinį laikotarpį 4 paras, todėl konstatavimas, jog laikymo sąlygos numatytos įstatymais buvo pažeistos, yra pakankama satisfakcija.

30. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas I. S. kildina iš neteisėtų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Alytaus pataisos namų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taip pat įpareigojimo atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) sektorių.

33. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pareiškėjo pretenzijas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą įstaigą, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto, higienos normos reikalavimų neužtikrinimo kameroje Nr. 40, dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis, dėl sveikos aplinkos nesuteikimo, dėl inventoriaus trūkumo, per kratą atimtų daiktų pripažino nepagrįstomis, kitus pareiškėjo nusiskundimus kamerose Nr. 0 ir Nr. 2 pripažino pagrįstais, konstatuodamas, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų 4 paras, bei nustatė, jog nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, dėl saugios aplinkos, higienos normų reikalavimų kamerose Nr. 0, 2, 40 užtikrinimo, dėl kratos metu paimtų daiktų, taip pat su tuo, jog teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

38. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovų veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus, dėl saugios aplinkos nesuteikimo, dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto, higienos normų reikalavimų kameroje Nr. 40 neužtikrinimo, dėl kratos metu paimtų daiktų, kitų nusiskundimų buvo nepagrįstos, o argumentai dėl higienos sąlygų neatitikimo, dėl inventoriaus trūkumo kamerose Nr. 0, 2 nepaneigti. Taigi nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjas 4 paras buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

39. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą įstaigą, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus pataisos namai pateikė Kalėjimų departamentui 2017 m. vasario 2 d. tarnybinę išvadą Nr. 33-1(J) dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namų administracija nurodė, kad pareiškėjo elgesys gali neigiamai paveikti Vilniaus pataisos namų kriminogeninę situaciją, dėl kurių toliau laikyti pareiškėją Vilniaus pataisos namuose buvo negalima, todėl Kalėjimų departamento 2017 m. vasario 21 d. nutarimu nuspręsta perkelti pareiškėją į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjo perkėlimas įvykdytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio nuostatų. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės, susijusios su jo perkėlimu iš Vilniaus pataisos namų į Alytaus pataisos namus, buvo pažeistos ir jam sukėlė neturtinę žalą. Pareiškėjo argumentai, kad perkeliant nuteistąjį į kitus pataisos namus reikalingas rašytinis nuteistojo sutikimas, nepagrįsti. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašą, nuteistąjį perkeliant iš vienos pataisos įstaigos į kitą rašytinis nuteistojo sutikimas nereikalingas (3.2.1–3.2.3 punktais), toks sutikimas reikalingas tik perkeliant nuteistąjį tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą (3.3.1 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl perkėlimo į kitus pataisos namus pareiškėjas kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją, kuri būtų atsisakiusi rengti išvadą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, taip pat pareiškėjas nenurodė konkrečių priežasčių dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus pataisos namuose, todėl teismas pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą pervežti pareiškėją tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į kokį nors Pravieniškių PN-AK sektorių pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą.

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl rūkymo gyvenamosiose ir kitoje patalpose, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015; 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namų administracijai būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

41. Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų pažeidimo (dėl higienos normų reikalavimų neužtikrinimo, dėl kratos metu paimtų daiktų), teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

42. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose nustatytas pažeidimas, truko itin trumpai, t. y. tik 4 paras, o dėl tinkamų sąlygų neužtikrinimo jokių realių neigiamų pasekmių neatsirado, sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

44. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose neužtikrinant teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų 4 paras (neužtikrinti higienos normos reikalavimai), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė