2021-06-09 Nr. AB-12457-3-62-3-02697-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-999-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02697-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, pataisos namai), priteisti 18 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Marijampolės PN bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose buvo laikomas netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi A. B. ankštose 12 kv. m ploto kamerų tipo patalpose buvo laikomas su 3–4 asmenimis, dėl to turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktinės situacijos. Be to, dalį patalpų ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

3. A. B. nurodė, kad lovos buvo senos ir sulūžusios, dėl to pareiškėjui skaudėjo nugarą. Kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai buvo dengti perteklinėmis grotomis, pro kurias nepateko dienos šviesa; dėl šviesos trūkumo pablogėjo pareiškėjo regėjimas, jis pasidarė irzlus.

4. A. B. teigė, kad vasarą patalpose buvo karšta, žiemą – šalta, laikėsi drėgmė. Šiltas vanduo ir elektriniai šildytuvai į kameras nebuvo teikiami; praustuvė buvo sulūžusi, o iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo. Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo patalpose nebuvo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pelėsis, nemalonus kvapas, nuo sienų byrėjo tinkas, plito tarakonai.

5. A. B. pažymėjo, kad sanitariniuose mazguose buvo nešvaru, įrenginiai buvo techniškai netvarkingi. Naudojantis tualetu ir dušu, nebuvo užtikrinamas privatumas, kadangi tualetuose nebuvo galimybės užsirakinti durų, o dušinėje nebuvo įrengtos pertvaros. Sanitarinio mazgo ir dušinės patalpos buvo apleistos, plytelės vietomis sudaužytos, įrenginiai surūdiję, dušinėje nebuvo įrengta vėdinimo sistema. Pareiškėjas nurodė, kad nusiprausti po dušu vienu metu ėjo 20 nuteistųjų, todėl prie dušų susidarydavo eilės, dalis dušų neveikė, oro temperatūra duše buvo nepakankama. Dušo patalpoje nebuvo pakabų, kilimėlių, buvo įrengtas tik vienas veidrodis, o į dušo patalpas reikėjo eiti per lauką. Nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau į tai nebuvo reaguojama ir padėtis nepasikeitė.

6. A. B. pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl įvykus nelaimingam atsitikimui, galėtų kilti problemų. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo mažas, o vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė prilygo kankinimui. Pareiškėjas akcentavo, kad patalynė buvo keičiama kartą per savaitę, čiužinys nevalomas, o antras pagalvės užvalkalas ir antra paklodė nebuvo išduoti.

7. A. B. teigė, kad nurodytos kalinimo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas ir lėmė pareiškėjo dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.

8. Pareiškėjas nurodė, kad negali būti taikomas senaties terminas, kadangi jo skundas buvo paduotas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris senaties termino nenumato. Pažymėjo, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, aiškinantys Konvencijos nuostatas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl A. B. ilgai nesuprato, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjas taip pat bijojo susidorojimo, pareigūnai jam grasino.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašė A. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė pareiškėjo skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. taikyti ieškinio senaties terminą.

11. Marijampolės PN paaiškino, kad atskirais laikotarpiais gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis nei numatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), tačiau šis pažeidimas buvo tik formalus ir objektyviai pareiškėjui negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip neturtinę žalą Konvencijos prasme. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

12. Marijampolės PN pažymėjo, kad dirbtinis apšvietimas kamerose buvo ne mažesnis nei 200 lx. Patalpos buvo vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose buvo įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija. Atsakovo atstovas teigė, kad gyvenamųjų patalpų einamieji remontai buvo atliekami nuolat pagal iš anksto sudarytą planą ir materialinius resursus; pataisos namuose buvo įrengta katilinė, kuri patalpose palaikė reikiamą temperatūrą. Nurodė, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus pataisos namuose ir pažeidimų nenustatė.

13. Marijampolės PN teigė, kad teisės aktai nenumato, jog pataisos namų patalpose turi būti įrengtos rakinamos tualeto kabinos, dušų pertvaros, jie taip pat nenumato dušo prieškambario aprūpinimo suolu, kilimėliu, veidrodžiu, sienine pakaba, lentynėle higienos reikmėms laikyti.

14. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos namai lovas keičia pagal poreikį, atlikus metinę turto inventorizaciją bei atsižvelgiant į nuteistųjų prašymus. Minkštu inventoriumi nuteistieji aprūpinami pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpimo baldais ir inventoriumi normas. Minkštas inventorius išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Pataisos namai yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kiekvieną mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių bei graužikų kontrolę ir jų naikinimą. Marijampolės PN nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai yra įrengti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) reikalavimus.

15. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad A. B. nepateikė įrodymų, kokia konkreti žala buvo padaryta ir kaip ji pasireiškė, nepagrindė bei neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių ir priežastinio ryšio. Teigė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlygini.

17. Aptaręs ieškinio senatį reguliuojančias Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 d. bei 5 dalių nuostatas ir aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad A. B., būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, kadangi turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reguliuojančiais šiuos teisinius santykius, dėl gyvenimo sąlygų kreiptis į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019 m. gruodžio 2 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

18. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties praleidimo priežastis, teismas sprendė, kad A. B. nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo atstovo prašymą tenkino ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., taikė ieškinio senaties terminą ir remdamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi bei 1.131 straipsnio 1 dalimi, A. B. reikalavimo dalį už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

19. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 bei 111.2 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

20. Remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą ir nuteistųjų skaičių jose, teismas sprendė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. sausio 20 d., nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2017 m. balandžio 3 d., nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. birželio 14 d., nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. spalio 11 d., nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2019 m. sausio 24 d. iki 2019 m. sausio 30 d., t. y. iš viso 144 paras, kadangi minėtais laikotarpiais pareiškėjui teko 3 kv. m bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto. Teismas taip pat padarė išvadą, kad A. B. ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, buvo sprendžiama, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

21. Pacitavęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12, 14, 16, 17 ir 39 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar kad dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą būtų skundęsis pataisos namų administracijai. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) patikrinimų aktais, kamerų tipo patalpos vėdinamos per atidaromus langus, o tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismo nuomone, A. B. neįrodė, kad atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl negalėjimo išvėdinti kamerų yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

22. Remdamasis Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, teismas nurodė, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų ir pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija nuteistuosius valymo priemonėmis aprūpina (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2017 m. vasario 28 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktai), tačiau negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

23. Teismas padarė išvadą, kad bylos duomenys taip pat nepatvirtina A. B. argumentų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias, apleistas patalpas, sulūžusį, surūdijusį inventorių, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovas nurodė, kad patalpų būklė tikrinama nuolat, o esant reikalui, atliekami einamieji remonto darbai. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių įrenginių, kad jis dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ar netinkamų jų veikimo arba dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine būtų skundęsis Marijampolės PN administracijai. Teismas sprendė, kad A. B. tik pateikė savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

24. Teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 134:2015 patalpų natūralaus apšvietimo dydžių nereguliuoja, todėl argumentai dėl šių aplinkybių buvo atmesti. Be to, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktą, kamerų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų grotų ir natūralaus apšvietimo trūkumo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

25. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų (kamerų), kuriose A. B. buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems, byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog gyvenamosiose patalpose apšvietimas ar temperatūra būtų neatitikę nustatytų reikalavimų ar kad A. B. dėl šių aplinkybių būtų kilę sveikatos problemų. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad patikrinimų metu apšvietimo ir oro temperatūros parametrai kamerose nustatytus reikalavimus atitiko. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai ar pareigūnams būtų teikęs prašymą perkelti jį į kitą patalpą dėl netinkamos temperatūros ar apšvietimo, ar dėl šildytuvo / ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Nenustatęs pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, teismas jais rėmėsi ir sprendė, kad A. B. neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

26. Aptaręs su laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimu baldais, kitu inventoriumi ir patalyne susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėjo netenkino jam paskirta miegamoji vieta, jis dėl jos pakeitimo galėjo kreiptis į pataisos namų administraciją, tačiau tokių duomenų byloje nėra, o A. B. 2018 m. birželio 28 d. prašymas dėl lentos (po čiužiniu) išdavimo buvo patenkintas. Teismas akcentavo, kad pagal aktualų teisinį reguliavimą, atsakovo atstovas neprivalo nuteistajam iš karto išduoti po du patalynės komplektus; iš Marijampolės PN atsiliepimo matyti, kad minkštas inventorius nuteistiesiems išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centras 2017 m. vasario 28 d. patikrinimo metu nustatė, kad minkštas inventorius buvo švarus ir nesusidėvėjęs, o duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas buvo aprūpintas netinkamu (nedezinfekuotu, nešvariu) minkštu inventoriumi, byloje nėra.

27. Pacitavęs Higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereguliuoja karšto vandens tiekimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nebuvo nustatyta. Teismas nurodė, kad teisės aktai taip pat nereguliuoja dušo patalpų konstrukcinių ypatumų, todėl A. B. argumentai dėl ėjimo į dušą per lauką buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad teises normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinės patalpas atskirti pertvaromis, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nebuvo konstatuoti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai būtų skundęsis dėl inventoriaus trūkumo dušo patalpose ar pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie dušo patalpų aprūpinimą inventoriumi. Teismas akcentavo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, jog jie būtų pašalinti. Be to, A. B. argumentus dėl dušo patalpų neaprūpinimo inventoriumi išdėstė abstrakčiai, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir galbūt jam padarytos neturtinės žalos, o vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimui priteisti.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad A. B. galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje (būrio sanitariniame mazge) naudojosi visi asmenys. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos naudotis tualetu, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui pripažinti. Be to, teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo sanitarinio mazgo duris įrengti su spyna.

29. Teismas nurodė, kad A. B. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl tarakonų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo, o bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas pataisos namuose teikė uždaroji akcinė bendrovė „Dezinfa“; graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenimis, kenkėjų naikinimo darbai pataisos namuose buvo atliekami reguliariai; byloje nebuvo nustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kenkėjų plitimo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Teismas pažymėjo, kad A. B. turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar jo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Teismo nuomone, bylos įrodymai paneigia A. B. argumentus dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo.

30. Teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau argumentus dėl pagalbos mygtukų neįrengimo pareiškėjas grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog įvykus nelaimingam atsitikimui, galėtų kilti problemų; duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes A. B. nepateikė. Teismas vertino, kad pataisos namuose visą parą budint apsaugos pareigūnams, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui nebūtų problemų išsikviesti pagalbą, o jam deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su iškvietimo sistemos neįrengimu, nenurodžius, ar būtinybė pasinaudoti šia sistema buvo iškilusi, teismas nenustatė pagrindo išvadai dėl žalos fakto buvimo.

31. Teismas nurodė, kad A. B. neneigė, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nebuvo nustatyta; be to, galiojantys teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažų kiemelių buvo atmesti.

32. Likusius tiek A. B., tiek Marijampolės PN argumentus teismas manė esant pertekliniais ir neturinčiais teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jų nevertino.

33. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atlikęs teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas padarė išvadą, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu iš viso 144 paras A. B. neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, jog pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, nurodė, jog galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

34. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad A. B. nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicinos pagalba; jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.

35. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), teismas pripažino, kad A. B. neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su A. B. galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs nustatytus pažeidimus bei jų trukmę, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis. Atsižvelgęs į byloje ilgą konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, įvertinęs tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, teismas padarė išvadą dėl būtinumo A. B. priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

36. Įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų turėję įtakos tolesniam pareiškėjo gyvenimui), ar, kad A. B. dėl skunde išdėstytų aplinkybių skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur ir šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.

III. 37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 31 d. sprendimą pakeisti.

38. Marijampolės PN nuomone, teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą bei jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisdamas 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes.

39. Pacitavęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto nuostatas bei aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad asmenų laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Marijampolės PN nurodo, kad tokios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą.

40. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad A. B. atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. vasario 27 d., nuo 2017 m. kovo 4 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo nuo 3 iki 7,2 kv. m, o kitu laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo nuo 4,31 iki 8,62 kv. m. Marijampolės PN pažymi, kad nors minėtais laikotarpiais minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo kambaryje buvo mažesnis nei numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir panašiai), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme, negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, kadangi objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio. Atsakovo atstovas nurodo, kad reikia atsižvelgti ir į tai, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir panašiai. Be to, pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, byloje nėra įrodymų apie tai, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti A. B. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, Marijampolės PN nuomone, šioje byloje yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį arba nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti A. B. teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo A. B. prašymo priteisti jam 18 200 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Marijampolės PN sąlygų, atlyginti.

42. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pataisos namai iš viso 144 paras pareiškėjui neužtikrino minimalaus bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, jam iš atsakovo atstovo Marijampolės PN priteisė 300 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Marijampolės PN su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį pakeisti. Atsakovo atstovo nuomone, šioje byloje yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį arba nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti A. B. teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Marijampolės PN savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo Marijampolės PN apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

44. Atsakovo atstovo pateikto apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis fakto, jog teismo nustatytą laikotarpį pareiškėjui neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos, neginčija, tačiau teigia, kad tai buvo padaryta nežymiai ir pažeidimas buvo tik formalus; be to, pažymi, kad A. B., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir panašiai bei nebuvo nustatytas Marijampolės PN siekis pažeminti A. B. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

46. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Marijampolės PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde A. B. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: tinkamo kameros bei pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu neužtikrinimą, sanitarinių mazgų bei dušinės netvarkingumą ir įrenginių duše trūkumą, lovų netinkamumą, tinkamų apšvietimo, temperatūros, vėdinimo ir drėgmės neužtikrinimą, remonto darbų neatlikimą, pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimą bei nepakankamą patalynės išdavimą ir jos keitimo dažnumą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną pareiškėjo nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl minimalios gyvenamojo ploto normos Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose neužtikrinimo. Skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, teismas pagrįstai visą patalpos plotą dalino ir joje laikomų asmenų skaičiaus; teismas taip pat pagrįstai akcentavo, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Visos kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

48. Atsižvelgęs į konstatuotus neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus, t. y. minimalios gyvenamojo ploto normos Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose neužtikrinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o A. B. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pataisos įstaigos pareigūnų veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą.

49. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad A. B. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, neužtikrinus minimalios gyvenamojo ploto normos Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pataisos įstaigos darbuotojų padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto pataisos įstaigos darbuotojų pažeidimo ir A. B. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

51. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

52. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

53. Įvertinęs nustatytą pataisos įstaigos pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustačius, kad pakankamai ilgą laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose (atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimas truko netgi ilgiau nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kadangi buvo įvertinti ne visi 2019 m. laikotarpiai, kai A. B. teko tik 3 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto), o toks pažeidimas, nors ploto norma buvo pažeista nedaug (trūko 0,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto), negali būti laikomas tik formaliu, net jeigu asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė, o tai neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju A. B. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka. Marijampolės PN administracijos siekio pažeminti pareiškėją nebuvimas negali būti laikomas pateisinančiu nurodytus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, o aplinkybė, kad A. B. dėl ploto trūkumo į pataisos namų administraciją nesikreipė, nesudaro pagrindo išvadai, kad neturtinės žalos jis apskritai nepatyrė.

54. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. pirmosios instancijos teismo priteista 300 suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma neproporcinga pataisos įstaigos darbuotojų padarytiems pažeidimams, o atsakovo atstovo siekis ją dar labiau sumažinti arba pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

55. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pataisos įstaigos darbuotojų padarytą pažeidimą, iš esmės tinkamai jį įvertino, o teismo A. B. priteisti 300 Eur suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma per didelė jo patirtiems nepatogumams kompensuoti. Šis pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės PN apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė