2020-12-16 Nr. AB-23946-3-61-3-01717-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2970-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01717-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 500 Eur neturtinę žalą. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. Vilniaus PN dušo patalpose nebuvo įrengtos atskiros atitvertos dušo kabinos, nebuvo įrengtos užuolaidos, nors vienu metu dušu naudodavosi iš viso 12 asmenų.

1.2. Dėl to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, pareiškėjas patyrė pažeminimą, iš jo buvo tyčiojamasi. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN pareigūnus, tačiau į jo prašymus atsižvelgta nebuvo.

2. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 m. antroje pusėje visose Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų, pareiškėjas visą ginčo laikotarpį naudojosi galimybe praustis įrengtame duše, nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.

2.2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas arba CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d., o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad Vilniaus PN dušuose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, nebuvo atitvarų, todėl pareiškėjas prausdamasis buvo stebimas kitų nuteistųjų, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, jog asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Teismas nurodė, kad šias aplinkybes iš esmės pagrindžia atsakovo atstovo pateiktos dušo patalpų nuotraukos. Teismas nustatė, kad dušo kabinos Vilniaus PN buvo atskirtos pertvaromis, tačiau nebuvo užuolaidų. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog Vilniaus PN dušo patalpos nėra visiškai atitvertos, jose nėra užuolaidų, iš esmės leidžia daryti išvadą, jog Vilniaus PN nėra užtikrinamas privatumas naudojantis dušu.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustačius kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, šiuo atveju pakankamo privatumo neužtikrinimas naudojantis dušu negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors kalinimo laikotarpiu pareiškėjas dėl neužtikrinto privatumo naudojantis dušu būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikta pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 05-A/2016/3060 kopija, iš kurios duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu dėl galimai neužtikrinto privatumo naudojantis dušu pareiškėjas nusiskundimų dėl sutrikusios sveikatos neturėjo.

6. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kadangi dušo kabinose nebuvo įrengtos užuolaidos, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau byloje nėra duomenų apie kitas galimai netinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjas skundų Vilniaus PN administracijai dėl dušų įrengimo neteikė, taip pat nėra duomenų apie kilusias neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai. Esant šioms aplinkybėms teismas vertino, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 7. Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 500 Eur neturtinę žalą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

7.1. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė Vilniaus PN padarytus pareiškėjo teisių pažeidimus, kurie neabejotinai prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio reikalavimams, dėl kurių pareiškėjui kilo neturtinė žala. Pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista, dušo patalpose jis buvo priverstas maudytis kartu su kitais kaliniais. Be to, jis buvo vedamas maudytis tik kartą per savaitę 15 min., o vanduo būdavo labai šaltas. Nesutinka su sprendime nurodyta išvada, kad į dušą kalinamieji vedami tos pačios lyties pareigūnų.

7.2. Vilniaus PN pareigūnai piktybiškai neregistravo pareiškėjo skundų, nors jis kreipėsi daug kartų.

8. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

8.1. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

8.2. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, t. y. nors jis reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

9. Pareiškėjas D. Z. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovo atstovas pateikė atsiliepime netikslius duomenis apie maudymosi tvarką. Teigia, kad dėl skundų rašymo jis yra laikomas drausmės grupėje. Tekdavo maudytis duše be pertvarų, o šeštadieniais – sekmadieniais būdavo vedama po 100–200 nuteistųjų maudytis vienu metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d., atlyginimo.

11. Teismas skundžiamu 2019 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kadangi dušo kabinose nebuvo įrengtos užuolaidos, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir žalos atlyginimo būdu.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

15. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės normų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

16. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, taigi išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, nes aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų nepateikta.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis dušu pažeidimu, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis dušu pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog konstatavus privatumo naudojantis dušu pažeidimą, už šį pareiškėjo teisės pažeidimą, nekonstatavus kitų pareiškėjo teisių pažeidimų, taip pat bylos medžiaga nepatvirtinus, kad pareiškėjas dėl to teikė skundus įstaigos administracijai, šiuo konkrečiu atveju pakankama satisfakcija yra pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas.

18. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

19. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

20. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-442/2020 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodyti pažeidimai (žr. šios nutarties 11, 17 p.) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat nėra duomenų, kad Vilniaus PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių gana trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais šiuo atveju nepriteistinas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. teigia, kad jis buvo vedamas tik kartą per savaitę 15 min. maudytis, o vanduo būdavo labai šaltas. Šiais aspektais skundas nebuvo nagrinėjamas. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės negali keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie nebuvo nurodyti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

23. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė