2019-04-10 Nr. AB-9052-3-62-3-00267-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2426-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00267-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. B. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. vasario 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 1T-1-(7.5) „Dėl I. B. ir B. M. skundo išnagrinėjimo“ dalį, kuria atsisakyta nuosavybės teises pareiškėjai atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose (kaimo vietovėje, teikiant prioritetą Kauno rajonui); 2) panaikinti Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 30 d. atsakymo Nr. 8SD-1859-(14.8.94.) dalį, kuria atsisakyta nuosavybes teises pareiškėjai atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose (kaimo vietovėje, teikiant prioritetą Kauno rajonui) (toliau – ir Skundžiama sprendimų dalis); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,9100 ha (iš jų paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste) J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai suteikiant neatlygintinai lygiavertį(-čius) žemės sklypą(-us) kitoje vietoje.

2. Pareiškėjos nuomone, Skundžiama sprendimų dalis pažeidžia jos, kaip silpnesniosios šalies, interesus, jos teisėtus lūkesčius, taip pat teisės normų reikalavimus bei bendruosius teisės principus, nes pretendentė į nuosavybės teisių į J. M. iki 1940 m. turėtą žemę atkūrimą A. E. J. ir jos teisių perėmėja – pareiškėja – galimybės iki 2003 m. balandžio 1 d. patikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo neteko dėl atsakovo neteisėto neveikimo, todėl tai negali pareiškėjai sukelti neigiamų teisinių padarinių, t. y. ji turi teisę nuosavybės teises atkurti pageidaujamu būdu – lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. 1991 m. gruodžio 18 d. A. E. J. nuosavybės teises atkuriančiai institucijai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, jame pasirinkdama nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra. Be to, kito pretendento – B. M. – prašyme atstatyti nuosavybės teises buvo nurodyta ir A. E. J. valia, jame taip pat pasirinktas atkūrimas ekvivalentine natūra. Pareiškėjos teigimu, atsakovui jau nuo 2000 m. sausio 19 d. (Kauno miesto savivaldybės administracijos 2000 m. sausio 14 d. raštas Nr. 32-14-63) yra žinoma, kad laisvos valstybinės žemės turėtos žemės vietoje nėra, tačiau jis iki 2003 m. kovo 1 d. A. E. J. apie tai neinformavo ir nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų pradžios A. E. J. (vėliau ir pareiškėjai) susiformavo teisėti lūkesčiai nuosavybės teises atsikurti natūra (pirmasis pagal prioritetą būdas), o nesant tokių galimybių – ekvivalentine natūra (antrasis pagal prioritetą būdas), o atsakovo veiksmai po 2003 m. balandžio 1 d. (be kita ko, pareiškėjos įtraukimas į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilę Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. Ž8-512) leido tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos šiais pasirinktais būdais.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė nesutiko su atsakovo pozicija, jog paskutinis A. E. J. prašymas buvo paduotas 1991 m. gruodžio 23 d., ir tvirtino, kad atsakovas, atkurdamas nuosavybės teises, privalo vadovautis jos 1993 m. rugsėjo 8 d. prašymu, kuriame nurodyti du nuosavybės teisių atkūrimo būdai – natūra ir ekvivalentine natūra.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, jog A. E. J. Kauno miesto valdybai 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, jame nurodydama ir kitą pretendentą – B. M., ir apibraukdama pageidaujamą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra. Tačiau Kauno miesto valdybai 1991 m. gruodžio 23 d. pateiktame prašyme pretendentė pageidavo, kad nuosavybės teisės į žemę jai būtų atkuriamos grąžinant žemę natūra. Atsakovo nuomone, A. E. J. nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas pagal vėliausiai, t. y. 1991 m. gruodžio 23 d., jos pateiktą prašymą, o nesant galimybių, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, jai nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos atlyginant pinigais, o B. M. – pagal prašymą, kuriame nurodytas jo pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra (išskyrus 0,12 ha žemės plotą, kur nuosavybės teisių atlyginimo būdą – naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti – parinko Tarnyba).

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjos I. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 30 d. rašto Nr. 8SD-1859-(14.8.94.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimo „Dėl I. B. ir B. M. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-1-(7.5) dalis, kuriomis atsisakyta nagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. E. J. lygiaverčiu žemės sklypu (išskyrus į 0,12 ha plotą, į kurį parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai), ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pareiškėjos prašymą, gautą 2016 m. kovo 2 d. (reg. 8FP-738), išnagrinėti iš naujo.

7. Teismas nustatė, kad J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 3,82 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini). Buvusio savininko vaikai A. E. J. ir B. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais yra kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę. Pareiškėja yra A. E. J., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėja. Atsakovas neginčija pretendentų teisės atkurti nuosavybės teises po 1/2, t. y. po 1,91 ha į buvusio savininko žemę. Nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos.

8. 2016 m. kovo 2 d. Tarnybos Kauno miesto skyrius gavo B. M. ir pareiškėjos prašymą nuosavybės teises atkurti suteikiant lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose (kaimo vietovėje, suteikiant prioritetą Kauno rajonui). Tarnybos Kauno skyrius 2016 m. kovo 30 d. raštu Nr. 8SD-1859-(14.8.94) atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas iš esmės tuo, kad pretendentai iki 2003 m. balandžio 1 d. nepatikslino savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkūrimas natūra į ginčo žemę negalimas, jie įrašyti į eilę gauti naujam sklypui individualiai statybai; nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje. Nesutikdami su minėtu sprendimu, B. M. ir pareiškėja 2016 m. balandžio 22 d. pateikė skundą Tarnybai, kurios direktorius 2017 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1T-1-(7.5) B. M. skundą pripažino pagrįstu dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo, o pareiškėjos skundą dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo atmetė, motyvuodamas tuo, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal paskutinį A. E. J. prašymą (natūra), tuo tikslu įpareigojo Tarnybos Kauno skyrių pakartotinai kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko turėtoje žemėje, jos nesant – atlyginti pinigais.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. Ž8-512 ir vėlesnių, jį tikslinusių, įsakymų pagrindu pretendentai yra įrašyti į Piliečių, kuriems siūlomi neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai, sąrašą, kaip turintys teisę rinktis 0,12 ha žemės sklypą ar jo dalį individualiai statybai (A. E. J. įrašyta Nr. 123, B. M. – Nr. 124). Šiuo būdu nuosavybės teisės dar neatkurtos, pretendentams nepasirinkus konkrečios žemės sklypo vietos.

10. A. E. J. nuosavybės teises atkuriančiai institucijai iš viso pateikė tris prašymus. 1991 m. gruodžio 18 d. ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 3 300 kv. m ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), prašydama atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. 1991 m. gruodžio 23 d. ji pateikė iš esmės analogiško turinio prašymą, tačiau išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus išbraukė). 1993 m. rugsėjo 8 d. ji kreipėsi į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nurodydama du atkūrimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra, tačiau šiame prašyme buvusiu savininku nurodė ne tėvą J. M., o senelį J. M..

11. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog paskutinis A. E. J. prašymas buvo pateiktas 1991 m. gruodžio 23 d., kadangi, nors 1993 m. rugsėjo 8 d. prašyme nurodytas buvusio turto savininkas M. J., t. y. jos senelis, tačiau prašyme virš minėtos pavardės buvo nurodyta „J. (tėvas)“. Teismo vertinimu, institucija, gavusi tokio pobūdžio prašymą (jeigu jis buvo neaiškus), turėjo pareigą pretendentei siūlyti jį patikslinti, nes pagal byloje esamus nuosavybės dokumentus akivaizdu, jog nusavinto turto savininkas buvo jos tėvas – J. M., arba priimti sprendimą, kuriame būtų aiškiai nurodyta, jog nuosavybės teisės į senelio J. M. žemę nebus atkuriamos, tačiau tai nebuvo atlikta. Sprendžiant ginčą dėl valios išraiškos, ši aplinkybė turi būti vertinama pareiškėjos kaip silpnesnės šalies naudai. Kita vertus, įrašas virš prašyme nurodyto savininko vardo – „J. (tėvas)“ – iš esmės patvirtina, jog nuosavybės teises atkurianti institucija pripažino A. E. J. 1993 m. rugsėjo 8 d. prašymą kaip tinkamą nuosavybės teisių atkūrimui į J. M. žemę, todėl juo turi būti vadovaujamasi nuosavybės teisių atkūrimo procese, kaip paskutiniame prašyme pretendentės pateikta valios išraiška. Be to, nors jos prašymuose žemės vieta buvo nurodyta skirtingai, tačiau žemės buvimo vieta sutapo, tai patvirtina kartografiniai duomenys Nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Taigi, atsakovas, spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, A. E. J. prašymu privalėjo laikyti 1993 m. rugsėjo 8 d. prašymą, iš kurio matyti, jog jame buvo nurodyti du atkūrimo nuosavybės teisių būdai – natūra ir ekvivalentine natūra.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. E. J. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo nepatikslino, bet ji pagal tuomet galiojusį teisinį reglamentavimą buvo išreiškusi aiškią valią dėl pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, t. y. „natūra“ ir „ekvivalentine natūra“. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymuose (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 16 str. 1 d. 1 p. ir Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p.) atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. 2017 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 1T-1-(7.5) atsakovas sutiko su šia pozicija, tačiau atsisakė spręsti pareiškėjos prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo kitoje vietoje dėl to, kad A. E. J. paskutiniame prašyme neprašė atkurti nuosavybės teisių „ekvivalentine natūra“.

13. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrius, atsakydamas į Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 02-03/534, 2000 m. sausio 14 d. rašte Nr. 32-14-63 nurodė, kad „J. M. iki 1940 m. turėtos žemės sklypo viduriu įrengtas (duomenys neskelbtini) aplinkkelis ir (duomenys neskelbtini). Likusioji neužimta sklypo dalis patenka į kelio sanitarinę zoną, kurioje ribojama gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų statyba. Ši teritorija neįtraukta į savivaldybės lėšomis planuojamų teritorijų sąrašą, nes netinka pastatams statyti.“ Teismo vertinimu, šių duomenų nepakanka konstatuoti, jog buvusio savininko žemėje laisvos (neužstatytos) žemės nuosavybės teisių atkūrimui nebėra, todėl Tarnyba 2017 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1T-1-(7.5) pagrįstai įpareigojo Tarnybos Kauno skyrių pakartotinai kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją informacijos apie buvusio savininko laisvą (neužstatytą) žemę dėl A. E. J. pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra – realizavimo, pripažindamas, jog tai privalėjo atlikti anksčiau (po 2000 m. atsakymo iš savivaldybės administracijos gavimo).

14. Tačiau teismas priėjo išvadą, jog Tarnyba 2017 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 1T-1-(7.5) nepagrįstai nurodė, jog tuo atveju, jei laisvos (neužstatytos) grąžintinos žemės nėra – atlyginti pinigais, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuosavybės teises atkurianti institucija būtų nagrinėjusi kito A. E. J. pasirinkto būdo – ekvivalentine natūra – galimybes. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. būtų įvykdęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1057) 3 punkto reikalavimus, t. y. kad pretendentei A. E. J. iki 2003 m. kovo 1 d. būtų buvę pranešta, jog jos prašyme nurodytais būdais negalima atkurti nuosavybės teisių. Iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, jog atsakovas 2012–2014 m. raštais pareiškėją informavo apie vėlesnius Atkūrimo įstatymo (jo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimus) ir galimybę nuo 2012 m. vasario 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo už miestuose turėtą valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais, o nuo 2014 m. lapkričio 1 d. – lygiaverčiu miško plotu, tačiau minėti siūlymai susiję su vėlesniais įstatymo pakeitimais ir nepatvirtina Nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtintos pareigos, kuri susijusi su pareiškėjos teisėtais lūkesčiais atkurti nuosavybės teises prašyme išreikštu valia, įvykdymo.

15. Teismas pripažino, kad Tarnyba ir jos Kauno skyrius Skundžiamoje sprendimų dalyje nepagrįstai konstatavo, jog A. E. J. (jos teisių perėmėja) nepareiškė valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra (lygiaverčiu žemės sklypu). Nors tokio pobūdžio valia buvo išreikšta 1993 m. rugsėjo 8 d. prašyme, nuosavybės teises atkuriančios institucijos, pažeisdamos pareiškėjos teises ir procedūras, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, prašymo šia apimtimi neišnagrinėjo, todėl Skundžiama sprendimų dalis yra naikintina, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjos prašymą, Tarnybos Kauno miesto skyriuje gautą 2016 m. kovo 2 d. (reg. 8FP-738), išnagrinėti iš naujo.

III. 16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos I. B. skundas buvo tenkintas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

17. Atsakovas paaiškina, jog J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 3,82 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini). A. E. J. 1993 m. rugsėjo 8 d. prašyme nurodė, jog pageidauja „atstatyti nuosavybės teisę į M. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą žemę“. J. M. nuosavybės teise iki 1940 m. nevaldė 3,82 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), todėl šis prašymas nebuvo užskaitytas. Vėliausias A. E. J. prašymas Kauno miesto valdybai buvo pateiktas 1991 m. gruodžio 23 d., kuriame ji pageidavo, kad žemė būtų grąžinta natūra. Kadangi vėliausiame prašyme nurodytu būdu – natūra – nėra galimybių atkurti nuosavybės teises ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pretendentei nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos pinigais (išskyrus 0,12 ha žemės plotą, kur nuosavybės teisių atlyginimo būdą – naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti – parinko Tarnyba). Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, jog vien dėl aplinkybės, kad pieštuku ant A. E. J. 1993 m. rugsėjo 8 d. prašymo virš žodžių „M. J.“ yra užrašyta „J. (tėvas)“, Tarnybai buvo žinoma tikroji pareiškėjo valia. Paaiškinta, jog šį įrašą pieštuku padarė vyriausioji specialistė, kuruojanti šią nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kai ginčas jau buvo kilęs teisme. Šiuo įrašu buvo siekiama pažymėti, jog prašyme nurodytas ne žemių savininkas, į kurio turėtas žemes yra galimybė atkurti nuosavybės teises.

18. Pareiškėja I. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja teismui jau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais, atsakovo argumentus laiko nepagrįstais. Pareiškėjos vertinimu, teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog pretendentė A. E. J. 1993 m. rugsėjo 8 d. prašymu išreiškė valią nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę atsikurti natūra ir ekvivalentine natūra, o institucijos suprato, jog pretendentė, nurodydama buvusiais savininkais savo tėvą J. M. ir senelį J. M., nuosavybės teises siekė atkurti į tą patį 3,82 ha žemės sklypą (tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, be kita ko, 1997 m. liepos 10 d. pažyma Nr. 6363). Atsakovo teiginiai apie prierašo „J. (tėvas)“ atsiradimo 1993 m. rugsėjo 8 d. prašyme aplinkybes nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Pareiškėja akcentuoja, kad A. E. J. ir ankstesniais prašymais buvo pasirinkusi nuosavybės teises atkurti natūra ir ekvivalentine natūra, taigi ji nuosekliai siekė nuosavybės teises atsikurti minėtais būdais. Teismas taip pat priėjo pagrįstą išvadą, jog, nesant galimybių nuosavybės teises atkurti natūra, pareiškėja turi teisę jas atsikurti kitu savo pasirinktu būdu – ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose). Pareiškėjos nuomone, nesant galimybių nuosavybės teises atkurti natūra, nuosavybės teisės lygiaverčiu žemės sklypu atkurtinos net tuo atveju, jei A. E. J. prašyme atkurti nuosavybės teises šalia atkūrimo būdo natūra nebūtų pasirinkusi daugiau jokio kito nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo (bet kuriuo atveju atsakovui 2000 m. sausio 19 d. neabejotinai buvo aišku, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teises natūra į visą ginčo žemę). Be to, Skundžiama sprendimų dalimi atsakovas nepagrįstai pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro pretendento valios atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ekvivalentine natūra nustatymas remiantis atsakovui pateiktais prašymais.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. E. J., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai 1993 m. rugsėjo 8 d. pateiktą prašymą, kuriuo ji kreipėsi dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nurodydama du atkūrimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra, kaip tinkamą valios išraišką, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 30 d. rašto Nr. 8SD-1859-(14.8.94.) ir Tarnybos 2017 m. sausio 19 d. sprendimo „Dėl I. B. ir B. M. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-1-(7.5) dalis, kuriomis atsisakyta nagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. E. J. lygiaverčiu žemės sklypu (išskyrus į 0,12 ha plotą, į kurį parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai), ir įpareigojo Tarnybą pareiškėjos prašymą, gautą 2016 m. kovo 2 d. (reg. 8FP-738), išnagrinėti iš naujo.

22. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentavo aplinkybę, kad 1993 m. rugsėjo 8 d. prašyme, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo nurodytas ne pretendentės tėvas J. M., iki 1940 m. nuosavybės teise valdęs 3,82 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), bet jos senelis J. M., kuris nebuvo nurodytos 3,82 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), savininku iki 1940 m., todėl šiuo prašymu nebuvo pagrindo remtis.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomi interesus, teisėjų kolegija byla apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso pratęsimas. Taip pat apeliacija administraciniame procese nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1124/2014).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, todėl iš naujo atsakovo argumentų, kurie apeliaciniame skunde nurodomi tie patys kaip ir išdėstytieji pirmosios instancijos teismui, ir iš esmės grindžiami teiginiu, kad pretendentės 1993 m. rugsėjo 8 d. prašyme nurodytas jos senelis J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise neturėjo 3,82 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), plačiau nenagrinėja.

26. Pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje, reglamentuojančiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, 1 dalyje įtvirtinta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. Visi šie duomenys yra svarbūs tiek nustatant asmens, kuris teikia prašymą atkurti nuosavybės teises, valią dėl paties nuosavybės teisių atkūrimo bei atkūrimo būdo, tiek sprendžiant dėl jam atkurtinų teisių apimties išlikusio nekilnojamojo turto ir buvusio savininko aspektais. Įstatyme nustatytų duomenų nurodymas yra reikšmingas ne tik vertinant konkretaus pretendento teises į konkretaus savininko turtą, bet ir sprendžiant tarp pretendentų galinčias kilti ginčytinas situacijas, kai asmenys gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį išlikusį nekilnojamąjį turtą, taigi sprendžiant dėl asmens prašyme pareikštos tikrosios valios turi būti atsižvelgiama į visas įstatymo nuostatoje paminėtas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1415-492/2018).

27. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą taisyklę (administracinėje byloje Nr. A7-70/2003) teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą ir tokiais atvejais, kai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų prašymo formos ir turinio reikalavimų.

28. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad A. E. J., siekdama atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą, yra pateikusi tris prašymus. Pretendentė 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 3 300 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), prašydama atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. 1991 m. gruodžio 23 d. ji pateikė iš esmės analogiško turinio prašymą, tačiau išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus išbraukė). 1993 m. rugsėjo 8 d. ji kreipėsi į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nurodydama du atkūrimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra, tačiau šiame prašyme buvusiu savininku nurodė senelį J. M.. Be to, savarankiškai prašymą atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą yra pateikęs pretendentės brolis B. M., kuris taip pat buvo pareiškęs valią susigrąžinti turtą ekvivalentine natūra.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 1993 m. rugsėjo 8 d. prašymą, pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, jei jis buvo neaiškus, atsakovas turėjo pareigą pretendentei pasiūlyti patikslinti jį, nes pagal byloje esamus nuosavybės dokumentus akivaizdu, jog nusavinto turto savininkas buvo pretendentės tėvas – J. M., arba priimti sprendimą, kuriame būtų aiškiai nurodyta, jog į senelio J. M. žemę nuosavybės teisės nebus atkuriamos. Taip pat vertino, kad įrašas virš prašyme nurodyto savininko vardo – J. (tėvas) iš esmės patvirtina, jog nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nebuvo abejonių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. E. J. tėvo J. M. žemę; teismas pažymėjo, jog kartografiniai duomenys Nuosavybės teisių atkūrimo byloje patvirtina, kad J. M. iki 1940 m. turėto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) preliminarios ribos sutampa su buvusio sklypo (duomenys neskelbtini) preliminariomis ribomis, taigi visi prašymai buvo pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą patį išlikusį nekilnojamąjį turtą.

30. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pretendentės 1993 m. rugsėjo 8 d. prašymo turinys duomenų apie asmenį, kuris nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė nekilnojamąjį turtą, aspektu, vertinant jį kartu su kitais pretendentų pateiktais prašymais ir atsižvelgiant į Nuosavybės teisių atkūrimo byloje surinktus duomenis, laikytinas neturėjusiu tokio pobūdžio turinio trūkumų ar neatitikimų, dėl kurių atsakovui būtų kilę pagrįstų abejonių nustatant buvusį turto savininką ir pretendentų teisių į nuosavybės teisių atkūrimą į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą apimtį, nes ginčų tarp pretendentų nėra. Tai reiškia, kad šiuo pretendentės prašymu, kaip iš esmės atitinkančiu Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atsakovas privalo vadovautis ir atsižvelgti į jame pareikštą pretendentės valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (natūra arba ekvivalentine natūra). Atsakovas itin formaliai vertina dokumento turinį nepagrįstai teigia, kad teismas vertino tik prierašą pretendentės 1993 m. rugsėjo 8 d. prašyme ties savininko vardu; pirmosios instancijos teismo išvados yra grindžiamos duomenų, esančių Nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir žinomų atsakovui, visumos analize.

31. Atsakovo veiksmai po 2003 m. balandžio 1 d., kuriais Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. Ž8-512 ir vėlesnių, jį tikslinusių, įsakymų pagrindu pretendentai įrašyti į Piliečių, kuriems siūlomi neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai, sąrašą, kaip turintys teisę rinktis 0,12 ha žemės sklypą ar jo dalį individualiai statybai (A. E. J. įrašyta Nr. 123, B. M. – Nr. 124) (žr. nutarties 9 p.), patvirtina, kad nebuvo abejonių nei dėl savininko, į kurio valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos nuosavybės teisės, nei dėl paties nekilnojamojo turto, jo buvimo vietos ir dydžio, nei dėl pretendentų pareikštos valios, kokiu būdu (natūra ir ekvivalentine natūra) siekiama atkurti nuosavybės teises.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų jį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas ginčui reikšmingas aplinkybes, objektyviai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį teisėjų kolegija palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė