2019-10-02 Nr. AB-18934-3-61-3-03275-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1185-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03275-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, G. R., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta nepritarti sprendimo projektui „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomavimo G. R. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“ bei prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pašalinti padarytus pažeidimus ir ginčijamus klausimus svarstyti iš naujo.

2. Nurodė, kad pareiškėja su savo šeima nuo 2009 m. vasario 20 d. yra įrašyta į Vilniaus miesto savivaldybės Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąrašą, pareiškėjos eilės numeris yra 695. 2017 m. vasario 2 d. pareiškėja pateikė prašymą ne eilės tvarka išnuomoti socialinį būstą, kadangi dabartinis būstas bus nugriautas. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2017 m. vasario 14 d. pasitarimo protokolu Nr. 28-91/17-(l.2.13-T1) Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“) buvo pavesta siūlyti pareiškėjos šeimai gyvenamąsias patalpas ir rengti sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Pareiškėja 2017 m. kovo 27 d. pateikė Sutikimą apsigyventi siūlomame socialiniame būste, adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m birželio 7 d. G. R. (pareiškėjos brolis) pateikė prašymą paskirti jį pagrindiniu socialinio būsto nuomininku. 2017 m. birželio 28 d. vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje Nr. 43 buvo nutarta nepritarti socialinio būsto išnuomojimui G. R. šeimai.

3. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų principų, taip pat Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų. Pažymėjo, kad neigiamas Sprendimas buvo priimtas remiantis išimtinai ta aplinkybe, kad pareiškėja buvo nuteista baudžiamojoje byloje, tačiau nebuvo atsižvelgta, kad nuosprendis yra apskųstas ir tokie skundžiamo Sprendimo argumentai pažeidžia kitų šeimos narių padėtį. Nurodė, kad priimant Sprendimą buvo pažeistas šališkumo principas, kadangi parengiamieji veiksmai buvo susiję su pasirengimu sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, tačiau atsakovas priėmė priešingą sprendimą. Pažymėjo, kad, pareiškėja ir jos šeima nebuvo tinkamai informuoti apie priimtą Sprendimą, taip pat nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reikalavimų dėl informacijos pakankamumo ir išsamumo.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-44549-535/2014 įpareigojo J. S. nugriauti nelegalios statybos statinį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kad J. S. statinio nenugriovė, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-44037-595/2015 leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos nugriauti minėtą statinį, o jame gyvenančius J. S., G. R., V. S., G. S., K. S. ir D. S., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-18024-608/2016, iškeldinti iš savavališkos statybos objekto. Pažymėjo, kad pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-459-716/2017 nuteista dėl narkotinių medžiagų platinimo, todėl, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, G. R. 2017 m. birželio 7 d. pateikė prašymą paskirti jį pagrindiniu buto (duomenys neskelbtini), nuomininku.

6. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ parengė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo G. R. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“, kuris buvo pateiktas svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 28 d. vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, tačiau projektui nebuvo pritarta, apie sprendimą G. R. ir V. S. buvo informuoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1-35-17/3929.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai negali būti taikoma nuostata, suteikianti teisę išnuomoti būstą ne eilės tvarka, kadangi turėjo būti griaunamas pareiškėjai ne nuosavybės teise priklausantis būstas, o savavališkai pastatytas, tuo tarpu pareiškėjai iškelta baudžiamoji byla neturėjo esminės reikšmės sprendimo priėmimui. Papildomai nurodė, kad pareiškėja yra praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apskundimo terminą, kadangi SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštas, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie skundžiamą Sprendimą, buvo parengtas 2017 m. liepos 10 d.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Nurodė, kad pareiškėja 2017 m. sausio 19 d. raštu. Nr. 1.35-17/185 buvo informuota, kad neatitinka Įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostatų dėl socialinio būsto nuomos, tačiau pakartotinai 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi su prašymu. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2017 m. vasario 14 d. pasitarimo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento klausimais protokolu Nr. 28-91/17-(l.2.13- Tl) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo pavesta pasiūlyti V. S. šeimai gyvenamąsias patalpas ir rengti sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Teisės departamentas parengtą projektą vizavo su pastaba, kad G. R. šeimai išnuomoti būstą ne eilės tvarka nėra teisinio pagrindo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Socialinių reikalų komitetas 2017 m. birželio 26 d. svarstė projektą ir jam nepritarė, taip pat nebuvo pritarta ir 2017 m. birželio 28 d. Tarybos posėdyje. Papildomai pažymi, kad nurodyti kartu gyvenantys asmenys, siekiantys išsinuomoti socialinį būstą, nelaikomi šeima pagal Įstatymo 2 straipsnio 13 dalį.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepime prašė skundą tenkinti, nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi dėl socialinio būsto išnuomojimo ne eilės tvarka. 2017 m. vasario 14 d. pasitarimo protokolu Nr. 28-91/17-(l.2.13-T1) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo pavesta siūlyti pareiškėjos šeimai gyvenamąsias patalpas ir rengti sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 28 d. vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje projektui nebuvo pritarta.

13. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintus principus, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama laikantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, o be kita ko, viešosios teisės principo, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Ši nuostata (principas) neleidžia savivaldybei visiškai laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu ir reikalauja disponavimo savivaldybės turtu veiksmus atlikinėti tik taip, kaip tai numato disponavimą savivaldybės turtu reglamentuojantys teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-911/2010).

14. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymas nustato paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką.

15. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2009 m. vasario 20 d. yra įrašyta į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąrašą, ir 2017 m. vasario 2 d. pateikė prašymą ne eilės tvarka išnuomoti socialinį būstą, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu įpareigojo J. S. nugriauti nelegalios statybos statinį (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėja neatitiko Įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurią ne eilės tvarka suteikiama teisė išsinuomoti socialinį būstą, kadangi pareiškėja būsto netenka ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl sąmoningo ir valingo poelgio – nelegalios statybos. Tokiu atveju Įstatymas nenumato galimybės išnuomoti socialinį būstą ne eilės tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas buvo priimtas išimtinai atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėja buvo nuteista baudžiamojoje byloje. Teismas atkreipė dėmesį, kad dar 2017 m. sausio 13 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštu Nr. 1.35-17/185, informavo pareiškėją, jog ji neatitinkanti Įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis būtų galimybė svarstyti klausimą dėl būsto išnuomojimo ne eilės tvarka. Be to, pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ji Įstatymo sąlygų neatitinka dėl to, jog numatoma griauti ne jai nuosavybės teise priklausantį, o savavališkai pastatytą namą. Teismas darė išvadą, kad atsisakymas išnuomoti būstą ne eilės tvarka, priimtas objektyviai įvertinus visas nustatytas aplinkybes, todėl Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

16. Dėl pareiškėjos teiginio, kad jai buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kadangi parengiamieji veiksmai buvo orientuoti į tai, jog bus suteikta teisė sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas, kadangi, kaip jau minėta, dar 2017 m. sausio 13 d. pareiškėjai buvo išaiškinta, jog nėra galimybės sudaryti sutarties dėl Įstatymo nuostatų neatitikimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktą, savarankiškoji savivaldybių funkcija yra tame tarpe ir savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma, o sprendimai dėl socialinio būsto suteikimo tvarkos yra savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija (16 straipsnio 2 dalies 31 punktas). Nors ir buvo atliekami tam tikri veiksmai sprendimo projektui rengti, tačiau galutinį sprendimą dėl socialinio būsto suteikimo tvarkos priima savivaldybės taryba.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ji nebuvo informuota apie priimtą Sprendimą. Sprendimas buvo viešai skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės puslapyje www.vilnius.lt skiltyje Tarybos posėdžiai (2017 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis Nr. 43, vaizdo įrašas nuo 3.02 val. iki 3.04 val. 29 klausimas), o taip pat apie priimtą sprendimą pareiškėja buvo informuota SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1-35-17/3929, kurį gavo elektroniniu paštu 2017 m. rugpjūčio 29 d. Pareiškėjai buvo sudaryta teisė atsisakymo išnuomoti būstą teisėtumą pasitikrinti teismine tvarka.

18. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat, teismas netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą pašalinti padarytus pažeidimus ir ginčijamus klausimus svarstyti iš naujo.

III. 19. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisės aktų aiškinimą, tokiu atveju, priimto teismo sprendimo tikrai negalima vertinti kaip atitinkančio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, kurie nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje.

20.2. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu pareiškėja negali apsirūpinti kitu bent minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius atitinkančiu būstu, vertintina, jog skundžiamas Sprendimas, kuriuo nesuteikta parama dėl socialinio būsto skyrimo, yra formaliai teisėtas, tačiau neteisingas, kadangi atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia, bei gero administravimo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, reiškiantį, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų reikalavimų, procedūrą vykdyti nešališkai ir objektyviai.

20.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymu ir tilpti į tam tikras teisės normas. Taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

20.4. Nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėjos atžvilgiu nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pažymi, jog pareiškėja ginčija atsakovo veiksmų teisėtumą ir teisingumą, kai nuo 2017 m. sausio mėn. nurodžius, kad ji neatitinka Įstatymo reikalavimų, kiti trečiojo suinteresuoto asmens parengiamieji veiksmai dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo, nulėmė viso ginčo esmę ir teisėtų lūkesčių pažeidimą, nes beveik 6 mėnesius trečiojo suinteresuoto asmens vykdyti viešojo administravimo veiksmai pareiškėjai sudarė įspūdį–lūkestį, kad viešojo administravimo subjektas, laikydamasis pagal jam priskirtą kompetenciją teisėtai ir teisingai, vadovaudamasis teisės aktų normomis, rengiasi su pareiškėja sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, kurią tik atsakovas turi patvirtinti. Kita vertus, jeigu pareiškėja būtų neatitikusi teisės aktų reikalavimų, kodėl reikėjo tokių trečiojo suinteresuoto asmens administracinių veiksmų ir įvairių procesinių sprendimų, rezoliucijų priėmimo dėl pareiškėjos klausimų, susijusių su socialinio būsto nuomos sutarties projekto sudarymu, sprendimo, jeigu pareiškėja iš esmės neatitiko teisės aktų reikalavimų, tad kokiu tikslu buvo analizuojamas socialinio būsto suteikimo ne eilės tvarka klausimas.

20.5. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų teisės ir kitų principų, įtvirtintų Vietos savivaldos ir Viešojo administravimo įstatymų nuostatose, kurių pažeidimai nulėmė Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

20.6. Atsakovo Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, tačiau teismas šiuo klausimu visiškai nieko nepasisakė. Tokiu būdu buvo neatsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus.

21. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

22. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtas Sprendimas yra formaliai teisėtas, tačiau neteisingas, kadangi buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas socialinio teisingumo principas bei gero administravimo principas, įtvirtintas Konstitucijoje.

23. Pažymi, kad Įstatymo 9 straipsnio 4 punkte nustatytas viešosios teisės principas, įsakmiai įpareigoja, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Ši nuostata (principas) neleidžia savivaldybei visiškai laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu ir reikalauja disponavimo savivaldybės turtu veiksmus atlikinėti tik taip, kaip tai numato disponavimą savivaldybės turtu reglamentuojantys teisės aktai. Savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Sprendimų dėl socialinio būsto fondo sudarymo (statybos, pirkimo ir t. t.) tvarkos, būsto suteikimo tvarkos ir dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio priėmimas yra Savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 31 punktas)

24. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 11 dalį, savivaldybės būstas gali būti išnuomojamas netekusiems turėto būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių asmenims. Kadangi pareiškėja būsto neteko ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl sąmoningo ir valingo poelgio – nelegalios statybos, pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ji neatitinka Įstatymo sąlygų.

25. Atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus mieste yra didelis socialinio būsto poreikis. Taigi nesant Įstatyme numatyto pagrindo, ne eilės tvarka išnuomojus apeliantės šeimai ginčo socialinį būstą (duomenys neskelbtini), būtų pažeisti kitų asmenų, atitinkančių Įstatymo numatytus reikalavimus, interesai ir jų galimybė sulaukti socialinio būsto būtų dar labiau apsunkinta.

26. Nesutinka, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pažymi, kad 2017 m. sausio 13 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštu pareiškėjai buvo išaiškinta, kad nėra galimybės sudaryti nuomos sutarties dėl Įstatymo nuostatų neatitikimo, tačiau pareiškėja 2017 m. vasario 2 d. pakartotinai kreipėsi su prašymu, po ko buvo nuspręsta rengti Tarybos sprendimo projektą dėl gyvenamųjų patalpų išnuomojimo. Taigi nors šiuo atveju ir buvo atliekami tam tikri veiksmai sprendimo projektui rengti, tačiau galutinį sprendimą dėl socialinio būsto suteikimo priėmė Savivaldybės taryba, kuri nusprendė nepritarti sprendimo projektui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktu, savarankiškoji savivaldybių funkcija yra savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma, o remiantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 31 punktu sprendimai dėl socialinio būsto suteikimo tvarkos yra savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija.

28. Nutarties 12 punkte nurodytų faktinių aplinkybių kontekste vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Paramos būstui įsigyti įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios atvejus, kada socialinis būstas gali būti suteikiamas ne eilės tvarka. Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka savivaldybės būstas gali būti išnuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis šeimoms, netekusiems turėto būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių.

29. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos, kadangi pareiškėja būsto netenka ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl sąmoningo ir valingo poelgio – nelegalios statybos. Tokiu atveju Įstatymas nenumato galimybės išnuomoti socialinį būstą ne eilės tvarka.

30. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

31. Teisėjų kolegija, taikydama šias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

32. Dėl gero administravimo, teisėtų lūkesčių ir socialinio teisingumo principų.

32.1 . Viešojo administravimo subjektas, yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013). Nutarties 28, 29 punktuose nurodyti teisiniai argumentai leidžia teigti, kad atsakovas administracinėje procedūroje veikė taip, kaip reikalauja gerojo administravimo imperatyvas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjos argumentai, jog buvo pažeisti šio administravimo principo reikalavimai, nepagrįsti.

32.2 . Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei. Neatsiejamo teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisėtų lūkesčių principas suponuoja teisių, įgytų pagal Konstituciją, konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsaugą. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šios bylos kontekste tai, kad buvo pradėtos administracinės procedūros ir jos truko beveik 6 mėnesius, negali būti vertintina, kaip susiformavęs ir gintinas, kaip teisėtas, pareiškėjos lūkestis, nes, minėta, pareiškėja neatitiko Įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos – būsto ji neteko ne dėl nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, o dėl neteisėtų veiksmų (nelegalios statybos) padarinių šalinimo.

32.3 . Paramos būstui įsigyti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo pricipai. Vienas iš jų – socialinio teisingumo principas, nustatantis, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gautas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius. Socialinio būsto suteikimas ne eilės tvarka, kai toks poreikis kilęs dėl neteisėtų veiksmų padarinių šalinimo, turėtų būti pripažįstamas neteisėtu, pažeidžiančiu lygiateisiškumo ir socialinio teisingumo principus, nes netoleruotina tokia teisinė situacija, kai iš neteisėtų veiksmų kyla privilegijos ar atsiranda prielaidos išimtims iš bendrųjų socialinio būsto suteikimo sąlygų taikymui. Todėl ginčijamas administracinis aktas vertintinas kaip socialiai teisingas ir teisėtas.

33. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad priimtas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

35. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas į darbotvarkę įtrauktas klausimas „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo G. R. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“. Kolegialaus viešojo administravimo subjekto priimamų individualių administracinių aktų priėmimo procedūra turi savo ypatumų. Savivaldybės tarybos posėdyje priimamiems sprendimams taikoma administracinė faktinių duomenų rinkimo, analizės ir vertinimo, jų projektų rengimo bei derinimo procedūra, o visa reikšminga faktinė ir teisinė informacija teikiama tarybos nariams pasirengimo tarybos posėdžiams stadijoje ir vertintina, kaip sudėtinė administracinės procedūros, pasibaigiančios balsavimu, dalis. Todėl balsavimo rezultato fiksavimas trumpa sprendimo forma nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

36. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius