2015-12-21 Nr. AB-24913-3-61-3-00276-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2408-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00276-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš atsakovo priteisti 5 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių ilgis siekė apie 5 m, plotis – 2,5 m, bendras kameros plotas – maždaug 12,5 kv. m, jose buvo laikomi 4–6 žmonės. Kamerose buvo 3 dviejų aukštų gultai, dėl to nebuvo vietos judėti. Dėl vietos trūkumo pareiškėjas visą dieną praleisdavo gultuose, išskyrus kai eidavo į tualetą, kuris kameroje užėmė 1 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose jam trūko oro, nors jis buvo nerūkantis, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Kamerų ventiliacija buvo labai sena ir prastai įrengta, dėl to kamera ir per naktį neišsivėdindavo. Be to, apšvietimas buvo prastas, dėl to pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir neilgiau kaip 20 minučių. Vienu metu buvo vedami visi kameroje buvę asmenys, o dušo galvučių būdavo tik 2, todėl pareiškėjas likdavo nesiprausęs. Kamerose visada būdavo drėgna, vidutinis drėgnumas siekdavo 75 procentus. Dėl to išskalbti drabužiai nedžiūdavo, o pradėdavo pūti. Pareiškėjo teigimu, tokia drėgmė Lukiškių TI-K pakenkė ir jo sveikatai – jis iki šiol jaučia sąnarių skausmus, turi nuolat vartoti vaistus, buvo atsiradusi alergija, patyrė nervinį stresą. Paaiškino, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtasis arba nuteistasis turi teisę nemažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas nesutinka su Lukiškių TI-K atliktu kratos patikrinimu, kurio metu buvo išrengtas nuogai. Pareiškėjui nuogam tekdavo stovėti 1–5 minutes, o žiemą būdavo ypač šalta. Pareiškėjo teigimu, grįžus į kamerą, jo daiktai buvo išmėtyti, drabužius reikėdavo nuo grindų susirinkti ir iš karto skalbti, kadangi jie būdavo išsitepę, taip pat buvę atvejų, kai ant drabužių buvo likę pareigūnų batų antspaudai. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas teigė patyręs diskomfortą ir psichologinę kančią, pareiškėjo nurodyto kalinimo sąlygos trukdė jam naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 16–24) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. sausio 19 d., kai žalos atlyginimo prašo už laikotarpyje nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 18 d. tariamai padarytus pažeidimus pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad nuteistųjų (suimtųjų) laikomų Lukiškių TI-K kamerų numerių ir kalinių jose patikrinimo žurnalų laikymo terminas įstaigose yra 10 metų, vėliau žurnalai naikinami, todėl atsakovas gali pateikti duomenis apie V.

B. laikymą nuo 2005 m. Pareiškėjo skundžiamo laikotarpio nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 18 d. laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, o laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2006 m. sausio 24 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Manė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

Teigė, kad būtina, įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Taip pat paaiškino, kad kalinčių asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Manė, kad šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, t. y. delikto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 53–55) pareiškėjo V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2002 m. rugsėjo 18 d. iki 2007 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas nurodė patyręs 5 500 Eur neturtinę žalą dėl jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K nurodytame laikotarpyje. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. sausio 9 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo byloje galėtų apimti laikotarpį nuo 2012 m. sausio 9 d. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2007 m. rugsėjo 18 d., todėl kreipdamasis į teismą 2015 m. sausio 9 d., praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas taip pat vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata. Pareiškėjo teigimu, pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo 2002 m. spalio 8 d, tačiau pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. sausio 9 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, jo atnaujinti neprašė, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovo atstovas prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo V. B. skundą atmesti.

III. Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 63–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Teigia, kad laikotarpis, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, buvo daug ilgesnis, nei apskaičiavo teismas. Pareiškėjas prašė taikyti teisės į 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, europietišką standartą. Pareiškėjas neprašė vadovautis Lietuvos teise. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kuriais atmetė pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos kalinant netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju laikotarpis, kuriuo pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, teigia patyręs prašomą atlyginti neturtinę žalą, yra nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 18 d.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, taip pat į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2007 m. rugsėjo 18 d., o į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 9 d., pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, jo atnaujinti neprašė, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė, darė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo V. B. skundą atmesti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. B. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 9 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 12), atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 16–23). Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 18 d. dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią ir prašo atlyginti. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 18 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų dėl jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan