2013-03-27 Nr. AB-873-3-61-3-01708-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-77/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012 pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. R. ir R. Ž. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2011 m. liepos 22 d. raštą Nr. A63-621-(43242)(3.2.1-EM4) „Dėl 2011-06-23 skundo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo skundą bei priimti teisės aktų normas atitinkantį sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Administracija tik formaliai nurodė, jog buvo analizuoti Rašte nurodyti teisės aktai ir atliktas išsamus tyrimas. Teigė, kad Rašte nėra tiriamosios dalies, iš kurios galima būtų spręsti apie tyrimo išsamumą bei pagrįstumą, iš jo turinio nėra aišku dėl kokių priežasčių atsakovas priėjo prie tokios išvados, kokie yra tikrieji motyvai. Mano, kad atsakovas nukrypo nuo įstatymo viršenybės, teisės viešumo principų bei reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams aktams. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu Nr. A-1625/2005, ir teigė, kad tai, jog jo 2011 m. gegužės 23 d. skundas (toliau – ir Skundas) buvo persiųstas lopšelio-darželio „Rūta“ (toliau – ir Darželis) direktorei nagrinėti pagal kompetenciją, pareiškėjui sukėlė teisėtus lūkesčius, kad jis bus išnagrinėtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad Skunde buvo nurodyti procedūriniai teisės aktų pažeidimai, kuriuos padarė Darželio direktorė.

Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Raštu nėra išsprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, t. y. jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, todėl negali būti laikomas individuliu administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad pareiškėjo 2011 m. birželio 23 d. kreipimosi negalima laikyti skundu VAĮ prasme, todėl jo pagrindu surašytiems raštams netaikomi individualiems administraciniams aktams nustatyti imperatyvūs reikalavimai. Paaiškino, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 23 d. kreipimesi nenurodė nei savo, nei kitų asmenų pažeistų konkrečių teisių ar teisėtų interesų bei tuo labiau neprašė jų ginti. Visus prašymus pareiškėjas formulavo kaip viešojo administravimo subjekto informavimą apie galimai galiojančių teisės aktų neatitinkantį elgesį, prašė reaguoti ir užkirsti kelią materialiosios teisės normų pažeidimui. Pabrėžė, kad pareiškėjo 2011 m. birželio 23 d. kreipimasis bei jame išdėstyti prašymai atitinka VAĮ 2 straipsnio 14 punkte nurodytą prašymo turinį, o prašymai pagal VAĮ nepatenka į pagrindų administracinei procedūrai pradėti sudėtį, jiems nustatyta atskira nagrinėjimų ir sprendimų priėmimo tvarka. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 41.4 punktu ir pažymėjo, kad Administracija Raštu nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų, visi veiksmai atlikti bei sprendimai priimti teisėtai bei tinkamai, o Administracijos motyvai pareiškėjui yra žinomi iš pateiktų (išsiųstų) jam tarpinių vykdytos procedūros metu priimant atitinkamus sprendimus surašytų dokumentų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – atsakovo 2011 m. liepos 22 d. raštą Nr. A63-621-(43242)(3.2.1-EM4) „Dėl 2011-06-23 skundo“ panaikino ir įpareigojo atsakovą pakartotinai išnagrinėti D. K. skundą bei priimti teisės aktų normas atitinkantį sprendimą.

Teismas nurodė, kad klausimas, ar Raštas nėra individualus administracinis sprendimas, skųstinas teismui, yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje 2012 m. sausio 20 d. priimta nutartimi, kurioje padaryta išvada, kad iš pareiškėjo skundo turinio ir suformuluoto reikalavimo nekyla jokių abejonių, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuris priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Teismas, ištyręs rašytinius įrodymus – 2011 m. birželio 14 d. Komisijos Darželio direktorės V. R. galimiems darbo drausmės pažeidimams ištirti išvadą Nr. A27-124(3.4.53-AD14) bei Administracijos Personalo skyriaus Etikos ir nusižengimų tyrimų poskyrio atlikto tyrimo išvadą, padarė išvadą, kad šie du aktai jokio ryšio nei su D. K. 2011 m. gegužės 20 d., nei su 2011 m. birželio 23 d. skundu neturi, juose neminimi nei D. K., nei jo paduoti skundai, tyrimas atliktas dėl visiškai kitų priežasčių ir kitų pažeidimų, juose nėra analizuojamos D. K. 2011 m. birželio 23 d. skunde nurodytos aplinkybės ir pažeidimai bei kelti reikalavimai, o drausminė nuobauda V. R. paskirta ne dėl D. K. skundo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl D. K. 2011 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. birželio 23 d. skundų Administracijoje iš viso pradėta kokia nors administracinė procedūra. Teismas padarė išvadą, kad tokia situacija neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kurie yra keliami administracinei procedūrai – skundų nagrinėjimui. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nurodė, kad skundžiamame akte apsiribota teisės aktų, kurie neva buvo analizuojami, išvardijimu, nenurodyta, ką tyrė ir ką nustatė Komisija bei Administracijos Personalo skyriaus Etikos ir nusižengimų tyrimų poskyris ir dėl kokių priežasčių nuspręsta, jog nėra pagrindo pradėti galimą darbo drausmės pažeidimo tyrimą Darželio direktorės V. R. atžvilgiu ar įpareigoti V. R. pakartotinai nagrinėti D. K. 2011 m. gegužės 20 d. skundą.

III. Nesutikdamas su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimu, atsakovas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinį skundą patenkino. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde teismui nepagrįstai atsakymą, kuris turi būti parengiamas Taisyklėse nustatyta tvarka, tapatina su administracinės procedūros sprendimu ir reikalauja jam taikyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Atsakovo raštu nėra sprendžiama dėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, ir negali būti sprendžiama, nes pareiškėjas savo skunduose 2011 m. gegužės 20 d. bei 2011 m. birželio 23 d. neįvardijo savo teisių bei teisėtų (įstatymo ginamų) interesų pažeidimų.

Teismas, įvertinęs atsakovo pareiškėjui parengtų atsakymų (2011 m. birželio 21 d., 2011 m. liepos 22 d., b. l. 24, 36) turinį, padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į objektyvų ir nešališką skundo nagrinėjimą Taisyklėse numatyta apimtimi nebuvo pažeista. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas savo kompetencijos ribose išnagrinėjo pareiškėjo skunduose nurodytus lopšelio – darželio „Rūta“ veiklos trūkumus, dalį klausimų pagal kompetenciją perdavė nagrinėti lopšelio – darželio vedėjai, apie tai ir nagrinėjimo rezultatus pareiškėjas buvo informuotas (Taisyklių 10, 11 punktai). Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su nagrinėjimo rezultatu, t. y. gauto atsakymo turiniu, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisės į skundo objektyvų ir nešališką nagrinėjimą teisės aktų nustatyta apimtimi pažeidimą. Nurodė, kad šioje byloje negali būti sprendžiama iš esmės dėl klausimų, kurie nesietini su pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų pažeidimu, negali būti vertinama dėl drausminės atsakomybės taikymo vaikų – lopšelio darželio darbuotojoms ar kitų pareiškėjo skunde nurodytų klausimų, kurie yra teisės aktais pavesti kitų subjektų savarankiškai kompetencijai (tame tarpe saugių ir sveikų vaikų ugdymo sąlygų priežiūra), be to, asmenys negali būti įpareigojami įvykdyti reikalavimus, kuriems įgyvendinti teisės aktai numato specialią tvarką (pareiškėjo garbės ir orumo gynimas).

Teismas, nenustatęs pareiškėjo teisių pažeidimo atsakovui nagrinėjant pateiktus skundus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė teisinį reglamentavimą, todėl skundžiamą sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmetė.

IV. Pareiškėjas D. K. 2013 m. sausio 17 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492- 2452/2012. Taip pat prašė panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria ribojama pareiškėjo teisė kreiptis į viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją) su skundu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį ir užtikrinančiu teisę į nešališką ir objektyvų skundo nagrinėjimą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, kadangi apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialines teises normas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, neužtikrino lygybės, rungimosi ir teisėtų lūkesčių principų laikymosi bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog skunde nurodyti reikalavimai patikrinti lopšelio - darželio „Rūta“ direktorės V. R. veiklos teisėtumą nagrinėjant skundą bei įpareigoti ją pakartotinai išnagrinėti anksčiau atsakovui pateiktą skundą nesusiję su pareiškėjo teisių pažeidimais, prieštarauja materialinės teisės normoms. Pareiškėjas skunde nurodė procedūrinius pažeidimus, kurie buvo padaryti nagrinėjant jo 2011 m. gegužės 20 d. skundą, taip pat faktines aplinkybes ir argumentus, patvirtinančius direktorės V. R. kompetencijos viršijimą, dėl jos kaip darželio administracijos atstovės (vadovės) veiklos. Mano, jog skundas susijęs su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais, nes gina jo teisę į nešališką ir objektyvų skundo nagrinėjimą, be to, sukėlė jam teisėtus lūkesčius, jog skundas bus išnagrinėtas laikantis įstatymų. Nagrinėjant skundą nebuvo užtikrinta jo teisė į objektyvų bei nepriklausomą, laikantis įstatymų, skundo nagrinėjimą. Teismui nevertinus ir nenagrinėjus 2011 m. birželio 23 d. skundo, 2011 m. spalio 21 d. rašytinių paaiškinimų, kuriais grindžiamas pareiškėjo pateiktas skundas, buvo nesilaikyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimų, neužtikrintas objektyvus ir nešališkas procesas, dėl ko padarytas esminis materialinės teisės pažeidimas.

Pabrėžia, kad teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo (2006 m. sausio 16 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinė byla Nr. N444 - 956/2010) suformuotos praktikos, kadangi nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikto išaiškinimo, jog kiekvienas teismo sprendimas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), aargumentavimas turi būti racionalus ir sprendime negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog 2011 m. birželio 23 d. skundas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 d. skundo apibrėžimo, kadangi 2011 m. birželio 23 d. skundas iš esmės pateiktas dėl pareiškėjo pažeistų teisių ir teisėtų interesų ginimo (teisės į nešališką ir objektyvų skundo nagrinėjimą), o ginčijamas 2011 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. A63-621 -(43242) (3.2.1-EM4) sprendimas savo turiniu atitinka individualiam administraciniam aktui taikomus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. priimta nutartis). Mano, jog taikant Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą yra pagrindas abejoti, ar Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis, ta apimtimi, kuria ribojama pareiškėjo teisė kreiptis į viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją), su skundu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį bei užtikrinančiu teisę į nešališką ir objektyvų skundo nagrinėjimą, nepaneigia konstitucinių teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principų, vertybių pusiausvyros bei neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012, priimtu 2012 m. spalio 18 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo paduotas 2013 m. sausio 17 d. (II t., b. l. 21-29), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė materialines teises normas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, pažeidė lygybės, rungimosi ir teisėtų lūkesčių principus, teisę į nešališką ir objektyvų skundo nagrinėjimą.

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pareiškėjas prašyme nenurodo konkrečių materialinės teisės normų (įstatymų ar juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatų), kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas prašomoje atnaujinti byloje ir, kaip matyti iš jo prašymo turinio, pareiškėjas ginčija ne apeliacinės instancijos teismo taikytos konkrečios įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Jo nuomone, teismas tinkamai neįvertino bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų (2011 m. birželio 23 d. skundo, 2011 m. spalio 21 d. rašytinių paaiškinimų, kuriais grindžiamas pareiškėjo pateiktas skundas), dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčijamas Raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia.

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, jų turinį, laikytini nepagrįstais.

Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo neva padarytą esminį materialinės teisės normos pažeidimą. Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti teisės principai (lygybės, rungimosi, teisėtų lūkesčių, nešališkumo, nepriklausomumo ir objektyvumo) negali būti laikomi materialinėmis teisės normomis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų naujai patikrintos faktinės bylos aplinkybės ir iš naujo įvertinti įrodymai. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindžia tuo, kad teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444 - 956/2010 suformuotos praktikos. Pabrėžia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu byloje Nr. N444 - 956/2010, teismo sprendimas turi būti tinkamai argumentuotas ir racionalus, kadangi jame turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam sprendimui pagrįsti, be to, negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės sprendimo priėmimui.

Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais, t.y. nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N444 -956/2010 ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, kadangi byloje Nr. N444 -956/2010 buvo ginčijamas Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje dėl vairavimo esant neblaiviam teisėtumas, todėl ši byla negali būti precedentu nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartyje konstatavo, jog „<...> teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. <...>“ Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad prašomoje atnaujinti byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šio reikalavimo nesilaikė. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo nesutikimas su teismo motyvais bei tai, kad jo nuomone, teismo motyvai yra nepakankamai išsamūs ar turėjo būti kitokie, jokiu būdu nesudaro pagrindo procesui byloje atnaujinti.

Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. K. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012 pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. R. ir R. Ž. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius